Kaip įprasta, metų pradžioje visi žvalgosi į tai, kas nutiko pernai, ir kas laukia šiemet. Praėjusius metus apžvelgiau kituose įrašuose, bet žemiau skiriu šiek tiek dėmesio pristatyti tiek artėjančius įdomesnius astronominius reiškinius, tiek kosminius skrydžius. O kokių atradimų bus padaryta per metus, parodys tik laikas. Tuo tarpu Kąsnelyje dar skaitykite apie dvigubą potvyninio žvaigždės suardymo žybsnį, anglies judėjimą po galaktikų pakraščius ir greitųjų radijo žybsnių šaltinių gabaritus. Gero skaitymo!

***

Įdomusis šių metų dangus. Prasidedant naujiems metams, galima pasižiūrėti, kokie įdomūs astronominiai reiškiniai bus matomi. Kovo viduryje sulauksime dalinio Mėnulio užtemimo (pilnas bus matomas Amerikose), o kovo 29 dieną – dalinio Saulės užtemimo. Deja, Lietuvoje Mėnulio šešėlis uždengs tik apie dešimtadalį Saulės disko, tad be specialių priemonių nieko ypatingo nesimatys. Rugsėjo 7 dienos vakare matysime pilną Mėnulio užtemimą. Sausį ir vasarį nakties danguje bus galima matyti ne vieną planetą – Venerą, Marsą, Jupiterį ir Saturną (pro nedidelius teleskopus – ir Uraną bei Neptūną). Tikėtina, kad sulauksime ir pašvaisčių, nes Saulės aktyvumas dabar pasiekęs maksimumą ir labai greitai nesumažės. Pašvaistės ryškiausios būna aplink lygiadienius, taigi kovo pabaigoje sekite naujienas apie rimtesnius Saulės žybsnius. Žinoma, bus ir meteorų lietų, o metų pabaigoje Mėnulio pilnatys bus išskirtinai didelės. Gerų ir giedrų stebėjimo naktų!

***

Kosminių skrydžių planai. Praėję metai įvairiais atžvilgiais buvo rekordiniai kosminiais skrydžiais. Prasidėję taip pat nestokoja įdomybių. Sausį antrajam bandymui turėtų kilti Intuitive Machines firmos zondas į Mėnulį; be to, dar šį mėnesį pirmąjį orbitinį skrydį planuoja Blue Origin. Vasarį NASA paleis naują kosminį teleskopą SPHEREx, skirtą apžvalginiams stebėjimams. Kovo mėnesį SpaceX išbandys erdvėlaivio papildymo kuru orbitoje manevrą. Balandį į Tarptautinę kosminę stotį skris jau ketvirta privati Axiom Space misija, gegužę (galbūt) pagaliau bandomajam skrydžiui pakils Dream Chaser kosminis lėktuvas, o rugpjūtį pagaliau tikimasi sulaukti pirmosios privačios kosminės stoties, Haven-1. Gali būti, kad dar šiemet sulauksime ir atidėtos EscaPADE misijos į Marsą paleidimo, nors labiau tikėtina, kad bus pasirinkta laukti iki ateinančių metų ir atsiveriančio patogaus paleidimų lango.

***

Augalų ateitis – ilgesnė. Metabolinių procesų tinkle, kuris vyksta Žemėje, augalai užima nepamainomai svarbią vietą. Jie surenka Saulės šviesą ir paverčia ją kitomis energijos formomis, kurias gali vartoti gyvūnai, kai kurie grybai ir bakterijos. Augalams taip pat reikalingas anglies dvideginis, tad jei jo atmosferoje visiškai neliktų, pranyktų ir augalai. Laimei, milijonų metų laikotarpiu anglies dvideginio balansą atmosferoje ir vandenynuose palaiko vadinamasis karbonatų-silikatų ciklas: silikatinės uolienos trupa, reaguoja su anglies dvideginiu, formuoja karbonatines, pranyksta po žeme, karštyje išskiria anglies dvideginį, kuris į atmosferą grįžta per ugnikalnių išsiveržimus. Kai anglies dvideginio pagausėja, paspartėja ir silikatų virtimas karbonatais, o kai sumažėja, šis procesas sulėtėja, tad dvideginio gausa atmosferoje yra amortizuojama. Proceso eiga priklauso ir nuo temperatūros – kuo šilčiau, tuo uolienų-atmosferos reakcijos spartesnės. Laikui bėgant, Saulė tampa vis šviesesnė; po milijardo metų ji švies apie 10% ryškiau, nei dabar. Senesni skaičiavimai rodė, kad šio pokyčio užtektų tam, kad anglies dvideginio Žemės atmosferoje beveik visiškai neliktų, taigi išnyktų ir augalai. Visgi naujesni tyrimai rodo, kad reakcijų sparta nuo temperatūros priklauso nestipriai, o nuo anglies dvideginio koncentracijos – stipriau, nei manyta. Remdamiesi šiomis žiniomis, mokslininkai iš naujo apskaičiavo tikėtiną augalų išnykimo laiką. Jie įvertino ne tik uolienų ir atmosferos apykaitos procesus, bet ir skirtingą augalų fotosintezės efektyvumą. 95% Žemės augalų yra C3 tipo, jie anglies dvideginį vartoja mažiau efektyviai, nei likusieji, C4 tipo. Gauti rezultatai rodo, kad C3 tipo augalams anglies dvideginio tikrai pasidarys per mažai po 0,5-0,8 milijardo metų, priklausomai nuo tikslių reakcijų priklausomybės nuo temperatūros ir anglies dvideginio parametrų. Tačiau C4 augalai, tarp kurių yra ir sorgai, cukranendrės bei kukurūzai, išgyvens 1,2-1,8 milijardo metų – kone dvigubai ilgiau, nei rodė ankstesni skaičiavimai. Šis rezultatas įdomus ir kalbant apie nežemiškos gyvybės paieškas: jei fotosintetinantys augalai gali išgyventi platesniame klimato sąlygų intervale, tai suteikia optimizmo ieškoti makroskopinių gyvybės formų, o gal net ir protingos gyvybės, už Žemės ribų. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Vanduo baltųjų nykštukių planetose? Kai kurios baltosios nykštukės – į Saulę panašių žvaigždžių liekanos, kurios į Žemės tūrį sutalpina nemenką dalį Saulės masės ar net daugiau – turi planetų. Greičiausiai tai yra planetos, išgyvenusios žvaigždės virsmą iš pagrindinės sekos į milžinę ir paskui į nykštukę. Ar gali kai kuriose planetose per šiuos pokyčius išsilaikyti ir vanduo? O gal tos planetos netgi gali likti, ar tapti, gyvybingos? Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma naujame tyrime. Jame mokslininkai sumodeliavo, kaip keičiasi Saulės masės žvaigždės šviesis ir masė, planetų orbitos ir jų vandens kiekis, baigiantis žvaigždės gyvenimui, tampant milžine, vėliau nykštuke ir nykštukei po truputį vėstant. Kaip ir galima tikėtis, planetos, esančios žvaigždės gyvybinėje zonoje modelio pradžioje, vandenynus praranda. Išsiplėtusi į milžinę, žvaigždė tokias planetas arba apskritai praryja, arba įkaitina tiek, kad visas vanduo greitai išgaruoja. Tačiau toliau nuo žvaigždės esančių planetų likimas gali būti gerokai kitoks. Jei pradinis atstumas viršija du astronominius vienetus – t.y. yra bent dvigubai didesnis už Žemės nuotolį nuo Saulės – bent dalis planetos vandens gali išlikti per visus pokyčius. Jei pradinis atstumas yra bent 10 AU – panašiai, kaip šiandieninė Saturno orbita – išlikti gali reikšminga pradinio vandens dalis, kokie trys ketvirtadaliai. Aišku, kai žvaigždė virsta nykštuke, tokios tolimos planetos greitai užšąla; juo labiau, kad sumažėjus žvaigždės masei, jų orbitos netgi išsiplečia. Bet prasiplėtusios orbitos gali tapti nestabilios. Tada atsiranda tikimybė, kad dvi planetos praskries arti viena kitos ir kuri nors bus nusviesta artyn prie nykštukės. Tokie reiškiniai nėra dažni, bet tikrai vyksta, nes baltųjų nykštukių planetos randamos orbitose, mažesnėse už raudonosios milžinės spindulį. Atlėkusi arti nykštukės, planeta gali pataikyti ir į gyvybinę zoną – regioną, kuriame žvaigždės spinduliuotė leistų planetai pasiekti paviršiaus temperatūrą, tinkamą skystam vandeniui. Tyrėjai apskaičiavo, jog jei planeta į artimą orbitą būtų numesta greitai po nykštukės atsiradimo, stipri ultravioletinė spinduliuotė gali išgarinti atmosferą ir vandenynus. Iš kitos pusės, jei migracija įvyksta praėjus trim milijardams ir daugiau metų po nykštukės atsiradimo, nykštukės ultravioletinė spinduliuotė būna susilpnėjusi tiek, kad vandenynas galėtų išlikti. Taigi nors toks scenarijus reikalauja kelių sėkmingai susiklosčiusių daugmaž atsitiktinių įvykių, iš principo gyvybei tinkamų planetų prie baltųjų nykštukių gali būti. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Ia tipo supernovos pirmtakė. Žvaigždžių sprogimai, vadinami Ia tipo supernovomis, yra be galo svarbūs kosmologijai. Jų visų maksimalus šviesis labai panašus, todėl pastebėję tokį sprogimą astronomai gali patikimai išmatuoti atstumą iki galaktikos, kurioje jis įvyko. Žinodami, kaip greitai galaktika tolsta ir kaip toli yra, galime nustatyti Visatos plėtimosi istoriją. Ia tipo supernovos yra baltųjų nykštukių – į Saulę panašių žvaigždžių liekanų – termobranduoliniai sprogimai. Jie įvyksta, kai nykštukės masė išauga ir viršija vadinamąją Chandrasekharo ribą, maždaug 1,4 karto didesnę už Saulės masę. Kaip ji įgyja tos papildomos masės? Iš principo yra dvi galimybės: arba prisiryja dujų iš kompanionės dvinarėje sistemoje, arba susijungia su kita baltąja nykštuke. Abu modeliai turi trūkumų, o vienas pagrindinių – realybėje beveik nerandame sistemų, kurioms tokie scenarijai tiktų. Jei randame dviejų baltųjų nykštukių porą, jų bendra masė dažniausiai neviršija Chandrasekharo ribos, o jei randame nykštukę poroje su įprasta žvaigžde, medžiagos pernašos spartos neužtenka pasiekti ribai per Visatos amžių. Dabar atrasta įdomi dvinarė sistema, kuriai masės pernašos scenarijus greičiausiai būtų tinkamas. Žvaigždė HD 49798, nuo mūsų nutolusi apie 500 parsekų, yra apie 40% masyvesnė už Saulę, tačiau net kelis tūkstančius kartų šviesesnė. Ji priklauso retam spektriniam tipui – O klasės sub-nykštukėms. Tai yra į Saulę panašios žvaigždės viena iš vėlyvųjų gyvenimo stadijų, kai jos paviršiuje lieka nedaug vandenilio, o anglies, deguonies ir helio sluoksniai labai įkaista. Jau seniai žinoma, kad žvaigždės greitis kinta periodiškai – tai rodo, jog ji turi kompanionę, su kuria ratą apsuka per kiek daugiau nei pusantros paros. Kompanionės masė – 1,22 Saulės masės. Iš principo tai galėtų būti ir neutroninė žvaigždė, ir baltoji nykštukė, bet rentgeno spindulių duomenys paremia antrąją interpretaciją. Kompanionė aplink savo ašį apsisuka per 13,2 sekundės – tai viena greičiausiai besisukančių baltųjų nykštukių. Jos sukimasis dar ir greitėja – tai rodo, kad nykštukė yra labai jauna ir traukiasi, nes mažėjantys kūnai visada ima suktis greičiau. Įdomiausia sistemos savybė yra medžiagos pernaša iš sub-nykštukės į baltąją nykštukę. Šiuo metu ji nėra labai sparti – siekia kelias milijardąsias Saulės masės dalis per metus. Tačiau palyginus netrukus, po keliasdešimties tūkstančių metų, sub-nykštukė išsipūs ir masės pernaša paspartės bent kelis tūkstančius kartų. Tokia sparta auginama baltoji nykštukė vos per keliasdešimt tūkstančių metų užaugs iki Chandrasekharo ribos ir, tikėtina, sprogs kaip Ia tipo supernova. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Dvigubas potvyninio suardymo žybsnis. Kartais žvaigždė praskrenda labai arti supermasyvios juodosios skylės galaktikos centre ir pastarosios gravitacija ją suardo į gabalus. Palaidos dujos susisuka į diską ir ima kristi į juodąją skylę. Taip jos įkaista ir kurį laiką – paprastai kelias savaites ar mėnesius – ryškiai spinduliuoja. Toks trumpalaikis reiškinys vadinamas potvyninio suardymo žybsniu. Išskirtiniais atvejais gali nutikti ir taip, kad žvaigždė suardoma ne visiškai, o tik netenka išorinių sluoksnių. Tada po kurio laiko žybsnis gali pasikartoti, kai žvaigždė praskrenda antrą kartą. Dabar aptiktas vos penktas toks pasikartojantis žybsnis. Pirmasis žybsnis įvyko 2022 metų vasarį. Tada, aptikus staigiai paryškėjusį galaktikos centrą, jo link nukreipti įvairūs teleskopai, kuriais vykdyti ilgalaikiai stebėjimai. To reikia, siekiant išsiaiškinti, kaip keisis žybsnio šviesis ir spektras, o šie duomenys, savo ruožtu, padeda suprasti suardytos žvaigždės savybes bei apskritai medžiagos elgesį juodosios skylės prieigose. Praėjus beveik lygiai dvejiems metams, pernai vasarį, įvyko antrasis žybsnis. Abiejų žybsnių savybės beveik identiškos: maksimalų šviesį pasiekia per 30 dienų nuo pradžios, beveik vienodas jų ryškis, temperatūra ir netgi spektras. Tuo remiantis galima teigti, kad abu žybsnius sukėlė ta pati žvaigždė: ji išgyveno pirmąjį pralėkimą pro juodąją skylę, prarasdama dalį medžiagos, o kitą dalį prarado pernai. Archyviniai duomenys, kuriuose užfiksuota žybsnio galaktika, leidžia daryti išvadą, kad maždaug 16 metų iki pirmojo žybsnio jokių žybsnių ten nebuvo, taigi 2022 metais įvykęs žybsnis turėjo būti pirmasis. Jei žvaigždė išgyveno ir antrąjį praskridimą pro juodąją skylę, trečiasis žybsnis gali įvykti kitų metų vasario pradžioje. Stebėdami žybsnius ateityje, mokslininkai galės įvertinti, kaip keičiasi žvaigždė po dalinių suardymų. O šiuo metu, remdamiesi visų penkių žinomų daugkartinių suardymų savybėmis, tyrimo autoriai daro išvadą, kad jie greičiausiai nutinka po to, kai juodosios skylės gravitacija suardo dvinares žvaigždes. Tuomet viena žvaigždė nulekia tolyn, o kita lieka pririšta prie juodosios skylės, skriedama labai ištęsta orbita. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Anglies apykaitos ciklas galaktikose. Visi cheminiai elementai, išskyrus vandenilį, helį ir truputį ličio, formuojasi žvaigždėse ar jų sprogimų metu. Žvaigždėms mirštant jie pasklinda galaktikose, susimaišo su kitomis dujomis ir vėliau dalyvauja kitų žvaigždžių bei planetų formavimosi procese. O dabar mokslininkai nustatė, kad anglies apytaka vyksta ne tik galaktikos mastu – milžiniški anglies srautai ištįsta ir į aplinkgalaktinę erdvę. Ieškodami anglies galaktikų pakraščiuose, tyrėjai atliko tolimų kvazarų stebėjimus. Šių ypatingai ryškių spinduliuotės šaltinių šviesą šiek tiek sugeria dujos, pro kurias ji sklinda, kol pasiekia mus. Taip, stebint kvazaro spektrą, galima nustatyti, iš ko susideda tarp jo ir mūsų esančių galaktikų medžiaga. Ir ne visų galaktikų, o tik tų jų dalių, pro kurias eina kvazaro spinduliuotė – šiuo atveju galaktikų pakraščių. Nauji stebėjimai apėmė 11 galaktikų pakraščius – aplinkgalaktinę erdvę, maždaug keliasdešimties kiloparsekų atstumu nuo galaktikos centro. Prie jų tyrėjai pridėjo nemažai archyvinių duomenų ir sudarė 42 galaktikų imtį. 24-ose iš jų aptiko jonizuotos anglies požymių. Perskyrus galaktikas pagal tai, ar jos šiuo metu aktyviai formuoja žvaigždes, išryškėjo milžiniškas skirtumas: beveik trys ketvirtadaliai žvaigždes formuojančių galaktikų turėjo jonizuotos anglies aplinkgalaktinėje erdvėje, o tarp neformuojančių ši dalis sudarė vos ketvirtadalį. Tai rodo, kad žvaigždžių formavimasis ne tik sukuria anglį, bet ir paskleidžia ją plačiai aplink galaktiką. Žvaigždžių formavimosi procesas susijęs ir su supernovų sprogimais, mat sprogsiančios žvaigždės gyvena palyginus trumpai. Taigi greičiausiai už anglies paskleidimą atsakingi būtent sprogimai, nors gali prisidėti ir stiprūs masyvių žvaigždžių vėjai. Jau seniau buvo pastebėta, kad žvaigždes formuojančių galaktikų aplinkoje randama nemažai jonizuoto deguonies. Jonizuota anglis yra šaltesnė, t.y. ji randama dujose, kurios įkaitintos iki žemesnės temperatūros, taigi šis atradimas rodo, jog į aplinkgalaktinę erdvę pasklinda ne tik labai karštos dujos, bet ir vėsesnės. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Kodėl ši galaktika atrodo tokia keista? Nors matome ją daugmaž iš šono, ji toli gražu neprimena įprastos daugmaž lygios linijos. Dulkių juostos čia išsidraikiusios spiralėmis, lygiagretainiais ir kitokiomis figūromis. Jų priežastis greičiausiai yra palyginus neseniai – per paskutinį milijardą metų – suvalgyta mažesnė galaktika, kurios paliktos dujų ir dulkių juostos, sukdamosi aplink didesniąją galaktiką, išsisklaidė dėl precesijos.

***

Greitieji radijo žybsniai – maži. Greitieji radijo žybsniai (Fast radio bursts, FRB) yra labai trumpi, ne ilgiau nei kelias milisekundes trunkantys, radijo spinduliuotės pliūpsniai, atlekiantys iš įvairių dangaus pusių. Nuo pirmojo atradimo 2007 metais daba jų užfiksavę esame tūkstančius, tačiau jų prigimtis vis dar lieka mįslinga. Astronomai kaip ir sutaria, kad FRB kilti reikalingas stiprus magnetinis laukas, greičiausiai kylantis aplink magnetarą, tikslus procesas, kaip jame įvyksta trumpas radijo spinduliuotės suintensyvėjimas, nežinomas. Įvairius modelius galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni teigia, kad žybsnis nutinka magnetaro paviršiuje ar magnetosferoje, kiti – kad kažkur toliau, aplink magnetarą esančiose dujose. Dabar mokslininkai pateikė tvirtų įrodymų, jog bent vieno FRB kilmė yra artima magnetarui. Nagrinėtas žybsnis, FRB 20221022A, aptiktas prieš kiek daugiau nei dvejus metus. Jis truko apie dvi milisekundes ir iš pradžių atrodė kaip tiesiog jau eilinis FRB. Bet atidžiau išnagrinėję jo spektrą, tyrėjai pastebėjo dvi įdomias savybes. Pirmoji – žybsnio spindulių poliarizacijos kampas žybsnio metu keitėsi. Poliarizacija vadinamas elektromagnetinių bangų svyravimas viena kryptimi; ta kryptis nurodo magnetinio lauko, pro kurį eina bangos, kryptį. Sukimasis reiškia, kad sukosi ir magnetinio lauko šaltinis, o reikšmingas pasisukimas rodo, kad šaltinis buvo gana mažas, nes didelis šaltinis per kelias milisekundes tiek daug nepasisuktų. Antroji savybė – spinduliuotės intensyvumas keitėsi, tarsi šaltinis mirgėtų. Mirgesys kyla dėl to, kad tarp šaltinio ir mūsų yra dujų, kurios sugeria dalį spinduliuotės. Mirgesio dažnis leidžia nustatyti, kokio dydžio yra šaltinis; gautas rezultatas – mažiau nei 30 tūkstančių kilometrų. Nors tai daugiau už Žemės skersmenį, šis dydis maždaug prilygsta magnetaro magnetosferos skersmeniui. Taigi akivaizdu, jog bent jau FRB 20221022A spinduliuotė kilo iš santykinai kompaktiško regiono. Iš šio rezultato negalima daryti plačios išvados apie visus FRB, nes juos gali sukelti skirtingi procesai, tačiau ateityje, gavę panašių duomenų apie kitus žybsnius, astronomai galės susidaryti bendresnį vaizdą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Milžiniška senovinė spiralinė galaktika. Pirmosios galaktikos buvo labai netvarkingos, kupinos pavienių didžiulių gumulų, srautų ir kitokių nesimetriškų struktūrų. Laikui bėgant, nusistovėjo vis daugiau tvarkingų spiralinių ir elipsinių galaktikų. Anksčiau buvo manoma, kad spiralinės galaktikos pradėjo atsirasti tik praėjus keliems milijardams metų po Didžiojo sprogimo, bet James Webb teleskopo atradimai pakeitė šį vaizdą. Štai ir pernai atrasta spiralinė galaktika, egzistavusi praėjus mažiau nei milijardui metų po Didžiojo sprogimo. Dabar aptikta truputį vėlesnė, bet gerokai brandesnė ir ypatingai masyvi spiralinė galaktika. Jos, pavadintos Žulong (Fakelo drakonu), šviesa mus pasiekia iš maždaug 1,1 milijardo metų amžiaus Visatos. Tai tolimiausia žinoma galaktika, kurioje pavyko išskirti ir diską su spiralinėmis vijomis, ir elipsoido formos centrinį telkinį. Spiralinės vijos driekiasi net 19 kiloparsekų nuo centro, panašiai kaip Paukščių Tako. Apskritai galaktika mūsiškę primena ir savo mase – jos žvaigždžių masė siekia 100 milijardų Saulės masių. Be to, centrinė galaktikos dalis yra raudona – kupina senų žvaigždžių, – o pakraščiai, priešingai, mėlyni nuo jaunų žvaigždžių spinduliuotės. Toks galaktikų evoliucijos scenarijus, kai žvaigždės pirmiau formuojasi centre, o paskui – išorėje, yra dažnas, tačiau netikėta tokį ryškų jo įrodymą aptikti tokioje ankstyvoje Visatoje. Žvaigždžių masė taip pat rodo, kad galaktikoje žvaigždėdara greičiausiai vyko labai efektyviai – žvaigždėmis virto net 30% visų dujų; palyginimui, aplinkinėje Visatoje šis rodiklis niekada neviršija 20%, o dažniausiai yra mažesnis už dešimtadalį. Taigi Žulong, panašu, per milijardą metų nubėgo tokį raidos kelią, kokį kitos galaktikos sunkiai įveikia per dešimtį. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Visatos struktūros auga per lėtai. Standartinis kosmologinis modelis, vadinamas LambdaCDM, paaiškina ir prognozuoja daugelį dalykų apie Visatos sandarą, raidą ir didžiausio masto struktūras. Daugelis šių prognozių patvirtintos gausybe stebėjimų, bet pastaraisiais metais randama vis daugiau neatitikimų. Dabar didžiausia ir išsamiausia galaktikų pasiskirstymo duomenų analizė patvirtino, kad vienas iš neatitikimų – didelio masto struktūrų formavimosi – egzistuoja ir yra labai reikšmingas. Tyrimo autoriai paėmė dvi dideles galaktikų padėčių stebėjimų apžvalgas, BOSS ir DESI, apjungė juos su kosminės foninės spinduliuotės netolygumų duomenimis, ir ištyrė įvairias statistines koreliacijas. Šie dydžiai, pavyzdžiui tipinis atstumas tarp galaktikų ar tarp jų porų, nurodo, kokio dydžio telkinius formuoja galaktikos, o skirtingu atstumu esančių galaktikų pasiskirstymas leidžia nustatyti, kaip šie telkiniai augo per milijardus metų. Kaip ir kai kurie ankstesni tyrimai, šis irgi parodė, kad per paskutinius kelis milijardus metų kosminės struktūros auga lėčiau, nei prognozuoja LambdaCDM. Šis laikotarpis sutampa su laiku, kai Visatos plėtimasis ėmė greitėti dėl tamsiosios energijos. Nors LambdaCDM įtraukiamas tamsiosios energijos poveikis, akivaizdu, kad tai daroma neteisingai. Viena galimybė praplėsti modelį vadinama dinamine tamsiąja energiją. Pagal ją, tamsiosios energijos poveikis laikui bėgant kinta, tuo tarpu LambdaCDM jis išlieka pastovus. Visgi naujojo duomenų rinkinio dinaminė tamsioji energija nepaaiškina nė kiek geriau, nei standartinis modelis. Tad klausimas, ko trūksta kosmologiniam modeliui, lieka atviras. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse