Astronomus kartais kaltina tuo, kad nagrinėjame sferines karves vakuume, bet kartais šios karvės pasirodo esančios nesimetriškos. Pavyzdžiui Mėnulis, pasirodo, tolimojoje pusėje sausesnis, nei nukreiptoje į mus. O palydovinės galaktikos aplink kaimyninę Andromedą pasisukusios į Paukščių Tako pusę. Nykštukinių galaktikų centruose […]
Continue reading »
Nors kosminiai kūnai gali atrodyti amžini ir nekintantys, ilgais laiko tarpais jie visi keičiasi: auga, nyksta, gimsta, miršta ir taip toliau. Augimas dažniausiai vyksta smulkiems objektams – dulkėms, dujoms ar įvairioms granulėms – telkiantis į didesnius. Taip, pavyzdžiui, vyko Saulės […]
Continue reading »
Vandens aplink mus yra visur. Daug jo ir kosmose – tiek tarpžvaigždinėje erdvėje, tiek planetose. Štai net ir Marse, kurio paviršius ypatingai sausas, greičiausiai yra storas šlapių uolienų sluoksnis. Tiesa, 11 kilometrų gylyje. Asteroido Psichės paviršių irgi dengia molekulės, panašios […]
Continue reading »
Viršutinėje Jupiterio atmosferos dalyje randama trivandenilio jonų. Dieninėje pusėje juos kuria Saulės šviesa, prie ašigalių – magnetiniai reiškiniai. O naktinėje? Gali būti, kad ten juos sukuria kartkartėmis pataikančios tamsiosios materijos dalelės, o žinodami trivandenilio gausą galime įvertinti, kaip dažnai tokie […]
Continue reading »
Šaldamos medžiagos stingsta, spaudžiamos neretai irgi pereina į tankesnes būsenas. Viena iš daugiausiai dėmesį kaustančių šio proceso pasekmių kosmose – deimantai netikėtose vietose. Štai praeitą savaitę paskelbti skaičiavimai rodo, jog Merkurijaus mantijos-branduolio ribą greičiausiai žymi keliolikos kilometrų deimanto sluoksnis. Gerokai […]
Continue reading »
Vėjas gali būti naudingas – kai atvėsina karštą dieną ar suka jėgainės sparnus, – bet gali ir pakenkti, griauti bei naikinti. Kosmose irgi panašiai: Saulės vėjas sukelia pašvaistes, bet gali sugadinti palydovus, kitų žvaigždžių vėjai gali sunaikinti savo žvaigždžių atmosferas, […]
Continue reading »
Žvaigždžių spiečiai atsiranda, kai didžiuliai tarpžvaigždinių dujų debesys ima trauktis ir fragmentuoti. Traukimasis nesustoja ir prožvaigždžių stadijoje, kai fragmentai jau nusistovėję, bet dar neįsižiebę žvaigždėmis. Be to, šiuo laikotarpiu pradeda ryškėti tipinė spiečių savybė – masių segregacija: masyvesnės prožvaigždės randamos […]
Continue reading »
Tarp praėjusios savaitės naujienų nemažai įdomių porų. Pavyzdžiui, apie vandens apytaką: vienas tyrimas apie Marsą, kitas – apie protoplanetinius diskus. Arba apie orbitų perturbacijas: artimų žvaigždžių poveikį Žemės orbitai ir žvaigždėdaros regionų bangavimą Paukščių Take. Galiausiai – apie spiečių formavimąsi: […]
Continue reading »
Žodis „migla“ bent man neskamba moksliškai – jis primena ankstyvus rudenio rytus kur nors laukuose ar miškuose. Bet migla – dažnas reiškinys egzoplanetų atmosferose: aerozoliai sudaro nepermatomą sluoksnį, kuris neleidžia įvertinti atmosferos cheminės sudėties. Naujame tyrime aiškinamasi, kokioms sąlygoms esant […]
Continue reading »
Periodinės elementų lentelės viduryje puikuojasi geležis – 26 elementas. Ji yra vienas iš dešimties gausiausių elementų Visatoje, ypatinga dar ir tuo, kad atskiria dviejų pagrindinių branduolinių reakcijų – sintezės ir dalijimosi – regionus: už geležį lengvesni elementai energiją išskiria jungdamiesi, […]
Continue reading »