Kai įsukate vilkelį, jis tik kurį laiką sukasi visai vertikaliai; paskui jo sukimosi ašis pati ima suktis. Tai vadiname precesija. Precesuoja turbūt visi besisukantys objektai – pavyzdžiui, Žemės sukimosi ašis irgi brėžia 26 tūkstančių metų trukmės ratą. Dar precesuoja akreciniai diskai aplink juodąsias skyles – praeitos savaitės naujienose randame dvi, su tuo susijusias. Vienoje kalbama apie trumpalaikį reiškinį – žvaigždės suardymą, kitoje – apie galaktikos masto čiurkšles ir jų paleidimo krypties pokyčius. Kitose naujienose – sekli Saulės magnetinio lauko kilmė, futuristiniai NASA zondo varikliai ir seniausia nusistovėjusi diskinė galaktika. Gero skaitymo!
***
Saulės magnetinis laukas – seklus. Daugybė procesų mūsų Saulėje, kaip ir kitose žvaigždėse, susiję su magnetiniu lauku. Jis sukuria Saulės dėmes, paleidžia žybsnius ir vainikinės masės išmetimus, kaitina vainiką ir taip toliau. Įprastiniai modeliai teigia, kad magnetinį lauką kuria dinamo efektas, kylantis dėl netolygumų giliai žvaigždėje. Maždaug trečdalio Saulės spindulio gylyje egzistuoja paviršius, vadinamas tachoklina, ties kuriuo susiliečia išorinė konvekcinė zona ir vidinė spindulinė (zonos vadinamos pagal tai, koks procesas perneša energiją iš žvaigždės centro paviršiaus link). Būtent jo svyravimai turėtų sukelti magnetinį lauką – bent jau taip teigė modeliai iki šiol. Bet dabar pateiktas naujas modelis, pagal kurį magnetinis laukas atsiranda gerokai arčiau paviršiaus. Modelio idėja mokslininkams kilo nagrinėjant du magnetinius procesus Saulėje. Pirmasis – Saulės dėmių raida per 11 metų aktyvumo ciklą. Jos visada ima rastis ties 30 laipsnių platuma abiejuose pusrutuliuose, tada juda centro link, kol galiausiai nunyksta. Antrasis – dujų srovės, judančios lygiagrečiai pusiaujui, vadinamos torsioniniais svyravimais, kurios irgi vystosi labai panašiai. Siekdami paaiškinti galimai vienodą abiejų reiškinių prigimtį, jie sukūrė skaitmeninį modelį, kuriuo išnagrinėjo medžiagos judėjimą ir sąveiką su magnetiniu lauku išoriniuose Saulės sluoksniuose. Taip jie nustatė, kad netolygus Saulės plazmos judėjimas išoriniuose 5-10% jos spindulio gali sukurti visus stebimus magnetinius reiškinius. Fizikinis mechanizmas, atsakingas už magnetinio lauko atsiradimą ir stiprėjimą, vadinamas magnetorotaciniu nestabilumu, arba MRI. Dažnai apie jį kalbama nagrinėjant akrecinius diskus, ypač prie juodųjų skylių. Jis nutinka, kai skirtingi įmagnetintos terpės sluoksniai juda nevienodu greičiu. Naujuoju modeliu atkurti realistiški žybsnių intensyvumo, vainiko kaitinimo bruožai. Tuo tarpu modelis, kuriame magnetinis laukas kyla giliau, savybes atkuria prasčiau. Šie rezultatai, jei jie tikri teisingi, turėtų gerokai palengvinti Saulės aktyvumo prognozavimą ir padėti geriau suprasti kitų žvaigždžių aktyvumo detales. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Psichė įjungė futuristinius variklius. Skrydžiai į kitas planetas paprastai laikosi labai panašaus plano: pakilęs nuo Žemės ir atsiskyręs nuo raketos-nešėjos, erdvėlaivis įjungia variklius, kad pasiektų tinkamus kurso parametrus, ir tada juos išjungia ilgiems mėnesiams ar net metams. Laisvai skriedamas, veikiamas tik gravitacijos, jis juda tikslo link; tiesa, kartais praskrenda ir šalia kitų kūnų bei pasinaudoja jų gravitacija, kad pakoreguotų trajektoriją. Tokių praskridimų metu kartais varikliai įjungiami vėl, nes tuo metu daryti kurso korekcijas efektyviausia. Taip daroma dėl paprastos priežasties: reikia taupyti kurą, kuris labai daug sveria. Bet kas būtų, jei kuro – ar bent energijos jam panaudoti – erdvėlaivis galėtų pasigaminti vietoje, kelionės metu? Būtent tokią technologiją bando nauja NASA misija Psyche (Psichė), skrendanti į to paties pavadinimo asteroidą. Praeitą savaitę zondas įjungė futuristinius elektrinius variklius. Jie sukuria stūmos jėgą, labai dideliu greičiu leisdami jonizuoto neono čiurkšles. Energija, reikalinga jonizuoti dujoms ir įgreitinti plazmai, gaunama iš Saulės baterijų ant paties zondo. Nors stūmos jėga mažytė – palyginama su keleto monetų svoriu delne – laikui bėgant, be atmosferos pasipriešinimo, jos efektas tampa reikšmingas. Per maždaug dvejus metus Psichė Žemės atžvilgiu turėtų pagreitėti nuo 37 iki daugiau nei 50 kilometrų per sekundę. 2026-ųjų gegužę ji trumpam išjungs variklius, pralėks vos 3000 km atstumu nuo Marso paviršiaus, taip dar padidins greitį ir paskui vėl įjungs variklius, kad galiausiai pasiektų Psichę 2029-ųjų rugpjūtį. Nors šis variklių bandymas reikšmingai nesutrumpins kelionės, ateityje panašios technologijos gali gerokai palengvinti kelionę tolimų taikinių link. Varikliai – ne vienintelė technologinė naujovė, bandoma su šia misija. Balandžio mėnesį iš zondo į Žemę buvo perduoti duomenys, o procesas pasiekė net 267 megabitų per sekundę greitį. Tai – naujos Giliojo kosmoso optinių ryšių technologijos, iš esmės lazerinės komunikacijos, bandymas. Ankstesnės radijo ryšių technologijos leido pasiekti ne didesnį nei keleto Mbps greitį. Plačiau apie Psichės misiją skaitykite čia.
***
Marsui artimų asteroidų – daugiau. Viena iš nedaugelio astronomų tyrimų sričių, turinti realią naudą visuomenei – galimai pavojingų asteroidų stebėjimai. Astronomai „galimai pavojingais“ laiko tuos asteroidus, kurie praskrenda arčiau nei 7,5 milijono kilometrų nuo Žemės orbitos ir yra bent 140 metrų skersmens. Jų žinome kiek daugiau nei du tūkstančius; iš jų beveik pusantro tūkstančio gali priartėti per mažiau nei 7,5 milijono kilometrų prie planetos (kitų orbitos su Žemės orbita visada kertasi toli nuo mūsų) – jie vadinami Arti priartėjančiais galimai pavojingais asteroidais, arba CAPHA (Close approach potentially hazardous asteroids). Dabar pirmą kartą mokslininkai įvertino Marsui artimų pavojingų asteroidų skaičių. Jie įvertino galimus procesus, kurie keičia asteroidų orbitas ir atneša vis naujus asteroidus arti Žemės ar Marso orbitų. CAPHA atstumo kriterijus Marsui parinktas beveik trečdaliu mažesnis, taip atsižvelgiant į silpnesnę Marso gravitaciją. Sumodeliavę daugybės Asteroidų žiede esančių objektų galimus orbitų pokyčius, mokslininkai nustatė, kad Žemės aplinkoje iš viso gali neramina u beveik 4700 CAPHA, o Marso – kone 17 tūkstančių. Kasmet pro Marsą turėtų praskristi maždaug 52 asteroidai, pro Žemę – 20. Tokių arti praskrendančių ir stebime po 20 ar kiek daugiau, bet bendras CAPHA skaičius – trigubai didesnis nei žinomas – neramina ir rodo, kad Žemės orbitos aplinką stebėti reikia daug nuodugniau. O aplink Marsą asteroidų rasti gali būti netgi lengviau, nei prie mūsų planetos. Tokie atradimai, kuriuos daryto galėtų tiek ateities, tiek netgi dabartinės Marso tyrimų misijos, padės daug geriau suprasti, kaip asteroidai migruoja iš Žiedo vidinių planetų link. Taip bus lengviau planuoti ir Žemės gynybą nuo asteroidų, kurie pasirodys esą ne galimai, o tikrai pavojingi. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Saulės sistemos pakraščių ledas. Protoplanetiniuose diskuose aptinkama daug įvairaus ledo, įskaitant anglies dvideginį bei monoksidą. Saulės sistemoje anglies dvideginio ledo irgi randama įvairiausiose vietose – didžiųjų planetų atmosferose, jų palydovų paviršiuje, kometose ir netgi Merkurijaus, Mėnulio bei Marso krateriuose. Viena vieta, kur nei dvideginio, nei monoksido iki šiol nepavyko aptikti, buvo transneptūniniai objektai – Saulės sistemos pakraštys, kuriame susikaupusios planetų formavimosi proceso liekanos. Visgi pasirodo, kad taip buvo tiesiog dėl to, kad prastai ieškojome: James Webb teleskopu šie junginiai aptikti daugumoje ištirtų Saulės sistemos pakraščio objektų. Iš viso James Webb atliko 59 objektų – tiek transneptūninių, tiek kentaurų (asteroidų, kurių orbitos yra tarp Jupiterio ir Neptūno) – stebėjimus. Net 56-ių paviršiuje atrasta anglies dvideginio, o 28-ių – anglies monoksido. Anglies dvideginis aptiktas nepriklausomai nuo objektų masės ar orbitos, o anglies monoksidas dažniau aptiktas objektuose, kuriuose anglies dvideginio yra daug. Tai rodo, kad anglies monoksidas greičiausiai formuojasi, kai anglies dvideginio ir kitų anglies turinčių junginių ledą apšviečia Saulės spinduliuotė. Nors Saulės sistemos pakraštyje spinduliuotė labai silpna, jos intensyvumo pakanka suardyti kai kuriuos junginius. Šie rezultatai suteikia daugiau žinių apie Saulės sistemos formavimąsi ir jos pakraščių raidą per puspenkto milijardo metų. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Egzoplanetos gelmių sandara. Kai kurios egzoplanetos yra labai išsipūtusios – jų atmosferos tęsiasi bent keletą kartų toliau, nei analogiškų Saulės sistemos planetų. Dažniausiai tai yra karštieji jupiteriai, kurių temperatūra siekia šimtus, o kartais ir virš tūkstančio laipsnių. Prieš keletą metų nustatyta, kad išsipūtusi yra ir planeta WASP-107b, kuri nepatenka į karštųjų jupiterių kategoriją. Viena vertus, jos masė gerokai mažesnė, panašesnė į Neptūno; kita vertus, jos vidutinė temperatūra, nors ir aukšta, toli gražu nepakankama, kad paaiškintų atmosferos išsipūtimą. O šis tikrai nemenkas: būdama mažiau nei dešimtadalio Jupiterio masės, planeta išsiplėtusi beveik iki Jupiterio spindulio. Ji yra viena iš mažiausio tankio žinomų planetų. Dabar nauji James Webb stebėjimų duomenys suteikė paaiškinimą, kaip planeta įgyja stebimą formą. Webb’as aptiko įvairių cheminių junginių jos atmosferoje – metano, vandens garų, anglies dvideginio ir monoksido, amoniako. Visi jie padėjo tiksliau nustatyti planetos atmosferos savybes; paaiškėjo, kad jos sluoksniai maišosi tarpusavyje. Tai paaiškina, kodėl stebima metano gausa tūkstantį kartų mažesnė, nei turėtų būti, jei viršutiniai atmosferos sluoksniai būtų šiluminėje ir cheminėje pusiausvyroje. Tačiau kad atmosfera maišytųsi, jos gelmės turi būti karštos, daug šiltesnės už paviršių. Vienintelis tokios konfigūracijos paaiškinimas – atmosferą kaitina ne žvaigždės spinduliuotė, o gravitacija, kitaip tariant, potvyninės jėgos, tampančios ir gniuždančios planetą, kai šios atstumas nuo žvaigždės truputį kinta kiekvienos orbitos metu. Kartu šis rezultatas rodo, kad planetos branduolys turi būti gana masyvus, irgi panašus į Neptūno. Anksčiau buvo manoma, kad WASP-107b turi labai mažą branduolį ir labai storą atmosferą, bet toks paaiškinimas neatitiko planetų formavimosi modelių. Dabartiniai rezultatai rodo planetą esant daug „paprastesnę“. Kartu jie parodo, kad potvyninis kaitinimas gali būti labai svarbus veiksnys, lemiantis planetų – bent jau mažesnių už Saturną – atmosferų konfigūraciją. Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose Nature.
***
Karštųjų jupiterių orbitos nekinta. Karštieji jupiteriai – viena iš egzoplanetų rūšių, kurių analogo Saulės sistemoje neturime. Tai planetos-milžinės, kurios skrieja labai arti savo žvaigždžių, todėl įkaista iki šimtų ar net tūkstančių laipsnių. Taip pat jas veikia stiprios potvyninės jėgos: žvaigždės trauka, veikianti artimąją planetos pusę, pastebimai stipresnė, nei traukianti tolimąją. Dėl šios priežasties planetos prirakinamos prie žvaigždžių, kaip Mėnulis prie Žemės, ir visą laiką atsisuka į ją ta pačia puse. Planetos gravitacija, savo ruožtu, sukelia bangą žvaigždėje. Banga traukia planetą atgal, taigi jos orbita vis trumpėja, kol galiausiai planeta įkrenta į žvaigždę ir išgaruoja. Bent jau taip buvo manoma remiantis ankstesniais skaičiavimais ir stebėjimais. Bet nauja, tikslesnė, stebėjimų analizė parodė, kad šis scenarijus toli gražu ne universalus. Atlikę ilgalaikius 42 karštųjų jupiterių stebėjimus bei pridėję archyvinius duomenis, mokslininkai aptiko labai įvairius periodų pokyčius. Vienos planetos – WASP-12b – orbitos periodas tikrai trumpėja, kasmet sumažėja maždaug 30 milisekundžių; jei taip tęsis ir toliau, planeta įkris į žvaigždę greičiau nei per keletą milijonų metų. Dar vienos planetos, Keplerio-1658b, orbitos mažėjimą pavyko patvirtinti iš naujo analizuojant archyvinius duomenis. Tuo tarpu net 20 planetų periodų pokyčio aptikti nepavyko. Tai reiškia, kad jei jis ir trumpėja, tą daro 10-1000 kartų lėčiau, nei WASP-12b. Likusių planetų periodai galimai kinta, tačiau rezultatai toli gražu ne tokie akivaizdūs, kaip WASP-12b atveju. Turint omeny, kad visų tirtų planetų orbitų periodai gana panašūs, tokie kitimo skirtumai byloja, kad dar daug ko nesuprantame apie potvynines sąveikas tarp žvaigždžių ir artimų planetų. Pagrindinis nežinomasis čia yra žvaigždžių struktūra, nuo kurios priklauso, kaip labai jos reaguoja į planetos keliamus potvynius. Kuo žvaigždė „kietesnė“, tuo sąveika silpnesnė ir orbitos periodas kinta lėčiau. Įdomu, kad net 17 planetų periodai, labiau tikėtina, ne trumpėja, o ilgėja, panašiai kaip Mėnulio. Kodėl taip yra, irgi nežinome: Mėnulio periodas ilgėja todėl, kad Žemė aplink savo ašį sukasi greičiau, nei Mėnulis aplink ją, bet karštiesiems jupiteriams toks scenarijus neturėtų galioti. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Keistas trispyglis darinys, truputį primenantis smėlio kirminą iš „Kopos“, yra Boko globulė – tankių tarpžvaigždinių dujų telkinys. Paprastai juose gimsta žvaigždės, o prieš tam įvykstant kai kurios globulės pasižymi kometine forma: turi aiškią kompaktišką galvą ir ilgą uodegą. Ši globulė, CG4, matoma Laivagalio žvaigždyne, nuo mūsų nutolusi apie 400 parsekų, jos skersmuo – pusė parseko, o uodega, kurios galas net netelpa į kadrą – pustrečio parseko ilgio. Kodėl jos galva prasiskyrė į tris pirštus – nežinia. Į kairę nuo globulės matoma linija – tolima galaktika.
***
Suardytos žvaigždės liekanų precesija. Kai žvaigždė pralekia per arti juodosios skylės, pastarosios gravitacija ją suardo. Dalis išlaisvintos medžiagos pabėga tolyn, o dalis suformuoja diską, kuris keletą savaičių ar mėnesių maitina juodąją skylę ir ryškiai spinduliuoja. Tokį reiškinį vadiname potvyninio suardymo įvykiu. Tik susidaręs diskas paprastai sukasi plokštumoje, kuri nesutampa su juodosios skylės sukimosi plokštuma. Tai sukelia disko plokštumos judėjimą – precesiją, dar vadinamą Lense-Thirring efektu. Dabar pirmą kartą šis efektas pastebėtas realioje sistemoje. 2020 metų vasarį pastebėtas žybsnis AT2020ocn, greitai nustatyta, jog tai greičiausiai potvyninio suardymo įvykis. Beveik metus vykdę dažnus stebėjimus rentgeno spindulių ruože, tyrėjai nustatė, jog iš pradžių žybsnio spinduliuotės intensyvumas ir temperatūra kito maždaug 15 parų periodu, bet po kiek daugiau nei keturių mėnesių pokyčiai pranyko. Kintamumas gerai atitinka tai, ko tikimės iš Lense-Thirring efekto sukeltos precesijos. Tiesa, neįmanoma visiškai atmesti ir kitų galimų paaiškinimų, pavyzdžiui spinduliuotės slėgio sukelto bangavimo diske. Jei pokyčiai tikrai vyksta dėl precesijos, jų laiko skalę galima panaudoti įvertinti juodosios skylės sukimosi spartai. Taip apskaičiuota vertė siekia tarp 0.05 ir 0.5 – palyginus nedidelė, nes daugumos juodųjų skylių, kurioms ji apskaičiuota, ši vertė artima maksimaliam vienetui. Aišku, šis vertinimas priklauso nuo keleto prielaidų apie suardytą žvaigždę, taigi jo tikslumas abejotinas, bet pats faktas, kad potvyninį suardymą galima panaudoti juodosios skylės parametrų vertinimui, yra svarbus žingsnis į priekį. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Galaktinių čiurkšlių krypčių kitimas. Daugybėje galaktikų ir jų spiečių matomi milžiniški lašo formos karštų dujų burbulai. Jie kyla nuo galaktikos centro į abi puses, o energijos jiems suteikia – ar, dažniausiai, praeityje suteikė – aktyvaus branduolio čiurkšlės. Jos irgi lekia į abi puses nuo branduolio – supermasyvios juodosios skylės bei aplink ją susitelkusių dujų. Tiesa, čiurkšlės kryptis ir burbulo kryptis ne visada sutampa. Taip gali nutikti dėl įvairių priežasčių – galbūt burbulus į šoną nuneša dujų judėjimas aplinkgalaktinėje erdvėje, o gal keičiasi čiurkšlės kryptis. Norėdami patikrinti šias hipotezes, mokslininkai nuodugniai ištyrė burbulų bei čiurkšlių kryptis 16-oje galaktikų spiečių ir nustatė, kad čiurkšlių krypties pokyčiai yra labiau tikėtinas paaiškinimas. Apskritai burbulų ir čiurkšlių kryptis nesutampa maždaug trečdalyje tirtų spiečių. Kartais krypčių nesutapimas siekia net maksimalią įmanoma 90 laipsnių vertę. Jei nesutapimai atsirastų dėl didelio masto dujų judėjimo, galėtume tikėtis tokio judėjimo požymių rasti tik galaktikose, kurių burbulai nesutampa su čiurkšlėmis. Visgi realybė priešinga: dideli dujų srautai, vadinami teliuskavimu, matomi tiek galaktikose su nesutampančiais burbulais, tiek su sutampančiais. Burbulų dydis, atstumas nuo centro ir temperatūra leidžia įvertinti jų amžių, o tai, savo ruožtu, parodo, kaip greitai pakinta čiurkšlių kryptis. Gautas laikotarpis skirtingiems spiečiams svyruoja nuo vieno iki keliasdešimt milijonų metų. Greičiausiai čiurkšlės kryptis pakinta tada, kai į juodąją skylę medžiaga ima kristi kita kryptimi, nei anksčiau – tada pakinta ir juodosios skylės sukimosi ašis, o čiurkšlės lekia išilgai jos. Vis gausėjančios žinios apie čiurkšlių krypties pokyčius padės geriau suprasti ir daug mazesniu masteliu vykstančius akrecijos procesus. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Seniausia nusistovėjusi diskinė galaktika. Aplinkinėje Visatoje dauguma galaktikų yra diskinės, kaip Paukščių Takas. Praeityje tokių buvo mažiau – kuo tolimesnius galaktikų rinkinius tiriame, tuo labiau diskinės užleidžia vietą netvarkingoms. Ilgą laiką buvo manoma, kad prieš 12 ir daugiau milijardų metų diskinių galaktikų apskritai Visatoje beveik nebuvo. Visgi nauji stebėjimai keičia šį vaizdą – tolimoje Visatoje aptinkama vis daugiau galaktikų su tvarkingais, nusistovėjusiais, diskais. Dabar aptikta tolimiausia tokia – jos šviesa, kurią matome dabar, išspinduliuota prieš 13 milijardų metų, Visatai esant vos 730 milijonų metų amžiaus. Atradimas padarytas ALMA submilimetrinių bangų teleskopų masyvu, kuriuo pastaruoju metu stebima nemažai labai tolimų, daug dujų turinčių galaktikų. Vienas šio projekto taikinys, REBELS-25, yra gana masyvi, 120 milijardų Saulės masių galaktika su aštuoniais milijardais Saulės masių žvaigždžių ir bent 50 milijardų dujų. Naujos žvaigždės joje formuojasi 200 Saulės masių per metus sparta. Nepaisant tokios aktyvios žvaigždėdaros, naujajame tyrime pristatomi stebėjimų duomenys rodo, kad galaktika tvarkingai sukasi aplink centrą maksimaliu 340 km/s greičiu, o statmenai diskui žvaigždžių judėjimo tipiniai greičiai tesiekia 33 km/s. Tai rodo, kad galaktika turi palyginus ploną diską. Galaktikų diskai tokioje jaunoje Visatoje turėtų būti labai reti, o tokie ploni (arba „šalti“) – apskritai neįmanomi, bent jau jeigu tikėsime skaitmeniniais kosmologiniais modeliais. Akivaizdu, kad modelius reikia tobulinti. Tiesa, kai kurie naujesni modeliai prognozuoja daug ankstesnį diskinių galaktikų atsiradimą, tad galbūt galėtų paaiškinti ir REBELS-25. Šiuose modeliuose geriau išskiriama į galaktikas krentančių dujų temperatūra. Tyrėjai taip pat aptiko požymių, kad galaktika gali turėti skersę – pailgą žvaigždžių telkinį centre. Jų egzistavimas taip seniai – taip pat netikėtas. Panašiai, kaip ir įvairūs James Webb teleskopo atradimai, taip ir šis prisideda prie vis geresnio supratimo, kaip Visatoje pradėjo formuotis didelio masto struktūra. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Pirmųjų galaktikų dujos. Tolimiausios žinomos galaktikos matomos vos kiek daugiau nei 300 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Paprastai iš jų pagauname daugybės ryškių jaunų žvaigždžių spinduliuotę, kuri rodo, kad žvaigždės ten formuojasi sparčiai – per metus atsiranda šimtai, jei ne tūkstančiai. Tam joms reikia daug dujų, bet kol kas dujų spinduliuotės aptikti nebuvo pavykę. Dabar ši spraga užpildyta – užfiksuota dujų spinduliuotė iš trijų galaktikų, paskleista 400-600 milijonų metų amžiaus Visatoje. Tyrėjai jas aptiko analizuodami 12 galaktikų spektrus iš ankstyvos Visatos. Pagrindinis procesas, kuriantis spinduliuotę, yra sužadintų vandenilio atomų relaksacija. Taip susidaro labai stipri spektro linija, vadinama Laimano alfa. Jos tikrasis bangos ilgis yra apie 120 nanometrų ir patenka į ultravioletinių spindulių ruožą, tačiau dėl Visatos plėtimosi pasislenka į infraraudonąją sritį. Pirmus 700 milijonų metų Visatoje ir tarpgalaktinės dujos buvo neutralios, taigi jos irgi skleidžia Laimano alfa spindulius. Visgi aptiktose galaktikose įvertintas dujų tankis apie dešimt kartų viršija tarpgalaktinių dujų tankį, todėl galima pagrįstai teigti, kad atrastos būtent galaktikoms priklausančios dujos. Jų masės pakanka, kad būtų palaikoma stebima žvaigždėdaros sparta. Šių galaktikų analizė padės geriau suprasti, kaip formuojasi ir vystosi didžiausios kosminės struktūros. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.
***
Visa Visata gali būti juodoji skylė. Tokią egzotišką hipotezę ir kitas įdomybes apie šiuos vis dar paslaptingus objektus pristato Kurzgesagt:
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse