Senstant žmogui, prastėja jo sveikata – įvairūs metaboliniai procesai vyksta lėčiau, atsiradusios klaidos taisomos ne taip efektyviai ir panašiai. Pakilus į kosmosą, poveikis sveikatai dažnai panašus – dabar įrodyta, kad bent jau poveikis širdžiai primena senėjimo sukeltus pažeidimus. Žvaigždės sendamos pereina keletą palyginus trumpų gyvavimo stadijų, pavyzdžiui raudonosios milžinės ir baltosios nykštukės. Aplink žvaigždę skriejančioms planetoms tokie pokyčiai tikrai ne į naudą, bet dabar pirmąkart aptikta uolinė planeta, galimai buvusi tokiu atstumu nuo žvaigždės, kaip Žemė nuo Saulės. Kitose naujienose – vandens ledas Mėnulyje, Cereros plutos raidos modeliai ir galaktikų būriavimasis jaunoje Visatoje. Gero skaitymo!
***

Kosmosas sendina širdis. Buvimas kosmose kenkia žmonių sveikatai. Tiek mikrogravitacija, tiek mažesnė (ar visai pranykusi) magnetinio lauko teikiama apsauga atsiliepia įvairiems biologiniams procesams, nuo kaulų ir raumenų iki kraujotakos. Planuojant žmonių sugrįžimą į Mėnulį ir pirmąsias keliones į Marsą, būtina kuo detaliau ištirti šiuos poveikius, kad galėtume rasti būdų juos sumažinti ar net visai panaikinti. Dabar padarytas reikšmingas žingsnis aiškinantis mikrogravitacijos poveikį širdžiai – pirmą kartą Tarptautinėje kosminėje stotyje atliktas eksperimentas su trimačiais funkciniais širdžių modeliais. Modeliai, vadinami „organais ant mikroschemos“ (angl. organ-on-a-chip), susideda iš visų ląstelių grupių, reikalingų organo veiklai atkurti. Tai patikimesnis būdas sekti organo veiklą, nei tyrimai su gyvūnais ar su ląstelėmis mėgintuvėliuose. Eksperimentas Tarptautinėje kosminėje stotyje truko mėnesį; jo metu buvo nuolat tikrinama dirbtinių širdžių plakimo eiga, o paskui, sugrąžinus mėginius į Žemę, išnagrinėta jų struktūra ir genų išraiška. Jau kosmose buvo matyti, kad mėginiai plakė vis silpniau, dažniau pasitaikydavo aritmijų ir kitų pažeidimų požymių. Genų analizė parodė, kad juose padidėjo genų, susijusių su metaboliniais sutrikimais, širdies smūgiais, oksidacija ir uždegimais, aktyvumas, tuo tarpu genų, valdančių susitraukinėjimą ir kalcio pernešimą, aktyvumas kaip tik susilpnėjo. Praktiškai visi pokyčiai labai panašūs į tuos, kurie vyksta širdžiai senstant, taigi šie atradimai padės ir senėjimo sukeltų širdies problemų tyrimams. Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.

***

Mėnulis – ne toks ir sausas. Nuo Apollo misijų laikų žinome, kad Mėnulis yra ypatingai sausas. Astronautų pargabenti grunto mėginiai vandens arba visai neturi, arba turi vos vieną-kitą molekulę. Prieš keliolika metų išsiaiškinome, kad tai nėra istorijos pabaiga: prie Mėnulio ašigalių aptikta vandens ledo požymių kraterių gelmėse. Tų kraterių dugno niekada neapšviečia Saulė, tad ten labai šalta ir nekeista, kad gali susikaupti vandens ledo klodai. Bet, pasirodo, vandens ledas net ir apšviestose vietose nyksta ne taip jau greitai – gali išlikti net tūkstančius metų. Tokią išvadą mokslininkai daro remdamiesi Moon Mineralogy Mapper (M3), spektrografo, kuriuo Mėnulis paviršių fotografavo Indijos zondas Chandrayaan-1 2008-2009 metais, duomenimis. Infraraudonųjų spindulių ruože matyti vandens ir hidroksilo (OH molekulės) linijos – jos atsiranda, nes šie junginiai sugeria specifinių bangos ilgių Saulės spindulius, o likusius atspindi. Išnagrinėję, kur linijos stipresnės ir silpnesnės, o kur jų nėra visai, tyrimo autoriai palygino šį pasiskirstymą su Menulio paviršiaus struktūromis. Taip jie nustatė, kad vandens neretai yra krateriuose ir netoli aplink juos, o hidroksilo – beveik visur, tačiau taip pat gausiau prie kraterių. Paaiškinti tokį pasiskirstymą galima tokiu scenarijumi: vandens ledo yra negiliai po Mėnulio paviršiumi, o asteroidai, išmušdami kraterius, atidengia ledu praturtintą medžiagą ir išmeta ją į šalis. Tada, per tūkstančius ar net milijonus metų, ledas nyksta, nes Saulės spinduliai suardo vandens molekules ir paverčia jas hidroksilu. Be to, hidroksilas gali formuotis ir tada, kai Saulės vėjo protonai susiduria su deguonies atomais įvairiuose paviršiaus mineraluose. Šie rezultatai padės tiek aiškinantis Mėnulio savybių raidą, tiek planuojant astronautų misijas. Nors pastarosios kol kas taikosi į pietinį palydovo ašigalį, ilgesnėje perspektyvoje, aišku, svarstomi ir plačiau pasklidusius tyrimų stočių bei gyvenviečių tinklus. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Turbulencija Saulės vainike. Saulę gaubia karštos retos plazmos apvalkalas, vadinamas vainiku. Magnetiniai laukai jį įkaitina iki milijono laipsnių temperatūros, o išorėje – maždaug 10-20 Saulės spindulių atstumu nuo žvaigždės – apvalkalo medžiaga atsiskiria nuo Saulės ir nulekia į šalis kaip Saulės vėjas. Seniai žinome, kad vėjas pučia netolygiai – kinta jo tankis ir greitis. Daugiau nei pusšimtį metų žinome, kad šie pokyčiai priklauso nuo mastelio (tiek erdvėje, tiek laike), o priklausomybė atitinka teorinį gerai išsivysčiusios turbulencijos modelį. Pagal šį modelį turbulentiška energija perduodama iš didelių mastelių į vis mažesnius, kol išsisklaido pačiuose mažiausiuose, o tarpiniuose sklaida nevyksta. Dabar pirmą kartą nustatyta, jog turbulencija išsivysto dar Saulės vainike, maždaug trijų Saulės spindulių atstumu. Tokią išvadą mokslininkai padarė išnagrinėję Solar Orbiter zondo darytas Saulės vainiko nuotraukas. Jos darytos kas dvi minutes, o analizei pasirinktas dešimties valandų laikotarpis 2022 metų spalio 12 dieną. Dažnai darytos aukštos skyros nuotraukos leido analizuoti, kaip keičiasi vainiko energija skirtingose vietose įvairiomis laiko skalėmis. Pastebėta, kad arti Saulės pokyčiai labai stiprūs didelėmis erdvės ir laiko skalėmis, o mažose skalėse – menki; tolstant nuo žvaigždės, skirtumai tarp didelių ir mažų mastelių sumažėja, nors ir nepranyksta. Ties trim Saulės spinduliais pokyčių priklausomybę nuo erdvės ar laiko mastelio aprašo tokia laipsninė funkcija, kokią prognozuoja gerai išsivysčiusios turbulencijos modelis. Taigi dar gerokai anksčiau, nei plazma tampa Saulės vėju, jos energijos pasiskirstymas pradeda atitikti tą, kokį matome ir dešimtis ar šimtus kartų toliau. Kaip ir kiti Saulės vėjo tyrimai, šis padės geriau prognozuoti jo pokyčius ir taip išvengti žalos erdvėlaiviams, astronautams ir mums visiems. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Cererą dengė milžiniškas vandenynas. Cerera – pirmasis atrastas, didžiausias ir labiausiai ištirtas asteroidas. NASA zondas Dawn, skriejęs aplink Cererą 2015-2018 metais, suteikė daugybę informacijos tiek apie objekto paviršių, tiek apie jo gravitacinį lauką. Iš pastarojo galima nustatyti Cereros gelmių sandarą. Tokia analizė davė prieštaringus rezultatus. Gravitacinių netolygumų matavimai ir kraterių forma sufleruoja, kad Cerera, bent jau paviršiniai jos sluoksniai, turi daug ledo. Iš kitos pusės, lediniame paviršiuje krateriai turėtų palyginus greitai nunykti, tačiau Cereroje jų esama ir labai senų, kone pusės milijardo metų amžiaus. Dabar tyrėjai sukūrė modelį, kuris paaiškina abi šias savybes. Jie patobulino skaitmeninį modelį, kuriuo anksčiau buvo nagrinėjama Cereros kraterių raida. Seniau modelyje buvo daroma prielaida, kad krateriai sudaryti vien iš ledo arba vien iš uolienų. Naujojo tyrimo autoriai įtraukė „purvino ledo“ modelį – nedidelis priemaišų kiekis gali gerokai sumažinti ledo paslankumą, taigi ir sulėtinti kraterių deformaciją. Taip jie nustatė, kad Cereros paviršius gali būti sudarytas iš 90% vandens ledo vos su 10 % uolinių priemaišų. Einant gilyn, ledo vis mažėja, kol galiausiai 117 km gylyje lieka vien uolienos. Tokios sandaros pluta galėjo susiformuoti, jei jauną Cererą dengė milžiniškas „purvinas“ vandenynas, kuris po truputį stingo. Pirmiausia suledėjo viršutiniai sluoksniai, o didelė dalis priemaišų buvo išstumta giliau. Procesas tęsėsi, kol sustingo visas vandenynas, bet kuo skysčio sluoksnis siaurėjo, tuo daugiau ten buvo priemaišų. Taip ir atsirado tolygus priemaišų koncentracijos pokytis nuo viršaus žemyn. Jei šis scenarijus ir modelis tikrai teisingas, Cerera savo sudėtimi primena Jupiterio ir Saturno ledinius palydovus su popaviršiniais vandenynais, pavyzdžiui Europą ar Enceladą. Lygindami šių kūnų savybes astronomai galės geriau suprasti, kaip skyrėsi Saulės sistemos planetų (ir palydovų) formavimasis skirtingu atstumu nuo žvaigždės bei kaip jaunoje sistemoje migravo vanduo, įskaitant ir jo kelionę į Žemę. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Žemiška planeta prie mirusios žvaigždės. Saulė, artėdama prie gyvenimo pabaigos, išsipūs apie 200 kartų. Būtent tokiu atstumu yra Žemės orbita, taigi neaišku, ar mūsų planeta išgyvens šį Saulės raidos etapą, vadinamą raudonosios milžinės stadija. Bandyti tą suprasti galima ieškant planetų prie baltųjų nykštukių – tai žvaigždžių, panašių į Saulę, pomirtinės liekanos. Dabar pirmą kartą prie baltosios nykštukės aptikta į Žemę panaši planeta. Nagrinėjama sistema užfiksuota 2020 metais, kai staiga tūkstantį kartų ryškiau sužibo tolima žvaigždė Paukščių Take. Tai buvo mikrolęšiavimo įvykis – tarp žvaigždės ir mūsų skriejantis masyvus kūnas iškreipė žvaigždės spindulių trajektoriją, tad daugiau jų pasiekė mus. Išmatavus paryškėjimą ir kaip jis keičiasi laikui bėgant, galima nustatyti lęšiuojančios sistemos masę. Šįkart nustatyta, kad sistemą sudaro trys objektai – žvaigždė, ne didesnė nei maždaug pusė Saulės masės, uolinė planeta apie 75% masyvesnė už Žemę ir rudoji nykštukė (tarpinis tarp planetos ir žvaigždės kūnas), apie 30 kartų masyvesnė už Jupiterį. Jei žvaigždė būtų pagrindinėje sekoje, jos šviesis būtų palyginamas su lęšiuojamos žvaigždės, tačiau pasibaigus lęšiavimo įvykiui neaptikta jokio papildomo šviesos šaltinio. Tuo tarpu baltoji nykštukė yra kelis šimtus kartų blausesnė ir nebūtų aptikta. Labiausiai tikėtinas uolinės planetos atstumas nuo nykštukės – maždaug dvigubai didesnis, nei tarp Žemės ir Saulės. Turint omeny, kad virsdama baltąja nykštuke, žvaigždė nusimeta dalį išorinių sluoksnių, tikėtina, kad planetos orbita išsiplėtė, taigi praeityje buvo mažesnė. Gali būti, kad ji kadaise buvo maždaug tokio pat dydžio, kaip Žemės orbita aplink Saulę. Taigi čia matome padarinį scenarijaus, kai į Žemę panaši planeta išgyveno savo žvaigždės mirtį ir virtimą baltąja nykštuke. Tai suteikia vilties ir labai tolimai mūsų planetos ateičiai. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Pažangios nežemiškos civilizacijos galimai vartos vis daugiau energijos, tad ir jų pėdsakai gali būti matomi vis didesniais kosminiais atstumais. Tokia hipoteze remiasi jų gradavimas pagal Kardaševo skalę. Kitas svarbus vystymosi aspektas – gebėjimas manipuliuoti vis smulkesniais dariniais, nes tai atveria vis sudėtingesnių technologijų perspektyvas. Tam apibūdinti pasiūlyta Barrow skalė. Apie jas pasakoja John Michael Godier:

***

Plejades, arba Sietyną, žinome kaip septynių žvaigždžių grupę Tauro žvaigždyno pakraštyje. Per teleskopus atsiskleidžia ir dujos aplink šias jaunas masyvias žvaigždes. Tačiau jas supa ir dulkės – debesis, pro kurį Plejadės lekia visai atsitiktinai. Šioje nuotraukoje būtent dulkes ir matome. Ji daryta infraraudonųjų spindulių ruože, kur dulkių spinduliuotė ryškesnė už žvaigždžių. Skirtingos spalvos – raudona, žalia ir mėlyna – žymi ilgiausius, vidutinius ir trumpiausius infraraudonuosius spindulius. Žvaigždžių šviesa sustumia dulkes į pailgus siūlus šiame maždaug penkių parsekų skersmens ūke.

***

Čiurkšlė skatina žvaigždžių sprogimus. Kai dvinarėje žvaigždėje viena komponentė baigia gyvenimą ir tampa baltąja nykštuke, gali susiformuoti darinys, vadinamas kataklizmine kintančiąja žvaigžde. Joje likusios „paprastos“ žvaigždės medžiaga krenta nykštukės link ir karts nuo karto gali sukelti sprogimus pastarosios paviršiuje. Jie vadinami novomis, nes jų metu sistema paryškėja daugybę kartų ir gali tapti matoma plika akimi. Kada tiksliai nutiks novos sprogimas, prognozuoti bent kol kas nemokame, net jei žinome, kad konkreti kataklizminė dvinarė pasižymi tam tinkamomis savybėmis. Dabar mokslininkai atrado labai netikėtą reiškinį – pasirodo, novos dažnesnės galaktikos regione arti čiurkšlės, kurią skleidžia centre esantis aktyvus branduolys. Tokią tendenciją jie aptiko galaktikoje M87, kuri yra palyginus netolima, centre turi milžinišką juodąją skylę, o iš jos visą galaktiką kerta milžiniška čiurkšlė. Čiurkšlė yra labai siauras ypatingai greitai lekiančios plazmos srautas, paleidžiamas arti centrinės supermasyvios juodosios skylės. M87 galaktikoje čiurkšlė tęsiasi maždaug kiloparseką – ne per visą galaktiką, tačiau kerta centrinį regioną. Hubble teleskopu galaktikoje aptiktos net 135 novos. Sudalinus galaktikos vaizdą dangaus skliaute į dešimt pleišto formos regionų, tarsi laikrodžio ciferblatą, pasirodė, kad regione, kuris apima čiurkšlę, novų skaičius 77% aukštesnis už vidurkį. Paėmus tik novas, įvykusias mažesniu atstumu nuo centro, nei čiurkšlės ilgis, perteklius išauga iki 140%. Tikimybė, kad toks netolygumas atsirastų atsitiktinai, neviršija 0,3%, taigi atrodo akivaizdu, jog kažkokia fizikinė priežastis egzistuoja. Bet kokia ji – neaišku. Tyrimo autoriai išnagrinėjo dvi galimybes ir abi jas atmetė. Pirmoji – čiurkšlė paskatina medžiagos pernašą aplinkinėse dvinarėse sistemose, pavyzdžiui įkaitindama žvaigždes. Visgi toks efektas tesudaro menką dalį to, ko reikėtų, norint paaiškinti novų dažnio skirtumą. Kita galimybė – aplink čiurkšlę formavosi daugiau žvaigždžių, todėl ten yra ir daugiau kataklizminių kintamųjų. Tačiau tokiu atveju tikėtumėmės daugiau novų ir priešingoje galaktikos pusėje, kur šiuo metu čiurkšlės nėra, tačiau turėjo būti praeityje. Taigi kol kas ši sąsaja lieka nepaaiškina. Ateityje reikėtų novų ieškoti ir kitose galaktikose su čiurkšlėmis – taip išsiaiškinsime, ar sąryšis egzistuoja tik M87, ar visur. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Magnetinis Paukščių Tako halas. Didžioji dalis įprastos (ne tamsiosios) materijos Paukščių Take susitelkusi diske, taip pat centriniame telkinyje (baldže). Juos gaubia halas, kuriame ir žvaigždžių, ir dujų nedaug. Visgi net ir jos gali turėti reikšmingos įtakos, ypač kai kalba pasisuka apie magnetinius laukus. Yra žinoma, kad daugelio galaktikų haluose magnetiniai laukai gali būti įvairiai susisukę, o jų kuriamas slėgis paveikia dujų judėjimą į galaktiką ir iš jos. Aptikti ir tirti tokias struktūras Paukščių Take sudėtinga, nes dažnai neaišku, ar matome ką nors didelio ir toli, ar palyginus lokalaus. Bet dabar astronomai identifikavo kelias magnetines struktūras, tikrai priklausančias Galaktikos halui, ir netgi susiejo jas su galimais šaltiniais. Paieškoms jie pasitelkė stebėjimus visame elektromagnetinių bangų diapazone, nuo radijo iki gama spindulių. Kai kurios aptiktos magnetinio lauko linijos driekiasi didesnį atstumą nuo Galaktikos disko (bent 10 kiloparsekų), nei skiria Saulę nuo Galaktikos centro (aštuoni kiloparsekai). Šios linijos gaubia du karštų dujų burbulus, aptiktus rentgeno spindulių diapazone prieš keletą metų ir kylančius į abi puses nuo Galaktikos centro. Naujojo tyrimo autorių teigimu, šie ir kiti magnetinio lauko dariniai atsiranda dėl besiformuojančių žvaigždžių poveikio. Masyvių žvaigždžių vėjai išpučia dujas, o jos kartu su savimi nusineša ir magnetinį lauką. Didžiausių magnetinių struktūrų sąlyčio su disku vietose kaip tik randami spartesnės žvaigždėdaros regionai centrinėje Galaktikos dalyje, trijų kiloparsekų ir mažesniu atstumu nuo centro. Šis atradimas padės daug geriau suprasti sąveiką tarp Paukščių Tako komponentų, o kartu patobulinti ir bendrus diskinių galaktikų evoliucijos modelius. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Gravitaciniai baseinai aplinkinėje Visatoje. Pirmykštėje Visatoje tankio netolygumai greičiausiai atsirado dėl kvantinių fliuktuacijų. Jie laikui bėgant vis augo, kol sutankėjimai ėmė trauktis dėl savo gravitacijos. Taip susidarė galaktikos ir jų spiečiai, o iš jų – kosminis voratinklis. Tankio pasiskirstymą šiandieninėje Visatoje galima nustatyti įvairiais metodais; vienas jų – greičio lauko matavimai, mat kuo didesnė tankio sankaupa, tuo didesniu greičiu jos link lekia aplinkinė medžiaga. Dabar paskelbta didžiausia ir detaliausia aplinkinės Visatos greičių lauko analizė. Naudodami 38 tūkstančių galaktikų grupių, kurių duomenys surinkti Cosmicflows-4 projekto metu, informaciją, jie sudėliojo didelio masto struktūros vaizdą iki maždaug 400 megaparsekų atstumo nuo Paukščių Tako. Palyginimui atstumas iki regimosios Visatos krašto yra apie 14000 megaparsekų. Išmatavę galaktikų judėjimo kryptis, jie nustatė, kur yra didžiausi gravitacijos šuliniai, arba baseinai, šiame regione. Paukščių Takas, pasirodo, greičiausiai priklauso milžiniškam Šaplio baseinui, kuris apima ne tik anksčiau žinomą Šaplio galaktikų superspiečių už 200 megaparsekų, bet ir Laniakėjos superspiečių, kuriam priklauso ir mūsų Vietinė galaktikų grupė. Bet net ir Šaplio baseino tūris yra dvigubai mažesnis už didžiausiąjį, Sloan Didžiosios sienos baseiną, kurio tūris siekia apie 45 milijonus kubinių megaparsekų, o skersmuo – apie 350 megaparsekų. Naujasis katalogas padės geriau suprasti, kaip medžiaga telkiasi Visatoje didžiausiais masteliais, ir patikrinti kosmologinius struktūros formavimosi modelius, mat būtent didžiausios struktūros dažnai jiems kelia keblumų. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Ypatingai dujomis šviesi galaktika. Paprastai dujų skleidžiama šviesa galaktikoje, bent jau regimųjų spindulių diapazone ir gretimuose, gerokai nusileidžia žvaigždžių spinduliuotei. Aišku, pirmykštėje Visatoje bent kurį laiką turėjo būti kitaip – dujų buvo labai daug, žvaigždžių – dar ne, tad pastarųjų spinduliuotė galėjo nublankti prieš dujų. Dabar, panašu, atrastas pirmasis tokios galaktikos pavyzdys. Galaktikos šviesa mus pasiekia iš kiek mažiau nei milijardo metų amžiaus Visatos. Jos šviesa pasižymi keliomis netikėtomis savybėmis regimųjų ir ultravioletinių spindulių ruože; tiesa, visos šios bangos dėl Visatos plėtimosi išsitempė iki infraraudonųjų. Kiekvieną savybę atskirai galima paaiškinti žvaigždžių spinduliuote, tačiau tam reikėtų įvesti įvairias menkai tikėtinas prielaidas – pavyzdžiui, kad mes stebime galaktiką labai specifine kryptimi, kuria iš jos gali pabėgti daug energingų fotonų, nors kitomis kryptimis jiems kelią pastoja didelio tankio dujos. Paprastesnis paaiškinimas – galaktikoje formuojasi labai masyvios žvaigždės, kurių šviesa suteikia energijos dujoms, o pastarosios ima švytėti ryškiau už pačias žvaigždes. Tiesa, remiantis tokiu paaiškinimu galaktika irgi yra keista: žvaigždžių, masyvesnių nei 50 Saulės masių, joje yra labai daug, lyginant su 5-50 Saulės masių žvaigždėmis – daugiau, nei bet kurioje kitoje iš mums žinomų. Tai gali reikšti, kad ankstyvose galaktikose formuodavosi santykinai daugiau masyvių žvaigždžių, nei šiandieninėse. Tyrimo autoriai ketina ieškoti daugiau panašių galaktikų, siekdami išsiaiškinti, ar ši yra anomalija, ar kaip tik tipinė tiems laikams. Bet kuriuo atveju tai tik ledkalnio viršūnė, kurią padeda atkapstyti James Webb teleskopas. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.

***

Galaktikos būriuojasi ir jaunoje Visatoje. Galaktikos Visatoje išsidėsčiusios netolygiai – jos telkiasi į grupes ir spiečius, kurie kartu sudaro vadinamąjį kosminį voratinklį. Skaitmeniniai modeliai rodo, kad voratinklis egzistavo nuo pirmųjų galaktikų atsiradimo, taigi pasiskirstymo netolygumus turėtume matyti ir tolimoje Visatoje. Deja, ten kol kas aptikti pavyksta tik pačias ryškiausias galaktikas – kvazarus ar labai sparčiai žvaigždes formuojančius objektus. Pastarieji pasižymi labai stipria Laimano grupės spinduliuote – taip vadinama šviesa, kurią skleidžia sužadinti neutralaus vandenilio atomai. Seniau aplink tolimus kvazarus ieškant Laimano šviesą (spektro linijas arba kontinuumą) skleidžiančių galaktikų, jų buvo randama keistai nedaug. Dabar astronomai nustatė, kodėl taip yra – panašu, kad kvazaro šviesa sulėtina žvaigždėdarą aplinkinėse galaktikose, tad sankaupa matosi tik žvelgiant plačiau. Tyrimo autoriai pasirinko kvazarą VIK J2348–3054, kurio šviesą matome iš 785 milijonų metų amžiaus Visatos. Aplink jį atliko stebėjimus trijų kvadratinių laipsnių plote – apie 15 kartų didesniame, nei Mėnulio pilnatis. Kvazaro atstumu tai atitinka maždaug 15 megaparsekų spindulio zoną (palyginimui Andromedą nuo Paukščių Tako skiria 0,78 megaparseko). Tai didesnis plotas, nei bet kurioje ankstesnėje analogiškoje paieškoje. Stebėjimų plote jie aptiko 34 Laimano šviesą skleidžiančias, taigi sparčiai žvaigždes formuojančias, galaktikas. Jų koncentracija net dešimt kartų viršija vidutinę tokio amžiaus Visatoje. Taigi VIK J2348–3054 tikrai gyvena galaktikų sutankėjime. Dar įdomiau tai, kad penkių megaparsekų spinduliu nuo kvazaro tokių galaktikų neaptikta. Tai nereiškia, kad galaktikų ten nėra apskritai; tiesiog jos žvaigždes formuoja daug lėčiau. Tokį efektą irgi prognozuoja kai kurie modeliai: energinga kvazaro spinduliuotė, čiurkšlės ir dujų tėkmės įkaitina dujas ir aplinkinėse galaktikose, todėl joms sunkiau atvėsti ir virsti žvaigždėmis. Šie rezultatai parodo, kad nagrinėjant didelio masto struktūrą ankstyvoje Visatoje reikia stebėti pakankamai didelius dangaus plotus. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics. 

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse