Tęsiu tradicinę jau pasibaigusių metų apžvalgą. Pirmoje dalyje rašiau apie kosminius skrydžius ir kitas naujas technologijas, antroje – apie atradimus Saulės sistemoje. Trečias žingsnis – mūsų Galaktika, Paukščių Takas, ir artimiausios apylinkės. Čia – protoplanetiniai diskai ir mirštančios egzoplanetos, žybsinčios žvaigždės ir tamsioji materija, ir netgi plėšoma palydovinė galaktika.

***

Protoplanetinių diskų neaiškumai. Daugybė astronominių reiškinių, nepaisant ilgų dešimtmečių tyrimų, išlieka mįslingi. Labai gerai tą atskleidžia trys pernykščiai atradimai, susiję su protoplanetiniais diskais. Kovo mėnesį paskelbta beveik šimto protoplanetinių diskų nuotraukų analizė parodė, kad jie dažniausiai yra gana maži: du trečdaliai jų mažesni už Neptūno orbitos dydį. Vos po mėnesio, remdamiesi detaliais skaitmeniniais modeliais, mokslininkai padarė išvadą, kad daugelis protoplanetinių diskų turėtų augti dar kurį laiką po žvaigždės įsižiebimo, nes gali efektyviai ryti aplinkines dujas. O birželį, lygindami diskų savybes trijuose truputį skirtingo amžiaus žvaigždėdaros regionuose, mokslininkai nustatė, kad diskai dujas praranda, taigi ir jų masė mažėja, labai sparčiai po termobranduolinių reakcijų žvaigždėje pradžios. Akivaizdu, kad diskų raida per pirmus milijonus žvaigždės gyvenimo metų kelia dar daugybę klausimų. Plačiau – Kąsneliuose DCLXXXVII, DCXCI ir DCXCVIII.

***

Planetų gimimas ir augimas. Kada protoplanetiniuose diskuose pradeda augti planetos? Bent jau į šį klausimą atsakymą, panašu, turime: birželio mėnesį paskelbta, jog pirmieji planetų egzistavimo požymiai aptinkami 300 tūkstančių metų amžiaus žvaigždžių aplinkoje. Plačiau – Kąsnelyje DCC.

Kiek anksčiau, kovo mėnesį, analizuodami kelių masyvių planetų savybes, mokslininkai padarė išvadą, jog jos užaugo labai greitai, vos per 1-2 milijonus metų. Plačiau – Kąsnelyje DCLXXXIV.

***

K2-18b manija. Balandžio mėnesį pasaulio žiniasklaidą apskriejo pranešimas apie „tvirčiausią nežemiškos gyvybės įrodymą“. Tai buvo dimetilsulfido ir dimetildisulfido molekulių aptikimas planetos K2-18b atmosferoje. Atradimas iš tiesų nebuvo naujas, nes pirmą kartą paskelbtas prieš porą metų, dabar tik pastiprintas jo statistinis reikšmingumas. Kelis mėnesius trukęs žiniasklaidos dėmesys, aišku, pritraukė įvairiausių spekuliacijų, bet vėlesnė, geresnė analizė parodė, kad greičiausiai tų molekulių ten apskritai nėra; tiesa, beveik neabejotinai yra daug vandens. Taigi planeta įdomi, bet galvos pamesti neverta. Plačiau – Kąsnelyje DCCV.

***

Egzoplanetų atmosferos. Vienas iš James Webb teleskopo pagrindinių tikslų yra egzoplanetų atmosferų tyrimai. Nors šiek tiek apie jas žinojome ir seniau, Webb stebėjimai suteikia gerokai detalesnį vaizdą. Štai kovo mėnesį pirmą kartą išsiaiškinta vertikali vienos egzoplanetos atmosferos struktūra, o lapkritį panaši analizė, pritaikyta kitos egzoplanetos stebėjimams, leido sudaryti trimatį jos atmosferos žemėlapį. Plačiau – Kąsneliuose DCLXXXIII ir DCCXVIII.

Dar sausį aptiktas ekstremalus reiškinys – egzoplanetos WASP-127b vėjai ties pusiauju juda 12 kartų greičiau už garsą toje pačioje atmosferoje. Gruodį užfiksuotas kitoks ekstremumas: ypatingai karšta uolinė planeta netikėtai pasirodė turinti atmosferą. Anksčiau buvo manoma, kad uolinės planetos taip arti savo žvaigždžių turėtų būti visiškai „nuogos“. Plačiau – Kąsneliuose DCLXXVIII ir DCCXXIV.

***

Planetų mirtys. Labai arti žvaigždės skriejančios planetos gali įkaisti tiek, kad ima garuoti. Seniau žinojome keletą tokių karštų dujinių milžinių, o sausį aptiktos pirmos dvi garuojančios uolinės planetos. Plačiau – Kąsnelyje DCLXXVIII.

Garuojančios planetos ne tik mažėja; dėl potvyninių jėgų jos ir artėja prie savo žvaigždžių. Liepos mėnesį paskelbta apie pirmą tiesioginį tokio periodo trumpėjimo matavimą. Na, gal ne visai tiesioginį, tačiau pastebėta, kad planetos tranzitai vyksta vis dažniau, greičiausiai būtent dėl orbitos trumpėjimo keliomis milisekundėmis per (Žemės) metus. Plačiau – Kąsnelyje DCCIII.

***

Žvaigždžių aktyvumas. Lapkričio mėnesį pirmą kartą užfiksuotas aiškus vainikinės masės išmetimo kitoje žvaigždėje signalas. O liepos mėnesį pastebėta, jog viena egzoplaneta greičiausiai sukelia savo žvaigždės žybsnius, taip iššaukdama savo pačios atmosferos nykimą. Plačiau – Kąsneliuose DCCXX ir DCCII.

***

Tamsioji medžiaga Galaktikos centre? Tiesiogiai aptikti tamsiosios medžiagos daleles – sena daugelio fizikų svajonė. Deja, detektoriai Žemėje kol kas rezultatų nedavė, tad įvairių signalų ieškoma ir kosmose. Viena galimybė – dalelių tarpusavio anihiliacijos signalai, sklindantys iš didžiausio tankio sankaupų, t. y. galaktikų centrų. Toks gama spinduliuotės signalas iš Paukščių Tako centro stebimas porą dešimtmečių, bet įprastai laikoma, kad jį sukelia neutroninės žvaigždės ir kiti taškiniai šaltiniai, kurių pavienių išskirti nepajėgiame. Visgi spalio mėnesį mokslininkai pademonstravo, kad signalo savybes gerai paaiškina ir tamsiosios materijos anihiliacijos modelis, o gruodį, remdamiesi naujesniais stebėjimais, kiti astronomai padarė išvadą, kad gama spindulių spektras labai gerai atitinka būtent tamsiosios materijos dalelių anihiliacijos modelio prognozes. Plačiau – Kąsneliuose DCCXVII ir DCCXXII.

***

Juodoji skylė Magelano debesyje? Didžiausia Paukščių Tako palydovė, Didysis Magelano debesis, pagal masę patenka į įdomią grupę. Tokios galaktikos kai kurios turi supermasyvias juodąsias skyles, bet ne visos. Du kartus pernai buvo paskelbta apie bandymus išsiaiškinti, ar toks objektas ten egzistuoja. Abu bandymai susiję su hipergreitosiomis žvaigždėmis, kurios kartais išlekia iš Didžiojo Magelano debesies ir pasiekia mūsų Galaktiką ar skrieja pro šalį. Vasario mėnesį apskaičiuota, kad realiai matomų hipergreitųjų žvaigždžių pasiskirstymas erdvėje gerai atitinka tai, ko tikėtumėmės, jei jas išmetė Magelano debesies centre esanti supermasyvi juodoji skylė. O lapkritį panaši analizė atlikta įvertinus ir tai, kad tiek žvaigždės, tiek Didysis Magelano debesis juda Paukščių Tako atžvilgiu, ir taip nustatyta ne tik galima žvaigždžių kilmė, bet ir tikėtina galaktikos trajektorija per pastaruosius keliasdešimt milijonų metų. Plačiau – Kąsneliuose DCLXXX ir DCCXXI.

***

Plėšomas Mažasis Magelano debesis. Kita palydovinė Paukščių Tako galaktika, Mažasis Magelano debesis, su kiekvienu atradimu atrodo vis įdomesnė. Prieš porą metų buvo nustatyta, kad ji galimai susideda iš dviejų komponentų, kurie žiūrint iš Žemės susiprojektuoja į vieną, o pernai balandį nustatyta, kad šių komponentų žvaigždės tolsta vienos nuo kitų. Taigi gali būti, kad ši galaktika kadaise buvo vientisa, bet yra plešiama per pusę. Plačiau – Kąsnelyje DCLXXIX.

Laiqualasse