Jei astronomija – mokslas apie sferines karves vakuume, kaip kartais juokaujama, tai daugiausia, ką galime apie tas karves pasakyti, yra jų sluoksniai. Na, ir su tikrais sferiškais (ir ne tik) kūnais yra panašiai: sluoksniai – svarbu. Jie atskleidžia skirtingus praeities įvykius ar struktūros elementus, lemia matomas objektų savybes ir taip toliau. Štai Mėnulio paviršiaus uolienų amžius priklauso nuo to, kada apylinkėse paskutinį kartą nukrito didelis asteroidas; laimei, Pietų ašigalis neturėtų būti padengtas pernelyg jauna medžiaga. Marso pluta ir mantija, kaip ir Žemės, skirtingai praleidžia seismines bangas; dabar išsiaiškinta, kad Marse jos kartais sklinda ir mantija. Encelade sluoksniai turbūt egzistuoja polediniame vandenyne. Kitose naujienose – tamsioji materija labai tolimose galaktikose, Saulės vėjo paleidimas ir neutroninių žvaigždžių virpesių analizė. Gero skaitymo!
***
Didžiulių Mėnulio kanjonų kilmė. Mėnulio paviršiuje gausybė kraterių, kurių dugne atsiveria gilesni ir senesni palydovo sluoksniai, o aplinka nusėta iš kraterio išmestomis dulkėmis. Vienas toks milžiniškas krateris yra Šriodingerio slėnis maždaug 300 kilometrų nuo pietų ašigalio, tolimojoje palydovo pusėje. Jis datuojamas 3,81 milijardo metų praeitimi, t.y. maždaug 700 milijonų metų po Mėnulio susiformavimo. Slėnio apylinkės – regionas tarp jo ir ašigalio – laikomos viena geriausių vietų nutūpti Artemis misijų astronautams, įrengti ten tyrimų bazes ir nagrinėti Mėnulio, o kartu ir Žemės, istoriją. Vienas iš svarbių klausimų, kurio atsakymas lems nusileidimo vietos parinkimą, yra paviršiaus uolienų amžius. Jei Šriodingerio slėnį formavusio smūgio medžiaga pasklido Pietų ašigalio link, ten nusileidę astronautai greičiausiai ras jaunesnes, 3,81 milijardo metų amžiaus, uolienas, o jei sklido kitomis kryptimis, gali tikėtis rasti senesnių. Dabar mokslininkai pateikė įrodymų, jog smūgio medžiaga turėjo sklisti tolyn nuo ašigalio. Taip jie teigia remdamiesi pagrindinio kraterio ir nuo jo besidriekiančių dviejų kanjonų geometrija. Kanjonai – Šriodingerio ir Planko – yra atitinkamai 300 ir daugiau nei 1000 kilometrų ilgio tiesūs grioviai, besidriekiantys nuo Šriodingerio slėnio šiaurės vakarų ir šiaurės kryptimis. Pasinaudoję naujausiomis Mėnulio paviršiaus nuotraukomis, tyrėjai nustatė, iš kurios vietos turėjo būti paleisti akmenys, iškasę slėnius. Taškas pasirodė esąs arčiau Pietų ašigalio, nei kraterio centras. Iš to galima spręsti, kad asteroidas, sukūręs kraterį, į Mėnulį pataikė mažu kampu, todėl didžioji dalis išmestos medžiagos turėjo išlėkti ta pačia kryptimi, kuria judėjo ir asteroidas – tolyn nuo ašigalio. Taip pat tyrėjai nustatė, kad kanjonų plotis siekia apie 25 kilometrus, o gylis – iki 2,6 kilometro. Tai daugiau, nei Didžiojo kanjono JAV dydis. Kai kurios giliausios kraterių vietos gali skendėti nuolatiniame šešėlyje, taigi jose gali kauptis vandens ledas, kuris irgi bus aktualus ateityje planuojant įvairias žmonių gyvenvietes. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.
***
Mėnulio fazes puikiai žinome visi. Bet fazes keičia ir kiti dangaus kūnai, kuriuos matome dėl atspindimo Saulės šviesos. Iš jų geriausiai matomos Veneros fazės; kai kas sako, kad esant puikioms sąlygoms jas įmanoma įžiūrėti ir plika akimi. Per teleskopą jos atsiskleidžia visame gražume, kaip ir šioje nuotraukoje, kur greta pilnėjančio Mėnulio matome ir panašiai pilnėjančią kaimyninę planetą.
***
Mažytės čiurkšlės paleidžia Saulės vėją. Nuo Saulės nuolat pučia vėjas – energingų dalelių, daugiausiai protonų ir elektronų, srautas. Jis skirstomas į du komponentus: greitasis pasiekia apie 700 km/s, lėtasis – apie 400. Jau seniai žinoma, kad greitasis vėjas daugiausiai sklinda iš Saulės vainiko „skylių“ – zonų, daugiausiai arti žvaigždės ašigalių, kur Saulę gaubianti reta plazma pranyksta. Ten magnetinio lauko linijos nusidriekia nuo Saulės paviršiaus į atvirą kosmosą; išilgai jų judančios dalelės gali įgyti labai didelį greitį. Tačiau buvo neaišku, kaip dalelės pakyla nuo Saulės paviršiaus, kas joms duoda pirminį impulsą. Prieš porą metų aptikta galima priežastis – maži išsiveržimai, vadinami pikočiurkšlėmis. Bet tada jos aptiktos tik kelios ir nebuvo aišku, ar jų galios pakanka užtektinai dideliam dujų srautui paleisti iš Saulės. Dabar mokslininkai pateikė įrodymų, kad jų tikrai užtenka. Naudodami Solar Orbiter zondo duomenis, surinktus 2022 metų spalį ir 2023 balandį, jie aptiko gausybę pikočiurkšlių dviejose Saulės vainiko skylėse. Be to, jie susiejo šiuos išsiveržimus su Saulės vėjo savybėmis ties zondu, kuris tuo metu skriejo apie 40 milijonų kilometrų nuo Saulės – arčiau, nei Merkurijus. Tada paaiškėjo, kad iš vainiko skylių kyla ne tik greitasis, bet ir dalis lėtojo vėjo. Jo prigimtis iki šiol buvo dar mažiau aiški. Solar Orbiter taip arti Saulės priartėja maždaug dukart per metus; nagrinėdami vėlesnių praskridimų duomenis mokslininkai tikisi dar geriau išsiaiškint pikočiurkšlių savybes ir kaip jos prisideda paleidžiant Saulės vėją. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.
***
Smūginiai Marso drebėjimai – dažnesni. NASA zondas InSight, keletą metų tyręs Marso drebėjimus, aptiko gausybę virpesių. Kai kuriuos jų sukėlė vėjas, bet juos atskirti palyginus lengva. Drebėjimus, kurie zondą pasiekė per planetos plutą, gali sukelti du reiškiniai: tektoniniai procesai arba meteoroidų smūgiai. Dabar mokslininkai išsiaiškino, kad pastarieji nutinka daug dažniau, nei manyta iki šiol. Tyrėjai pasitelkė mašininio mokymo algoritmus ir išnagrinėjo gausybę Marso paviršiaus nuotraukų, ieškodami šviežių nedidelių kraterių, o tada pabandė susieti juos su InSight užfiksuotais drebėjimais. Naujų kraterių atrado net 123, o 49 iš jų, panašu, sukėlė drebėjimus, kuriuos InSight pajuto. Šiais skaičiais paremtas smūgių į Marsą dažnis yra 1,6-2,5 karto aukštesnis, nei manyta iki šiol – beveik trys keturių metrų ir didesnio skersmens meteoroidai į kvadratinį kilometrą per milijoną metų. Vienas iš smūgių, 1640 km atstumu nuo InSight, nutiko Cerberio griovoje, tektoniškai aktyviame regione. Analizuodami jį tyrėjai nustatė, kad smūgio sukeltos seisminės bangos keliavo ne tik Marso pluta, kaip manyta iki šiol, bet ir mantija. Tai, savo ruožtu, leidžia daryti išvadą, kad nemažai anksčiau identifikuotų Marso drebėjimų nutiko toliau, nei mokslininkai galvojo. Bendrai paėmus šie rezultatai rodo, kad tektoninių Marso drebėjimų greičiausiai yra mažiau, bet jie pasklidę platesniame paviršiaus regione. Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose Geophysical Research Letters.
***
Encelado vandenynas greičiausiai sluoksniuostas. Saturno palydovas Enceladas laikomas viena tinkamiausių vietų gyvybei Saulės sistemoje, neskaitant Žemės. Jo paviršių dengia stora vandens ledo pluta, o po ja plyti dešimčių kilometrų storio vandenynas. Iš paviršiaus ties pietų ašigaliu veržiasi geizeriai, kurių vandenyje rasti įvairių sudėtingų cheminių reakcijų, vykstančių vandenyne, pėdsakai. Tikimasi, kad jei ten, giliai po ledu, egzistuoja kokia nors gyvybė, įrodymų apie ją irgi bus galima surinkti tiriant geizerių medžiagą – arba dar tik kylančią fontanais, arba nusėdusią paviršiuje. Visgi tokios viltys gali būti perdėtos: naujame tyrime parodyta, kad Encelado vandenynas greičiausiai yra sluoksniuotas, todėl net jei jame yra gyvybės, jos pėdsakai nebūtinai prasiskverbia į paviršių. Tyrimo autoriai pasitelkė naujausias ir išsamiausias žinias apie Enceladą bei vandens ir ledo fiziką, ir sukūrė Encelado vandenyno struktūros modelį. Paaiškėjo, kad nepriklausomai nuo pasirinktų vandenyno druskingumo, potvyninių jėgų ir palydovo svyravimų orbitoje verčių – aišku, išlaikant tas vertes realistiškose ribose – vandenyne visada susiformuoja horizontalūs sluoksniai. Skirtingos vandens savybės juose trukdo sluoksniams maišytis, panašiai kaip nesimaišo vanduo ir aliejus, supilti į vieną stiklinę. Tai reiškia, kad vandenyno gelmėse susidarę cheminių reakcijų produktai iki vandenyno viršaus ir ledo plutos pakyla ne greičiau nei per šimtus metų, o gali užtrukti ir šimtus tūkstančių. Tad geizeriais besiveržiantis vanduo toli gražu neatspindi vandenyno dugno savybių. Būtent dugnas yra labiausiai tikėtina vieta gyvybei užsimegzti, nes ten esama hidroterminių versmių, kurios palaiko aukštą vandens temperatūrą ir gali suteikti energijos metaboliniams procesams. Vienintelė išimtis šiam scenarijui – jei Encelado ledo pluta yra labai nestabili, spartus jos tirpimas ir stingimas gali paskatinti spartesnį maišymąsi. Šiandieninės žinios apie Enceladą negali vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Šiuo metu tiek NASA, tiek Europos kosmoso agentūra svarsto apie galimą dedikuotą misiją į Enceladą; šie rezultatai padės planuojant tokios misijos detales. Be to, jie padės geriau interpretuoti ir duomenis apie vandeningas egzoplanetas, kai mūsų teleskopai taps pakankamai geri jas tyrinėti nuodugniai. Tyrimo rezultatai publikuojami Communications Earth & Environment.
***
Urano palydovo pluta plyšinėja. Greta garsiųjų Europos ir Encelado, išorinėje Saulės sistemos dalyje esama daugybės kitų kūnų, kuriuos dengia vandens ledas. Tarp jų yra ir Neptūno bei Urano palydovai. Vienas iš pastarųjų – Arielis – galima turi popaviršinį vandenyną, taigi ledo sluoksnis yra analogiškas plutai. Panašiai kaip Žemės pluta nuolat juda, įvairiose vietose plečiasi ir traukiasi, taip gali nutikti ir ledinėms plutoms. Dabar pateikti įrodymai, jog Arielio paviršiuje esantys grioviai atsirado būtent plečiantis plutai. Griovius užfiksavo Voyager 2 zondas prieš beveik keturis dešimtmečius – kol kas tai vienintelis aparatas, praskridęs arti Urano ir jo palydovų. Naujojo tyrimo autoriai išnagrinėjo įvairias griovių savybes ir įvertino, kaip jos dera su keliais galimais kilmės modeliais. Išskirtinių savybių žinoma keletas: griovių dugnas, žiūrint skerspjūvį, nėra lygus, o išsigaubęs ties viduriu, tačiau pačiame viduryje yra siauresnis griovelis; griovio kraštai labai gerai dera vienas su kitu, kitaip tariant, grioviai net ir vingiuodami išlaiko vienodą plotį; be to, grioviuose matomos išilgai išsidėsčiusios linijos. Nei pailgo vulkaninio išsiveržimo, nei lavos tunelio išsiveržimo modeliai neatkuria visų savybių taip gerai, kaip tolygaus plėtimosi modelis. Ledas grioviuose turi gerokai mažiau kraterių, nei aplink – tai rodo, kad jis gerokai jaunesnis už likusį paviršių. Gali būti, kad plėtra vyksta ir šiomis dienomis – tai paaiškintų, iš kur Arielio paviršiuje atsiranda anglies monoksido ir dvideginio ledo. Šie junginiai paviršiuje ilgai neišgyventų, vadinasi iš kažkur pasipildo. Galimas jų šaltinis – palydovo gelmėse plytintis vandenynas. Taigi detalesnė griovių analizė galėtų suteikti žinių ir apie vandenyno savybes. Tereikia dedikuotos misijos, kuri iki ten nukeliautų… Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.
***
Žvaigždžių mirgesys iškreipia egzoplanetų duomenis. Egzoplanetas iki šių dienų tiriame beveik išimtinai pagal poveikį, kurį jos turi savo žvaigždėms – jų judėjimui ar šviesai. Kai planeta praskrieja tarp žvaigždės ir mūsų, žvaigždė pritemsta – įvyksta tranzitas. Išmatavę, kiek susilpnėjo žvaigždės šviesa, galime apskaičiuoti planetos spindulį, o išmatavę žvaigždės spektro pokyčius – planetos atmosferos sandarą. Visgi abiejų skaičiavimų tikslumas labai priklauso nuo to, kaip gerai nustatome žvaigždės savybes. Naujame tyrime mokslininkai parodė, kad žvaigždžių šviesio kitimas gali gerokai iškreipti planetų tyrimų rezultatus. Tyrėjai pasirinko 20 žvaigždžių, kurios turi egzoplanetų bei gausius archyvinius stebėjimų Hubble teleskopu duomenų rinkinius. Iš viso išnagrinėjo 40 fotometrinių ir virš 50 spektroskopinių stebėjimų duomenų rinkinių. 10-yje iš 20 žvaigždžių pastebėti reikšmingi šviesio ir spektro skirtumai tarp stebėjimų, atliktų skirtingu metu. Jei tokio lygio skirtumai nebūtų įvertinti analizuojant šių žvaigždžių planetų stebėjimus, planetų temperatūrų vertinimai nuo tikrovės galėtų skirtis iki pusantro karto, o kai kurių atmosferos molekulių – iki milijono kartų. Ši problema aktualesnė nagrinėjant stebėjimus infraraudonųjų spindulių ruože, mat ten žvaigždės šviesio pokyčius sunkiau atskirti nuo planetos efektų. Pridėjus regimųjų ir ultravioletinių spindulių duomenis, žvaigždės šviesio pokyčius įvertinti lengviau. Bet kuriuo atveju, svarbu tą daryti nuosekliai ir kuo nuodugniau, jei norime egzoplanetas tirti patikimai. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Supplement Series.
***
Susiliejimo virpesiai atskleidžia neutroninių žvaigždžių vidų. Kai du masyvūs kompaktiški kūnai – juodosios skylės ar neutroninės žvaigždės – susijungia į vieną, jie paskleidžia gravitacinių bangų signalą. Signalo pabaiga, vadinama „nutilimu“ (angl. ringdown), yra vienas „grynas“ tonas, t.y. tvarkinga vieno dažnio sinusoidė. Naujame tyrime mokslininkai parodė, kad šis dažnis glaudžiai siejasi su vidine neutroninės žvaigždės struktūra. Tyrimui jie pasitelkė skaitmeninį modelį, kuriuo galima sekti numanomą neutroninės žvaigždės evoliuciją, pirklausomai nuo medžiagos savybių jos gelmėse, ir apjungė jį su gravitacinių bangų prognozavimo modeliu. Taip jie nustatė, kad nutilimo etapo bangų dažnis labai glaudžiai koreliuoja su tankio ir slėgio žvaigždės gelmėse sąryšiu, bent jau kai šių parametrų vertės artimos didžiausioms įmanomoms. Pritaikius šią koreliaciją jau žinomų gravitacinių bangų analizei galima labai pagerinti realių neutroninių žvaigždžių struktūros vertinimus. Anksčiau taikyti metodai praktiškai nieko negali pasakyti apie slėgio ir tankio ryšį ties didžiausiomis vertėmis, tad naujasis atradimas turėtų tikrai padėti siekiant geriau suvokti šiuos ypatingai egzotiškus kosminius objektus. Dabartiniai detektoriai nutilimo etapo bangas fiksuoja prastai, nes jos silpnesnės už sklindančias anksčiau, tačiau ateityje duomenys tik gerės, taigi ir analizę bus galima daryti vis detalesnę. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.
***
Magnetarų įmagnetėjimo būdai. Kartais po supernovos sprogimo žvaigždės vietoje lieka neutroninė žvaigždė – vos keliolikos kilometrų skersmens, tačiau porą kartų už Saulę masyvesnis kūnas. Visos neutroninės žvaigždės pasižymi labai stipriu magnetiniu lauku, apie trilijoną kartų stipresniu, nei Žemės. Kai kurių magnetinis laukas dar apie šimtą kartų stipresnis – jos vadinamos magnetarais. Iš viso magnetarų žinome tik apie 30, taigi nenuostabu, kad apie juos dar turime labai daug neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, penki iš tų trisdešimties turi gana netvarkingą magnetinį lauką – „magnetariškas“ vertes jis pasiekia lokaliai, tuo tarpu pagrindinis, dipolinis, komponentas yra apie 10 kartų silpnesnis. Šie objektai vadinami „silpno lauko magnetarais“. Dabar mokslininkai teigia radę paaiškinimą, kaip jie susiformuoja. Atsakymą jie gavo pasitelkę skaitmeninį modelį, kuriuo sekė magnetinio lauko ir medžiagos raidą vykstant supernovos sprogimui ir kelis šimtus tūkstančių metų po jo. Lyginant su ankstesniais panašiais modeliais, šiame nebuvo daroma idealizuotų prielaidų apie magnetinio lauko konfigūraciją prieš pat sprogimą; priešingai, konfigūracija parinkta tokia, kokia galėtų susidaryti realioje žvaigždėje, veikiant dinamo efektui. Būtent šis skirtumas pasirodė esąs esminis. Po supernovos sprogimo atgal ant neutroninės žvaigždės krentanti įvairiai įmagnetinta medžiaga atnešė magnetinį lauką, kuris sustiprėjo, tačiau nesuformavo tvarkingos dipolinės struktūros. Stipriai įmagnetėję regionai liko įvairiose vietose neutroninės žvaigždės paviršiuje ir tik vėliau, per šimtus tūkstančių metų, relaksavo į tvarkingesnę konfigūraciją. Netvarkingas magnetinis laukas per šį laikotarpį sukėlė nemažai plutos lūžių, kurie turėtų pasireikšti rentgeno spindulių žybsniais. Šie rezultatai rodo, kad silpno lauko magnetarų formavimasis ir savybės gali gerokai skirtis nuo labiau įprastinių, o tai, savo ruožtu, reiškia, kad magnetinio lauko konfigūracija žvaigždėse, kurios supernovos metu virsta neutroninėmis, gali būti labai įvairi. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Juodoji skylė Didžiajame Magelano debesyje? Dauguma galaktikų centruose turi supermasyvias juodąsias skyles. Jų neturi tik mažiausios – nykštukinės – galaktikos, bet riba tarp jų ir didesniųjų nėra aiški. Štai didžiausia Paukščių Tako palydovė, Didysis Magelano debesis, galimai supermasyvią juodąją skylę turi. Iki šiol jos egzistavimas buvo spekuliatyvus, nes jokių tvirtų įrodymų nepavyko rasti. Dabar tai pasikeitė – mokslininkai nustatė, kad juodoji skylė ne tik (greičiausiai) egzistuoja, bet ir svaidosi į mus hipergreitomis žvaigždėmis. Hipergreitosiomis žvaigždėmis vadinamos tokios, kurių greičio pakaktų pabėgti iš galaktikos gravitacinio lauko; Paukščių Take šis greitis siekia apie 500 kilometrų per sekundę, bet, aišku, priklauso nuo vietos Galaktikoje. Paukščių Tako pakraštyje aptikta pora dešimčių hipergreitųjų žvaigždžių. Naujojo tyrimo autoriai pasitelkė naujausius duomenis apie jų padėtį ir judėjimo greitį ir nustatė, iš kur jos atskrido. Pasirodė, kad net pusė jų atlekia iš Didžiojo Magelano debesies. Įkvėpti šio atradimo, jie apskaičiavo, kaip danguje pasiskirstytų žvaigždės, išmestos sąveikų su supermasyvia juodąją skyle šioje galaktikoje. Hipergreitosios žvaigždės greičiausiai atsiranda tada, kai juodosios skylės gravitacija suardo dvinarę žvaigždę; viena narė lieka pririšta prie juodosios skylės, o kita pabėga lauk dideliu greičiu. Modelis parodė, kad išmetamų žvaigždžių padėtys danguje labai gerai atitinka tai, ką matome realybėje. Ypač įdomu tai, kad atkartotas hipergreitųjų žvaigždžių „spietimasis“ Liūto žvaigždyne. Jis atsiranda todėl, kad žvaigždės, išmestos iš Didžiojo Magelano debesies ta pačia kryptimi, kaip galaktika juda Paukščių Tako atžvilgiu, turi didesnį greitį, tad dažniau bus identifikuotos kaip hipergreitosios. Būtent jos ir matomos Liūto žvaigždyne ir apylinkėse. Turint omeny hipergreitųjų žvaigždžių skaičių, supermasyvios juodosios skylės masė turėtų būti apie 600 tūkstančių Saulės masių – septynis kartus mažesnė, nei Paukščių Take. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Spiralinės galaktikos – dažniausias jų tipas, bent jau tarp didelių. Ir jų įvairovė didžiulė – labiau ir mažiau susisukusios, su skirtingu vijų skaičiumi, su skersėmis ir be… Tai sukelia ir problemą: kol kas neturime vieningos teorijos, paaiškinančios spiralinių vijų formavimąsi. Apie tai pasakoja Dr. Becky:
***
Tamsioji materija dominuoja tolimose galaktikose. Paukščių Tako žvaigždės, dujos, dulkės ir planetos sudaro tik apie dešimtadalį visos jo masės. Likusi dalis yra tamsiosios materijos halas. Kitose galaktikose, bent jau aplinkinėje Visatoje, tendencija yra panaši arba netgi dar labiau ekstremali – įprasta materija sudaro vos kelis-keliolika procentų galaktikos masės. O kaip buvo Visatos jaunystėje, per pirmąjį milijardą jos gyvavimo metų? Iki šiol tą nustatyti buvo labai sudėtinga, nes norint įvertinti tamsiosios materijos halo masę, reikia patikimai išmatuoti žvaigždžių irba dujų judėjimo greičius skirtingu atstumu nuo galaktikos centro. Dabar mokslininkams pavyko tą padaryti. Naudodami submilimetrinių bangų teleskopų masyvą ALMA, tyrėjai išmatavo jonizuotos anglies dujų judėjimą dviejuose kvazaruose, kurių šviesa išspinduliuota per pirmąjį milijardą Visatos metų. Jiems pavyko išmatuoti dujų greitį net 6-8 kiloparsekų atstumu nuo galaktikų centrų – daug toliau, nei išskiriama jų žvaigždžių spinduliuotė. Vienoje iš galaktikų greitis, tolstant nuo centro, iš pradžių didėja, o paskui tampa maždaug pastovus. Tokia sukimosi kreivė būdinga Paukščių Takui ir aplinkinėms galaktikoms, tačiau gerokai skiriasi nuo galaktikų, kurios egzistavo 3-4 milijardų metų Visatoje. Pastarųjų sukimosi kreivės dažniausiai turi aiškų maksimumą nedaug toliau nuo centro, nei žvaigždžių koncentracijos maksimumas, o didesniais atstumais sukimasis lėtėja. Kitos iš naujojo tyrimo galaktikų sukimosi kreivė yra tarpinė tarp Paukščių Tako ir 3-4 milijardų metų amžiaus galaktikų variantų. Abiejose galaktikose tamsioji materija sudaro apie 60% masės – šis procentas daug didesnis, nei vidutiniškai randama galaktikose iki aštuonių milijardų metų po Didžiojo sprogimo. Kai kurios galaktikos 3-8 milijardų metų amžiaus Visatoje irgi turi panašiai daug tamsiosios materijos, bet tai – išskirtiniai objektai. Ar šie du kvazarai yra išskirtiniai, paaiškės tik turint informacijos apie daugiau tolimų galaktikų, bet šis atradimas yra pirmasis žingsnis įdomia linkme. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse