Ugnikalnio išsiveržimas gali atrodyti šiek tiek kaip Žemės išsipūtimas. Dar labiau taip atrodo magmos judėjimo sukeliamas plynaukščių iškilimas – o būtent taip greičiausiai nutiko Veneroje. Saulėje pučiasi magnetinio lauko ir plazmos kilpos; matuodami magnetinio lauko stiprumą, joms kylant aukštyn, pasirodo, galime gana patikimai įvertinti būsimo plazmos pliūpsnio greitį. Pučiasi ir Galaktikos diskas – jungiantis su kitomis galaktikomis, žvaigždžių orbitos sujaukiamos ir tampa „apvalesnės“. Visgi to nepakanka, kad visiškai sunaikintų seniausius disko egzistavimo pėdsakus, kurie bent keliais milijardais metų senesni, nei manėme iki šiol. Kitose naujienose – makromolekulių ir planetų formavimosi protoplanetiniuose diskuose peripetijos, keistai besisukanti žvaigždė bei užterštų baltųjų nykštukių paieškų automatizavimas. Gero skaitymo!

***

Lazerinės komunikacijos Mėnulyje. Pastaraisiais metais, ruošiantis Artemis misijoms ir žmonių sugrįžimui į Mėnulį, NASA ten nuskraidino šešis retroreflektorius – specialius blizgius rutulius, kurie labai gerai atspindi lazerio spindulius. Visi jie keliavo su kitų kompanijų ar organizacijų misijomis, o jų tikslas – išbandyti naujos kartos pozicionavimo sistemas, kurios labai pasitarnaus saugiai nutupdyti įgulos nusileidimo modulį. Pernai NASA sėkmingai „pagavo“ retroreflektorių ant Indijos nusileidimo modulio Vikram – išsiuntė signalą iš orbitinio zondo Lunar Reconnaisance Orbiter (LRO) ir užfiksavo atspindį. Dabar tą pavyko padaryti su antru retroreflektorium, ant Japonijos zondo SLIM. Signalas pagautas du kartus gegužės pabaigoje. Šis pasiekimas – ypatingas, mat priešingai nei Vikram, SLIM nusileido ant šono, taigi retroreflektoriaus padėtis labai nepalanki tokiam ryšio gaudymui. Tvarkingai įtaisytas retroreflektorius atgal atspindi signalą bet kuria kryptimi iki 60 laipsnių nuo vertikalės, tad norint jį užfiksuoti, LRO pakako apytikriai žinoti zondo padėtį paviršiuje. Tuo tarpu SLIM retroreflektoriaus kryptis dabar yra tokia, kad jis gali atspindėti signalą praktiškai tik viena kryptimi, taigi LRO turėjo pasiųsti signalą labai tikslia kryptimi, su ne didesne nei šimtadalio laipsnio paklaida. Sėkmingas rezultatas rodo, kad net ir detaliai paieškai nepritaikytą LRO lazerinį altimetrą galima panaudoti tokiai užduočiai. Taigi ateityje, įrengus daug retroreflektorių įvairiose vietose Mėnulyje, pasinaudoti jais pozicionuojant erdvėlaivį, judantį arti paviršiaus, bus tikrai įmanoma. Be to, tai taip pat įrodo, kad ant SLIM pritaisytas retroreflektorius nesudužo ir nenukrito sunkaus nusileidimo metu, taigi šie įrenginiai labai patikimi ir, greičiausiai, ilgaamžiai.

***

Saulės audrų atsiskyrimas. Saulės vėjas kyla dėl pačios Saulės magnetinio lauko poveikio žvaigždės paviršiaus plazmai. Magnetinis laukas pakelia elektringas daleles į viršų ir dalį jų pagreitina tiek, kad jos pabėga į tarpplanetinę erdvę. Iš esmės taip pat galima apibūdinti ir Saulės audras – vainikinės masės išmetimus ir panašius reiškinius – tik plazmos tankis, o kartais ir greitis, būna didesni. Vainikinės masės pliūpsniai nuo Saulės pabėga 100-3000 kilometrų per sekundę greičiais. Tokia greičių įvairovė apsunkina prognozes, kada pliūpsnis pasieks Žemę. Dabar mokslininkai pasiūlė būdą, kaip greitį nustatyti patikimiau. Jie pasinaudojo daugybe archyvinių Saulės stebėjimų duomenų, kuriuose matoma, kaip vystosi magnetinio lauko kilpų konfigūracija aktyviuose regionuose, iš kurių išsiveržia plazmos pliūpsniai. Tolstant nuo Saulės paviršiaus, magnetinis laukas silpnėja. Tam tikrame aukštyje, vadinamame kritiniu, jis nusilpsta tiek, kad plazma atsiskiria nuo Saulės. Tyrimo autoriai aptiko ryšį tarp magnetinio lauko kitimo besivystančioje kilpoje ir kritinio aukščio, bei tarp kritinio aukščio ir pliūpsnio paleidimo greičio. Tokiu būdu, dar stebint tik augančią kilpą, galima gana patikimai prognozuoti, kokiu greičiu ji išlėks į tarpplanetinę erdvę. Kartu tai parodo, kada pliūpsnis pasieks Žemę, o šis intervalas svyruoja nuo keliolikos valandų iki daugiau nei poros savaičių. Koreguoti palydovų orbitas ar laikyti svarbias elektrines sistemas „pliūpsnio parengtyje“ dvi savaites sudėtinga, o kartais ir neįmanoma; galimybė sutrumpinti šį pavojaus laikotarpį iki mažiau nei paros padės daug geriau apsisaugoti nuo žalingų Saulės audrų efektų. Tyrimo rezultatai publikuojami Space Weather.

***

Veneros plynaukščių kilmė. Venera dydžiu ir mase labai panaši į Žemę, tačiau kitos savybės daro ją panašią į pragarą. Paviršiuje tvyro milžiniškas karštis ir slėgis, atmosferą sudaro sieros junginiai, o visa pluta sustingusi į vientisą luitą, toli gražu neprimenantį Žemės tektoninių plokščių įvairovės. Bet vientisa pluta nereiškia, kad ji neįdomi: Veneroje taip pat esama gausybės kalnų, daubų ir kitokio reljefo. Dabar mokslininkai nustatė, kad bent jau vienas reikšmingas reljefo darinys – Lakšmėz plynaukštė – susiformavo labai panašiai, kaip pirmieji Žemės žemynai. Plynaukštės plotas prilygsta Australijai, tai didžiausias panašus darinys planetoje; virš vidutinio paviršiaus lygio ji iškilusi net keturis kilometrus, panašiai kaip Tibeto plynaukštė. Ją juosia daugiau nei dešimties kilometrų aukščio kalnai, vėlgi panašiai kaip Tibetą supa Himalajai. Tibetas ir Himalajai, kaip ir kitos panašios plynaukštės Žemėje susiformavo susiduriant tektoninėms plokštėms. O kaip Veneroje? Mokslininkai pasitelkė modernų planetos gelmių raidos skaitmeninį modelį, kuriame įtraukiami geologiniai šiluminiai, cheminiai ir mechaniniai procesai. Taip jie nustatė, kad Veneros sąlygomis dėl aukštos temperatūros suplonėjusi pluta pasiduoda mantijos magmos spaudimui ir iškyla į viršų. Ten, kur prasideda kilimas, magmai tampa dar lengviau judėti, taigi procesas greitėja. Magmos tėkmės nukreipiamos į besiformuojančios plynaukštės kraštus ir iškelia dar aukštesnius kalnus. Įdomu, kad būtent taip, manoma, formavosi kratonai – pirmieji Žemės žemynai, iškilę iš jūrų dar tada, kai nebuvo tektoninių plokščių. Tik Žemės pluta minkštėjo ne nuo temperatūros, o nuo vandens. Taigi panašu, kad Venera jaunystėje, o gal ir vėliau, buvo dar panašesnė į jauną Žemę, nei manėme iki šiol. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Geoscience. 

***

Žodis „planeta“ kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio klajūną. Būtent tuo jos skiriasi nuo žvaigždžių – kasnakt danguje jas matome vis kitoje vietoje, lyginant su žvaigždėmis, kurios atrodo nekintančios. Puikiai tai matosi šiame montaže: 16 naktų iš eilės darytoje to paties dangaus lauko nuotraukoje. Plejadų (arba Sietyno) spiečius ir kitos žvaigždės ryškios ir aiškios, nes išlieka ten pat. Tuo tarpu Marsas kerta visą lauką iš dešinės į kairę. Taip pat elgiasi ir Uranas, kurį Marsas lengvai pralenkia. Arčiausiai dangaus skliaute dvi planetos buvo liepos 16 dieną.

***

Tarpžvaigždinių objektų pagavimas. 2017 metais pro Saulės sistemą praskriejo 1I/`Oumuamua – pirmasis žinomas tarpžvaigždinis objektas. Po poros metų aptiktas dar vienas. Visgi įvairūs teoriniai skaičiavimai rodo, kad panašių mažų kūnų pro Saulės sistemą kiekvienu momentu lekia tūkstančiai, tiesiog aptikti juos labai sudėtinga. Skaičiavimai remiasi įvairiomis prielaidomis apie kūnų judėjimo trajektorijas ir Saulės gravitacijos poveikį joms. Įdomus susijęs klausimas yra – ar ir kaip dažnai Saulė gali pagauti tokius objektus ir pasilikti juos orbitoje? Dabar pateikta labai detali šio reiškinio analizė, rodanti, kad ilgalaikis stabilus pagavimas tikrai įmanomas. Analizė pradėta nuo gerokai abstraktesnio uždavinio – trijų kūnų, kuriuos veikia tik tarpusavio gravitacija, judėjimo. Šis uždavinys neturi formalaus sprendinio, bet įvairius supaprastintus atvejus analizuoti įmanoma. Tyrimo autoriai nagrinėjo situaciją, kai visi trys kūnai juda vienoje plokštumoje ir nagrinėjo, kokiomis sąlygomis mažiausias kūnas gali pasiekti stabilią orbitą aplink antrąjį. Aišku, galimi atvejai, kai du mažiausi kūnai yra visiškai stabilioje tarpusavio orbitoje – pavyzdžiui Žemė ir Mėnulis, besisukdami aplink Saulę. Tačiau jei Mėnulis tik skristų pro šalį, Žemė greičiausiai jo pagauti negalėtų, nebent Mėnulis pataikytų į vieną iš daugybės specifinių taškų aplinkinėje erdvėje, judėdamas labai specifiniu greičiu. Analogiškas rezultatas gaunamas nagrinėjant Paukščių Tako, Saulės ir kokio nors mažo kūno sąveiką. Jei egzistuotų tik Saulės ir mažojo kūno gravitacija, pastarojo pagauti nebūtų įmanoma – jis arba pralėktų pro šalį, arba pataikytų tiesiai į žvaigždę. Tačiau Galaktikos gravitacija gali pakeisti objekto greitį taip, kad jis liktų orbitoje aplink Saulę. Nors tikslūs parametrai, reikalingi, kad objektas būtų pagautas, praktiškai nėra išmatuojami (matavimų paklaidos gerokai viršija modelio leidžiamas variacijas), visgi šie rezultatai turėtų padėti ieškant Saulės pagautų tarpžvaigždinių kūnų. Žinodami, kaip gali judėti pagauti kūnai, žinosime ir kur tikėtinos jų sankaupos. Skaičiavimai praktiškai nepriklauso nuo mažojo kūno masės, kol ji daug mažesnė už Saulės. Kitaip tariant, Saulė vienodai sėkmingai gali pagauti ir kometas, ir planetas. Tyrimo rezultatai pristatomi dviejuose straipsniuose, kuriuos rasite arXiv: abstrakti teorinė analizė, pritaikymas Saulės sistemai.

***

Makromolekulių formavimasis protoplanetiniuose diskuose. Žemiškai gyvybei labai svarbios įvairios makromolekulės – pavyzdžiui nukleorūgštys, baltymai ir kitos. Jos susideda iš šimtų ar net tūkstančių atomų. Jų randama toli gražu ne tik Žemėje: patys seniausi Saulės sistemos meteoritai turi granulių chondritų, kuriuose didžioji dalis lakiųjų elementų susitelkę makromolekulėse. Tačiau kaip kosmose susidaro tokie dideli junginiai? Dabar mokslininkai mano radę atsakymą: tai vyksta specifinėse vietose protoplanetiniuose diskuose. Jų sukurtas modelis remiasi dviem jau seniau žinomais komponentais: dulkių bei ledo aglomeracija bei energinga jaunos žvaigždės spinduliuote. Dulkės ir ledas kaupiasi regionuose arti protoplanetinio disko vidurio plokštumos; ten prasideda didesnių objektų augimas, galiausiai atvesiantis prie planetų. Energinga žvaigždės spinduliuotė gali paskatinti įvairias chemines reakcijas ledo mantijose, kurios susidaro aplink tarpžvaigždines dulkes. Reakcijų metu daugybė skirtingų molekulių, prikibusių prie dulkės, gali susijungti į makromolekulę. Pasitelkę skaitmeninį modelį, tyrėjai parodė, kad ledu aptrauktos dulkės iš kaupimosi vietų dažnai pakyla aukštyn, kone iki disko paviršiaus. Ten spinduliuotės intensyvumas pakankamai aukštas, kad reakcijos prasidėtų daug greičiau, nei ledas spėja išgaruoti. Tyrimo autorių teigimu, net 4% viso ledo, esančio protoplanetiniame diske, gali pavirsti makromolekulėmis vos per keletą dešimtmečių. Pakilęs į disko paviršių ledas ten ilgai neužsilieka ir vėliau vėl nuskęsta gilyn, kur gali prisijungti prie besiformuojančių chondritų. Taip makromolekulės apsaugomos nuo tolesnių ardančių veiksnių – tos pačios spinduliuotės, galingų smūgių ir panašių – ir išlieka ilgą laiką bei galiausiai prisijungia prie planetų. Šis atradimas padės geriau įvertinti, kokių žvaigždžių sistemose verta ieškoti gyvybės: ten, kur makromolekulių formavimasis ne toks efektyvus, gyvybei užsimegzti irgi būtų sunkiau, nei Saulės sistemoje. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Greitas planetų formavimasis. Saulės sistemoje turime keturias planetas-milžines, kurios visos yra gana toli nuo žvaigždės. Kurį laiką atrodė, kad tokia konfigūracija labai anomali, lyginant su egzoplanetų sistemomis, bet pastaruoju metu vis dažniau randame panašiai išsidėsčiusių planetų ir prie kitų žvaigždžių. Teoriniai planetų formavimosi modeliai kol kas to pilnai paaiškinti negali. Pagrindinė jų problema – didelių planetų formavimasis trunka tiek ilgai, kad „statybinė medžiaga“ – dulkės ir ledo grumstai – numigruoja iki žvaigždės ir arba išgaruoja, arba bent jau nebegali prisijungti prie toli augančių planetų. Bet dabar mokslininkai nustatė, kad šias problemas išsprendžia diske susidarančios struktūros. Dar iki planetų formavimosi pradžios diske gali atsirasti spiralinių vijų, o augančių planetų gravitacija gali apskritai atverti tarpus diske, bent jau kalbant apie dulkes, kurios telkiasi arti disko vidurio plokštumos. Naujojo tyrimo autoriai į skaitmeninį modelį įtraukė tiek tarpų formavimąsi, tiek daugybę kitų reikšmingų procesų, tokių kaip dulkių dreifas ir jungimasis į didesnius darinius, jų tarpusavio gravitacija, migracija, dujų prisijungimas ir kiti. Modelis parodė, kad vien pirminė disko struktūra leidžia atsirasti regionams, kuriuose linkusios telktis dulkės, tad ten gali augti planetos. O vos pradėjus augti pirmai didelei planetai, jos gravitacija sukuria barjerą, per kurį išorinėje disko dalyje esančio dulkės negali prasiveržti į vidinę. Taip atsiranda vieta sekančios planetos formavimuisi, kurios gravitacija sudaro sąlygas augti trečiai, ši – ketvirtai ir taip toliau. Procesą sustabdo tik protoplanetinio disko tankio mažėjimas – tam tikru atstumu nuo centro net ir nebemigruojančios medžiagos neužtenka didelei planetai išaugti. Saulės sistemoje tai nutiko už Urano formavimosi regiono maždaug 17 kartų toliau nuo Saulės, nei Žemė., tačiau iš principo planetų formavimasis gali vykti ir daug toliau. Tyrimo autorių teigimu, toks pat procesas gali paaiškinti ir planetų formavimąsi 200 kartų toliau nuo žvaigždės, nei Žemė nuo Saulės. Be to, procesas labai spartus, planetos išauga per mažiau nei porą milijonų metų. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Keistai besisukanti žvaigždė. Saulė nėra kietas kūnas, ir sukasi ne taip. Ties pusiauju sukimosi periodas siekia mažia nei 25 paras, o ties ašigaliais – apie 34. Teoriniai modeliai puikiai paaiškina tokį skirtumą – jis atsiranda dėl to, kad žvaigždės paviršiuje matoma medžiaga pakyla iš gelmių, o ties pusiauju tą daro statmenai sukimosi ašiai; taip pat svarbų vaidmenį atlieka žvaigždės magnetinis laukas. Kitoms žvaigždėms išmatuoti sukimosi profilius kol kas sudėtinga, tačiau neseniai sukurti metodai leidžia tą padaryti. Ir štai gautas netikėtas rezultatas: Heraklio V889 greičiausiai sukasi ties vidurinėmis platumomis. Heraklio V889, nuo mūsų nutolusi apie 35 parsekus, panaši į jauną Saulę – jos amžius tėra 30-50 milijonų metų. Kaip ir kitos jaunos žvaigždės, ji sukasi greitai, vieną ratą aplink ašį apsuka per mažiau nei pusantros paros. Be to, vėlgi kaip ir kitos jaunos žvaigždės, ji yra daug aktyvesnė magnetiškai, tad ir dėmės jos paviršiuje daug didesnės. Būtent dėmių sukeliami žvaigždės šviesio pokyčiai leidžia astronomams išmatuoti žvaigždės sukimosi spartą. Naujojo tyrimo autoriai pritaikė naują statistinės analizės metodą ilgamečiams žvaigždės stebėjimų duomenims. Metodas paremtas tuo, kad modeliuojamas žvaigždės šviesio kintamumas, darant įvairias prielaidas apie sukimosi periodo priklausomybę nuo platumos, ir rezultatai lyginami su realiais stebėjimais. Keleto dešimtmečių stebėjimų duomenys leido gana patikimai nustatyti tokį anomalų sukimosi profilį: sukimasis greičiausias ties 40 laipsnių šiaurės ir pietų platumomis. Jo kol kas negali paaiškinti joks teorinis modelis, o tai reiškia, kad kol kas nesuprantame kažko fundamentalaus apie medžiagos judėjimą žvaigždėse ir sąveiką su magnetiniu lauku. Tai gali būti svarbu ir prognozuojant Saulės aktyvumą bei audras, taip pat analizuojant, kurios egzoplanetos galėtų būti tinkamos gyvybei. Tyrime analizuota ir kita žvaigždė, Hidros LQ, kurios amžius ir dydis labai artimi Heraklio V889. Jos sukimosi skirtumų tarp pusiaujo ir ašigalių išmatuoti nepavyko – tai reiškia, kad jie labai maži. Ateityje tyrėjai tikisi pritaikyti metodą įvairioms kitoms žvaigždėms ir taip išsiaiškinti, ar Heraklio V889 tikrai anomalija, ar panašiai besisukančių žvaigždžių yra ir daugiau. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Planetas valgančių žvaigždžių paieškos. Baltosios nykštukės – į Saulę panašių žvaigždžių pomirtinės liekanos – kartais turi specifinių spektro savybių, kurios rodo, jog jos ryja savo planetas ar asteroidus. Tos savybės – tai sugerties linijos, žyminčios įvairius elementus, iš kurių formuojasi uolienos, pavyzdžiui kalcį, magnį ar geležį. Pastaraisiais metais tokių žvaigždžių aptikta šimtai, tačiau apskritai baltųjų nykštukių žinome milijonus. Pasakyti, kokia jų dalis yra „užteršta“ valgomomis planetomis, kol kas sudėtinga, nes identifikuoti tokias žvaigždes labai sudėtinga. Įprastai tam reikia peržiūrėti pilną spektrą ir ieškoti specifinių linijų; be to, spektrai dažnai yra prastos kokybės, nes baltosios nykštukės labai blausios. Dabar mokslininkai pasiūlė naują, automatizuotą, užterštų baltųjų nykštukių paieškų metodą. Tyrėjai pasitelkė mašininio mokymo metodą, vadinamą daugdarų mokymu. Šis algoritmas gali sugrupuoti didelius duomenų rinkinius į grupeles, kurios panašios kokiais nors parametrais, ir taip padėti atsirinkti, kuriuos duomenis verta nagrinėti atidžiau. Paėmę beveik 100 tūkstančių baltųjų nykštukių spektrų, tyrėjai rado vieną 375 žvaigždžių grupę su sunkiųjų elementų požymiais. Papildomi, detalesni stebėjimai patvirtino, kad šios žvaigždės tikrai užterštos. Ankstesni metodai tokiame duomenų rinkinyje būtų leidę aptikti vos kelias dešimtis užterštų žvaigždžių, taigi naujuoju algoritmu kiekis padidinamas dešimteriopai. Tai jau leidžia vertinti, kokia iš tiesų yra užterštų žvaigždžių dalis. Dar svarbiau yra tai, kad užterštų žvaigždžių analizė padeda suprasti, iš kokių uolienų susideda egzoplanetos, kad ir jau žuvusios. Tai kol kas yra vienintelis būdas „pažvelgti“ į tų egzoplanetų gelmes, tad dešimteriopai išaugantis tyrimo objektų skaičius yra neapsakomai džiugi žinia planetų mokslininkams. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Super senos žvaigždės diske. Paukščių Take žvaigždės telkiasi į keletą pagrindinių struktūrų: centrinį telkinį (arba baldžą), halą ir storąjį bei plonąjį diskus. Įprastai Galaktikos formavimosi scenarijus piešiamas toks: pirmiausiai formavosi centrinis telkinys ir storasis diskas, o plonasis ėmė augti prieš 8-10 milijardų metų. Bet dabar mokslininkai aptiko įrodymų, kad plonasis diskas ėmė augti panašiu metu, kaip ir storasis – prieš daugiau nei 13 milijardų metų. Plonąjį ir storąjį diską paprastai atskiriame pagal žvaigždžių judėjimo greičius statmena diskui kryptimi. Paukščių Take storojo disko žvaigždžių charakteringas vertikalus greitis siekia apie 35 km/s, plonojo – apie 20 km/s. Naujojo tyrimo autoriai pasitelkė Gaia teleskopo trečiąjį duomenų paketą ir ištyrė daugiau nei pusę milijono žvaigždžių, nutolusių kiloparseko ar mažesniu atstumu nuo Saulės. Tarp jų pasirinko 200 tūkstančių žvaigždžių, kurių savybės leido gana patikimai nustatyti atstumus ir amžių. Pridėję informaciją apie cheminę sudėtį, jie aptiko kelis tūkstančius žvaigždžių, kurių cheminė sudėtis pirmykštė, o orbitos beveik nenutolsta nuo disko vidurio plokštumos. Apskritai žiūrint į plonojo disko žvaigždes, jų metalingumas – už helį sunkesnių cheminių elementų masės dalis – svyruoja nuo praktiškai pirmykščio iki aukštesnio nei Saulės. Senųjų plonojo disko žvaigždžių orbitų savybės primena diskus labai tolimose galaktikose, kuriuos neseniai pavyko aptikti James Webb teleskopu. Panašu, kad iki dešimtadalio senųjų plonojo disko žvaigždžių „įkaito“, t.y. jų orbitos vertikaliai išsiplėtė, kai Paukščių Takas jungėsi su kitomis galaktikomis. Visgi didžioji dalis tolimoje praeityje susiformavusių žvaigždžių išlaikė panašias į gimtąsias orbitas. Seniausias plonasis diskas, panašu, buvo mažesnis už dabartinį, o laikui bėgant formavosi vis tolimesni regionai. Taigi labai tolimos kompaktiškos diskinės galaktikos greičiausiai yra ne anomalija, o panašių į Paukščių Taką galaktikų vaikystės būsena. Tiesa, kita problema, kad šiandieniniai galaktikų formavimosi modeliai nelabai gali paaiškinti tokio ankstyvo stabilių diskų atsiradimo – pagal juos, dažni galaktikų susiliejimai turėjo diskus suardyti arba bent jau gerokai išpūsti. Faktas, kad taip nenutiko, rodo esant kažkokį stabilizuojantį veiksnį, kurio dar nesame išsiaiškinę. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tolimas galaktikas nušviečia žvaigždėdara. Vieni pirmųjų James Webb teleskopo rezultatų užminė daug mįslių astronomams. Aptiktos labai tolimos galaktikos buvo daug ryškesnės, nei tikėtasi pagal ankstesnius kosminių struktūrų formavimosi modelius. Tiesa, rezultatai gauti matuojant objektų fotometriją – šviesumą skirtinguose gana plačiuose elektromagnetinio spektro ruožuose. Tokių duomenų interpretacija nėra visiškai vienareiškmė, tad išliko įtarimas, jog galbūt aptikti objektai yra daug artimesnės galaktikos. Bet dabar milžiniškas atstumas bent dviem galaktikoms patvirtinas patikimai – spektroskopiniais matavimais. Tuo pačiu James Webb teleskopu, tik kitu instrumentu išmatuotas dviejų galaktikų spektras parodė, kad jų šviesa mus pasiekia iš 290 ir 303 milijonų metų Visatos. Spektras atskleidė ir dar porą įdomių savybių: nei viena galaktika neturi ryškių emisijos linijų, kas rodo, jog dujos ten nėra ypatingai įkaitintos; be to, ultravioletinės spinduliuotės spektras yra labai status – energingesnių fotonų kiekis labai sparčiai mažėja. Abu šie faktoriai rodo, kad dominuojantis spinduliuotės šaltinis galaktikose yra jaunos žvaigždės, o ne, pavyzdžiui, dujų kritimas į juodąją skylę. Pastarąjį paaiškinimą lengviau įtraukti į dabartinius modelius, o štai paaiškinti, iš kur taip greitai galaktikose atsirado tiek daug žvaigždžių – sudėtinga. Tiesa, kol kas neaišku, kiek anomalios šios galaktikos lyginant su kitomis, egzistavusiomis panašiu metu. Tolesni James Webb stebėjimai padės atsakyti ir į šį klausimą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Dirbtinis intelektas šiomis dienomis figūruoja visur. Kąsnelio naujienose, įskaitant ir šias, taip pat. Bet kaip iš tiesų astrofizikai naudoja dirbtinį intelektą ir įvairias jo variacijas? Apie tai pasakoja Dr. Becky:

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse