Kaip nustatyti objektų amžių, kai jie daug senesni už žmoniją? Per šimtmečius sukurtas ne vienas metodas, o praeitos savaitės naujienose su datavimu susiję net trys pranešimai. Vienas jų – apie Mėnulio atsiradimą ir didžiųjų planetų migraciją. Asteroidų cheminės sudėties analizė rodo, kad įvykiai greičiausiai nutiko tuo pačiu metu. Cereros kraterių dugne matomi ledynai greičiausiai yra labai jauni, vos kelių tūkstančių metų senumo – tą galima nustatyti modeliuojant Cereros sukimosi ašies kitimą. Taip pat jaunas – tik čia tai reiškia 10 milijonų metų – yra vandenynas po Saturno palydovo Mimo paviršiuje. Kitose naujienose – daugiau žinių apie magnetinį šildymą Saulės paviršiuje ir aplink, išsamiausias Saulės sistemos apylinkių objektų katalogas ir masyviausia žvaigždinė juodoji skylė Paukščių Take. Gero skaitymo!
***
Magnetinis Saulės samanų šildymas. Apatinėje Saulės atmosferos dalyje, vadinamoje chromosfera, galima aptikti „garbanotų“ plazmos struktūrų, vadinamų „samanomis“. Jos atsiranda tarp Saulės dėmių, kur magnetinis laukas susivijęs į sudėtingas pynes. Dabar nustatyta, kad magnetiniai reiškiniai samanų regionuose gali įkaitinti tiek chromosferą, tiek aukščiau esantį vainiką. Ryšys tarp temperatūros svyravimų šiuose regionuose pastebėtas nagrinėjant kitas žvaigždes. Tuo tarpu erdviškai išskirtuose Saulės stebejimuose ryšio nebuvo randama. Nauji labai aukštos erdvinės skyros duomenys, surinkti vienu metu atliktais abiejų regionų stebėjimais, parodė, kad chromosferos spinduliuotė šimtų kilometrų masteliu gerai dera su aukščiau esančio karštesnio pereinamojo regiono, į kurį pakyla magnetinio lauko kilpos, spinduliuote. Rezultatus gerai paaiškina skaitmeninis magnetohidrodinaminis modelis, kuriame Saulės plazmą kaitina susipynęs samanų regiono magnetinis laukas. Jo gijos verčia plazmą trintis tarpusavyje, tai sukuria elektros sroves, kurių išskiriama energija įkaitina tiek chromosferą iki keleto tūkstančių laipsnių, tiek aukštesnius retesnius regionus iki milijono laipsnių temperatūros. Vėliau energija gali pasklisti ir plačiau vainike ir taip prisideda prie aukštos pastarojo temperatūros palaikymo. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Mėnulis mums toks įprastas, kad dažnai apie jį net nesusimąstome. Tačiau jis yra ypatingai svarbus akmuo mūsų kelionėje į kosmosą. Ir metaforiškai – Mėnulio teikiama informacija mums padėjo suprasti Saulės sistemos sandarą, ir praktiškai – ten tikrinsime technologijas, kurių reikės žmonių kelionėms į Marsą ir toliau. Apie visa tai pasakoja PBS Space Time:
***
Planetų migracija pagamino Mėnulį. Mėnulis atsirado, kai į pirmykštę Žemę trenkėsi Marso dydžio kūnas Tėja. Kad Tėja taip atlėktų ir atsitrenktų į mūsų planetą, reikėjo kokio nors veiksnio, destabilizuojančio jos ankstesnę orbitą. Tas veiksnys galėjo būti didžiųjų planetų migracija ir dėl jos kitęs gravitacinis laukas, o dabar paskelbta daugiau įrodymų, kad šie įvykiai galėjo nutikti tuo pačiu metu. Įrodymai susiję su meteoritų chemine sudėtimi bei kilme. Dauguma meteoritų kadaise buvo didesnių asteroidų dalis. Asteroidams formuojantis ir vėstant, įvairūs mineralai juose kristalizavosi skirtingu metu. Taip pat skirtingu metu sustingo ir skirtingi pavienių elementų izotopai – atmainos su nevienodu neutronų skaičiumi branduolyje. Taigi tyrinėdami meteoritus, galime išsiaiškinti jų motininių asteroidų istoriją. Būtent tą naujojo tyrimo autoriai ir padarė: ištyrė meteoritus, vadinamus angliniais enstatitais, ir aprašė jų motininio kūno vystymąsi. Enstatitai siejami su Asteroidų žiede esančiu asteroidu Altoru ir jo šeima – nuolaužomis, kurios atsirado po susidūrimo su kitu kūnu. Enstatitų cheminė sudėtis labai panaši į Žemės, taigi jie formavosi maždaug tokiu pat atstumu nuo Saulės. Pirmykštis Altoras ir turėjo formuotis šiose apylinkėse, o į Asteroidų žiedą pateko tik vėliau. Naudodami skaitmeninius orbitų evoliucijos modelius, tyrėjai nustatė, kad veiksnys, privertęs Altorą taip migruoti, galėjo būti tik didžiųjų planetų migracija. Pagal izotopinę enstatitų ir Altorod sudėtį galima teigti, jog Žemės apylinkėse jie praleido bent pirmus 60 milijonų metų po Saulės sistemos susiformavimo. Taigi ir didžiųjų planetų migracija prasidėjo ne anksčiau nei tuo metu. Vėliausias laikas, kai ji galėjo vykti, yra 100 milijonų metų po susiformavimo – tą žinome remdamiesi analogiškais argumentais apie Jupiterio orbitoje skriejančius asteroidus, kuriuos planeta turėjo pasigauti migracijos metu. Tėjos smūgis į Žemę irgi įvyko panašiu laikotarpiu, taigi tikimybė, kad įvykiai susiję tarpusavyje, atrodo labai didelė. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.
***
Cereros ledynai labai jauni. 2016 metais zondas Dawn, tyrinėdamas nykštukinę planetą Cererą, arti jos ašigalių aptiko vandens ledo telkinių. Jie išsidėstę kraterių dugne, kur niekada nešviečia Saulė. Panašių telkinių aptikta ir Mėnulyje bei Merkurijuje. Jei kada nors į Cererą nuskristų žmonės, šie ledo telkiniai gali tapti puikiu vandens šaltiniu. Bet net ir dabar jie gali pasitarnauti siekiant suprasti Cereros ir viso Asteroidų žiedo evoliuciją. Štai naujame tyrime išsiaiškinta, kad ledo telkiniai yra ypatingai jauni, ne daugiau nei vos kelių tūkstančių metų amžiaus. Tokį rezultatą mokslininkai gavo išnagrinėję, kaip kraterių dugno apšvietimas priklauso nuo Cereros sukimosi ašies posvyrio į orbitos plokštumą. Žemės ašis pasvirusi 23,5 laipsnio, todėl net ir ties ašigaliais Saulė kasmet pakyla į tokį aukštį; jei ten būtų kraterių, greičiausiai jų dugnas visada būtų apšviečiamas. Tuo tarpu Mėnulio ašies posvyris tėra penki laipsniai, tad kai kurių jo ašigalinių kraterių dugnas skendi nuolatinėje tamsoje. Cereros sukimosi ašis pasvirusi dar mažiau – tik apie keturis laipsnius, taigi ir jos ašigaliuose esama amžinai tamsių kraterių. Tačiau taip pat žinoma, kad Cereros ašis gerokai svyruoja: neturėdama stabilizuojančio palydovo, Cerera maždaug 25 tūkstančių metų laikotarpiu palinksta iki 20 laipsnių ir grįžta į vos dviejų laipsnių polinkio būseną. Tyrimo autoriai pasitelkė geriausius duomenis apie Cereros reljefą ir suskaičiavo, kaip Saulės spinduliai sklistų ašigaliniuose regionuose, esant didesniam ašies posvyriui. Paaiškėjo, kad 20 laipsnių posvyrio atveju Cereroje amžinai tamsių kraterių nelieka apskritai, o dabartiniai žinomi ledo telkiniai taptų apšviesti, ašiai palinkus iki dešimties laipsnių. Paskutinį kartą taip nutiko prieš 6000 metų. Taigi Cereros ledo telkiniai yra jaunesni nei žmonių civilizacija. Tai reiškia, jog kad ir koks procesas būtų atsakingas už ledo telkinių formavimąsi – mažesnių asteroidų smūgiai, vandens išsisunkimas iš popaviršinio vandenyno ar dar kas nors – jis vyksta palyginus greitai. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.
***
Mimo vandenynas greičiausiai jaunas. Jupiterio palydovas Europa ir Saturno Enceladas turi popaviršinius vandenynus. Nors pačių vandenynų nematome, turime daug netiesioginių įrodymų apie jų egzistavimą. Pavyzdžiui, šių palydovų paviršiuje matyti mažai kraterių, o tai rodo, kad jų ledo pluta juda, nes nėra tvirtai prikibusi prie gilesnių uolienų. Kitas įrodymas – palydovų orbitos ir svyravimai, kurie leidžia apskaičiuoti palydovo „kietumą“ bei paslankumą ir rodo, ar jo gelmėse yra skysčio. Europai ir Enceladui abu požymiai rodo vandenyno egzistavimą. O štai kitas Saturno palydovas, Mimas, pagal orbitos savybes atrodo turįs vandenyną, tačiau jo paviršiuje matyti daug kraterių. Kaip tai paaiškinti? Jau seniau iškelta hipotezė, kad galbūt Mimo vandenynas atsirado palyginus neseniai, todėl ledo pluta nespėjo sujudėti ir išsilyginti. Dabar mokslininkai nustatė, kad toks scenarijus gerai dera su tikėtina Mimo orbitos evoliucija per paskutinius keliasdešimt milijonų metų. Šiuo metu Mimo orbita po truputį apvalėja – Saturno gravitacija jos formą artina prie apskritimo. Praeityje ji galėjo būti elipsiškesnė, o naujojo tyrimo autoriai parodė, kad užteko vos 2-3 kartus didesnio elipsiškumo, nei šiandieninis, kad ledo pluta imtų tirpti. Taip nutinka, nes elipsine orbita skriejantį palydovą Saturnas nuolat tampo ir gniuždo, o šie suspaudimai kaitina visą palydovo kūną. Viršutiniai sluoksniai gali atvėsti, bet gilieji ima tirpti. Jei elipsiškumas liktų didelis, galiausiai ištirptų beveik visa 70 kilometrų storio ledo pluta, tačiau orbitai apvalėjant tirpimo-stingimo pusiausvyra pasiekiama vis giliau. Tikėtina, kad šiuo metu Mimas pasiekė tokią pusiausvyrą arba netgi kirto ją ir vandenynas pradeda stingti. Visas šis procesas turėtų trukti ne ilgiau nei 10-25 milijonus metų. Ateityje vandenyno ten nebeliks, nebent Mimo orbita įeis į rezonansą su kokiu nors kitu palydovu, dėl kurio elipsiškumas vėl ims augti. Panašus scenarijus gali veikti ir kitiems Saturno palydovams – Enceladui, kurio vandenynas yra maksimalioje būsenoje, ir Tetidei, kuri vandenyną turėjo praeityje, bet dabar jo neteko. Tyrimo rezultatai publikuojami Earth and Planetary Science Letters.
***
Titano kopos – kometų liekanos? Saturno palydove Titane yra kopų. Tiesa, jos sudarytos ne iš smėlio, kaip Žemėje, nes silikatų uolienos ten slypi giliai po paviršiumi, o pastarąjį dengia vandens ledas. Kai kurie mokslininkai mano, kad Titano kopos susideda būtent iš vandens ledo smiltelių, bet jų spektras neatitinka vandens ledo savybių. Kita hipotezė teigia, kad kopas sudaro tolinai – įvairios organinės medžiagos, kurios atsiranda ultravioletinei spinduliuotei veikiant metaną. Bet ir toks modelis iki galo nepaaiškina kopų spektro anei jų dydžio – bendras kopų tūris siekia kelis šimtus tūkstančių kubinių kilometrų. Dabar mokslininkai pateikė dar vieną galimą paaiškinimą: kopas galimai sudaro kometų dalelės. Per visą istoriją į Titaną ne kartą nukrito kometų ir kitokių mažųjų Saulės sistemos kūnų; be to, dulkėtos kometų uodegos kartais irgi pažerdavo dalelių ant palydovo, o kai kurios pasiekdavo ir paviršių. Tipinės kometų dulkelės yra maždaug 200 mikrometrų dydžio – kaip tik tokio, kokio reikia, kad Titano sąlygomis vėjas galėtų jas šiek tiek pakelti ir taip formuotųsi kopos. Be to, jų spektras gana gerai atitinka stebimą kopų spektrą. Sumodeliavę galimus kometų smūgius į Titaną, mokslininkai nustatė, kad pakankamą kiekį smiltelių kometos galėjo atnešti tuo atveju, jei jų smūgiai prasidėjo per pirmus kelis šimtus milijonų metų po Titano susiformavimo ir tęsėsi iki 1750 milijonų metų praeities, kai susiformavo šiandieninis Titano paviršius. Vėliau kometų atneštos dulkės, judinamos vėjo, formavo nuolat kintančias kopas. Pagrindinis modelio skirtumas nuo ankstesnių yra kopas sudarančios cheminės stuktūros – atomai ir molekulės. Taigi modelį būtų galima patikrinti, gavus informacijos apie kopas iš arti. Tą po maždaug dešimties metų padarys NASA zondas Dragonfly, kuris tyrinės būtent Titaną. Zondą sudaro nusileidimo modulis ir sraigtasparnis, kuris skraidys po įdomias Titano vietas ir jas tyrinės. Dar vienas pastebėjimas, sustiprinantis naująją hipotezę – ant Jupiterio palydovų Ganimedo ir Kalistos irgi matoma panašių dulkelių. Taigi ir ten galėjo kristi kometos bei jų dulkės. Tyrimo rezultatai pristatyti Mėnulio ir planetų mokslo konferencijoje.
***
Violetinė – egzogyvybės spalva? Kokia spalva jums asocijuojasi su gyvybe? Greičiausiai žalia – žolės, medžiai ir kitokia natūrali aplinka mums visada siejasi būtent su fotosintetinančiais organizmais, kurių sudėtyje yra chlorofilo A. Tačiau ilgą laiką Žemėje pagrindinė gyvybė buvo violetinė, o kitose planetose taip gali būti ir dabar. Tokią išvadą mokslininkai padarė išnagrinėję įvairių violetinių bakterijų, gyvuojančių Žemėje, spektrą bei augimą skirtingomis sąlygomis. Šios bakterijos iš tiesų turi įvairių pigmentų – raudonų, rudų, geltonų, violetinių, – kurie giminingi pomidorus ir morkas spalvinantiems. Bakterijos energiją pasigamina naudodamos kitokias fotosintezės reakcijų grandines ir kitokias chlorofilo atmainas, kurioms nebūtina regimoji šviesa, o užtenka infraraudonosios. Todėl Žemėje jos tarpsta tamsiose beorėse terpėse – pelkėse, giliai olose ir panašiai. Tyrimo autoriai surinko tokių bakterijų pavyzdžių, ištyrė jų chemines bei optines savybes, ir išaugino mėginius skirtingos atmosferos ir apšvietimo sąlygomis laboratorijoje. Paaiškėjo, kad esant sąlygoms, panašioms į tas, kokios turėtų egzistuoti Žemės tipo planetose prie mažų žvaigždžių, šios bakterijos labai sėkmingai vystosi ir nuspalvina aplinką savo daugiau mažiau violetinėmis spalvomis. Kaip ir žalią, taip ir violetinę spalvą planetai suteikti iš principo gali ir mineralai, tad tyrėjai šiuo metu renka informaciją apie violetinių kristalų spektrą, kad aptikus tokios spalvos planetų būtų galima atskirti gyvybės pėdsakus nuo kitų paaiškinimų. James Webb teleskopas bei kiti artimiausiu metu pradėsiantys darbą turėtų pajėgti išmatuoti į Žemę panašių planetų paviršiaus atspindžio spektrą; gali būti, kad tada ir aptiksime pirmuosius aiškius biopėdsakus, kurie labai gali būti tiesiog violetinė planetos paviršiaus spalva. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
***
Infraraudonoji rudosios nykštukės pašvaistė. Pašvaistės Saulės sistemoje skleidžia įvairiausią spinduliuotę, įskaitant radijo bangas ir infraraudonuosius spindulius. Pastaruosius kuria energingos trivandenilio jonų ir metano molekulės. Per pastarąjį dešimtmetį keletą kartų pašvaistės aptiktos ir rudosiose nykštukėse – objektuose, kurie pagal masę patenka į tarpą tarp planetų bei žvaigždžių. Bet iki šiol visi aptikimai buvo radijo bangų ruože. Dabar pirmą kartą galima pašvaistė aptikta infraraudonųjų spindulių ruože. Nagrinėdami objekto CWISEP J193518.59-154620.3 (skaičiai nurodo jo koordinates, raidės – apžvalginio projekto, kuriuo jis atrastas, santrumpą), arba trumpiau W1935, spektrą, tyrėjai aptiko energingą metano molekulių spinduliuotę. Atmosferos modelis, geriausiai paaiškinantis ją, įtraukia temperatūros inversiją – kylant aukštyn temperatūra, užuot nuolat kritusi, viename sluoksnyje ima augti. Saulės sistemos planetos turi inversijas, bet jas apšviečia Saulė, kuri ir pakaitina viršutinius sluoksnius. Kas gali kaitinti rudąją nykštukę, kuri iš aplinkos negauna jokios rimtos spinduliuotės? Vienas paaiškinimas – pašvaistė, susidaranti būtent inversijos sluoksnyje. Jupiterio pašvaistės didele dalimi kyla dėl sąveikos su palydovais, skriejančiais per planetos magnetosferą. Gali būti, kad W1935 irgi turi palydovų. Įdomu, kad trivandenilio jonų jos atmosferoje aptikti nepavyko, taigi jei ten ir yra pašvaistė, jos savybės skiriasi nuo analogų Saulės sistemoje. Vidutinė W1935 temperatūra maždaug 300 laipsnių aukštesnė, nei Jupiterio, inversija taip pat susidaro šiltesniame sluoksnyje, nei analogas didžiausioje mūsų planetoje. Taigi šios nykštukės bei galimai kitų panašių objektų tyrimai leis suprasti, kuo pašvaisčių procesai skiriasi šiltesnėse sistemose, patikrinti jų dabartinius modelius, o galbūt ir aptikti planetas prie blausių nepavykusių žvaigždžių. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Saulės sistemos apylinkių surašymas. Kosmose visko yra tiek daug, kad sudaryti išsamų, pavyzdžiui, žvaigždžių katalogą nėra jokių šansų. Nebent apsiribojame kokia nors nedidele imtimi. Vienas tokio apribojimo pavyzdys – atstumas nuo Saulės. Dabar paskelbtas artimiausių 20 parsekų objektų – žvaigždžių ir rudųjų nykštukių – katalogas, išsamesnis nei bet kuris ankstesnis. Duomenys pagrinde surinkti Gaia teleskopu, tačiau visiems objektams atlikti (arba archyvuose atrasti) papildomi stebėjimai, kurie leido susidaryti išsamesnį vaizdą. Analizei pasitelkta ir mokslo entuziastų pagalba – projekto Backyard Worlds vykdytojai įvertino daugybės žvaigždžių aplinkos savybes, padėjo išmatuoti jų paralaksus, atskirti dvinares sistemas ir kitaip papildyti katalogą. Iš viso objektų kataloge yra 3600; mažiausi jų tesiekia penkias Jupiterio mases, didžiausi – aštuonis kartus masyvesni už Saulę. Turėdami tokį didelį katalogą, mokslininkai galėjo išnagrinėti masių pasiskirstymą geriau, nei bet kokie ankstesni tyrimai, ypač kalbant apie mažiausias žvaigždes ir rudąsias nykštukes. Jau seniai žinoma, kad kuo mažesnės žvaigždės, tuo jų daugiau, tačiau neaišku, ar tokia pati tendencija galioja rudosioms nykštukėms. Panašu, kad taip: visame ištirtame masių intervale masei augant objektų skaičius mažėja. Tiesa, netolygiai: geriausiai pasiskirstymą galima aprašyti funkcija, susidedančia iš keturių laipsninių komponentų. Pirmasis tinka rudosioms nykštukėms nuo 10 iki 50 Jupiterio masių (0,01-0,05 Saulės masės), antrasis – nuo 0,05 iki 0,22 Saulės masių, trečiasis iki 0,55 ir ketvirtasis visoms masyvesnėms. Paskutinio intervalo funkcija yra stačiausia, o štai rudųjų nykštukių gausa nuo masės priklauso visai nežymiai. Tą greičiausiai lemia jų formavimosi detalės, kurias šie duomenys padės išsiaiškinti. Faktas, kad vienas iš intervalų apima ir rudųjų nykštukių (<0,08 Saulės masės), ir žvaigždžių mases rodo, kad šie objektai tikrai formuojasi panašiai. Apskritai žvaigždžių Saulės aplinkoje turėtų būti apie keturis kartus daugiau, nei rudųjų nykštukių – vertinant šį santykį, atsižvelgta ir į tai, jog kai kurių rudųjų nykštukių greičiausiai dar nepavyko aptikti. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Supplement Series.
***
Vandenilio rekombinacija paaiškina žvaigždžių superžybsnius. Mūsų Saulė karts nuo karto svaidosi žybsniais, panašiai elgiasi ir kitos žvaigždės. Apie jų žybsnių savybes labai daug sužinojome per paskutinius keliolika metų, kai kosminiai teleskopai, skirti egzoplanetų paieškai, surinko labai detalių duomenų apie žvaigždžių šviesio kitimą. Kai kurie aptikti sušvitimai vadinami superžybsniais – jų metu išmetama energija 100-10000 kartų viršija galingiausių Saulės žybsnių. Bent jau taip sprendžiama remiantis standartiniu žybsnių modeliu, pagal kurį plazma spinduliuoja kaip 10 tūkstančių laipsnių temperatūros tankus burbulas. Naujame tyrime teigiama, kad toks modelis nebūtinai teisingas ir pateikiama alternatyvi žybsnių duomenų interpretacija. Tyrimui jie pasirinko dvi žvaigždes, kurias stebėjo Keplerio teleskopas. Vienoje užfiksuoti penki superžybsniai, kitoje – net 37. Kiekvieną žybsnį jie sumodeliavo tiek kaip karštą burbulą, tiek kaip plazmos telkinį, kuriame spinduliuotę sukelia vandenilio rekombinacija – branduolių susijungimas su elektronais, formuojant neutralius atomus. Pastarasis modelis labiau tinka ir Saulės žybsniams paaiškinti. Nustatyta, kad rekombinacijos spinduliuotė gali paaiškinti stebimą superžybsnių intensyvumą ir tam pakanka 10 kartų mažiau suminės energijos, nei karšto burbulo modelyje. Taigi nors superžybsniai tikrai galingesni, nei Saulėje, jų metu išmetama energija nėra tokia beprotiškai didelė, kaip manyta iki šiol. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
***
Prieš 11 tūkstančių metų Žemę pasiekė supernovos Burių žvaigždyne šviesa. Kurį laiką nauja žvaigždė buvo ryškiai matoma nakties danguje, o vėliau išblėso. Išblėso todėl, kad prasipletė, ir tą daro iki šių dienų. Per tą laiką supernovos liekana virto milžinišku ūku, kuriame, ypač pakraščiuose, matyti visokiausios gijos ir linijos. Jas sukuria vis dar karštos ir greitai judančios dujos, kurios atsimuša į aplinkinę medžiagą, suspaudžia ją ir įkaitina.
***
Masyviausia juodoji skylė Galaktikoje. Analizuodami žvaigždžių judėjimo duomenis, surinktis Gaia teleskopu, astronomai aptiko Paukščių Take skrajojant juodąją skylę, kurios masė – net 33 Saulės masės – didesnė už bet kurią kitą žinoma Paukščių Take. Problema, kylanti ieškant juodųjų skylių – jos pačios nešviečia, taigi aptikti tenka pagal kitus požymius. Iki šiol visos juodosios skylės Paukščių Take aptiktos glaudžiose dvinarėse sistemose, kur jos prisitraukia ir ryja medžiagą iš kaimynės. Įkaitusi medžiaga ima spinduliuoti charakteringą spektrą, kurį lengva atskirti nuo žvaigždėse šviesos. Pastaraisiais metais kelios dešimtys juodųjų skylių aptikta – tiesa, už Paukščių Tako ribų – pagal gravitacines bangas, kurias jos skleidžia artėdamos viena prie kitos ir susijjngdamos su kompanione. Naujasis atradimas padarytas dar kitu, astrometriniu, metodu: labai tiksliai matuojant žvaigždžių padėties kitimą laikui bėgant. Būtent tokius matavimus nuo 2013 metų atlieka Europos kosmoso agentūros palydovinis teleskopas Gaia. Šiuo metu rengiamas ketvirtas jo duomenų paketas; tikrindami duomenų apdorojimo algoritmus, mokslininkai naująją juodąją skylę aptiko visai atsitiktinai. Ji skrieja poroje su 16 Saulės masių kompanione – būtent jos judėjimas leido apskaičiuoti juodosios skylės masę. Pora vieną ratą apsuka per 11,6 metų, atstumas nuo mūsų iki jų – beveik 600 parsekų. Gaia BH3, kaip pavadintas radinys, yra amtra artimiausia žinoma juodoji skylė. Atradimo patikrinimui ir patvirtinimui atlikti sistemos stebėjimai jautriu spektrografu, kuriuo išmatuotas žvaigždės judėjimas radialia kryptimi. Kartu nustatyta, kad kompanionės cheminė sudėtis labai pirmykštė – joje beveik nėra už helį sunkesnių cheminių elementų. Greičiausiai panašia sudėtimi pasižymėjo ir žvaigždė, po mirties palikusi juodąją skylę. Tai paaiškina, kodėl pastaroji tokia masyvi: pirmykštės žvaigždės pučia silpnesnius vėjus, dėl to praranda mažesnę masės dalį iki sprogdamos supernova, taigi ir liekana gaunasi masyvesnė. Taip bandoma aiškinti ir gana masyvių juodųjų skylių, aptiktų pagal gravitacinių bangų signalus, prigimtį. Tuo tarpu masyviausia iki šiol Paukščių Take atrasta juodojo skylė yra 21 kartą masyvesnė už Saulę. Manoma, kad šiandieninės žvaigždės sprogdamos negali sukurti daug masyvesnių liekanų. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse