Kaip įprastai metų pabaigoje ir naujųjų pradžioje, pasižiūrėjau, kokias naujienas pristatinėjau visus metus, ir atrinkau keletą įdomiausių, vertų prisiminimo. Šiemet formatas kiek kitoks, nei ankstesniais metais – bus iš viso keturios tematinės apžvalgos. Pirmojoje rašiau apie kosminius skrydžius, antrojoje – apie Saulės sistemą, trečiojoje – apie Paukščių Taką. Na, liko ketvirtoji, kurioje turės tilpti viskas, kas liko.

***

Magnetaro žybsnis tolybėse. Gegužę pirmą kartą aptiktas magnetaro – išskirtinai stiprų magnetinį lauką turinčios neutroninės žvaigždės – žybsnis už Vietinės galaktikų grupės ribų. Iš pradžių jis buvo palaikytas gama spindulių žybsniu, bet detalesnė analizė atskleidė kitokią prigimtį. Plačiau – Kąsnelyje DCXL.

***

Čiurkšlė skatina žvaigždžių sprogimus. Spalio mėnesį netolimoje galaktikoje M87, kuri pasižymi išskirtinai galinga čiurkšle, pastebėta įdomi tendencija: toje pusėje, kur sklinda čiurkšlė, daug dažniau vyksta nedideli žvaigždžių sprogimai – novos. Paaiškinimo, kodėl čiurkšlė galėtų paskatinti žvaigždžių sprogimus, kol kas nėra. Plačiau skaitykite Kąsnelyje DCLXI.

***

Ypatingai didelis galaktikų žiedas. Kokios yra pačios didžiausios struktūros Visatoje? Tvirto atsakymo neturime, bet pernai sausį aptikta viena beveik rekordininkė – net 400 megaparsekų skersmens žiedas iš daugiau nei 20 galaktikų. Šalia jo matoma dar viena didžiulė arka daro šią porą kandidate tapti didžiausia žinoma struktūra Visatoje. Plačiau – Kąsnelyje DCXXV.

***

Visatos struktūros auga per lėtai. Kalbant apie Visatos struktūras, laikui bėgant, jos darosi vis didesnės. Bet panašu, kad ne taip greitai, kaip prognozuoja standartinis kosmologinis modelis – lapkritį paskelbta galaktikų telkinių statistinė analizė parodė reikšmingą neatitikimą struktūrose, kurios egzistavo pastaruosius penkis milijardus metų. Plačiau skaitykite Kąsnelyje DCLXVIII.

***

Sparčiausiai augančios juodosios skylės. Vasarį atrastas ryškiausias objektas Visatoje – kvazaras, ryškesnis už bet kurį kitą. Per metus į jo centrinę juodąją skylę įkrenta 350 Saulės masių dujų. Plačiau – Kąsnelyje DCXXX.

O lapkritį paskelbta apie juodąją skylę, kuri palyginus su kitomis yra gana vidutiniška, tačiau medžiagos kritimo į ją sparta net 40 kartų viršija vadinamąją Edingtono ribą. Įprastomis sąlygomis tai yra maksimali įmanoma medžiagos kritimo į juodąją skylę sparta, taigi čia akivaizdžiai sąlygos neįprastos. Plačiau – Kąsnelyje DCLXVII.

***

Rejonizacijos kaltininkės – mažos galaktikos. Kovą, tyrinėjant vieno galaktikų spiečiaus lęšiuojamą tolimos Visatos vaizdą, atrastos net aštuonios nykštukinės galaktikos palyginus nedideliame dangaus plote. Tai rodo, kad jų jaunoje Visatoje buvo daug ir kad bendra jų šviesa greičiausiai nustelbė didelių galaktikų spinduliuotę bei buvo pagrindinis Visatos medžiagą rejonizavusios spinduliuotės komponentas. Plačiau skaitykite Kąsnelyje DCXXXI.

***

Magnetinių laukų Visatoje kilmė. Gruodį pasiūlytas labai logiškas ir paprastas paaiškinimas, kaip Visatoje atsirado magnetiniai laukai. Juos galėjo sukurti pirmosios dulkės, kurias, truputį jonizuotas, žvaigždžių ir aktyvių galaktikų branduolių spinduliuotė ėmė stumti tolyn iš galaktikų centrų. Taip susidarė elektros grandinė, kuri indukavo magnetinį lauką. Plačiau – Kąsnelyje DCLXX.

***

James Webb galaktikų rekordai. Ir trečiaisiais darbo metais James Webb džiugino mus įvairiais rekordais. Štai dar sausį nustatyta, jog net ir prieš 11,5 milijardo metų Visatoje buvo gausu spiralinių galaktikų. O gegužę atrasta spiralinė galaktika-rekordininkė: ji egzistavo Visatai esant vos 730 milijonų metų amžiaus. Tiesa, pastarasis atradimas padarytas ne James Webb, o ALMA teleskopu Čilėje. Plačiau skaitykite Kąsneliuose DCXLIII ir DCXXIII.

Vasarį paskelbta apie galaktiką, kurios žvaigždės susiformavo seniausiai – vos 400 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Tiesa, ji matoma dviejų milijardų metų amžiaus Visatoje. Balandį sužinojome, kad poros milijardų metų amžiaus Visatoje nemažai galaktikų jau turėjo skerses. O spalį pranešta apie galaktiką, kuri 700 milijonų metų amžiaus Visatoje jau turėjo nusistovėjusią brandžią centrinę dalį. Plačiau – Kąsneliuose DCXXIX, DCXXXIX ir DCLXIII.

Kalbant apie galaktikų centrus ir ten esančias juodąsias skyles, sausį nustatyta, kad pirmus porą milijardų metų jų masių santykis su savo galaktikomis buvo 10-100 kartų didesnis, nei šiandien. Vasarį aptikta tolimiausia erdviškai išskirta kvazaro – labai ryškaus aktyvaus galaktikos branduolio – kuriama tėkmė, o spalį – apskritai tolimiausia tokia tėkmė. Rugsėjį truputį artimesnėje galaktikoje aptiktas tolimiausias įrodymas, jog aktyvus galaktikos branduolys gali numalšinti žvaigždėdarą. Plačiau skaitykite Kąsneliuose DCXXIV, DCXXVII, DCLXII ir DCLX.

Gegužę atrastas tolimiausias galaktikų susiliejimas – jo šviesa iki mūsų keliavo beveik lygiai 13 milijardų metų. Plačiau – Kąsnelyje DCXLII.

O birželį pagerintas apskritai tolimiausios galaktikos rekordas – naujai atrasto objekto šviesa, kurią dabar matome, išspinduliuota Visatai esant vos 290 milijonų metų amžiaus, maždaug 2% dabartinio. Plačiau – Kąsnelyje DCLXIV.

Laiqualasse