Nors kosmose visko yra be galo daug ir sistemos gali būti labai sudėtingos, dažniausiai jas valdo palyginus paprasti dėsniai – gravitacija, termodinamika, šiek tiek magnetizmas ir panašūs. Viena iš to pasekmių – daugybė dalykų juda aiškiais ir dideliais srautais. Pavyzdžiui, iš planetinės sistemos išmestos dalelės, ar tai būtų mikrometeoritai, ar didelės nuolaužos, juda gana aiškiai ir jų padėtys gali būti nuspėjamos net ir po milijonų metų; tokia analizė parodė, kad kaimyninės Kentauro Alfos sistemos objektai greičiausiai lankosi Saulės sistemoje. Daug didesniu masteliu, galaktikų spiečiuose, dujų srautai kai kuriais atvejais gali sulėtinti dujų vėsimą ir žvaigždėdarą, o kitais – kaip tik juos paspartinti. Grįžtant prie planetinių mastelių, Jupiterio palydovai greičiausiai formavosi ten, kur dujų srautai aplinkplanetiniame diske leido susidaryti šaltiems regionams. Kitose naujienose – baltųjų nykštukių planetų gyvybingumas, Titano orbitinis sukrėtimas ir didžiausia struktūra Visatoje. Gero skaitymo!

***

Lakių elementų trūkumas Žemėje. Žemėje yra palyginus nedaug lakių junginių, tokių kaip vanduo ar metanas. Mažo jų kiekio paaiškinimą, bent jau bendrais bruožais, turime: Žemė formavosi arti Saulės, kur žvaigždės spinduliuotė šiuos junginius išgarino, tad jie negalėjo susikaupti planetesimalėse. Taip pat Žemėje ir Marse yra mažai dalinai lakių elementų, tokių kaip varis ir cinkas, bent jau lyginant su meteoritais chondritais, kurių sudėtis turėtų atspindėti medžiagą, iš kurios formavosi planetos. Vario ir cinko garavimo temperatūra aukštesnė, nei buvo pasiekiama protoplanetiniame diske ties Žeme, taigi vien Saulės spinduliuotė jų neišgarino. Buvo manoma, kad jie galimai išgaravo formuojantis planetesimalėms – kai tarpusavyje trankėsi pirmieji kilometro dydžio ir panašūs rieduliai, arba kai šimtų kilometrų dydžio uolienos pradėjo diferencijuoti į plutą, mantiją ir branduolį. Bet dabar mokslininkai rado įrodymų, jog dalinai lakūs elementai išgaravo daug vėliau. Analizuodami įvairius geležies turinčius meteoritus, atlėkusius tiek iš vidinės, tiek iš išorinės Saulės sistemos dalies, jie nustatė, kad šių atplaišų motininiai kūnai turėjo daug vario ir cinko. Šių elementų gausa, tikėtina, buvo panaši, kaip ir chondrituose. Geležies turintys meteoritai atsirado subyrėjus diferencijavusiam kūnui, nes tik tokie kūnai turi geležies gausų branduolį. Taigi dalinai lakūs elementai diferencijacijos metu niekur nedingo. Vadinasi, jie turėjo išnykti vėliau – kai jau diferencijavusios planetesimalės trankėsi tarpusavyje ir suformavo planetas. Šis atradimas svarbus siekiant suprasti, kaip keitėsi augančių planetų cheminė sudėtis ir norint prognozuoti, kokią sudėties įvairovę galime tikėtis rasti egzoplanetose. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Jupiterio palydovai formavosi šešėliuose. Jupiteris turi kone šimtą palydovų. Dalis jų yra Saulės sistemos formavimosi nuolaužos, kurias didžiosios planetos gravitacija pagavo kažkada per 4,5 milijardo metų istorijos. Bet dauguma, ypač keturi didieji, formavosi kartu su Jupiteriu, planetą supusiame diske. Šis diskas panašus į protoplanetinį, kuris supo Saulę ir augino planetas. Visgi protoplanetinis ir aplinkplanetinis diskai turi ir reikšmingų skirtumų, kurie iš esmės siejasi su centrinio kūno temperatūra ir spinduliuote. Naujame tyrime mokslininkai įvertino, kaip Jupiterio spinduliuotė paveikė disko aplink jį struktūrą ir kokią įtaką tai turėjo didžiųjų palydovų formavimuisi. Tyrėjai sukūrė dvimatį disko modelį – jame daroma prielaida, kad diskas visada išlaiko ašinę simetriją. Į modelį įtraukė kaitinimą iš jauno Jupiterio, kuris tik susiformavęs galėjo įkaisti net iki 2000 laipsnių temperatūros, bei spinduliuotės pernašos efektus. Taip jie nustatė, kad centrinė disko dalis įkaista ir išsipučia, o jos metamas šešėlis apsaugo išorinę pusę nuo kaitinimo. Tad diskas pasidalina į du regionus – karštą, storą ir tankų centrinį ir šaltą, ploną bei mažo tankio išorinį. Perėjimo regione tarp šių ekstremumų gali efektyviai formuotis įvairios molekulės bei kauptis dulkės ir ledas, iš kurių galėjo susiformuoti palydovai. Gali būti, kad laikui bėgant perėjimo regionas migravo, taip sudarydamas sąlygas formuotis vis naujiems palydovams. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Titanas geologiškai neseniai patyrė sukrėtimą. Mėnulis kelia potvynius Žemėje – dėl jo gravitacijos juda ne tik vanduo vandenynuose, bet šiek tiek lankstosi ir uolienos. Analogiškai Žemė tvindo Mėnulį, ar bent jau darė taip seniau, kai palydovas dar nebuvo visą laiką atsukęs vienos pusės į mus. Dėl Žemės ir Mėnulio potvyninės sąveikos Žemės sukimasis nuolat lėtėja, o Mėnulis – tolsta. Veidrodžiai Mėnulio paviršiuje leidžia labai tiksliai matuoti atstumą iki palydovo ir apskaičiuoti Žemės bei Mėnulio uolienų lankstumą, nuo kurio ir priklauso potvyninis poveikis. Kiti dangaus kūnai irgi patiria potvyninius efektus – tiek iš Saulės, tiek iš kaimyninių planetų ar palydovų. Bet galimybės matuoti jų tarpusavio atstumus centimetrų tikslumu neturime, taigi sunku išmatuoti ir lankstumą. Bet įmanoma: pavyzdžiui, remiantis erdvėlaivių telemetrijos duomenimis, šie parametrai nustatyti Jupiterio palydovui Ijo. Dabar mokslininkai pirmą kartą apskaičiavo lankstumo parametrus Saturno palydovui Titanui. Analizei jie irgi pasitelkė erdvėlaivio – Cassini zondo, kuris tyrinėjo Saturno sistemą 2004-2017 metais – telemetrijos duomenis. Šie leido labai tiksliai išmatuoti, kaip Titanas juda savo orbita. Jei potvyninių jėgų poveikis Titanui pasireikštų momentaliai, palydovo sukimosi ašis, orbitos plokštuma ir Saturno orbitos plokštuma sudarytų konfigūraciją, vadinamą Cassini būsena. Ji pavadinta to paties italų astronomo Giovanni Cassini garbei, kaip ir Cassini zondas. Titano sukimosi ašies nuokrypis nuo tos būsenos priklauso nuo to, kiek paslankiai palydovas reaguoja į Saturno gravitacijos pokyčius, palydovui judant šiek tiek elipsine orbita. Gauti rezultatai rodo, kad Titanas yra gana minkštas – apie 10-100 kartų minkštesnis už Mėnulį. Tą galima paaiškinti popaviršiniu vandenynu, kurio egzistavimas Titane hipotetizuojamas jau senokai, tačiau nėra patvirtintas. Kita įdomi išvada – esamo potvyninio atsako pakanka, kad Titano orbita taptų visiškai apskrita per 350 milijonų metų. Tai reiškia, kad per maždaug tokį pat laikotarpį praeityje palydovas patyrė stiprų sukrėtimą, kuris jo orbitą ištempė į šiek tiek elipsinę. Tai gana netikėta, nes įprastai manoma, kad planetų ir palydovų orbitos iš esmės nesikeitė paskutinius kelis milijardus metų. Patikslinti Titano istoriją galės Dragonfly misija, kurios telemetrija padės dar tiksliau įvertinti potvyninį atsaką. JUICE misija, skrendanti Jupiterio palydovų link, galėtų tą patį padaryti Ganimedui. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Svečiai iš Kentauro Alfos. 2017 ir 2019 metais aptikome pro Saulės sistemą skriejančius tarpžvaigždinius objektus – kūnus, kurie tikrai atkeliavo iš kitų planetinių sistemų. Nors skaičiavimų, kad tokių prašalaičių Saulės sistemoje esama, buvo jau seniai, šios naujienos sukėlė daug didesnį susidomėjimą panašiomis analizėmis. Dabar mokslininkai įvertino, kiek svečių pas mus gali būti atvykusių iš artimiausios kaimynės – Kentauro Alfos. Ši trinarė žvaigždė, susidedanti iš Kentauro Alfos dvinarės ir Kentauro Proksimos, nuo mūsų nutolusi vos apie 1,3 parseko. Maža to, ji artėja mūsų link ir po 28 tūkstančių metų pasieks mažiausią atstumą. Objektai, išmesti iš šios sistemos dėl gravitacinių tarpusavio sąveikų ar netgi pačių žvaigždžių poveikio, gali atskristi ir į Saulės sistemą. Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad jau dabar Saulės sistemoje gali būti daugiau nei milijonas šimto metrų ir didesnio skersmens objektų iš Kentauro Alfos. Ateityje jų skaičius dar išaugs, iki 10 milijonų. Tiesa, dauguma jų skrajoja kažkur sistemos pakraščiuose, Oorto debesyje, kurio išorinis kraštas tęsiasi kone iki pusiaukelės tos pačios Kentauro Alfos link. Tikimybė, kad nors vienas toks objektas yra arčiau Saulės, nei Saturno orbita, tėra vienas iš milijono. Tiesa, mažesnių objektų yra daugiau – kai kuriuos meteorus galimai jau dabar sukelia dulkės, atlėkusios iš Kentauro Alfos. Bet ir jų tėra tik apie 10 per metus. Žinoma, ir šis skaičius ateityje augs. Nors gautieji skaičiai nesuteikia daug vilčių aptikti Kentauro Alfos nuolaužų mūsų kosminiame kieme, jis padės suprasti, kaip įvairaus dydžio objektai keliauja tarp žvaigždžių. Pavyzdžiui, daugumos mažų dalelių trajektorijas riboja tarpžvaigždinis magnetinis laukas. Skaičiavimo metodą ateityje bus galima pritaikyti ir kitoms žvaigždėms ir taip daug tiksliau, nei iki šiol, įvertinti, kiek prašalaičių gali šiuo metu skrajoti Saulės sistemoje. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Greičiausia žvaigždė su planeta. Planetų turi pačios įvairiausios žvaigždės – jaunos ir senos, mažos ir didelės, su labai skirtinga chemine sudėtimi ir esančios skirtingose Galaktikos vietose. Dabar atrasta planeta prie ypatingai greitai judančios žvaigždės; tai įrodo, kad žvaigždės planetų nepameta net ir patyrusios milžiniškus sukrėtimus. Atradimas padarytas ne atsitiktinai – stebėjimams astronomai pasirinko objektą, kuris prieš kone 14 metų sukėlė gravitacinio mikrolęšiavimo įvykį: jo gravitacija iškreipė ir paryškino toliau esančios žvaigždės šviesą. Įvykio analizė parodė, kad lęšiuojantis kūnas turi ir mažesnį palydovą, tačiau paliko du galimus sprendinius: arba tai yra laisvai skrajojanti planeta-milžinė su mėnuliu, arba tolima maža žvaigždė su Neptūno dydžio planeta. Naujojo tyrimo autoriai atliko stebėjimus Keck regimųjų spindulių teleskopu Havajuose ir nustatė, kad teisingas sprendinys – antrasis. Objektas, įvardijamas tik katalogo numeriu MOA-2011-BLG-262, yra maždaug penkis kartus už Saulę mažesnė žvaigždė, o jos planeta – beveik trisdešimt kartų masyvesnė už Žemę, arba pusantro karto – už Neptūną. Atstumas iki jų siekia 7,5 kiloparseko, t.y. sistema yra Paukščių Tako centriniame telkinyje. Įdomiausias atradimas – ši sistema juda milžinišku greičiu, net 540 km/s. Tipiniai Paukščių Tako žvaigždžių greičiai neviršija 250 km/s. MOA-2011-BLG-262 greičio pakanka, kad ji ateityje apskritai pabėgtų iš Galaktikos. Tokį greitį žvaigždė gali įgyti keliais būdais, dažniausias iš jų yra dvinarės sistemos suardymas skrendant arti supermasyvios juodosios skylės. Tokiu atveju viena poros narė lieka orbitoje aplink skylę, o kita išmetama dideliu greičiu. Šis atradimas parodo, kad net ir tokio ekstremalaus sukrėtimo metu žvaigždė gali išlaikyti planetą savo orbitoje. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astronomical Journal.

***

Baltųjų nykštukių planetų gyvybingumas. Aptinkant vis naujų egzoplanetų, daug kalbama ir apie kai kurių iš jų tinkamumą gyvybei. Įprastai tokios kalbos sukasi apie planetas, kurios pačios sukasi aplink žvaigždes, panašias į Saulę, ar šiek tiek blausesnes. Tuo tarpu planetos prie baltųjų nykštukių – pamirštamos, o naujame tyrime teigiama, jog tai visai nepelnyta. Baltoji nykštukė yra į Saulę panašios žvaigždės pomirtinė liekana – maždaug Žemės dydžio, tačiau panašios į Saulę masės objektas, dažniausiai sudarytas pagrinde iš anglies ir deguonies. Ji nevykdo termobranduolinių reakcijų, tačiau yra labai karšta ir spinduliuoja po truputį vėsdama. Aplink ją irgi egzistuoja gyvybinė zona – regionas, kuriame esanti planeta gautų maždaug tiek šviesos, kiek Žemė gauna iš Saulės. Naujojo tyrimo autoriai sumodeliavo dviejų gyvybinėje zonoje esančių planetų klimatą. Pirmoji skrieja aplink truputį mažesnę už Saulę žvaigždę Keplerio-62, kurios paviršiaus temperatūra – 4900 kelvinų (Saulės, palyginimui, yra 5700 kelvinų). Antroji sukasi aplink tokios pat paviršiaus temperatūros baltąją nykštukę. Abi planetos pasirinktos identiškos – tokios pat, kaip Žemė – ir patalpintos apskritiminėse orbitose, kuriose gautų tiek pat energijos iš žvaigždės, kiek ir Žemė iš Saulės. Pirmosios planetos orbitos periodas yra 144 dienos, o antrosios – vos apie 10 valandų, nes baltoji nykštukė, būdama daug mažesnė, ir spinduliuoja daug blausiau. Nors abi planetos visą laiką atsukusios vieną pusę į savo žvaigždę, jų klimatai pasirodė esą ganėtinai skirtingi. Daug greitesnis antrosios planetos judėjimas – tiek orbitoje, tiek sukantis aplink savo ašį tuo pačiu periodu, kaip ir aplink žvaigždę – sukelia stipresnius vėjus. Jie daug efektyviau paskirsto gaunamą energiją po visą planetą. Taigi antrosios planetos vidutinė temperatūra yra maždaug 25 laipsniais aukštesnė, o skirtumas tarp dienos ir nakties – mažesnis. Taip pat mažesnis ir skirtumas tarp ašigalių ir pusiaujo temperatūrų. Baltosios nykštukės planeta taip pat pasižymi didesniu debesuotumu, tačiau šie debesys atspindi mažesnę dalį žvaigždės spinduliuotės. Visi šie rezultatai rodo, kad planeta, atsidūrusi baltosios nykštukės gyvybinėje zonoje, gali turėti netgi palankesnes gyvybei sąlygas, nei panaši planeta prie mažos, bet į Saulę panašios, žvaigždės. Tiesa, planetoms atsidurti taip arti baltųjų nykštukių reikia specifinių sąlygų, mat taip arti jos neišgyventų žvaigždės raidos prieš tampant nykštuke. Tačiau jei tokių planetų rastume, jas būtų labai įdomu tirti detaliau. Planetų-milžinių artimose orbitose aplink baltąsias nykštukes jau yra aptikta, tad greičiausiai tik laiko klausimas, kol ten rasime ir uolinių. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Kosminės struktūros, ypač ūkai, dažnai primena įvairius žemiškus objektus ar gyvus padarus, tad ir vardų sutinkame pačių įvairiausių. Štai čia matome Musės ūką (kairėje) ir Voro ūką (centre), arba, oficialiai, emisijos ir atspindžio ūką NGC 1931 bei emisijos ūką IC 417. Priešingai nei dažnai būna su tokiomis scenomis, jų artumas nėra tik projekcijos efektas – abu ūkai iš tiesų netoli vienas kito. Nuo mūsų juos abu skiria apie tris kiloparsekus, o Musės ūkas yra maždaug trijų parsekų skersmens. Abiejuose formuojasi jaunos žvaigždės, kurios ir apšviečia dujas bei jas įkaitina ir priverčia švytėti pačias.

***

Žvaigždėdaros tarpusavio sąveikos. Žvaigždės formuojasi grupėse ir spiečiuose, kuriuos sudaro nuo kelių dešimčių iki milijonų narių. Masyvesnės žvaigždės formuojasi sparčiau, gyvena trumpiau, šviečia ryškiau ir miršta energingiau, nei mažos. Taigi masyvios žvaigždės gali paveikti mažesnių kaimynių formavimąsi. Apie šio poveikio detales – žvaigždėdaros silpninimą ir stiprinimą, atitinkamas laiko skales ir konkrečius atsakingus procesus, diskutuojama ne vieną dešimtmetį. Labai daug rezultatų gauta naudojant skaitmeninius modelius, tačiau jie geriausiu atveju yra idealizuotas realybės atspindys. Dabar mokslininkams pirmą kartą pavyko aptikti aiškių įrodymų, kad tikros masyvios žvaigždės spinduliuotė paveikia aplinkinių žvaigždžių formavimąsi. Atradimas padarytas stebint vieną didžiausių tankių dujų debesų Paukščių Take, W3/4, kurį nuo mūsų skiria beveik du kiloparsekai. W4 dalyje matomas milžiniškas jonizuoto vandenilio burbulas, kurį kuria masyvios jaunos žvaigždės spinduliuotė. Tyrėjai atliko anglies monoksido molekulių spinduliuotės stebėjimus. Šios molekulės gerai atspindi bendrą tankių dujų pasiskirstymą. Debesies pusėje W3 jie aptiko tankių dujų sluoksnį, kuris gerai atkartoja burbulo formą, kitaip tariant, galima daryti išvadą, kad burbulas dujas ir sustūmė. Aukštos skyros nuotraukose jie išskyrė 288 dujų gumulus, kuriuose greičiausiai formuojasi naujos žvaigždės. Gumulai, esantys aukšto tankio sluoksnyje, pasirodė esantys labiau pasklidę, šiltesni ir tamsesni, nei gumulai regionuose toli nuo jonizuoto vandenilio burbulo. Iš kitos pusės, burbule esantys gumulai pasižymėjo priešingomis savybėmis. Taigi tendencija atrodo aiški: burbulo apgaubti ir spaudžiami gumulai vystosi sparčiau, o paveikti jo smūginės bangos – kaip tik lėčiau. Tokį poveikį prognozuoja ir kai kurie teoriniai modeliai, tačiau dabar juos bus galima patikrinti detaliau, remiantis konkrečiais W3/4 rezultatais. Toks progresas pagilins supratimą apie tai, kaip formuojasi žvaigždės, įskaitant ir mūsų Saulę. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Spiečių šildo dujų teliuskavimas. Galaktikų spiečius susideda iš šimtų ar tūkstančių galaktikų, tarp kurių plyti milžiniškas karštų tarpgalaktinių dujų debesis. Bet kokia karšta medžiaga spinduliuoja, taigi praranda energiją ir vėsta. Išmatavę tarpgalaktinių dujų temperatūrą ir tankį, galime apskaičiuoti, kaip sparčiai jos turėtų vėsti, o vėsdamos – formuoti žvaigždes. Visgi beveik nei viename spiečiuje nematome tokios sparčios žvaigždėdaros, kokią prognozuoja šis paprastas skaičiavimas. Vadinasi, kažkoks veiksnys atsveria dujų vėsimą ir palaiko jas karštas. Įprastai manoma, kad tas veiksnys – aktyvaus branduolio centrinėje spiečiaus galaktikoje spinduliuotė, čiurkšlės ir vėjai. Bet, pasirodo, ne visada. Nauji Kentauro spiečiaus stebėjimai rodo, kad ten dujų vėsimą labiau stabdo didelio masto svyravimai, arba teliuskavimas. Naudodami detalius stebėjimus rentgeno spindulių ruože, tyrėjai išmatavo tarpgalaktinių dujų judėjimo greitį centrinėje spiečiaus dalyje, keliasdešimties kiloparsekų atstumu nuo centrinės galaktikos. Jie nustatė, kad didelio masto vientisi dujų srautai tame regione pasiekia 130-310 km/s greitį, tuo tarpu mažo masto judėjimas – turbulencija – nesiekia 120 km/s. Didelio masto srautai yra dujų teliuskavimas, kylantis dėl sąveikų su kitais spiečiais ar tiesiog paties spiečiaus galaktikų judėjimo. Tokio greičio pakanka, kad karštos retesnės dujos iš spiečiaus pakraščių pakeistų vėstančias centre, o susidarančios smūginės bangos dujas įkaitintų, taip užkirsdamos kelią tankių debesų formavimuisi ir žvaigždėdarai. O palyginus žemas turbulencijos greitis reiškia, kad aktyvaus branduolio čiurkšlės, kurios gali išmaišyti dujas ir taip jas įkaitinti, čia turi tik antrinį poveikį. Šis rezultatas – vienas pirmųjų, gautų nauji rentgeno teleskopu XRISM, kuris į kosmosą pakilo prieš pusantrų metų. Ateityje galime tikėtis daug daugiau detalių žvilgsnių į įvairių spiečių dujas ir jų judėjimą bei šilumines savybes. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Milžiniškas vėstančių dujų srautas spiečiuje. Priešingai nei aukščiau aprašytame Kentauro spiečiuje, kitame, Fenikso, spiečiuje centrinės galaktikos juodoji skylė poveikį turi labai reikšmingą. Tai vienas didžiausių žinomų spiečių, o jo šviesa iki mūsų keliauja beveik šešis milijardus metų. Nors tokie dideli spiečiai ir jų centrinės galaktikos turėtų seniai būti „nurimę“, t.y. nebeformuoti žvaigždžių, Fenikso spiečius elgiasi priešingai – centrinė jo galaktika švyti jaunų žvaigždžių šviesa. Ilgą laiką buvo neaišku, ar taip nutinka dėl tarpgalaktinių dujų vėsimo, ar dėl šaltų dujų srautų, kurie centrinę galaktiką pasiekia iš aplinkinių, niekad stipriai neįkaisdami. Dabar mokslininkai nustatė, kad pirmasis paaiškinimas teisingesnis. Naudodami James Webb teleskopą, jie išmatavo jonizuoto neono spinduliuotės intensyvumą aplink centrinę galaktiką. Šis jonas egzistuoja maždaug 300 tūkstančių laipsnių temperatūros dujose – tokia temperatūra yra tarpinė tarp karštų tarpgalaktinių (kurios dažnai įkaista iki keliasdešimt milijonų laipsnių) ir šaltų žvaigždes formuojančių (kurios vėsesnės nei 10 tūkstančių laipsnių). Šios tarpinės temperatūros dujos aptiktos kaip tik ten, kur ryškiausiai šviečia vėstančios karštos dujos, bei tose vietose, kur sparčiausiai vyksta žvaigždėdara spiečiaus centre. Tai rodo, kad karštos tarpgalaktinės dujos tikrai vėsta ir virsta kuru žvaigždžių formavimuisi. Dujų šviesis leidžia spręsti, kad vėsimo sparta siekia bent 5000 Saulės masių per metus, o gali siekti net ir 23 tūkstančius. Tai milžiniški kiekiai – palyginimui, Paukščių Take per metus susiformuoja vos kelios Saulės masės naujų žvaigždžių, net ir ryškiausiose žvaigždėdaros žybsnio galaktikose šis parametras įprastai neviršija tūkstančio. Be to, gautieji skaičiai bent kelis kartus viršija vėsimo spartą, įvertintą pagal karštesnių dujų rentgeno spinduliuotę. Tai rodo, kad palyginus neseniai spiečiuje kažkas paspartino dujų vėsimą, mat rentgeno spinduliuotė parodo vidutinę vėsimo spartą per paskutinius kelis milijardus metų. Vienas, labiausiai tikėtinas, kaltininkas – tas pat aktyvus branduolys, kuris ilgais laikotarpiais stabdo vėsimą. Tokią išvadą daryti galima todėl, kad vėstančios dujos aptiktos aplink karščiausių dujų burbulą, kylantį nuo centrinės galaktikos. Šis burbulas, sukurtas aktyvaus branduolio čiurkšlės, kildamas sukelia dujų sūkurius, kuriuose atsiranda sutankėjimai, sudarantys palankias sąlygas dujoms atvėsti. Tai – dar vienas įrodymas, kad aktyvios galaktikos ne tik išstumia dujas iš savo aplinkos, bet ir paskatina dalį jų kristi atgal, kur jos vėl gali maitinti naują aktyvumo epizodą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Didžiausia struktūra Visatoje. Medžiaga Visatoje išsidėsčiusi hierarchiškai – santykinai maži objektai, tokie kaip galaktikos, telkiasi į didesnius spiečius, šie į dar didesnius, ir taip toliau. Didžiausios struktūros dažnai yra pailgi dariniai, kartais vadinami „sienomis“ ar „gijomis“. Dabar mokslininkai atrado naują dydžio rekordininkę – pailgą galaktikų spiečių juostą. Ji pavadinta Kipu (angl. Quipu), pagal sumazgytų siūlų ryšulėlius, kuriuos inkai naudojo kaip atmintines. Struktūra šiuos ryšulius primena savo forma, be to, didžioji dalis tyrime naudotų duomenų surinkta teleskopais Čilėje, kurios šiaurinę dalį kadaise irgi valdė inkų imperija. Kipu masė viršija 200 kvadrilijonų Saulės masių, arba 200 tūkstančių Paukščių Tako masių. Struktūra apima kone pusę galaktikų spiečių iki 250 megaparsekų nuo mūsų (atstumas iki regimosios Visatos krašto yra apie 14 000 megaparsekų), trečdalį galaktikų šiame regione, ketvirtį visos materijos. Tiesa, jos tūris tėra apie 13% tirtojo regiono tūrio, taigi akivaizdu, kad medžiaga čia tikrai tankesnė už vidurkį – būtent tai ir rodo, kad ši struktūra egzistuoja. Tokios milžiniškos struktūros nėra gravitaciškai surištos – galaktikos vienoje Kipu pusėje praktiškai „nežino“ apie galaktikas priešingoje – tačiau jų egzistavimas vis tiek dažnai kelia klausimą apie standartinio kosmologinio modelio teisingumą. Šis modelis, vadinamas Lambda-CDM, prognozuoja didžiausių struktūrų augimo spartą ir mastelius. Tyrėjai palygino Kipu ir dar keturias aptiktas didžiules struktūras 130-250 megaparsekų atstumu nuo mūsų su skaitmeninių kosmologinių modelių rezultatais ir pastaruosiuose aptiko analogiškų telkinių, taigi galima daryti išvadą, kad Kipu egzistavimas visgi modelio prognozėms neprieštarauja. Žinios apie tokius milžiniškus telkinius svarbios ir tuo, kad žinodami apie juos, astronomai galės geriau analizuoti aplinkos savybių įtaką galaktikų evoliucijai. Kipu esančios galaktikos vystosi tankesnėje aplinkoje, nei esančios kitur, todėl jų skirtumai nuo likusių aplinkinių galaktikų bent dalinai nulemti būtent šios struktūros poveikio. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Litis – trečias elementas periodinėje lentelėje, ir vienas iš trijų, kurio susiformavo iškart po Didžiojo sprogimo. Tačiau geriausi šiandieniniai modeliai prognozuoja maždaug tris kartus daugiau ličio, nei randama seniausių žvaigždžių spektruose. Kodėl? Apie kosmologinę ličio problemą pasakoja Astrum:

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse