Kosmoso keliami iššūkiai paskatina daugybę įspūdingų sprendimų – tiek grynai mokslinių, tiek inžinerinių. Štai praeitos savaitės naujienose randame pasiūlymą Mėnulyje statyti daugiafunkcinius stulpus, kurie veiktų ir kaip lempos, ir kaip energijos šaltiniai bei komunikacijų stotys. O norėdami kolonizuoti Marsą, pasirodo, galėtume planetos temperatūrą pakelti paleidę į atmosferą metalinių nanodalelių. Įvairios kosmoso tyrimų misijos suteikia tiek daug duomenų, kad jau ne pirmą dešimtmetį juos analizuoti padeda entuziastingi mėgėjai; dabar viena planuojama kosminė observatorija juos įtraukė netgi į planavimo stadiją. Kitose naujienose – dvinarių asteroidų paieška, egzoplanetų atmosferų klasifikavimo algoritmas ir didelių juodųjų skylių porų poveikis mažų juodųjų skylių susiliejimų gravitacinėms bangoms. Gero skaitymo!

***

Kometa Swift-Tuttle. Šaltinis: Gerald Rhemann

Maždaug 133 metų periodu aplink Saulę skrieja kometa 109P/Swift-Tuttle. Paskutinį kartą ji arti žvaigždės buvo 1992-aisiais, sekantį kartą atskris 2126-aisiais. Tad kodėl jos nuotrauka dalintis dabar? Ypač kai nuotrauka daryta tais pačiais 1992-aisiais? Ogi todėl, kad Žemė dabar kaip tik lekia pro kometos uodegos likučius – būtent jie atsakingi už meteorų Perseidų lietų.

***

Apšvietimo stulpas Mėnulyje. Kai žmonės sugrįš į Mėnulį, jie turėtų ten pasilikti ilgesniems laikotarpiams, nei Apollo astronautai. Ketinama įrengti tyrimų bazes, vykdyti misijas plačiai aplink jas, leistis į kraterių dugną ir taip toliau. Savaime suprantama, misijų sėkmei reikės įveikti gausybę iššūkių, vienas iš kurių – ilga Mėnulio naktis. Dvi savaites trunkanti tamsa kelia pavojų technikai bei trukdys vykdyti užduotis už gyvenamojo būsto sienų. Dabar grupė mokslininkų pasiūlė idėją, kaip išspręsti šią ir keletą susijusių problemų. Idėja skamba be galo paprastai: įrengti Mėnulyje apšvietimo stulpus. Na, iš tiesų viskas kiek sudėtingiau: siūlomi stulpai būtų šimto metrų aukščio ir tiektų ne tik šviesą, bet ir energiją, ryšių ir pozicionavimo paslaugas. Pirmąsias bazes ketinama įrengti arti Mėnulio pietų ašigalio; kai kurių to regiono kalnų viršūnės beveik visą laiką apšviestos Saulės spindulių. Pastačius 100m stulpą ant tokio kalno, jo viršuje įrengtos Saulės baterijos energiją generuotų nuolatos. Bevielis energijos perdavimas – pakankamai nauja technologija, nors tokios idėjos svarstomos daugiau nei šimtmetį. Mėnulyje, kur nėra atmosferos, ji galėtų veikti ypatingai gerai. Taigi iš vieno stulpo energiją būtų galima perduoti kitam arba tiesiai vartotojams – mėnuleigiams, pastatams, netgi tiesiogiai astronautų skafandrams. Pakabinti galingi žibintai galėtų apšviesti jei ne visą platų regioną aplink stulpą, tai bent specifines vietas, kur nori nueiti ar nuvažiuoti žmonės. Vietos nustatymas ir ryšio tarp skirtingų pastatų/mėnuleigių/astronautų palaikymas irgi daug paprastesnis, kai centrinė stotelė pakelta aukštai virš paviršiaus ir yra matoma šimtų metrų, jei ne keleto kilometrų, atstumu. Laikui bėgant, tokių stulpų tinklu būtų galima apjuosti vis didesnį plotą, tad net ir toliau nuo amžinos šviesos viršukalnių įrengtos tyrimų bazės galėtų gauti energijos per ilgą Mėnulio naktį. Projektas pristatytas Mėnulio ir planetų mokslo konferencijoje.

***

Marso atmosferos areoinžinerija. Vienas iš pasiūlymų, kaip galėtume sumažinti globalinio atšilimo pasekmes Žemei, yra geoinžinerija – įvairūs milžiniški projektai, kurie pakeistų Žemės atmosferą, vandenynus ar kitas dalis. Aišku, tokie pokyčiai gali sukelti įvairiausių nepageidaujamų pašalinių efektų, todėl greičiausiai šie planai realybe netaps. Bet kitose planetose juos išmėginti gal ir pavyktų. Štai Marse yra daug vandens ledo, dalis jo išsidėsčiusi vidurinėse platumose negiliai po paviršiumi. Bet vidutinė planetos temperatūra, maždaug -65 laipsniai Celsijaus, per žema, kad tas ledas ištirptų. Norint efektyviai kolonizuoti planetą, būtų gerai temperatūrą pakelti. Padaryti tai pripildant atmosferą šiltnamio dujomis – anglies dvideginiu, vandens garais ar panašiomis – praktiškai neįmanoma. Tačiau dabar mokslininkai apskaičiavo, kad stiprų šiltnamio efektą būtų galima sukelti palyginus nedideliu nanodalelių kiekiu. Marso paviršiuje gausu geležies oksidų ir panašių mineralų. Iš jų išgavus metalus ir performavus juos į maždaug devyniu mikrometrų ilgio nanodaleles, šias būtų galima paskleisti plonoje planetos atmosferoje. Eksperimentai rodo, kad vėjas tokias daleles pakeltų aukštyn panašiai lengvai, kaip dulkes nuo Marso paviršiaus, o pakilusios jos išsilaikytų apie 10 kartų ilgiau, nei dulkės – iki dešimties metų. Sumodeliavę nanodalelių įtaką planetos klimatui tyrimo autoriai teigia, kad pastovus vos 30 litrų per sekundę nanodalelių srautas pakeltų Marso temperatūrą 30-ia laipsnių. Nors vidutinė temperatūra tada vis dar neviršytų nulio, vidurinėse platumose pakankamai dažnai ir ilgai sušiltų tiek, kad ledas imtų tirpti. Tai būtų naudinga tiek žmonėms, tiek galimai gyvybei, kuri egzistuoja Marse ar kurią bandytume ten nugabenti ir introdukuoti. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Dvinarių asteroidų paieškos. Kai kurie asteroidai turi palydovų. Garsiausias iš jų yra Didymos, į kurio palydovą Dimorphos prieš porą metų atsitrenkė NASA zondas DART. Teoriniai skaičiavimai rodo, kad tokių porų turėtų būti gausybė – maždaug kas šeštas asteroidas turėtų turėti porininką. Visgi kol kas iš daugiau nei milijardo žinomų asteroidų palydovai atrasti tik prie 500. Savaime suprantama, daugybės jų tiesiog neradome, nes jie mažyčiai ir ypatingai blausūs. Be to, iki šiol nebuvo daroma jokių sistemingų asteroidų palydovų paieškų. Dabar situacija pasikeitė – naudodami naujausią Gaia teleskopo duomenų rinkinį, mokslininkai aptiko 352 naujus dvinarius asteroidus. Gaia daugiau žinomas dėl gausybės žvaigždžių atradimų, bet iš tiesų jis tiesiog labai tiksliai stebi blausius taškelius danguje ir fiksuoja jų judėjimą. Kai kurie iš tų taškelių yra asteroidai ir kometos Saulės sistemoje. Būtent judėjimas ir yra labai svarbus naujajam tyrimui – palydovų paieška remiasi asteroidų trajektorijos nukrypimu nuo daugmaž tiesios linijos. Palydovą turintis asteroidas kartu su juo sukasi aplink bendrą masės centrą, kuris nesutampa su paties asteroido centru, o dažnai apskritai yra už asteroido ribų. Taigi net jei nematome palydovo, galime matyti, kaip didesnysis asteroidas juda pirmyn-atgal, arba spirale. Ištyrę daugiau nei 150 tūkstančių asteroidų, kurių judėjimas užfiksuotas Gaia trečiajame duomenų pakete, tyrėjai atrado 352, kurių padėtis svyruoja periodiškai, kitaip tariant, jie turi nematomų kompanionų. Tai beveik padvigubina žinomų dvinarių asteroidų skaičių, bet beveik neabejotinai neaprėpia jų visų. Net ir tarp tų 150 tūkstančių gali būti daug daugiau palydovų, tiesiog jų poveikis didesniesiems asteroidams pasimetė matavimų paklaidose. Po poros metų turėtų būti paskelbtas ketvirtasis Gaia duomenų paketas, kuriame tyrėjai tikisi rasti tūkstančius, jei ne dešimtis tūkstančių, dvinarių asteroidų. Detalesni šių objektų tyrimai padeda daug geriau suprasti, iš ko susideda asteroidai ir kaip jie vystosi laikui bėgant, o tai, savo ruožtu, leis pagerinti planus apsaugoti Žemę nuo galimo asteroido smūgio. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Piliečių mokslas egzoplanetų tyrimams. Piliečių mokslo iniciatyvos jau daugiau nei 15 metų yra svarbi astronominių – ir ne tik – tyrimų dalis. Tai įvairūs projektai, kurių metu entuziastingi mėgėjai prisideda prie didelių duomenų rinkinių analizės, kurią sudėtinga ar net neįmanoma atlikti automatizuotai. Pirmasis toks projektas buvo Galaxy Zoo, skirtas nustatyti galaktikų formoms. Po kurio laiko pradėtas projektas Planet Hunters, kuriame entuziastai nagrinėjo iš pradžių Kepler, o vėliau or TESS teleskopo duomenis, ieškodami planetų. Artimiausiu metu piliečių mokslo svarba egzoplanetų paieškai ir tyrimams tik didės. Po trejų metų darbą turėtų pradėti Nancy Grace Roman kosminis teleskopas, kiek vėliau – Habitable Worlds Observatory (HWO), kurie abu surinks beprecedentiškai didelį kiekį duomenų apie egzoplanetas. Roman turėtų aptikti daugybę egzoplanetų tiesioginėmis nuotraukomis, tranzitų ir gravitacinio lęšiavimo metodais, o HWO analizuos jau žinomų planetų atmosferas ir kitas svarbias savybes. Kaip ir dauguma kitų šiuolaikinių observatorijų, abi šios surinks gerokai daugiau duomenų, nei galėtų apdoroti mokslininkai. Automatizuoti algoritmai palengvina darbą, tačiau jais ieškoti patogu to, ką tikimės atrasti. Būtent netikėtų atradimų siekis skatina misijų organizatorius skirti vis daugiau dėmesio piliečių mokslui. Piliečiai entuziastai netgi dalyvauja HWO misijos planavime, taigi ši misija bus bene pirmoji, kuri įtraukia piliečių mokslo galimybes nuo pat pirmųjų žingsnių. Greičiausiai entuziastai dirbs ne vieni – jiems talkins automatizuoti mašininio mokymo ir panašūs algoritmai. Taip bus galima dar pagausinti atradimų kiekį ir greitį, nes algoritmai padės rasti tai, ką jau žinome, o žmonės – išskirti tai, ko dar nematėme. Prisidėti prie šių ir kitų kosminių piliečių mokslo iniciatyvų galima NASA piliečių mokslo portale.

***

Egzoplanetų atmosferų klasifikacija. Bandydami aptikti galimus gyvybės pėdsakus kitų žvaigždžių planetose, astronomai paprastai galvoja apie biopėdsakus – įvairias medžiagas atmosferoje, kurios rodytų planetoje vykstant metabolines reakcijas. Vienas iš biopėdsakų yra ozonas, kai kuriais atvejais tokiu gali būti ir metanas; tiesa, apskritai galimų biopėdsakų yra tūkstančiai. Taip pat planetų atmosferose ieškoma vandens, kuris, nors ir nerodo metabolinių reakcijų, yra būtinas visai žemiškai gyvybei. Deja, norint aptikti šias ar kitas molekules egzoplanetos atmosferoje, reikia gana ilgų ir detalių stebėjimų. Taigi svarbu kuo patikimiau atsirinkti, kurias iš žinomų egzoplanetų – o jų šiuo metu yra virš 5000 – labiausiai verta stebėti. Dabar mokslininkai pasiūlė naują metodą, kaip atsirinkti įdomiausias planetas, remiantis vien prastos kokybės spektrais. Tyrėjai sugeneravo daugybę dirbtinių egzoplanetų spektrų ir apmokė mašininio mokymosi algoritmą atskirti, kuriuose iš jų yra vandens, metano irba ozono pėdsakų, bei kurie iš jų tiesiog „įdomūs“ ir verti detalesnių tyrimų. Visi spektrai buvo prastos kokybės – signalo (spektro linijų intensyvumo) ir triukšmo (atsitiktinių variacijų) santykis nesiekė šešių. Nepaisant to, algoritmas puikiai klasifikavo dirbtinius spektrus, kurie nebuvo panaudoti mokymui. Pabandę sumodeliuoti realistiškus žinomų egzoplanetų spektrus, tyrėjai įvertino, kad trumpų – vos vieną planetos tranzitą apimančių – stebėjimų James Webb teleskopu metu surinktos spektro informacijos turėtų pakakti atskirti, kurios iš jų gali turėti biopėdsakų. Taigi šį metodą tikrai būtų galima taikyti siekiant parinkti taikinius detaliems to paties James Webb teleskopo ar kitų prietaisų stebėjimams. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Elipsiškos orbitos paskatina gyvybingumą? Žemės orbita yra beveik tikslus apskritimas – didžiausias ir mažiausias nuotolis nuo Saulės skiriasi tik maždaug trim procentais. Kitos Saulės sistemos planetos irgi juda panašiai apvaliai, tačiau kitų žvaigždžių planetos kartais turi gerokai ištęstas orbitas. Dabar mokslininkai nustatė, kad planetos, skriejančios elipsiškomis orbitomis, gali būti tinkamesnės gyvybei, nei analogiškos planetos apskritiminėse orbitose. Jie sumodeliavo klimatą dviejose planetose, kurios labai panašios į Žemę ir skrieja aplink labai į Saulę panašias žvaigždes. Abiejų planetų sausumos ir vandens pasiskirstymas paimtas toks pat, kaip mūsiškės. Viena planeta padėta į apskritiminę orbitą, kitos didžiausias ir mažiausias nuotoliai nuo žvaigždės skiriasi kone pustrečio karto. Abiejų planetų sukimosi ašys parinktos lygiagrečios orbitos ašiai, taip pat abi planetos per savo metus gauna vienodą energijos kiekį iš žvaigždės. Kiekvienos planetos klimatas skaičiuotas 30 metų ir išnagrinėtos vidutinės savybės įvairiose paviršiaus vietose. Apskritimine orbita skriejančios planetos vidutinė temperatūra buvo pora laipsnių žemesnė, nei elipsinės, labiausiai dėl to, kad pastaroji planeta buvo mažiau debesuota. Be to, antrosios planetos atmosferos struktūra pasikeitė iš trijų ląstelių kiekviename pusrutulyje į dvi; tai reiškia, kad drėgmė joje pasiskirstė tolygiau. Remiantis temperatūra ir kritulių kiekiu įvertintas tinkamumas gyvybei antrojoje planetoje buvo kone ketvirčiu aukštesnis maždaug keturis penktadalius orbitos. Vidurkinant per visą orbitą, elipsinės planetos gyvybingumas vis tiek buvo 7% aukštesnis, nei apskritiminės. Taigi gali būti, kad tokias planetas būtų prasmingiau pasirinkti detaliems stebėjimams, siekiant išsiaiškinti, ar ten tikrai yra gyvybei tinkamos sąlygos. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.

***

Žvaigždžių žybsniai – pavojingi gyvybei. Saulės žybsniai skleidžia daug ultravioletinės spinduliuotės, kuri, pasiekusi Žemę, daugiausiai sugeriama ozono sluoksnio. Visgi jei žybsnis labai stiprus, spinduliai gali pasiekti ir planetos paviršių ir pakenkti gyviems organizmams. Bet ne visa ultravioletinė spinduliuotė yra žalinga: artimasis ultravioletas, maždaug 175-275 nanometrų ilgio bangos, kaip tik gali paskatinti gyvybės diversifikaciją, tuo tarpu tikrą pavojų kelia 135-175 nanometrų, vadinamosios tolimojo ultravioleto, bangos. Saulės žybsniuose tolimojo ir artimojo ultravioleto spindulių intensyvumo santykis yra maždaug 1:6. Įprastai manoma, kad panašus santykis turėtų būti ir kitų žvaigždžių žybsniuose; remiantis šia prielaida daromos išvados ir apie egzoplanetų palankumą gyvybei. Bet dabar mokslininkai išsiaiškino, kad ši prielaida visai neteisinga. Jie surinko duomenis apie 182 žybsnius 158-iose žvaigždėse. Visus žybsnius pavyko detaliai stebėti tiek artimojo, tiek tolimojo ultravioleto ruože ir nustatyti spinduliuotės intensyvumą bei jos kitimą žybsniui vystantis. Paaiškėjo, kad tolimojo/artimojo ultravioleto intensyvumų santykis žybsniuose yra tarp 1:2 ir 2:1, t.y. 3-12 kartų aukštesnis, nei buvo manoma iki šiol. Bendra energija, kurią žybsnis išspinduliuoja tolimajame ultraviolete, irgi trigubai didesnė, nei prognozuota pagal ankstesnį modelį. Be to, kuo bendra žybsnio energija didesnė, tuo didesnė ir tolimojo ultravioleto dalis. Galiausiai, tolimojo ultravioleto dalis aukštesnė raudonesnėse žvaigždėse, t.y. tokiose, kurios mažesnės už Saulę. Visi šie rezultatai rodo, jog galimai gyvybei daugelyje žinomų planetų atsirasti ir išgyventi būtų sudėtinga. Dauguma egzoplanetų skrieja aplink mažas raudonas žvaigždes, kurių žybsniai panašaus stiprumo, ar net stipresni, nei Saulės. Ilgą laiką diskutuojama, ar tokie žybsniai planetas, kurios sukasi daug arčiau žvaigždžių, nei Žemė nuo Saulės, sterilizuotų, ar visgi padėtų gyvybei plisti. Naujieji rezultatai rodo, kad pirmasis paaiškinimas daug labiau tikėtinas. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.

***

Daisono sfera – dažnai minima megastruktūra. Tai kevalas, gaubiantis visą žvaigždę, sugeriantis jos šviesą ir leidžiantis ją panaudoti protingos civilizacijos reikmėmės. Tačiau realybėje sukurti tokį objektą greičiausiai neįmanoma, o priežastis pristato Cool Worlds:

***

Neutroninių žvaigždžių susiliejimo modelis. Kai dvi neutroninės žvaigždės susijungia, gauname gama spindulių žybsnį ir gravitacinių bangų signalą, o įvykio vietoje lieka objektas, kuris gali būti arba masyvesnė neutroninė žvaigždė, arba juodoji skylė. Jei tai – neutroninė žvaigždė, ar jos savybes būtų galima atskirti nuo buvusių prieš susiliejimą? Atsakymo į šį klausimą mokslininkai ieškojo pasitelkę detaliausius šio ekstremalaus reiškinio skaitmeninius modelius. Apskritai neutroninės žvaigždės yra tankiausi materijos telkiniai Visatoje. Medžiaga net ir paviršiuje susispaudžia į protonų ir neutronų „sriubą“, o giliau lieka vien neutronai, kurių elgesį sunku paaiškinti turimais kvantinės fizikos modeliais. Visgi tyrimo autoriai pasitelkė šiuos modelius, taip pat žinias apie neutrinų gamybą ir išnešamą energiją, ir suskaičiavo, kaip vystosi neutroninių žvaigždžių susidūrimas ir jo liekana. Modelis aprėpė tik keletą sekundžių prieš ir po susidūrimo, bet to ir pakako, nes liekanos savybės nusistovi labai greitai. Pirmasis naujas rezultatas – kai baigiasi gravitacinių bangų spinduliavimas, maždaug 20 milisekundžių po susijungimo, ima dominuoti neutrinų spinduliuotė. Tuo pat metu aplink neutroninę žvaigždę formuojasi diskas, susidedantis iš medžiagos, kuri buvo pačiame pirminių žvaigždžių susidūrimo fronte ir buvo išspausta į šalis. Būtent disko medžiaga turi didžiąją dalį sistemos judesio kiekio momento – kitaip tariant, sukimosi. Todėl susijungimo liekana gali suktis gana lėtai. Visgi svarbiausias atradimas – liekana turėtų būti labai stabili: nors jos temperatūra mažėja, tolstant nuo centro, medžiagos entropija auga, o tai reiškia, kad aukštesni sluoksniai ir „nori“ būti aukščiau. Dėl šios priežasties liekanoje neturėtų formuotis vertikalūs medžiagos srautai, kurie galėtų pernešti energiją iš gelmių į išorę. Ši savybė skiria liekaną nuo neutroninių žvaigždžių prieš susiliejimą. Ateityje, kai turėsime prietaisų, kurie leis atskirti, ar neutroninės žvaigždės medžiaga maišosi, galėsime šią savybę panaudoti nustatyti, ar stebime „pirminę“ neutroninę žvaigždę, ar susiliejimo padarinį. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Dulkės aktyvioje galaktikoje. Tarpžvaigždinės dulkės daug kuo primena namines – tai irgi panašūs netvirti porėti junginiai. Kosmose jos daugiausiai sudarytos iš anglies arba įvairių silikatų. Kiek daugiau nei tūkstančio laipsnių temperatūroje dulkės išgaruoja, tad atrodytų, kad toks energingas reiškinys, kaip galaktikos branduolio aktyvumas, turėtų jas visur aplink sunaikinti. Visgi dulkių randama ne vienoje aktyvioje galaktikoje ir netgi gana arti branduolio. Neretai tos dulkės yra polinės – aiškiai nesferinės ir išsirikiavusios panašia kryptimi; tą galima nustatyti pagal tai, kad jų skleidžiama ir praleidžiama spinduliuotė svyruoja panašia kryptimi – yra poliarizuota. Visgi iki šiol buvo nedaug žinoma apie polinių dulkių pasiskirstymą ir ryšį su kitais aktyvaus branduolio komponentais. Dabar astronomai užpildė šią spragą. Pasitelkę James Webb kosminį teleskopą jie išmatavo infraraudonosios spinduliuotės, kurią skleidžia dulkės, pasiskirstymą galaktikoje ESO 428-G14. Atmetus kitų šaltinių, pavyzdžiui šiltų dujų, skleidžiamą spinduliuotę, nustatyta, kad dulkės pasiskirsčiusios maždaug šimto parsekų regione aplink centrinę juodąją skylę, tačiau ne visomis kryptimis vienodai. Dulkių spinduliuotė stipresnė statmenai branduolį maitinančių dujų disko plokštumai ir lygiagrečiai dujų čiurkšlės krypčiai. Jų temperatūra gana aukšta – apie 120 kelvinų; įprastai tarpžvaigždinės dujos tesušyla iki poros dešimčių kelvinų. Tyrėjų teigimu, dulkes greičiausiai įkaitina arba tiesiogiai aktyvaus branduolio spinduliuotė, arba čiurkšlės spindulių sukeltos smūginės bangos. Alternatyvus modelis, pagal kurį dulkes iš paties centro atneša ir energijos joms suteikia galaktinio masto tėkmė, atmestinas, nes aktyvus branduolis tam pernelyg blausus. Taigi čiurkšlės, kurių poveikis įprastai nagrinėjamas gerokai didesniu – dešimčių kiloparsekų ir daugiau – masteliu, gali būti pagrindinis energijos pernešimo iš juodosios skylės prieigų į šimto parsekų mastelį veiksnys. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.

***

Juodųjų skylių porų variacijos. Kai kurių galaktikų centruose egzistuoja ne viena, o dvi supermasyvios juodosios skylės. Taip nutinka, jei galaktika palyginus neseniai – per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų – susijungė su kita. Aptikti dvinares supermasyvias juodąsias skyles labai sudėtinga, ypač kai jos arti viena kitos – keleto parsekų ir mažesniu atstumu. Teoriškai tą galėtume padaryti išmatavę jų skleidžiamas gravitacines bangas, bet tų bangų periodas siekia paras ir ilgiau, o ilgis – milijardus kilometrų. Mūsų detektoriai tam nėra jautrūs. Ne per seniausiai paskelbti pulsarų stebėjimų rezultatai rodo, kad tokių gravitacinių bangų Visatoje apstu, bet neleidžia identifikuoti atskirų jų šaltinių. Dabar mokslininiai pasiūlė kitokį metodą: didelių juodųjų skylių poras aptikti padės mažų juodųjų skylių poros kaimynystėje. Idėja konceptualiai paprasta: gravitacinės bangos, kurias skleidžia didžiųjų juodųjų skylių pora, iškraipo erdvę visoje galaktikoje, o tai paveikia mažų – žvaigždinių – juodųjų skylių porų skleidžiamas bangas. Vis gerinami gravitacinių bangų detektoriai artimiausiais metais taps pajėgūs aptikti tokias variacijas, taigi analizuodami jas galėsime nustatyti ir didelių juodųjų skylių egzistavimą. Tyrėjų skaičiavimais, mažųjų juodųjų skylių pora turėtų būti ne didesniu nei kiloparseko atstumu nuo galaktikos centro. Jei pavyktų vienoje galaktikoje aptikti keletą dvinarių juodųjų skylių, jų variacijų priklausomybės nuo atstumo analizė padėtų dar tvirčiau pasakyti, ar centre yra masyvių juodųjų skylių. Mokslininkai teigia, kad naujos kartos detektoriais turėtų pavykti užfiksuoti net dešimtis tūkstančių juodųjų skylių. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse