Tarp praėjusios savaitės naujienų nemažai įdomių porų. Pavyzdžiui, apie vandens apytaką: vienas tyrimas apie Marsą, kitas – apie protoplanetinius diskus. Arba apie orbitų perturbacijas: artimų žvaigždžių poveikį Žemės orbitai ir žvaigždėdaros regionų bangavimą Paukščių Take. Galiausiai – apie spiečių formavimąsi: 19 jų aptikta milžiniško aktyvaus branduolio išsiveržimo pakraščiuose, o dešimt – ankstyviausioje galaktikoje, kuri vėliau išaugs į Paukščių Tako analogą. Kitose naujienose – „Odysseus“ nusileidimas Mėnulyje, Saulės žybsnių tipai ir ryškiausias kvazaras. Gero skaitymo!

***

Amerikiečių zondas – vėl Mėnulyje. Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį JAV kompanijos Intuitive Machines zondas „Odisėjas“ nusileido Mėnulyje, visai šalia pietinio ašigalio. Tai pirmasis sėkmingas JAV prietaiso nusileidimas Mėnulyje po daugiau nei 50 metų pertraukos ir pirmasis sėkmingas privačios kompanijos nusileidimas Mėnulyje apskritai. Kelionė prasidėjo pakilimu iš Kenedžio kosmodromo Floridoje prieš savaitę, vasario 13 dieną. Pakilimas ir kelionė ėjosi visiškai sėkmingai ir zondas netrukus – po savaitės – pasiekė Mėnulio orbitą. Nusileidimas nebuvo idealiai sėkmingas: prieš pat pabaigą sugedo pagrindinė navigacijos sistema, todėl teko pasinaudoti eksperimentine lazerine navigacija, kuri į zondą buvo įdiegta tik kaip technologijų demonstravimo bandymas. Iki šiol Mėnulyje sėkmingai nusileisti buvo pavykę tik JAV, Sovietų sąjungos, Kinijos, Japonijos ir Indijos zondams. Japonijos zondas tą padarė sausį, o štai ankstesnis JAV kompanijos Astrobotic bandymas vasario pradžioje baigėsi nesėkme. Praėjus parai po nusileidimo zondas vis dar sėkmingai veikė ir bendravo su misijos įgula Žemėje; deja, kiek vėliau paaiškėjo, kad zondas nusileido ant šono. Dėl šios priežasties Saulė nustos šviesti į jo fotoelementus keliomis dienomis anksčiau, nei planuota, ir zondas išsijungs antradienį ryte. Zondas nugabeno šešis NASA eksperimentus ir keletą krovinių privatiems klientams. Eksperimentai skirti tyrinėti, kaip zondo nusileidimas paveikia aplinkinį regolitą, bei stebėti paviršių radijo bangų ruože.

O štai minėtas Japonijos zondas, nors irgi nusileido aukštyn kojomis, sugebėjo išgyventi per Mėnulio naktį ir šiandien vėl įsijungė. Tai visiškai netikėtas rezultatas – buvo manoma, kad per dvi savaites tamsos ir šalčio prietaisas tikrai suges.

***

Venera – keista planeta. O apie ją pasiklausyti siūlo John Michael Godier.

***

Marso gruntiniai vandenys pildėsi lėtai. Jauname Marse buvo gausu vandens – lijo lietūs, plytėjo jūros ir vandenynai. Visgi gruntiniai vandenys, panašu, pildėsi labai lėtai. Bent jau taip rodo naujausi modeliai, paremti geriausiomis žiniomis apie Marso uolienas ir geologiją. Tyrėjai suformulavo statisško gruntinio vandens rezervuaro modelį, pritaikytą pietinėms Marso aukštumoms. Jie kaitaliojo įvairius modelio parametrus ir įvertino, kurie parametrų rinkiniai galėtų duoti tinkamas šiandieninių struktūrų savybes. Pasirodė, kad visi galimi variantai veda prie labai žemos gruntinių vandenų pasipildymo spartos – vos 0,03 milimetro per metus. Palyginimui, Lietuvoje gruntiniai vandenys pildosi 100-200 milimetrų per metus sparta, panaši ji yra ir kitur Europoje (nors apskritai varijuoja nuo 25 iki daugiau nei 1000 mm/m.). Priežasčių, kodėl rezervuarai pildėsi taip lėtai, gali būti įvairių, bet tyrimo autoriai pagrinde išskiria dvi: arba uolienos buvo tokios tankios, kad vanduo pro jas neprasiskverbdavo ir nutekėdavo upėmis tolyn į vandenynus, arba Marse mažai lydavo. Bet kuriuo atveju, jauno Marso hidrologinis ciklas gerokai skyrėsi nuo šiandieninės Žemės; tą svarbu įvertinti nagrinėjant, ar Raudonojoje planetoje galėjo egzistuoti gyvybė. Be to, gruntinių vandenų atsargos labai svarbios planuojant žmonių misijas į Marsą. Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.

***

Skirtingi Saulės žybsniai. Saulėje nuolatos vyksta įvairaus galingumo žybsniai – trumpi energingos spinduliuotės pliūpsniai. Vieni jų yra „sprogūs“ – kartu su žybsniu įvyksta vainikinės masės (plazmos) išmetimas. Kiti yra „uždaryti“ – plazma nėra išmetama. Visi žybsniai kyla dėl magnetinio persijungimo – susisukusios magnetinio lauko linijos staigiai persijungia į paprastesnę konfigūraciją, o dalis išlaisvintos energijos išspinduliuojama. Jau seniau pastebėta, kad uždaryti žybsniai dažniau vyksta didesniuose aktyviuose regionuose – Saulės dėmių sankaupose, – negu sprogieji. Naujame tyrime ieškoma kitų skirtumų tarp šių dviejų žybsnių tipų. Tyrėjai išnagrinėjo 480 žybsnių, užfiksuotų 2010-2016 metų laikotarpiu; tarp jų buvo po maždaug vienodą skaičių sprogiųjų ir uždarytųjų. Suklasifikavus žybsnius pagal didžiausią rentgeno spinduliuotės srauto lygį, paaiškėjo, kad magnetinis persijungimas abiejų tipų žybsniuose yra panašiai energingas, tačiau uždaruose žybsniuose įvyksta greičiau. Be to, uždarieji žybsniai užima mažesnį plotą, tačiau nutinka didesniuose aktyviuose regionuose, nei tokio pat rentgeno srauto sprogieji. Pastarąją savybę paaiškinti nesunku: didesniuose aktyviuose regionuose bendras magnetinis laukas stipresnis, taip pat stipresnės ir jo linijos, dengiančios visą regioną ir neleidžiančios žybsniui išsiveržti. Taigi logiška, kad didesniuose aktyviuose regionuose sulaikomi stipresni žybsniai. Mažesnis plotas ir spartesnis persijungimas duoda įdomią pasekmę: uždarytieji žybsniai labiau įgreitina plazmos daleles, todėl jų skleidžiami fotonai turėtų būti vidutiniškai energingesni. Tad žalingesnę spinduliuotę skleidžia tie žybsniai, kurie neišmeta plazmos burbulų. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Praskrendančios žvaigždės paveikia Žemės klimatą. Saulės sistema yra labai stabili. Po pirmo šimto milijonų metų nuo susiformavimo nusistovėjusios planetų orbitos praktiškai nesikeitė iki šių dienų ir išliks nepakitusios dar ilgai ateityje. Visgi maži pokyčiai vyksta. Kai kurie yra periodiški – pavyzdžiui, Žemės orbita kartais tampa apvalesnė, kartais – pailgesnė. Kiti gali būti praktiškai atsitiktiniai. Net ir nedideli orbitos pokyčiai gali reikšmingai paveikti Žemės klimatą, o tam įtakos turi netgi pro šalį praskriejančios žvaigždės. Apskritai Žemės, kaip ir kitų planetų, orbita yra šiek tiek chaotiška: nors bendros jos savybės išlieka stabilios, detalės po kurio laiko tampa neprognozuojamos dėl daugybės sąveikų su kitomis planetomis ir mažesniais kūnais. Nagrinėjant vien šias sąveikas, orbitą prognozuoti įmanoma maždaug 50-100 milijonų metų laikotarpiu – tiek į ateitį, tiek į praeitį. Būtent „prognozavimas“ į praeitį svarbus siekiant išsiaiškinti radikalių Žemės klimato pokyčių priežastis. Naujojo tyrimo autoriai suskaičiavo, kaip gali keistis planetų, įskaitant Žemės, orbitos, į modelį įtraukus aplinkines žvaigždes. Tiesa, įtraukimas buvo statistinis – pro šalį skrendančios žvaigždės sugeneruotos atsitiktinai, tačiau jų greičiai ir trajektorijos daugmaž atitinka tai, ko galima tikėtis Saulės apylinkėse. Tokia metodika davė 18 žvaigždžių praskridimų, artimesnių nei vienas parsekas, per milijoną metų. Bendras jų efektas buvo šiek tiek padidintas orbitų chaosas: prognozės tapo patikimos apie 10% trumpesniam laikui, nei analogiškuose modeliuose be žvaigždžių. Vieną palyginus neseną ir artimą praskridimą – žvaigždės HD 7977 apsilankymą mažiau nei 10000 astronominių vienetų (0,05 parseko) atstumu prieš 2,8 milijono metų – tyrėjai sumodeliavo tiksliai ir nustatė, kad jo poveikis padaro Žemės orbitą chaotišką per mažiau nei 50 milijonų metų. Taigi ir skaičiuojant orbitos evoliuciją į praeitį 50 milijonų metų tampa ta riba, už kurios pasakyti ką nors patikimo apie Žemės orbitos savybes ir jų ryšį su klimatu darosi praktiškai nebeįmanoma. Deja, už šios ribos yra ir vienas įdomesnių geologiškai nesenų nutikimų – Paleoceno-Eoceno šiluminis maksimumas, kai temperatūra kelis šimtus tūkstančių metų buvo 5-8 laipsniais aukštesnė, nei vėliau ir anksčiau. Manoma, kad taip nutiko dėl Žemės orbitos pokyčių, bet tiksliai pasakyti, panašu, nebus įmanoma. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters. 

***

Platus dulkėtas Kuiperio žiedas. New Horizons zondas, 2015 metais praskridęs pro Plutoną, o 2019-aisiais – pro Arrokothą, toliau tolsta nuo Saulės ir iriasi pro išorinius Kuiperio žiedo pakraščius, beveik 60 astronominių vienetų atstumu. Nors dalis jo instrumentų išjungti, kai kurie nuolat atlieka matavimus. Vienas iš tokių yra dulkių matavimo įrenginys, fiksuojantis dulkelių, masyvesnių už pikogramą (vieną trilijonąją gramo dalį), smūgius. Tokios dulkelės atsiranda iš masyvesnių Kuiperio žiedo objektų: tiek jiems susiduriant, tiek į juos pataikant tarpžvaigždinėms dulkėms. Įvairūs teoriniai modeliai mums duoda prognozes apie dulkelių koncentracijos pasiskirstymą priklausomai nuo atstumo iki Saulės. Pagal šiuos modelius, maždaug nuo 40 astronominių vienetų dulkelių koncentracija turėtų imti mažėti. O štai detektoriaus duomenys rodo visiškai priešingai: dulkelių tolstant tik gausėja. Dabartinis jų srautas apie pusantro karto didesnis, nei ties 40 AU (tiesa, šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas), kai tuo tarpu modelis prognozuoja bent trijų kartų sumažėjimą. Kokia gali būti tokio skirtumo priežastis? Tyrėjai įvardija dvi galimybes. Pirmoji – Saulės spinduliuotės slėgis turi didesnį poveikį dulkėms, nei manyta, todėl jos išstumiamos toliau nuo žvaigždės, nei Kuiperio žiedas. Antroji – pats Kuiperio žiedas tęsiasi toliau, nei buvo manyta. Turint omeny, kad jo objektus iš Žemės aptikti tikrai sudėtinga, tokia hipotezė neatrodo labai radikali. Kaip yra iš tiesų, padės atsakyti tolesni stebėjimai. Kur nors dulkių koncentracija turi imti mažėti, o šio mažėjimo atstumas bei staigumas parodys, kas jį sukelia: stambių objektų pasiskirstymo pabaiga ar smulkių dulkelių išsibarstymas. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Daugiau nei 50 parsekų skersmens, penkis kartus didesnis dangaus skliaute už Mėnulio pilnatį – Kiro ūkas susideda iš kelių tikrų ūkų, debesų ir spiečių. Štai Kiro galva kataloguojama kaip IC 2177, o po dešiniu sparnu matomas spiečius NGC 2343. Didžioji ūko dalis yra šiltos vandenilio dujos, kurios skleidžia raudoną šviesą. Nuotrauka daryta Pinnacles (Keterų) nacionaliniame parke Kalifornijoje, taigi ūką gražiai įrėmina uolos.

***

Vandens apytaka protoplanetiniame diske. Tarpžvaigždines dujas, aišku, daugiausiai sudaro vandenilis ir helis, bet taip pat esama ir daugybės kitų elementų bei molekulių. Viena jų – vanduo. Kai dujos traukiasi ir pradeda formuoti žvaigždę bei protoplanetinį diską, vandens molekulės keliauja kartu. Žinome, kad disko pakraščiuose, kur temperatūra labai žema, esančios molekulės išlieka iki pat disko išgaravimo – dalis jų patenka į planetas, dalis grįžta į tarpžvaigždinę erdvę. O kaip yra arčiau žvaigždės, kur temperatūra viršija 300 kelvinų? Naujo tyrimo autoriai turi atsakymą: vanduo ten nuolat disocijuoja ir susiformuoja iš naujo. Jie atliko detalius protoplanetinio disko d203-506, esančio Oriono ūke, stebėjimus. Šis diskas ypatingas tuo, kad greta esančios kitos jaunos žvaigždės jį visą apšviečia ryškia ultravioletine spinduliuote, todėl įkaitusi ne tik centrinė disko dalis, bet visas. Tai sustiprina bet kokį vandens apytakos signalą ir leidžia jį užfiksuoti. Diske astronomai aptiko stiprų hidroksilo (OH molekulės) signalą, o jo spektras pasirodė neįprastas. Pasitelkę kvantinių sistemų skaitmeninį modelį, jie nustatė, kad molekulės sparčiai sukasi ir vibruoja. Tokias savybes molekulės įgauna tada, kai susidaro ultravioletiniams fotonams skaidant vandenį, o vibracija žymi kitos reakcijos, kuri duoda pradžią naujų vandens molekulių formavimuisi, eigą. Taigi protoplanetinio disko dujose vyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu vandens garai nuolatos suyra, tačiau panašus jų kiekis atsikuria. Tyrimo autorių teigimu, per mėnesį ten išgaruoja ir susiformuoja apie milijoną trilijonų tonų vandens – tiek pat jo yra visuose Žemės vandenynuose. Reakcijų metu pasikeičia vandens izotopinė sudėtis: naujai susidariusiose molekulėse būna mažiau sunkiojo vandenilio izotopo deuterio. Tai paaiškintų, kodėl Žemės vandenynuose deuterio mažiau, nei tarpžvaigždinės medžiagos vandenyje. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Banguojantys debesys Saulės apylinkėse. Paukščių Take, kaip ir daugumoje kitų galaktikų, pilna dujų debesų, iš kurių formuojasi žvaigždės. Prieš keletą metų mokslininkai nustatė, jog kelių kiloparsekų atstumu aplink Saulę dauguma debesų išsidėstę vingiuota struktūra, kuri primena vertikaliai svyruojančią bangą, plintančią Galaktikos disku. Tačiau tuo metu turėtų duomenų nepakako, kad būtų galima nustatyti, ar struktūra, pavadinta Radcliffe banga pagal tyrimų centrą, kuriame padarytas atradimas, yra tikra banga, ar tik atsitiktinė debesų konfigūracija. Dabar gautas patvirtinimas, jog banga tikrai banguoja. Naudodami naujausius Gaia teleskopo duomenis, mokslininkai apskaičiavo dujų debesų ir jaunų ten esančių žvaigždžių greičius trimatėje erdvėje. Taip paaiškėjo, kad debesys pagrinde juda vertikalia kryptimi, t.y. statmenai Galaktikos disko plokštumai, panašiai kaip sirgaliai stadione, darantys meksikietišką bangą. Jau seniau žinojome, kad dauguma žvaigždžių diske juda pagrinde vertikaliai, bet Radcliffe bangos komponentų judėjimas yra būtent toks, kokio tikėtumėmės iš vientisos bangos. Taip pat banga po truputį tolsta nuo Galaktikos centro. Sekantis klausimas apie ją, į kurį mokslininkai tikisi rasti atsakymą, yra tokių bangų universalumas – ar jų yra kitose Galaktikos vietose bei kitose galaktikose – ir kilmė: ar Radcliffe banga atsirado dėl supernovų sprogimų Paukščių Take, ar dėl sąveikos su nykštukine palydovine galaktika, ar dar dėl kokių kitų priežasčių. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Didžiausias aktyvaus branduolio išsiveržimas. Aktyviai branduoliai vadinami reiškiniai, kai į supermasyvią juodąją skylę galaktikos centre ima kristi dujos, o jų spinduliuotė tampa bent jau palyginama su galaktikos žvaigždžių spinduliuote, jeigu ne nustelbia šią. Spinduliuotė ir susiję procesai – vėjai ir čiurkšlės – gali reikšmingai pakeisti visos galaktikos struktūrą, pavyzdžiui, išpūsdami didžiulius burbulus arba sustumdami dujas. Dabar aptiktas galingiausio kada nors įvykusio branduolio aktyvumo epizodo pėdsakas. Pėdsakas aptiktas spiečiuje SDSS J1531+3414, kurio šviesa iki mūsų keliauja kone keturis milijardus metų. Dvi galaktikos jo centre matomos susiliejimo metu, o rentgeno ir radijo stebėjimai rodo, kad jas supa milžiniška ertmė, pripildyta labai žemo tankio karštų dujų. Tai yra tipiškas aktyvaus galaktikos branduolio poveikio aplinkai pasireiškimas – išspinduliuota ir kitaip iš centro išmesta energija išstūmė ir įkaitino dujas. Energijos kiekis tikrai milžiniškas – vien dujų sugerta energija prilygsta keliasdešimties milijonų metų trukmės maksimaliai įmanomai spinduliuotei, skleidžiamai šimto milijonų Saulės masių juodosios skylės prieigose. Tikroji išskirta spinduliuotė aktyvumo epizodo metu turėjo būti bent keletą, o gal ir keliasdešimt, kartų didesnė. Radijo stebėjimai leidžia įvertinti burbulo amžių – kuo jis senesnis, tuo spektre labiau dominuoja žemo dažnio spinduliuotė, mat aukštos energijos dalelės greičiau netenka savo energijos. Taip tyrėjai nustatė, kad burbulas išpūstas maždaug prieš 200 milijonų metų. Per laikotarpį nuo aktyvumo epizodo iki stebėjimų laiko aplink galaktikas nutiko dar vienas įdomus reiškinys: žvaigždžių formavimasis tarpgalaktinėje medžiagoje. Jau seniau SDSS J1531+3414 centre, aplink dvi besijungiančias galaktikas, pastebėta devyniolikos masyvių jaunų žvaigždžių spiečių grandinė. Naujojo tyrimo autoriai susiejo spiečių išsidėstymą su burbulo kontūrais bei tikėtina dviejų galaktikų potvynine sąveika: vienos galaktikos gravitacija ištampė kaimynės dujas, o besiplečiantis burbulas jas suspaudė ir paskatino žvaigždėdarą. Būtent šių dviejų procesų sąveika lėmė, kad spiečiai išsidėstę ne atsitiktinai, o sudaro vieną grandinę – tokia konfigūracija, dažniau randama galaktikų centrinėse dalyse, vadinama „perlais karoliuose“. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Ryškiausias objektas Visatoje. Kvazarai – supermasyvios juodosios skylės, į kurias labai sparčiai krenta dujos – yra ryškiausi ilgalaikiai spinduliuotės šaltiniai Visatoje. Dabar atrastas kvazaras-rekordininkas: daugiausiai spinduliuojantis ir sparčiausiai dujas valgantis objektas. Žinomas tik katalogo numeriu J0529-4351, jis turi 17 milijardų Saulės masių juodąją skylę, į kurią per metus įkrenta apie 350 Saulės masių dujų; kitaip tariant, jis suvalgo po maždaug vieną Saulės masę per dieną. 17 milijardų Saulės masių nėra juodosios skylės masės rekordas, tačiau masyvesni žinomi objektai yra ramūs – dujų beveik nevalgo. Tuo tarpu J0529-4351 ryja dujas beveik taip sparčiai, kaip tik įmanoma: valgant dar sparčiau, išspinduliuojamų fotonų slėgis nusvertų gravitaciją ir sulaikytų dujas nuo tolesnio artėjimo prie juodosios skylės. Jo šviesa mūsų link sklinda 12 milijardų metų, taigi kvazaras toks buvo Visatai esant mažiau nei dviejų milijardų metų amžiaus. Atrasti šį objektą prireikė naujoviško-senoviško paieškos algoritmo. Įprastai šiandieninius apžvalginių stebėjimų duomenis astronomai analizuoja pasitelkdami mašininio mokymosi algoritmus, kurie gali labai greitai atrinkti dominančius objektus nuotraukose ar kitokio pobūdžio duomenyse. Deja, šie algoritmai turi ir trūkumą – jie lengviau atrenka objektus, kurie panašūs į jau žinomus. Tuo tarpu ekstremalūs objektai dažnai praslysta pro tinklą. Tad norėdami aptikti pačius ryškiausius kvazarus, mokslininkai pasitelkė senesnius paieškų metodus, kuriems ne toks svarbus objektų tipiškumas. Turėdami tokį ekstremalų kvazarą, astronomai galės sukalibruoti įvairius stebimus sąryšius tarp kvazarų savybių. Viena jų yra ryšys tarp šviesio ir plačiųjų linijų regiono – zonos aplink juodąją skylę, kur dideliu greičiu laksto palyginus maži dujų debesys – spindulio. Sąryšis gerai žinomas ir plačiai naudojamas siekiant įvertinti regiono dydį, tačiau nėra žinoma, ar jis išlaiko formą pasiekus labai aukštą šviesį. J0529-4351 leis tą nustatyti. Plačiųjų linijų regiono spindulys reikalingas norint apskaičiuoti juodosios skylės masę, taigi naujasis atradimas padės patikslinti ir šiuos matavimus, svarbius tikrinant galaktikų evoliucijos modelius. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Pirmoji Paukščių Tako kibirkštis. James Webb teleskopu ankstyvoje Visatoje aptikta daugybė galaktikų, o dabar pirmą kartą aptikta besiformuojanti galaktika, kuri greičiausiai užaugs panaši į Paukščių Taką. Galaktika, praminta „Jonvabalių blyksniu“ (Firefly Sparkle), matoma 610 milijonų metų amžiaus Visatoje. Tarp jos ir mūsų įsiterpęs masyvus galaktikų spiečius, kuris stipriai iškreipia ir padidina galaktikos vaizdą. Tai leido išskirti net dešimt masyvių besiformuojančių žvaigždžių spiečių, kurie sudaro didžiąją dalį galaktikos masės. Kiekvieno spiečiaus masė svyruoja nuo 200 tūkstančių iki 630 tūkstančių Saulės masių – maždaug tiek, kiek masyviausi Paukščių Tako kamuoliniai spiečiai arba mažos nykštukinės galaktikos. Visi spiečiai yra labai panašaus amžiaus, visai neseniai patyrę stiprų žvaigždėdaros žybsnį, kurį greičiausiai sukėlė viena iš dviejų greta matomų mažesnių galaktikų. Šios spiečių savybės, kaip ir bendra galaktikos masė – maždaug 10 milijonų Saulės masių – gerai atitinka tai, ko tikimės iš Paukščių Tako pirmtakų jaunoje Visatoje. Bent jau taip rodo stebėjimų palyginimas su vienu geriausių šiandieninių kosmologinių skaitmeninių modelių Illustris TNG50. Spiečiai, tikėtina, gali išgyventi ir iki šių dienų, nors kai kurie jų turbūt susijungs ir suformuos galaktikos centrinį telkinį, diską ir halą. Tai yra ankstyviausias žinomas Paukščių Tako analogas (ar pirmtakas), taip pat pirmoji tokia galaktika, aptikta, galima sakyti, dar formavimosi stadijoje. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse