Kaip įprastai metų pabaigoje, pasižiūrėjau, kokias naujienas pristatinėjau visus metus, ir atrinkau keletą įdomiausių, vertų prisiminimo. Šiemet formatas kiek kitoks, nei ankstesniais metais – bus iš viso keturios tematinės apžvalgos. Pirmojoje rašiau apie kosminius skrydžius, raketas, erdvėlaivius ir panašius technologinius pasiekimus. Antrojoje kviečiu prisiminti, kas įdomaus vyko ir ką sužinojome apie savo namus – Saulės sistemą.

***

Gyvenimas su aikštinga žvaigžde. Šiemet, kiek anksčiau nei tikėtasi, Saulė pasiekė aktyvumo ciklo maksimumą. Jos aktyvumas kinta maždaug 11 metų periodu; dabartinis ciklas oficialiai prasidėjo 2019 metais, minimumo metu. Apskritai apie Saulės aktyvumą ir jo pavojus Žemei rašiau metų pradžioje Delfi+ skaitytojams (prieiga mokama). Spalio mėnesį sulaukėme kol kas stipriausio šio ciklo žybsnio; pavasarį ir rudenį net ir Lietuvoje matėme pašvaistes. O liepą sužinojome, kad pagal kai kuriuos požymius Saulėje jau dabar prasideda pokyčiai, vesiantys sekančio, 26-ojo ciklo link. Tokios žinios visada labai naudingos, nes kuo anksčiau galėsime prognozuoti Saulės aktyvumo pokyčius, tuo geriau galėsime jiems pasiruošti ir apsisaugoti nuo pavojų. Plačiau skaitykite Kąsnelyje DCLI ir DCLXII.

Kalbant apie aktyvumo prognozes, šioje srityje irgi buvo įdomių naujienų. Vasarį astronomai pristatė metodą, kaip identifikuoti vainikinės masės išmetimus, jiems tik pradėjus formuotis Saulės paviršiuje. Rugpjūtį sugalvota, kaip patikimiau nustatyti šių išmetimų greitį, kuris gali svyruoti nuo 100 iki 3000 kilometrų per sekundę. Lapkritį išnagrinėta, kaip po išmetimo atsistato plazma Saulės vainike. Plačiau skaitykite Kąsneliuose DCXXVIII, DCLIII ir DCLXIX.

Dar viena įdomi naujiena – panašu, kad Saulės magnetinis laukas ir visi susiję reiškiniai generuojami arčiau paviršiaus, nei manyta anksčiau. Įprastiniai modeliai magnetinį lauką kildino iš tachklinos – paviršiaus maždaug trečdalio Saulės spindulio gylyje, – tačiau gegužę mokslininkai pasiūlė modelį, kuriame visus stebimus reiškinius gerai paaiškina magnetinis laukas, kylantis vos 5-10% Saulės spindulio gylyje. Plačiau – Kąsnelyje DCXLIII.

***

Mažytė heliosfera praeityje. Birželio mėnesį paskelbta labai netikėta žinia apie Žemės praeitį – kadaise mūsų planeta buvo tarpžvaigždinėje erdvėje. Tai nereiškia, kad Žemė buvo nutolusi nuo Saulės daugiau, nei dabartinis heliosferos kraštas – apie 90 astronominių vienetų. Tiesiog prieš 2-3 milijonus metų Saulės sistema kirto tankų dujų debesį, todėl pati heliosfera susitraukė iki mažiau nei Merkurijaus orbitos dydžio. Plačiau skaitykite Kąsnelyje DCXLVI.

***

Žemės žiedai. Kalbant apie netikėtas naujienas, susijusias su Žeme, gali būti, jog mūsų planeta prieš beveik pusę milijardo metų turėjo žiedus. Toks scenarijus paaiškintų, kodėl 465-425 milijonų metų praeityje meteorai į Žemę krito daugiausiai arti pusiaujo. Plačiau – Kąsnelyje DCLX.

***

Mėnulis – netikėtai ilgai aktyvus. Mėnulis, kaip artimiausias kosminis kaimynas, ne veltui sulaukia daug dėmesio. Ir šiemet atradimų nestigo. Juos galima apjungti į dvi grupes. Pirmoji susijusi su palydovo formavimusi. Balandį paskelbta analizė, kuria aiškinama, kodėl modeliai prognozuoja, kad Mėnulis susiformavo 50 milijonų metų po Žemės, tačiau seniausios Mėnulio uolienos yra 200 milijonų metų jaunesnės už mūsų planetą: Mėnulis susiformavo anksti, bet kurį laiką negalėjo sustingti dėl gravitacinių sąveikų su Žeme. Liepą pateikta kitokia interpretacija: Mėnulio plutą galėjo išlydyti stiprus asteroido smūgis maždaug 170 milijonų metų po susiformavimo. Gruodį sulaukėme dar kitokio modelio: kaip ir antrajame, jame kalbama apie bendrą plutos išsilydymą, tačiau kaip ir pirmajame, kaltininkė yra Žemės gravitacija. Plačiau skaitykite Kąsneliuose DCXXXVI, DCLII ir DCLXXIII.

Kitos naujienos siejasi su tolesne Mėnulio evoliucija ir vulkanizmo bei magnetinio lauko nykimu. Metų viduryje Kinijos misijos Chang’e 6 pargabenti mėginiai atskleidė žinių apie tolimosios palydovo pusės raidą: prieš 2,8 milijardo metų ten vyko vulkanizmas bei egzistavo magnetinis laukas, nedaug nusileidžiantis Žemės. Ankstesnės, Chang’e 5, misijos mėginių analizėdavė užuominų, kad aktyvių ugnikalnių Mėnulyje galėjo būti vos prieš 120 milijonų metų. Turint omeny tokias žinias, nelabai stebina ir galimybė, kad Mėnulio mantijos apačia yra minkšta, o gal net ir skysta. Plačiau skaitykite Kąsneliuose DCLXVIII, DCLXXIII, DCLVIII ir DCLXII.

***

Ugnikalniai Veneroje. Senovinių ugnikalnių pėdsakų randama daugybėje Saulės sistemos vietų – pavyzdžiui, Mėnulyje ar Marse. Tuo tarpu šiuo metu aktyvių ugnikalnių yra tik Žemėje ir Jupiterio palydove Ijo. Ir, galbūt, Veneroje. Birželį pastarieji įtarimai gerokai sustiprinti: sulyginę 1990 ir 1992 metais darytas Veneros paviršiaus radaro nuotraukas mokslininkai aptiko du vulkaninius regionus, kurių paviršius pasikeitė, greičiausiai dėl ugnikalnių išsiveržimų. Plačiau skaitykite Kąsnelyje DCXLIV.

***

DART smūgio padariniai. 2022 metais į netolimą Žemei asteroidą Dimorfą atsitrenkė NASA zondas DART. Kovo mėnesį, ištyrę visus turimus duomenis apie Dimorfo pokyčius po smūgio, astronomai nustatė, jog šis asteroidas yra „nuolaužų krūva“, vos 2,4 karto tankesnis už vandenį, o po smūgio pakilusi medžiaga besileisdama turėjo visiškai užmaskuoti kraterį. Rugpjūtį pridėta dar išvadų – smūgis asteroidą įsuko, o jo orbitos aplink didesnį kūną Didymą periodas sumažėjo ne tik iškart po smūgio, bet ir dar kurį laiką po to. Plačiau – Kąsneliuose DCXXXI ir DCLVI.

***

Ijo gelmės. Jupiterio palydovas Ijo yra vienintelis kūnas Saulės sistemoje, neskaitant Žemės ir galbūt Veneros (žr. aukščiau), kur yra aktyvių ugnikalnių. Jų ten yra šimtai, o ar jungia juos vientisas magmos okeanas? Atsakymo kol kas neturime, nors pastangų buvo. Rugsėjį mokslininkai beprecedentiškai detaliai išnagrinėjo ugnikalnių savybes ir pareiškė, kad labiau tikėtina, jog toks okeanas egzistuoja. O gruodį kiti mokslininkai, remdamiesi Ijo formos pasikeitimais dėl Jupiterio gravitacijos tampymo ir gniudžymo, padarė priešingą išvadą. Plačiau – Kąsneliuose DCLX ir DCLXXII.

***

Nauji polediniai vandenynai. Vanduo po ledu išoriniuose Saulės sistemos kūnuose – anokia naujiena. Gerai žinome ir apie Jupiterio palydovą Europą, ir apie Saturno Enceladą, pastaraisiais metais buvo kalbama ir apie kitus Jupiterio bei Saturno palydovus, net ir Neptūno Tritoną ar nykštukinį Plutoną. Šiemet vasarį paskelbta, kad vandenyną greičiausiai turi net ir mažytis, vos 400 kilometrų skersmens, Saturno palydovas Mimas. Balandį modelis papildytas ir nurodyta, kad šis vandenynas greičiausiai atsirado tik per paskutinius keliasdešimt milijonų metų. Vandenynų požymiai aptikti ir dviejuose Urano palydovuose – liepą Arielyje, o lapkritį Mirandoje. Tuo tarpu vasarį paskelbta, kad netgi visai sistemos pakraštyje skriejančių nykštukinių planetų Eridės bei Makemakės gelmės gali būti skystos. Plačiau – Kąsneliuose DCXXVIII, DCXXXVIII, DCLII, DCLXVI ir DCXXIX.

Laiqualasse