Kaip ir kasmet, pasitinkant Naujuosius metus kviečiu prisiminti, kas įdomaus kosmose nutiko ir atrasta pasibaigiančiais. Pirmoji metų pusė – čia, antrąją apžvelgsiu kitą savaitę. Iš kiekvieno mėnesio atrinkau po dešimt naujienų; jas rasite aprašytas ir Visatos kąsneliuose. Jei įdomu, kokios naujienos man pasirodė svarbiausios pernai, jas rasite čia: I dalis, II dalis.

***

Sausis

– Išmatuota, kad Saulės vėjas daugiau energijos atneša į šiaurinį Žemės pusrutulį, negu į pietinį; kodėl egzistuoja tokia asimetrija – nežinia, bet priežastis turbūt susijusi su Žemės magnetinio lauko nesimetriškumu sukimosi ašies atžvilgiu.

– Nustatyta, kad dalis vandens ledo Mėnulyje egzistuoja todėl, kad jį ten atnešė Žemės magnetosferos nešamas jonų srautas.

– Aptikta įrodymų, jog kai kurių meteoritų uolienos per pastarąjį milijoną metų buvo skysto vandens aplinkoje; tai greičiausiai reiškia, kad asteroidų susidūrimų metu juose kuriam laikui atsiranda skysto vandens telkinių.

– Nustatyta, jog per pastarąjį milijardą metų Marse būta keliolikos ledynmečių.

– Sudarytas viso Marso upių baseinų marsalapis, kuriame identifikuoti senovinių upių baseinai driekiasi net 770 tūkstančių kilometrų.

– Apskaičiuota, kad Jupiteryje greičiausiai krenta amoniako gniūžčių kruša; ji gali paaiškinti, kodėl Jupiterio atmosferoje randama tiek mažai šių molekulių – jos susikondensuoja ir nukrenta gilyn, kur mūsų detektoriai užfiksuoti nepajėgia.

– Atrasta uolinė planeta prie vienos seniausių Paukščių Tako žvaigždžių.

– Užfiksuotas labai ryškus šaltos žvaigždės žybsnis, kurio metu žvaigždės šviesis kelioms valandoms išaugo 6000 kartų.

– Aptiktas naujas gama žybsnių tipas: pasirodo, trumpi žybsniai ne visada kyla susidūrus neutroninėms žvaigždėms; kartais juos sukelia ypatingai stiprų magnetinį lauką turinčios pavienės neutroninės žvaigždės.

– Aptikta galingiausia žinoma galaktinė dujų tėkmė, išnešanti iš galaktikos daugiau nei 10 tūkstančių Saulės masių dujų per metus.

***

Vasaris

– Remiantis didelio kraterio formavimosi modeliu įvertinta, jog Veneros pluta yra tvirta ir stora, ir tokia buvo bent 300 milijonų metų; tvirta pluta gerokai sumažina tikimybę, kad Veneroje esama aktyvių ugnikalnių.

– Marsą pasiekė net trys naujos misijos: Jungtinių Arabų Emyratų „Al Amal“, Kinijos Tianwen-1 ir naujausias NASA marsaeigis Perseverance.

– Ruošiantis NASA „Lucy“ misijos paleidimui išmatuota, kad Jupiterio genami asteroidai „graikai“, skriejantys orbitoje prieš planetą, yra daug pailgesni, nei „trojėnai“, skriejantys už jos; kodėl taip yra – neaišku, bet gal Lucy padės atsakyti.

– Pirmą kartą aptiktas protoplanetinis diskas, į kurį vis dar krenta medžiaga iš sferinio apvalkalo.

– Išmatuota, jog senesnių žvaigždžių planetos tipiškai yra mažesnės; tai leidžia įvertinti, jog per 1-3 milijardus metų Neptūno dydžio planetos, skriejančios arti žvaigždžių, praranda atmosferą ir tampa superžemėmis.

– Kamuolinio spiečiaus NGC 6397 centre aptikta dešimčių žvaigždinių juodųjų skylių sankaupa.

– Išmatuota Paukščių Tako disko išsilenkimo geometrija ir nustatyta, jog greičiausiai dėl išsilenkimo „kalta“ palydovinė Šaulio galaktika.

– Remiantis detaliu skaitmeniniu modeliu nustatyta, kad galaktikos, sąveikaudamos su masyvesnėmis kaimynėmis, gali netekti iki trijų ketvirtadalių molekulinių dujų.

– Pirmą kartą aptiktas masyvus dujų srautas, krentantis į labai tolimą galaktiką, kurios šviesa iki mūsų keliavo daugiau nei 11 milijardų metų; manoma, kad tokie srautai padėjo palaikyti sparčią žvaigždėdarą Visatos jaunystėje ir yra atsakingi už didžiosios dalies žvaigždžių Visatos susiformavimą.

– Aptiktas tolimiausias galaktikų telkinys – besiformuojantis spiečius, matomas toks, koks buvo Visatai esant vos 770 milijonų metų amžiaus.

***

Kovas

– Istorinių metraščių analizė padėjo nustatyti, kad 1582 metais Žemėje įvyko labai stipri geomagnetinė audra, kurios pašvaisčių ovalas siekė net Egipto platumą; remiantis šiais ir kitais istoriniais duomenimis įvertinta, jog galimai pavojingos geomagnetinės audros nutinka maždaug kartą per šimtą metų.

– Kinija ir Rusija paskelbė kartu kursiančios Mėnulio tyrimų stotį; kol kas nežinia, kada tokia stotis galėtų tapti realybe.

– Marse aptiktas pailgas debesis, kuris kiekvieną pavasarį keliasdešimt dienų iš eilės kas rytą formuojasi prie Arsijos kalno, vieno aukščiausių Marso kalnų.

– Apskaičiuota, jog Marso palydovai Fobas ir Deimas prieš 1-2,7 milijardo metų greičiausiai buvo vienas kūnas.

– Kometos Catalina uodegoje aptikta daug susimaišiusių anglies ir silicio dulkių; tai patvirtina hipotezę, jog kometos atnešė didelę dalį anglies į uolines planetas, tarp jų ir Žemę.

– Ištyrus 304 augančias žvaigždes nustatyta, jog jų išsiveržimai nepajėgia išstumti aplinkinių dujų ir sustabdyti tolesnio žvaigždės augimo.

– Nustatyta, jog masyvios gyvenimą baigiančios žvaigždės neretai išmeta tankius vėjo gūsius, kurie pritemdo žvaigždę stebint iš tam tikros pusės; toks modelis paaiškina 2019 metų pabaigoje įvykusį Betelgeizės pritemimą, o nauji įrodymai rasti tyrinėjant panašią žvaigždę Didžiojo Šuns VY.

– Atrasta didžiausia žinoma supernovos liekana Paukščių Take – aštuonis kartus didesnė už Mėnulio pilnatį; jos fizinis skersmuo siekia apie 35 parsekus, o sprogo ši žvaigždė prieš 20-150 tūkstančių metų.

– Apskaičiuota, kad gama spinduliuotė, sklindanti iš Paukščių Tako centro ir neturinti aiškių šaltinių, greičiausiai kyla susidūrinėjant tamsiosios materijos dalelėms.

– Išmatuota spinduliuotės aplink galaktikos M87 centrinę juodąją skylę poliarizacija.

***

Balandis

– Kinija paleido pirmąjį savo modulinės kosminės stoties modulį; birželį į stotį atvyko pirmoji įgula.

– Daugiau nei pusantro tūkstančio mažyčių Saulės žybsnių, vadinamų „laužais“, analizė parodė, kad jie tikrai perduoda energiją Saulės vainikui; šis procesas gali paaiškinti, kodėl vainiko temperatūra siekia net milijoną laipsnių, nors Saulės paviršiaus – „vos“ 5500 kelvinų.

– Į Marso dangų pirmą kartą sėkmingai pakilo sraigtasparnis Ingenuity; vėliau šiemet jis atliko dar 17 skrydžių, kurių metu ore išbuvo daugiau nei pusvalandį ir nuskrido beveik keturis kilometrus.

– Perseverance marsaeigyje sėkmingai įjungtas bandomasis prietaisas MOXIE, kuris iš vietinio anglies dvideginio pagamino kelis gramus deguonies.

– NASA zondas OSIRIS-REx, daugiau nei dvejus metus tyrinėjęs asteroidą Bennu, pasuko namo; asteroido paviršiaus medžiagos mėginius į Žemę jis pargabens 2023-ųjų rugsėjį.

– Išsiaiškinta, kad Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė, susidūrusi su mažesniais sūkuriais, tik sustiprėja, taigi tikimybė jai artimiausiu metu pranykti labai menka.

– Skaitmeniniu modeliu parodyta, kad Saturno palydovo Encelade popaviršiniame vandenyne gali judėti milžiniškos srovės, kurios nešioja skirtingo druskingumo bei temperatūros vandenį tiek vertikalia kryptimi, tiek per skirtingas platumas bei ilgumas; kitame tyrime, remiantis Encelado paviršinio ledo sluoksnio savybėmis, parodyta, jog vandenyne druskų ištirpę šiek tiek mažiau, nei vidutiniškai Žemės vandenynuose.

– Atrastos trys rudosios nykštukės, kurios sukasi vos truputį didesniu nei vienos valandos periodu; tai greičiausiai yra trumpiausias įmanomas periodas – jei nykštukė suktųsi dar greičiau, imtų byrėti į gabalus.

– Aptikta mažiausia juodoji skylė, už Saulę masyvesnė vos tris kartus; įprastai manoma, kad juodosios skylės negali būti mažesnės nei maždaug penkios Saulės masės, tačiau pastarųjų metų atradimai šią prognozę ne kartą paneigė.

– Šimto parsekų regione aplink Galaktikos centrą aptikta kone tūkstantis tankių dujų gumulų, kuriuose formuojasi žvaigždės; 43-uose gumuluose užfiksuotos ir prožvaigždžių kuriamos tėkmės; visos jų savybės labai panašios į besiformuojančių žvaigždžių Saulės aplinkoje, priešingai daugelio teorinių modelių prognozėms.

***

Gegužė

– Atrastos devynios naujos meteorų grupės, žyminčios kometų su ilgais sukimosi periodais orbitų pėdsakus.

– Nustatyta, kad Saulės vėjo magnetinio lauko linijos nuolat persijunginėja, o taip išskiriama energija palaiko vėją daug karštesnį, nei jis būtų priešingu atveju.

– Beprecedentiškai tiksliai išmatuota Veneros paros trukmė ir apskaičiuoti kiti svarbūs parametrai – ašies posvyrio kampas bei branduolio dydis; šie dydžiai padės geriau suprasti planetos sandarą.

– Kinijos marsaeigis Žurong sėkmingai nusileido Raudonojoje planetoje. Kinija tapo antra valstybe, po JAV, sėkmingai nutupdžiusia tyrimų prietaisą Marse.

– Paskelbti trijų dešimtmečių trukmės daugiau nei septynių šimtų žvaigždžių ir jų planetų tyrimų rezultatai parodė, kad Saulės sistema pagal savo planetų išsidėstymą toli gražu nėra retenybė – netgi priešingai: didžiausia tikimybė rasti dujines milžines yra 1-10 astronominių vienetų atstumu nuo žvaigždės, kaip ir Saulės sistemoje, o ne daug arčiau jos, kur buvo atrastos pirmosios masyvios egzoplanetos.

– Naujas, ypatingai realistiškas, žvaigždžių formavimosi skaitmeninis modelis parodė, kad jaunų žvaigždžių išmetamos medžiagos čiurkšlės yra labai svarbus jų formavimąsi reguliuojantis veiksnys.

– Lokalizuoti aštuoni greitieji radijo žybsniai – paaiškėjo, kad jų padėtys nesutampa nei su galaktikų centrais, nei su intensyvios žvaigždėdaros regionais, nei su masyviais žvaigždžių spiečiais, taip pat beveik neabejotinai nėra susiję su supernovų sprogimais ar gama spindulių žybsniais.

– 167 aktyvių galaktikų stebėjimai atskleidė, kad akrecija į supermasyvias juodąsias skyles gali būti grupuojama į tokias pačias kategorijas, kaip ir akrecija į žvaigždines.

– Pirmą kartą aptikti dvigubi kvazarai – juodųjų skylių, į kurias labai sparčiai krenta dujos, poros besijungiančios galaktikose; anksčiau nebuvo žinoma nei vieno tokio objekto, o dabar iškart atrasti du, abu – gana tolimose galaktikose.

– Atrasta seniausia spiralinė galaktika – ją matome tokią, kokia ji buvo Visatai esant 1,4 milijardo metų amžiaus; ankstesnės galaktikos buvo elipsoidinės arba netvarkingos ir spiralinės struktūros neturėjo.

***

Birželis

– Nustatyta, kodėl astronautų imunitetas nusilpsta: problemą sukelia reguliuojančiosios T ląstelės, imuninės sistemos dalis, atsakinga už imuninio atsako nuslopinimą – kosmose jos visą laiką aktyvios.

– Apskaičiuota, jog Saulės aktyvumo atsikartojimo ciklus greičiausiai lemia planetų išsidėstymas – Jupiterio, Žemės ir Veneros išsidėstymas vienoje linijoje kartu su Saulės judėjimo aplink visos sistemos masės centrą periodu sukuria aktyvumo pokyčius kas 193 metus.

– NASA paskelbė apie dvi naujas misijas į Venerą – atmosferos tyrimų DAVINCI+ ir paviršiaus tyrimų Veritas; netrukus apie panašią misiją EnVision paskelbė ir ESA.

– Sudarytas pirmasis trimatis heliosferos erdvėlapis, rodantis, kur Saulės vėjas atsimuša į aplinkinę tarpžvaigždinę medžiagą.

– Apskaičiuota, jog Saulės sistemą gaubiantis Oorto debesis greičiausiai pradėjo formuotis 20-50 milijonų metų po pačios žvaigždės įsižiebimo, o jį sudaro objektai, iš pradžių buvę protoplanetiniame diske 15-35 astronominių vienetų atstumu nuo Saulės.

– Pirmą kartą protoplanetiniame diske aptiktas gravitacinis nestabilumas – dujų sankaupa, keičianti disko dinamiką.

– Identifikuota maždaug 2000 žvaigždžių, kurias nuo mūsų skiria iki 100 parsekų, ir iš kurių būtų galima aptikti Žemę tranzitų metodu; septynios iš šių žvaigždžių turi žinomų planetų, bet greičiausiai planetų turi visos.

– Apskaičiuota, kad planetų-vienišių palydovuose gali egzistuoti popaviršiniai vandenynai.

– Pirmą kartą aptiktas kintančios išvaizdos blazaras – aktyvi galaktika, kurios čiurkšlė nukreipta į mus; per maždaug 20 metų ji pakito iš lygaus spektro šaltinio į turintį stiprias spektro linijas.

– Aptikta aktyvios galaktikos tėkmė labai tolimoje galaktikoje – jos šviesa iki mūsų keliavo 13,1 milijardo metų.

***

Laiqualasse