Kaip įprastai metų pabaigoje ir naujųjų pradžioje, pasižiūrėjau, kokias naujienas pristatinėjau visus metus, ir atrinkau keletą įdomiausių, vertų prisiminimo. Šiemet formatas kiek kitoks, nei ankstesniais metais – bus iš viso keturios tematinės apžvalgos. Pirmojoje rašiau apie kosminius skrydžius, antrojoje – apie Saulės sistemą. Trečiojoje leidžiamės plačiau ir apžvelgsime visą Paukščių Taką.
***
Ekstremalūs protoplanetiniai diskai. Nors atrodytų, kad tiek egzoplanetų, tiek protoplanetinių diskų žinome jau labai daug, vis tiek vis atrandame ekstremalių pavyzdžių. Štai gegužę paskelbta apie aptiktą net 2000 astronominių vienetų spindulio diską. Tai apie 600 kartų daugiau, nei Neptūno orbita ir apie 220 kartų – nei Saulės sistemą ribojančios heliopauzės spindulys. Plačiau skaitykite Kąsnelyje DCXLII.
O prie 12,7 milijono metų žvaigždės Chameleono T esantis diskas, pasirodo, garuoja; tą ir prognozuoja modeliai, bet nauji kovą paskelbti duomenys yra pirmas tiesioginis tokio proceso įrodymas. Plačiau – Kąsnelyje DCXXXII.
12,7 milijono metų protoplanetiniam diskui Paukščių Take – labai daug, o štai kaimyninėje Mažojo Magelano debesies galaktikoje – ne. Gruodį ten protoplanetinių diskų aptikta net prie 30 milijonų metų amžiaus žvaigždžių. Plačiau – Kąsnelyje DCLXXIII.
***
Ekstremalios planetos. Tarp išskirtinių egzoplanetų atradimų išskirti galima du. Gegužę James Webb teleskopu pirmą kartą užfiksuota uolinės egzoplanetos atmosfera; taikinys buvo Vėžio 55e, ypatingai karšta prie žvaigždės prirakinta planeta. Birželį paskelbta apie kitą ekstremalą – karštą maždaug Neptūno masės planetą, kuri aplink žvaigždę apskrieja vos per 4,2 paros. Išskirtinė ji tuo, kad jos, kaip ir žvaigždės, amžius yra net 6,3 milijardo metų; anksčiau visi karšti neptūnai buvo aptikti prie mažiau nei milijardo metų amžiaus žvaigždžių. Plačiau skaitykite Kąsneliuose DCXLI ir DCXLV.
Kalbant apie karštas planetas, ilgą laiką buvo manoma, jog karštieji jupiteriai – dujinės milžinės, skriejančios labai arti savo žvaigždžių – turėtų palyginus greitai, per keliasdešimt milijonų metų, įkristi į savo žvaigždes. Bet gegužę pristatyti skaičiavimai rodo, jog realių karštųjų jupiterių orbitos dažniausiai netrumpėja, taigi ir įkritimo į žvaigždę tikėtis neverta. Plačiau – Kąsnelyje DCXLIII.
***
Wow! – tik vandenilis. Dar 1977 metais užfiksuotas „Wow!“ signalas nedavė ramybės astronomams kone pusę amžiaus. Ar tai – vienkartinis natūralus reiškinys, ar nežemiškos gyvybės komunikacijos bandymas, o gal dar kas nors egzotiško? Rugpjūtį pateiktas paaiškinimas – tai retas, bet natūralios kilmės žybsnis dujų debesyje. Plačiau skaitykite Kąsnelyje DCLVI.
***
Pražūtingi žybsniai. Gruodį įvertinta, kad superžybsniai – žvaigždžių žybsniai, bent šimtą kartų galingesni už galingiausius Saulėje – nutinka vidutiniškai kas šimtmetį. Be to, panašu, kad juos sukeliantys mechanizmai iš esmės nesiskiria nuo Saulės žybsnių mechanizmų. Turint omeny, kad rugpjūtį nustatyta, jog daugelio žvaigždžių žybsniai yra pavojingesni gyvybei, nei Saulės, šios žinios turėtų gerokai neraminti nežemiškos gyvybės paieškų optimistus. Plačiau skaitykite Kąsneliuose DCLIV ir DCLXXII.
***
Išskiriamos žvaigždės ir jų aplinka. Gerėjant teleskopams, pavyksta išskirti vis mažesnius ir blausesnius objektus. Balandį paskelbta apie pirmas tris astrosferas – į Saulę panašių žvaigždžių vėjo burbulus, kuriuos pavyko pamatyti rentgeno spindulių ruože. O rugsėjį pirmą kartą kitos žvaigždės paviršiuje pamatytos granulės, kuriomis karšta plazma pakyla iš gelmių į paviršių. Plačiau – Kąsneliuose DCXXXVII ir DCLIX.
***
Susiliejimai praeityje ir (galbūt) ateityje. Kiekviena galaktika per gyvenimą patiria susiliejimų su kitomis. Paukščių Takas – ne išimtis. Kovo mėnesį atrasti dviejų labai senų galaktikų, į Paukščių Taką įkritusių prieš daugiau nei 10 milijardų metų, liekanas. O birželį sužinojome, kad prieš 1-2 milijardus metų įvykęs nedidelis susiliejimas atnešė didelę dalį šiandieninių halo žvaigždžių. Plačiau skaitykite Kąsneliuose DCXXXIV ir DCXLV.
Ateityje Paukščių Takas susijungs su Andromeda. Įprastai manoma, kad tai nutiks po 3-5 milijardų metų, bet rugpjūtį mokslininkai išsiaiškino, kad jo gali tekti palaukti net ilgiau, nei dešimt milijardų. Plačiau – Kąsnelyje DCLV.
***
Palydovinių galaktikų netikėtumai. Praėję metai prasidėjo labai netikėtu atradimu Paukščių Tako kaimynystėje: pasirodė, kad mūsų Galaktikos palydovas Mažasis Magelano debesis iš tiesų yra dvi galaktikos. Iš mūsų požiūrio taško jos yra tiksliai viena už kitos, todėl anksčiau tai nebuvo pastebėta. Plačiau – Kąsnelyje DCXXII.
Tuo tarpu apskritai Paukščių Tako palydovinių galaktikų atrandama vis daugiau. Balandį paskelbta apie rekordiškai blausią šeimos narę UMa3/U1 – vos 60 senų žvaigždžių telkinį. Gegužę darytame tyrime nustatyta, jog viename nedideliame dangaus skliauto plotelyje randama 2-3 kartus daugiau nykštukinių galaktikų, nei turėtume pagal modelių prognozes; kitaip tariant, Paukščių Takas galimai turi pernelyg daug palydovinių galaktikų. Plačiau skaitykite Kąsneliuose DCXXXV ir DCXLII.
Laiqualasse