Kąsnelis Visatos DCLXXII: Magma

Apie magmą dažniausiai pagalvojame tik tada, kai ji virsta lava – išsiveržia į Žemės paviršių, dažniausiai pridarydama didelių nuostolių ir nusinešdama gyvybių. Kosmose magmos irgi galima rasti, o žiūrint plačiau, jos poveikis gali būti labai įdomus. Pavyzdžiui, magma yra daug tankesnė už vandenį, todėl kai Žemė turėjo magmos okeaną, potvyninė sąveika su Mėnuliu buvo daug stipresnė ir tai gali paaiškinti, kaip Mėnulis gana sparčiai nutolo nuo mūsų planetos. Jupiterio palydove Ijo magmos irgi daug, bet ne tiek daug, kiek įprastai manoma – panašu, kad globalaus popaviršinio magmos okeano ten nėra. Kitose naujienose – žvaigždžių superžybsnių dažnumas, Paukščių Tako halo dujų masės vertinimai ir išsišakojusi aktyvios galaktikos čiurkšlė. Gero skaitymo!

***

Meteorų audra 1833 metais. Šaltinis: Adolf Vollmy (graviūra), Karl Jauslin (piešinys)

Šiuo metu, jei pasitaikys giedra naktis, galite pamatyti meteorų Geminidų lietų. Apskritai meteorų lietų kasmet priskaičiuojama virš šimto, bet tik keli iš jų yra gerai žinomi ir tikrai įspūdingi. Vienas tokių – Leonidų lietus, nutinkantis kasmet lapkritį. 1833 metais Leonidai buvo įspūdingi – lapkričio 13 dieną, paryčiai, Šiaurės Amerikos gyventojai matė ne dešimtis ar šimtus, o šimtus tūkstančių meteorų, krentančių iš dangaus. Toks įvykis, žinoma, neliko neįamžintas – čia matome suskaitmenintą XIX a. graviūros vaizdą. Meteorų audros nutinka tada, kai Žemė praskrenda pro neįprastai tankų kosminių dulkių debesį; Leonidų atveju tai yra kometos Tempel-Tuttle nuolaužos.

***

Lavos bangos nutolino Mėnulį. Kai Žemė tik susiformavo, Mėnulio nebuvo. Jis atsirado keliasdešimt ar šimtu milijonų metų vėliau, kai į mūsų jauną planetą atsitrenkė maždaug Marso dydžio kūnas Tėja. Tik susiformavęs Mėnulis greičiausiai buvo labai arti Žemės, bet, laikui bėgant, nutolo. Ir vis dar tolsta, maždaug trim centimetrais per metus. Tolsta jis todėl, kad Mėnulio gravitacija sukelia potvynius Žemėje, o potvyniai lėtina Žemės sukimąsi ir greitina Mėnulį, o pagreitėjęs jis ima tolti. Dėl tos pačios priežasties jis tolo ir praeityje. Štai prieš 620 milijonų metų paros trukmė buvo 22 valandos, o Mėnulis buvo bent 10 tūkstančių kilometrų arčiau. Jei šį procesą atsuksime dar kelis milijardus metų į praeitį, Mėnulį rasime dar arčiau Žemės – bet ne taip arti, kaip prognozuoja palydovo susiformavimo modeliai. Kaip paaiškinti šį neatitikimą? Dabar mokslininkai turi neblogą idėją: tik susiformavusiam Mėnuliui nutolti padėjo potvyniai Žemės magmos okeane. Susidūrimas su Tėja išlydė visą Žemės paviršių. Kurį laiką jis toks ir buvo – padengta vientisa, ar beveik vientisa, magma. Magma yra tirštesnė ir sunkesnė už vandenį, todėl Mėnulio gravitacijos poveikis jai stipresnis. Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad Mėnulis galėjo nutolti per 25 Žemės spindulius – 157 tūkstančius kilometrų arba beveik pusę dabartinio atstumo – vos per 10-100 tūkstančių metų. Taip pat jie pritaikė modelį kitokiai sistemai: uolinei egzoplanetai, kuri skrieja labai arti žvaigždės. Vos tik susiformavusi planeta greičiausiai yra padengta magmos okeanu. Potvyninė sąveika tarp jo ir žvaigždės planetą kaitina netgi efektyviau, nei tiesioginė žvaigždės spinduliuotė. Vėliau potvyniai lėtina planetos sukimąsi, kol jis susisinchronizuoja su orbitiniu judėjimu, kitaip tariant, planeta lieka visąlaik nukreipusi vieną pusę į žvaigždę. Sinchronizacija gali nutikti vos per keletą milijonų metų – pakankamai greitai, kad magmos okeanas dar nespėtų sustingti, ir apie tūkstantį kartų greičiau, nei buvo prognozuojama ankstesnių modelių. Šie rezultatai ne tik paaiškina galimą Mėnulio orbitos raidą, bet ir suteikia naujų žinių apie tai, kaip geriau interpretuoti egzoplanetų stebėjimų duomenis. Pavyzdžiui, artimų žvaigždėms planetų paviršiaus temperatūra gali būti gerokai aukštesnė, nei manyta iki šiol. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gyvybė be planetų? Kai kalbame apie nežemišką gyvybę, natūraliai darome prielaidą, jog ji tarptų kokioje nors planetoje ar palydove. Gravitacinis laukas suteikia daug privalumų – pavyzdžiui, leidžia palaikyti atmosferą ir skystą vandenį, iš kurių bent pastarasis būtinas visiems žemiškiems organizmams. Bet gal įmanomi ir kitokie scenarijai? Keli mokslininkai teigia, kad taip. Daugybė organizmų Žemėje keičia savo aplinką, pritaikydami ją savo reikmėms. Ar žemiškų galimybių pakaktų sukurti tinkamą išgyvenimui aplinką kosmose? Pasirodo, taip. Norint išlaikyti skystą vandenį, reikalingas bent 611 paskalių slėgis – maždaug 0,6% atmosferos slėgio. Neretas organizmas Žemėje išlaiko daugiau nei 10 kilopaskalių slėgių skirtumą; net ir žmogaus galvos ir pėdų kraujagyslėse slėgis gali skirtis keliolika kilopaskalių. Kai kurie organizmai labai gerai reguliuoja savo temperatūrą ir, bent iš principo, galėtų palaikyti ją tinkamą skysto vandens egzistavimui net ir kosmose, tiek tiek Žemės orbita, tiek netgi Asteroidų žiede. Aišku, vien teorinių galimybių tikrai nepakanka teigti, kad tokiose vietose gyvybė galėtų užsimegzti ar išlikti ilgą laiką. Visgi negalime atmesti tikimybės, jog gyvi organizmai, net ir gana sudėtingi, patekę į atšiaurią aplinką sugebės išgyventi ir nuskristi nuo vienos planetos iki kitos. Be to, rezultatai atveria perspektyvą panaudoti šias gyvų organizmų savybes ruošiant tinkamą žmonėms gyventi aplinką kosmose. Pavyzdžiui, galbūt kada nors grynai biologinės kilmės terpė padės asteroiduose gaminti deguonį ir užauginti maisto. Tyrimo rezultatai publikuojami Astrobiology.

***

Ijo neturi magmos okeano. Jupiterio palydovas Ijo yra vulkaniškai aktyviausias kūnas Saulės sistemoje. Jo šiek tiek elipsinė orbita lemia, kad Jupiterio trauka nuolat tampo ir gniuždo palydovą, todėl Ijo gelmėse uolienos lydosi ir veržiasi į paviršių šimtuose vietų. Ar ugnikalnius jungia popaviršinis magmos okeanas, ar visgi lydinio regionai yra lokalūs? Atsakymo į šį klausimą ieškoma seniai, o pastaraisiais metais buvo linkstama prie pirmosios hipotezės. Visgi dabar mokslininkai pateikė gana tvirtą įrodymą, jog globalaus magmos okeano Ijo neturi. Įrodymas paremtas duomenimis apie Ijo deformaciją dėl Jupiterio gravitacijos. Nors ji ir nedidelė, išmatuoti paviršiaus pasikeitimus įmanoma. Neseniai tą padarė zondas Juno, porą kartų praskridęs arti palydovo. Apjungę šiuos matavimus su įvairiais archyviniais duomenimis, mokslininkai apskaičiavo, kaip stipriai pasikeičia Ijo gravitacinis potencialas dėl Jupiterio gravitacinio lauko pokyčių. Gautus rezultatus palygino su įvairiais palydovo struktūros modeliais. Taip paaiškėjo, kad Ijo arba visai neturi magmos okeano, arba jį nuo paviršiaus skiria bent 500 kilometrų storio kietos plutos sluoksnis. Priešingu atveju palydovą Jupiteris deformuotų gerokai labiau, nei stebima. 500 kilometrų – daug daugiau, nei ankstesni plutos storio vertinimai, taigi bet kuriuo atveju naujai apskaičiuota Ijo struktūra labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Tyrėjų teigimu, Ijo greičiausiai yra daugybė lokalių magmos rezervuarų, kurie vis susiformuoja negiliai po paviršiumi, greitai iškyla ir išsiveržia, bet niekad nesusijungia į vieną didelį telkinį. Kaip paaiškinti ankstesnius duomenis, pavyzdžiui ugnikalnių šviesumo panašumus tarp pusiaujo ir ašigalių regionų, lieka neaišku. Šie rezultatai įdomūs ir egzoplanetų tyrimų kontekste – kai kurios planetos, skriejančios labai arti savo žvaigždžių, greičiausiai irgi neturi magmos okeanų, nors anksčiau taip buvo galvojama remiantis būtent Ijo tyrimų išvadomis. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Planetų orbitas pakeitė prašalaitė. Keturios didžiosios Saulės sistemos planetos aplink žvaigždę skrieja šiek tiek ovaliomis orbitomis; be to, orbitų plokštumos pasvirusios keliais laipsniais vienos kitų atžvilgiu. Nors šie nukrypimai nuo tobulų apskritimų vienoje plokštumoje nedideli, visgi paaiškinti juos nelengva. Teoriniai planetų formavimosi modeliai prognozuoja daug apvalesnes orbitas ir daug vienodesnes jų plokštumas. Iš esmės taip yra dėl to, kad masyvias planetas sunku „patraukti“ nuo pradinės orbitos. Jos migruoja dėl gravitacinių sąveikų su kaimynėmis ir su protoplanetiniu disku, bet šios sąveikos linkusios suvienodinti orbitų plokštumas. Dabar mokslininkai pateikė galimą paaiškinimą – orbitas iškraipyti galėjo pro Saulės sistemą pralėkusi vieniša planeta ar rudoji nykštukė. Tyrėjai apskaičiavo, kaip galėtų pasikeisti planetų orbitos, jei pro šalį praskristų 2-50 kartų už Jupiterį masyvesnis objektas. Jie nustatė, kad jei arčiausiai prie Saulę jis priartėtų per 20 astronominių vienetų ar mažiau – maždaug tokia yra Urano orbita – ir skristų ne per greitai, jo gravitacija galėtų sukelti pokyčius, kurie apskritas vienoje plokštumoje išsidėsčiusias orbitas pakeistų į šiandien matomas. Jų teigimu, dabartinė konfigūracija susidarytų maždaug vienu iš šimto atvejų, kai praskriejančio objekto trajektorija atitiktų aukščiau nurodytas sąlygas. Kaip dažnai įvyksta tokie artimi praskridimai, pasakyti sunku, nes labai mažai žinome apie planetinės masės laisvai skrajojančių objektų populiaciją Galaktikoje. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tarpžvaigždinių objektų upės. Per pastarąjį dešimtmetį aptikti du objektai, atlėkę į Saulės sistemą iš kažkur kitur. Tai – pirmieji patvirtinti tarpžvaigždiniai objektai, bet toli gražu ne vieninteliai. Manoma, kad vidutiniškai į Saulės sistemą kasmet įskrenda bent po kelis tokius objektus, o vienu metu sistemoje jų skrajoja šimtai ar tūkstančiai. Ar jie atlekia iš visų pusių atsitiktinai, ar grupėmis? Naujame tyrime ieškoma atsakymo. Žinoma, kol neturime aiškaus supratimo, iš kur tarpžvaigždiniai objektai apskritai atsiranda, negalime tvirtai pagrįsti ir vieno ar kito modelio apie jų kilmę, bet tam tikrų prielaidų padaryti galima. Pavyzdžiui, tikėtina, kad didelė dalis tarpžvaigždinių objektų atsiranda tuomet, kai jauna žvaigždė išpučia lauk protoplanetinį diską ir planetų formavimosi proceso liekanas. Saulės sistemoje šis procesas sukūrė Oorto debesį, bet nemažai nuolaužų turėjo išmesti ir toliau, į tarpžvaigždinę erdvę. Tyrimo autoriai įvertino, kokie nuolaužų srautai galėjo išlėkti iš aplinkinių jaunų žvaigždžių sistemų, ir kaip jie turėtų vystytis vėliau, judėdami Galaktikoje. Kaip ir galima tikėtis, truputį skirtingais greičiais išlėkusios dalelės laikui bėgant nutolsta viena nuo kitos, tačiau visas jų būrys suformuoja tolydžio plintančią juostą. Apskaičiavus juostų judėjimą paaiškėjo, kad Saulė gali kirsti net ir kokio milijono jų uodegas, iki šioms išsisklaidant. Dauguma tarpžvaigždinių objektų turėtų atlėkti tokiais būriais. Artimiausiu metu pradėsiantis darbą Veros Rubin teleskopas turėtų aptikti gausybę tarpžvaigždinių objektų; tyrėjų teigimu, tiriant jų orbitas turėtų pavykti identifikuoti „brolius“ – kūnus, kurie atlėkė iš tos pačios žvaigždės. Gali būti, kad pavyks netgi nustatyti, iš kurios konkrečios žvaigždės jie kilę. Tokios žinios gerokai praplėstų mūsų supratimą apie kitų žvaigždžių sistemas, jų sudedamąsias dalis ir tarpplanetinės terpės savybes. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Superžybsniai – kas šimtmetį. Saulė karts nuo karto sužimba ultravioletinių ir rentgeno spindulių ruože. Vieno žybsnio metu per kelias valandas išmetama maždaug tiek energijos, kiek Saulė iš viso išspinduliuoja per dešimtadalį sekundės – akivaizdu, kad žybsniai praktiškai nepakeičia bendro Saulės šviesio. Visgi energinga spinduliuotė, kurios įprastai Saulė skleidžia nedaug, gali pažeisti elektroninius prietaisus, elektros linijas ar pakenkti žmonių sveikatai. Tai nenuostabu, kad jiems skiriama daug dėmesio ir bandoma išsiaiškinti, kaip prognozuoti jų stiprumą, pasireiškimą ir kitas savybes. Istoriniai ir archeologiniai duomenys rodo, jog kartais Saulės žybsniai gali būti daug energingesni – net ir šimtus kartų energingesni už stipriausius, žinomus šiandien. Tokių superžybsnių kartais aptinkame ir kitose žvaigždėse. Dabar pirmą kartą superžybsnių paieška atlikta sistemingai, pasitelkus daugiau nei 50 tūkstančių žvaigždžių stebėjimus, darytus ketverius metus. Stebėjimai atlikti Kepler teleskopu – jis ieškojo egzoplanetų, tačiau tam reikėjo stebėti daugybę žvaigždžių ilgą laiką ir labai tiksliai fiksuoti jų šviesio pokyčius. Paėmę šį duomenų rinkinį, mokslininkai atrinko žvaigždes, kurios šviesiu ir temperatūra panašios į Saulę. Tarp jų 2527-iose žvaigždėse aptiko 2889 superžybsnius. Turint omeny, kad iš viso duomenys aprėpė daugiau nei 200 tūkstančių metų žvaigždžių kintamumo, galima daryti išvadą, kad vidutiniškai viena į Saulę panaši žvaigždė patiria po superžybsnį kas šimtą metų. Paskutinis numanomas superžybsnis iš Saulės į Žemę pataikė 1859 metais. Vadinamojo Carringtono įvykio metu trūkinėjo telegrafo tinklai, kituose signalai lakstė be energijos šaltinio, o pašvaistės buvo matomos beveik iki pat pusiaujo. Nors turbūt ne kiekvienas superžybsnis pataikytų į Žemę, verta turėti omeny, kaip dažnai iš Saulės galime tikėtis tokių energingų pliūpsnių. Užfiksuotų beveik trijų tūkstančių superžybsnių energijos pasiskirsčiusios labai panašiai, kaip ir Saulės žybsnių – tai leidžia spręsti, kad superžybsniai fundamentaliai nesiskiria nuo įprastų Saulės žybsnių, o yra tik jų variantai su labai aukšta energija. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

***

Kosminiai spinduliai – iš magnetizuotos turbulencijos. Žemę nuolat pasiekia energingų elektringų dalelių, daugiausiai protonų ir neutronų, srautas, vadinamas kosminiais spinduliais. Jų energijos siekia nuo megaelektronvoltų (MeV; elektrono rimties masės energija šiek tiek viršija pusę MeV, protono ir neutrono siekia beveik tūkstantį MeV) iki daugiau eksaelektronvoltų (EeV). Pastarieji kosminiai spinduliai vadinami ultra-aukštos energijos, o jų kilmė kol kas nėra aiški. Manoma, kad jiems atsirasti reikia energingų kosminių procesų, tokių kaip žvaigždžių sprogimai ar aktyvūs branduoliai, bet vien jų – nepakanka. Naujame tyrime mokslininkai parodė, kad kosminius spindulius iki EeV ir didesnių energijų efektyviai įgreitina turbulentiškas plazmos judėjimas, veikiant magnetiniam laukui. Abu efektai – turbulencija ir magnetizmas – sukuria sąlygas pavienėms dalelėms labai dažnai patekti į magnetinio veidrodžio aplinką – zonas, kur dalelės greitis apsisuka į priešingą pusę. Patys veidrodžiai taip pat juda, todėl kartais greičio apsukimas padidina galutinį dalelės greitį visos terpės atžvilgiu. Jei dalelė praeina keletą magnetinių veidrodžių, jos greitis, taigi ir energija, gali pakilti iki reikalingų verčių. Aišku, dauguma terpės dalelių, jei ir patenka į magnetinį veidrodį, tai vėliau praranda energiją sąveikaudamos su kitomis. Tačiau kai kurios pagreitėja labai efektyviai ir to pakanka, kad būtų atkurtas stebimas kosminių spindulių spektras. Šis procesas iš principo paaiškina daugumą kosminių spindulių; naujojo tyrimo autoriai tiesiog parodė, kad stipriai įmagnetintoje plazmoje jis gali efektyviai pakelti energijas iki tikrai milžiniškų verčių. Gautas kosminių spindulių spektras pasižymi labai stipriu kritimu, viršijus specifinę energiją. Realiuose duomenyse panašus kritimas matyti virš maždaug 50 EeV. Modelyje kritinė energija priklauso nuo magnetinio lauko stiprumo ir įmagnetintos terpės gabaritų. Aptinkant vis daugiau ekstremalių kosminių spindulių bus galima panaudoti jų energijos spektrą ir taip nustatyti įgreitinusios terpės savybes. Tai, savo ruožtu, leis geriau suprasti, kokioje aplinkoje vyksta energingiausi astronominiai reiškiniai. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Greitų halo debesų masė. Paukščių Taką, kaip gerai žinome, sudaro diskas, kuriame skrieja ir Saulė, centrinis telkinys ir halas. Pastarajame, priešingai nei kitose komponentėse, dominuoja tamsioji materija. Bet ne absoliučiai – ten irgi yra ir žvaigždžių, ir dujų, o šios susideda iš įprastos, arba barioninės, medžiagos. Žvaigždžių hale yra apie milijardą – maždaug šimtadalis visų Galaktikos žvaigždžių. O kaip su dujomis? Kai buvo atrasti pirmieji reikšmingesni dujų telkiniai hale, iškelta idėja, jog šių dujų masė gali būti artima visų likusių Galaktikos barionų masei. Toks didelis dujų kiekis padėtų išspręsti vadinamąją „trūkstamų barionų“ problemą: šiandieninėje Visatoje įprastos materijos randama kone perpus mažiau, nei tolimoje ir nei prognozuoja teoriniai modeliai. Bet dabar mokslininkai pirmą kartą pabandė įvertinti bendrą halo dujų masę ir teigia, jog ji kone šimtą kartų mažesnė, nei reikėtų paaiškinti trūkstamiems barionams. Pasitelkę naujausią ir gausiausią greitųjų debesų (angl. high-velocity clouds, HVC) katalogą, tyrėjai apskaičiavo, kad tikėtina bendra jų masė tėra apie septynis milijardus Saulės masių – toli gražu neviršija šimto milijardų, kiek priskaičiuojama kituose barionuose (žvaigždėse ir dujose). Greitieji debesys yra dujų telkiniai, judantys maždaug 500 km/s greičiu – daug didesniu, nei tipiniai žvaigždžių greičiai Galaktikoje, kurie siekia apie 200 km/s. HVC greičio pakanka, kad jie galėtų pabėgti iš Galaktikos, tačiau dauguma krenta disko link. Manoma, kad didžioji dalis HVC atlekia iš Didžiojo Magelano debesies – iš šios palydovinės galaktikos juos išmeta sparčiai besiformuojančių žvaigždžių spinduliuotė, vėjai ir sprogimai. Remdamiesi šia kilmės prielaida, tyrėjai apskaičiavo žinomų debesų nuotolius, tai leido įvertinti ir jų tūrį, o tada galima apskaičiuoti ir masę. Taip pat katalogą reikėjo papildyti numanomais debesimis arti šiaurinio Galaktikos ašigalio, nes katalogas neapėmė tų dangaus regionų. Visgi nors padarytos prielaidos gana optimistinės, bendra debesų masė, panašu, toli gražu nepaaiškina, kur slepiasi trūkstami Paukščių Tako barionai. Gali būti, kad nemažai jų yra pasklidusiose dujose, kurios dar retesnės, todėl pamatyti jas dar sudėtingiau. Tyrimo rezultatai publikuojami New Astronomy.

***

Magnetinės kilpos aplink juodąją skylę. Galaktikų centruose esančios supermasyvios juodosios skylės aplinkinėms žvaigždėms ir dujoms turi stiprią gravitacinę įtaką. Ir ne tik – spartus dujų judėjimas gali įvairiai susukti ir sustiprinti magnetinį lauką, kurio poveikis kartais taip pat tampa reikšmingas. Dabar mokslininkams pirmą kartą pavyko įvertinti magnetinio lauko geometriją supermasyvios juodosios skylės, esančios kitoje galaktikoje, apylinkėse. Galaktika NGC 1068 yra aktyvi – tai reiškia, kad į jos juodąją skylę gana sparčiai krenta dujos. Juodosios skylės aplinkoje irgi randama įvairių dujų struktūrų, kurios daro šią, palyginus artimą, galaktiką populiariu stebėjimų taikiniu. Tarp šių struktūrų jau senokai žinomas ne vienas vandens mazeris – dujų sankaupa, kurioje vandens molekulių 22 gigahercų dažnio (maždaug 1,3 cm bangos ilgio) spinduliuotė labai sustiprėja. Mazerius stebėti daug lengviau, nei kitas dujų struktūras, tad ir naujojo tyrimo autoriai koncentravosi būtent į juos. Naujais stebėjimais jiems pavyko išmatuoti ne tik mazerių spinduliuotės intensyvumą, bet ir poliarizaciją – elektrinio lauko vibracijų krypčių tvarkingumą. Magnetinis laukas poliarizuoja pro šalį sklindančią šviesą, todėl poliarizacijos informacija leidžia suprasti magnetinio lauko išsidėstymą. Paaiškėjo, kad mazerio šaltiniai išsidėstę ant neryškios dujų kilpos, tarsi karoliukai ant siūlo. Šią konfigūraciją greičiausiai sukūrė magnetinis laukas. Tačiau paties magnetinio lauko kilpa, panašu, išsidėsčiusi šiek tiek šone. Iš to galima daryti išvadą, kad stebima konfigūracija yra nestabili. Tai gali būti dujų tėkmės, plintančios tolyn nuo aktyvaus branduolio, požymis. Šie duomenys – dar viena detalė į sudėtingą vienos artimiausių aktyvių galaktikų dėlionę. Ją tirdami, vis geriau suprantame ir bendrus tokių objektų dėsningumus. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Išsišakojusi čiurkšlė. Aktyvūs galaktikų branduoliai – juodosios skylės ir į jas sparčiai krentančios dujos – kartais išmeta čiurkšles. Taip vadinami siauri plazmos srautai, lekiantys tolyn beveik šviesos greičiu. Susidūrusios su tankesniais dujų telkiniais galaktikoje, čiurkšlės gali nukrypti į šoną arba apskritai sustoti. Dabar aptiktas dar kitoks sąveikos pobūdis – čiurkšlė, į kažką pataikiusi, išsišakojo į dvi. Reiškinys aptiktas palyginus netolimoje galaktikoje Kentauro A, kurios milžiniška čiurkšlė driekiasi nuo centro iki tarpgalaktinės erdvės. Analizuodami ilgamečių čiurkšlės stebėjimų duomenis, astronomai ieškojo čiurkšlės judėjimo požymių, kurie leistų išmatuoti medžiagos greitį. Rado ir jų – keletas čiurkšlės sutankėjimų per 20 metų pasislinko aplinkinių galaktikos regionų atžvilgiu. Vieno iš sutankėjimų projekcijos dangaus skliaute greitis netgi daugiau nei du kartus didesnis už šviesos greitį. Aišku, tai nėra tikrasis medžiagos greitis: virššviesinio greičiau iliuzija susidaro, kai medžiaga juda beveik į mus greičiu, artimu šviesos. Taip mokslininkai nustatė, kad čiurkšlės kryptis sudaro ne didesnį nei 41 laipsnio kampą su kryptimi tiesiai mūsų link. Anksčiau buvo manoma, kad kampas yra didesnis, remiantis santykiniu artėjančios ir tolstančios čiurkšlių šviesiu. Toliau nagrinėdami tolstančią čiurkšlę, tyrėjai aptiko jos Išsišakojimą. Viena atšaka tęsiasi beveik ta pačia kryptimi, kaip ankstesnė čiurkšlė, o kita nulekia net 50 laipsnių kampu į šalį. Koks objektas taip perskelia čiurkšlę – neaišku; net ir geriausiose turimose nuotraukose toje vietoje nieko nematyti. Tyrėjai mano, kad tai galėtų būti žvaigždė, galimai dvinarė, kurios stipraus vėjo burbulas pastoja kelią čiurkšlės medžiagai. Visgi tvirto atsakymo reikės palaukti. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Ne per seniausiai James Webb teleskopas aptiko kvazarą – labai ryškų aktyvų galaktikos branduolį – kurio juodoji skylė minta sparčiau, nei teoriškai įmanoma. Na, aišku, toks teiginys neprasmingas – jei teorinis modelis negali paaiškinti realybės, tuo blogiau modeliui. Visgi, kas iš tiesų buvo atrasta, kokia ta teorinė riba ir ką reiškia jos viršijimas? Apie viską pasakoja PBS Space Time:

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *