Praėjusios savaitės naujienose netikėtai daug planetų. Tiek Saulės sistemos – na, tiksliau sakant, Marso, kurio čia rasime ir banguojančią atmosferą ir galbūt šlapias gelmes, – tiek egzoplanetų, kurių greitas augimas, pailgos orbitos ir, vienos atveju, sudėtinga atmosfera sulaukė dėmesio. Kitose naujienose – greita gravitacinių bangų signalų analizė ir energingiausių kosminių spindulių kilmė. Gero skaitymo!
***
Paviršiaus įtrūkimai išduoda vandenį? Žemėje išdžiūvusio ežero dugnas gali suskilinėti. Įtrūkimų matome ir kitų dangaus kūnų paviršiuje – Marse, Veneroje, Jupiterio palydove Europoje ir kitur. Dabar mokslininkai ištyrė daugybės tokių įtrūkimų nuotraukas ir nustatė, kad juos galima suskirstyti į kelias grupes, o viena jų išduoda vandens poveikį. Jau seniau ta pati mokslininkų grupė pastebėjo, kad Žemėje randamus įtrūkimus galima suskirstyti į tris grupes pagal tai, kaip atrodo trūkių susikirtimai. Jie gali būti T formos, kaip plytų mūras – tai yra patys dažniausi ir „nuobodžiausi“ trūkiai, atsirandantys, kai paviršius skyla į vis mažesnius segmentus. Galima ir X forma – tokie trūkiai atsiranda, kai vienas įtrūkimas „sugyja“ ir jį gali kirsti kitas. Dar galima Y forma – ją T formos trūkiai įgyja, jei susidarę segmentai laikui bėgant didėja ir mažėja. Naujajame tyrime mokslininkai parodė, kad analogiškai grupuoti galima įtrūkimus ir kituose Saulės sistemos kūnuose. Veneros ir didžioji dalis Marso įtrūkimų yra T formos, kaip ir galima tikėtis. Kai kurie Marso įtrūkimai yra Y formos, tai rodo, kad po jų susiformavimo aplinkinė medžiaga periodiškai plėtėsi ir traukėsi. O štai Europos paviršiuje dominuoja X formos trūkiai, kaip ir galima tikėtis ant ledo. Ryšį tarp trūkių formos ir formavimosi pobūdžio tyrėjai patvirtino ir labai idealizuotu skaitmeniniu modeliu. Ateityje įtrūkimų klasifikaciją galima bus pritaikyti ieškant regionų, kuriuose buvo skysto vandens arba kuriuose dar ir dabar veikia vanduo. Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.
***
Ar gali būti, kad DNR kodą sudarančios molekulės Žemę pasiekė iš kosmoso? Ši idėja atrodo vis labiau tikėtina. Apie ją pasakoja PBS Space Time:
***
Marso atmosferą valdo gravitacija. Marsas daug kuo panašus į Žemę – turi atmosferą, sukasi aplink savo ašį panašiu greičiu, panašiai pasviręs į orbitos plokštumą. Iš kitos pusės, jis daug kuo ir skiriasi – yra labai sausas, gerokai šaltesnis ir mažesnis, jo atmosfera daug retesnė, o orbita – gerokai labiau elipsinė, nei mūsų planetos. Ar šie skirtumai turi įtakos planetos atmosferos judėjimui? Panašu, kad taip – naujame tyrime parodyta, kad vidurinėje Marso atmosferoje kylančios bangos labai skiriasi nuo analogiškų Žemėje. Naudodami dviejų Marso atmosferos stebėjimų instrumentų, kurių vienas veikė 1999-2004 metais skrajojusiame zonde Mars Global Surveyor, o kitas vis dar veikia Marso apžvalgos zonde (Mars Reconnaisance Orbiter), duomenis, tyrėjai atrinko ketverius Marso metus (beveik aštuonerius Žemės metus), per kuriuos nebuvo milžiniškų dulkių audrų, ir išnagrinėjo skirtingų atmosferos sluoksnių savybių variacijas. Paaiškėjo, kad vidurinėje Marso atmosferoje, kuri maždaug atitinka Žemės stratosferą, svyravimai kyla dėl atskirų atmosferos elementų judėjimo aukštyn ir žemyn, veikiant gravitacijai. Tokios gravitacijos kuriamos bangos būdingos Žemės mezosferai, esančiai virš stratosferos, tuo tarpu stratosferoje judėjimą daugiausiai valdo Rossby bangos, kylančios dėl Žemės sukimosi. Gravitacijos kuriamos bangos efektyviai maišo dujas, esančias skirtingame aukštyje; jos juda skirtingu greičiu, todėl maišydamosi ima plisti ir į šiaurę bei pietus. Taigi šis procesas padeda maišytis skirtingose platumose esančioms atmosferos masėms. Šie rezultatai padės geriau suprasti atmosferų įvairovę ir jų savybių priklausomybę nuo įvairių kitų planetos savybių. Ateityje tyrėjai ketina išplėsti analizę įtraukdami duomenis iš metų, kai Marse vyko milžiniškos dulkių audros. Suprasti jų kilmę svarbu planuojant žmonių misijas į Raudonąją planetą. Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.
***
Vanduo giliai po Marsu? Raudonosios planetos paviršius šiuo metu yra labai sausas – drėgmės jame mažiau, nei Žemės dykumose. Tiesa, yra vandens ledo, kuris galbūt kartais trumpam ištirpsta, bet greitai išgaruoja; tačiau šie atradimai nėra vienareikšmiškai patvirtinti. Visgi gali būti, kad skysto vandens yra po Marso paviršiumi; dabar pateikti nauji įrodymai, patvirtinantys šią hipotezę. Įrodymai paremti seisminių bangų matavimu Marse. Šiuos duomenis ketverius metus rinko NASA zondas InSight. Vienas iš svarbiausių jo atradimų – 10 ir 20 km gylyje esantys plutos savybių pasikeitimai. Apie juos sprendžiama iš skirtingų seisminių bangų sklidimo greičių. Anksčiau buvo pasiūlyti pokyčių paaiškinimai, paremti plutos uolienų porėtumo arba cheminės sudėties skirtumais. Tačiau naujojo tyrimo autoriai teigia, kad galimas daug paprastesnis paaiškinimas: 10 km gylyje Marso uolienos yra drėgnos. Apskritai tikėtina, kad viršutiniai 20 km uolienų yra šiek tiek porėti – juos sudaro uolienos, kurios kadaise buvo palaidos ir vėliau susislėgė, tačiau ne idealiai. Plutos pagrindas prasideda 20 km gylyje – bent jau InSight stovėjimo apylinkėse – tad ten ertmių nebelieka. Virš jų yra ertmės, kuriose gali būti ir vandens. Paėmę žemiškų uolienų, sudėtimi panašių į marsietiškas, mėginių, tyrėjai išmatavo seisminių bangų sklidimą jose trimis atvejais: kai uolienos sausos, kai jos sudrėkintos ir kai drėgnos užšaldytos. Bangų sklidimo greičiai pasirodė labai skirtingi, o drėgnos uolienos 10-20 km gylyje kaip tik gerai paaiškina InSight surinktus duomenis. Jei 10 km gylyje Marso uolienos yra šlapios – tiksliau netgi kupinos vandens užpildytų kiaurymių – jose gali būti ir tinkamos sąlygos gyvybei. Apskritai, jei Marse kadaise gyvybės buvo, planetai sausėjant ji galėjo pasitraukti į gelmes, tad būtent ten ieškoti jos pėdsakų ir būtų perspektyviausia. Deja, kol kas nežinia, kaip bus įmanoma prasigręžti 10 km į Marso gilumą. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Geology.
***
Aplink šiaurinį Jupiterio ašigalį sukasi beveik 4000 kilometrų skersmens ciklonas, o jį ratu supa aštuoni mažesni sūkuriai. Ši nuotrauka padaryta iš Juno zondo surinktų duomenų. Pietų ašigalyje matome panašią struktūrą, tačiau ten sūkurių ratas susideda tik iš penkių. Įdomu, kad Saturno ašigaliuose matome tik po vieną milžinišką sūkurį. Kodėl Jupiterio ir Saturno atmosferos judėjimas prie ašigalių taip skiriasi, kol kas nežinome.
***
Masyvios planetos auga greitai. Planetos formuojasi dujų ir dulkių diskuose, kurie juosia gimstančias ir jaunas žvaigždes. Šie protoplanetiniai diskai įprastai gyvuoja tik keletą milijonų metų, taigi planetos turi užaugti gana greitai. Dabar mokslininkai rado įrodymų, jog augimas yra dar spartesnis: masyvios dujinės planetos, panašu, išauga vos per 1-2 milijonus metų nuo disko susiformavimo. Atradimas padarytas analizuojant septynių dujinių egzoplanetų – planetų už Saulės sistemos ribų – cheminę sudėtį. Jos visos pasirodė esančios gana metalingos – tai reiškia, kad jų sudėtyje yra daug elementų, sunkesnių už helį. Be to, jų metalingumas tarpusavyje labai skiriasi, nepaisant panašios masės ir motininių žvaigždžių cheminės sudėties. Abi savybės leidžia daryti išvadą, kad planetos augdamos prarijo daug kietų komponentų – asteroidų, kometų ir panašių uolienų bei ledo gabalų. Įvertinta prarytos kietos medžiagos masė siekia nuo 23 iki 225 Žemės masių, o vidutiniškai vienai planetai viršija 50 Žemės masių. Tai yra ir nemaža galutinės planetos masės dalis – Jupiteris už Žemę masyvesnis tik 300 kartų – ir reikšminga dalis visų kietų objektų, kurie galėjo būti protoplanetiniame diske. Štai Saulės protoplanetiniame diske greičiausiai kietų medžiagų buvo tik 30-50 Žemės masių. Kieti objektai diske palyginus greitai nyksta dėl susidūrimų ir žvaigždės spinduliuotės, taigi kad planeta prisirinktų tiek kietos medžiagos, ji turėjo augti greitai. Tyrėjų teigimu, beveik visą masę jo turėjo susirinkti per 1-2 milijonus metų. Greičiausiai panašiai buvo ir Saulės sistemoje – Jupiteris susiformavo anksčiau už mažesnes planetas. Suprasti skirtingų planetų formavimosi spartą svarbu siekiant išsiaiškinti, kaip jų gravitacija veikė viena kitą, migraciją artyn prie Saulės ir tolyn nuo jos, o galiausiai – ir vandens bei sudėtingų molekulių kelionę iki Žemės. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Masyvių planetų orbitos – pailgesnės. Šiuo metu žinome jau daugiau nei penkis tūkstančius egzoplanetų. Jų masės ir dydžiai apima milžinišką intervalą – nuo mažesnių už Marsą iki gerokai didesnių už Jupiterį. Dabar mokslininkai nustatė, kad didesnės planetos įprastai skrieja bent šiek tiek pailgomis orbitomis, o mažos – beveik tiksliai apskritiminėmis. Tokią išvadą jie gavo detaliai ištyrę daugiau nei 1600 egzoplanetų tranzitus. Tranzitas – žvaigždės pritemimas, planetai skriejant priešais ją – vyksta šiek tiek skirtingai priklausomai nuo orbitos formos, tačiau šie skirtumai labai nedideli. Taigi tyrimo autoriams reikėjo atsargiai ir nuosekliai modeliuoti kiekvienos planetos tranzitus, esant skirtingoms orbitų savybėms, ir taip nustatyti labiausiai tikėtinus parametrus. Tą padarę jie pastebėjo, kad planetos, kurių spindulys siekia nuo pusės iki keturių Žemės spindulių (tai maždaug atitinka Marso-Neptūno dydžių intervalą), skrieja beveik tiksliai apskritiminėmis orbitomis. O štai didesnių planetų, kurių imtis apima ir Jupiterio dydį bei didesnes, orbitos yra pastebimai elipsinės. Įdomu, kad ties panašiu – keturių Žemių – spinduliu galima brėžti planetų takoskyrą pagal dar dvi savybes. Mažų planetų randama gerokai dažniau, nei didelių, be to, didelės planetos daug labiau linkusios formuotis tik prie žvaigždžių, kurių sudėtyje yra santykinai daugiau už helį sunkesnių cheminių elementų. Trijų gana skirtingų planetų populiacijų savybių sutapimas leidžia spręsti, kad mažos ir didelės planetos formuojasi skirtingais būdais. Masyvioms planetoms susiformuoti reikia tinkamų sąlygų, kad jos galėtų prisitraukti ir išlaikyti daug dujų – tokios sąlygos dažniau susidaro prie sunkiais elementais praturtintų žvaigždžių. Orbitų elipsiškumas rodo, kad masyvios planetos formuodamosi patiria daugiau sukrėtimų ir chaoso. Šiandieniniai planetų formavimosi modeliai visų skirtumų tarp mažų ir didelių planetų paaiškinti negali, tad naujieji rezultatai bus labai naudingi tobulinant žinias apie planetų atsiradimą. Jos svarbios ir siekiant suprasti, kaip formavosi Saulės sistema. Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.
***
Karšto Jupiterio kompanionė. Tarp daugiau nei 5500 žinomų egzoplanetų vienos labiausiai egzotiškų yra karštieji jupiteriai. Tai dujinės milžinės, kurių orbitos periodas labai trumpas, matuojamas vos dienomis ar net valandomis. Jos dažniausiai randamos vienišos, kitų planetų sistemoje tiesiog nėra. Manoma, kad dėl to kalti patys karštieji jupiteriai – migruodami artyn prie žvaigždės jie išsvaido pakeliui pasitaikiusias planetas lauk arba nustumia jas į žvaigždę. Dabar aptikta reta išimtis – palyginus artima kompanionė prie karštojo jupiterio. Planeta TOI-2818 b aplink savo senoką, į Saulę panašią, žvaigždę skrieja keturių parų periodu. Jos tranzitai – praskridimai prieš žvaigždės diską – vyksta truputį nereguliariai. Štai 2023 metais jie vyko maždaug aštuoniomis minutėmis anksčiau, nei prognozuota pagal ankstesnius stebėjimus. Iš to galima spręsti, kad planetos orbitos periodas kasmet sutrumpėja kiek daugiau nei viena sekunde. Iš principo planetos, ypač karštojo jupiterio, orbitą pakeisti gali įvairūs procesai, tokie kaip potvyninė sąveika su žvaigžde ar labai tolimos planetos toje pačioje sistemoje gravitacija. Tyrimo autoriai sumodeliavo įvairius galimus scenarijus ir nustatė, jog tranzitų laiko pokyčius paaiškinti galima įvairiai. Visgi trys iš keturių ištirtų scenarijų turi kitokių problemų: pavyzdžiui, žvaigždės potvyniniai efektai pakankamai stiprūs būtų tik tuo atveju, jei žvaigždė būtų labai suplota, daug labiau, nei bet kuri kita žinoma. Vienintelis scenarijus, nekeliantis problemų, yra artimos kompanionės egzistavimas: 12 arba 16 parų trukmės orbita skriejanti už Žemę masyvesnė planeta galėtų paveikti didžiosios planetos judėjimą pakankamai stipriai. Tokios planetos egzistavimas būtų netikėtas iš formavimosi ir migracijos pusės, tačiau iš principo įmanomas. Tolesnė sistemos analizė parodys, ar kompanionė tikrai egzistuoja ir praplės mūsų žinias apie karštųjų jupiterių poveikį aplinkinėms planetoms. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Vienišos planetos atmosfera – sudėtinga. Kai kurios planetos skrajoja vienišos, be žvaigždžių. Jos spinduliuoja energiją, sukauptą formavimosi metu, taigi šiek tiek šviečia, ypač infraraudonųjų spindulių ruože. Dar prieš keletą metų vienos tokios planetos, žinomos tik katalogo numeriu SIMP J013656.5+093347.3, stebėjimai atskleidė sparčiai kintantį infraraudonąjį spektrą. Tada buvo padaryta išvada, kad pati planeta sukasi greitai, ir į mus atsisuka vis skirtingai debesuotos jos pusės, tačiau duomenų detalumo nepakako pasakyti ką nors detaliau. Dabar į ją buvo nukreiptas James Webb teleskopas, o jo surinkti duomenys atskleidė daug daugiau detalių apie planetos-vienišės atmosferą. 0,8-11 mikrometrų ruože išmatuotame planetos spektre aptikti įvairūs skirtingai kintantys signalai. Skirtingo bangos ilgio spinduliuotė turėtų sklisti iš skirtingo gylio regionų; tyrėjai šiuos skirtumus išnagrinėjo pasitelkę atmosferos struktūros modelį. Taip jie nustatė, kad planeta giliai po viršutiniais sluoksniai greičiausiai turi iš geležies sudarytų debesų, kurie dengia tik dalį jos paviršiaus. Kita debesų grupė plyti aukščiau ir susideda iš silikatų grūdelių. Trečioji grupė yra dar aukščiau, o jos kintamumas susijęs su temperatūros pokyčiais; greičiausiai tai yra „karšti taškai“, susidarantys aukštutinėje masyvių planetų atmosferoje. Panašius karštus taškus randame Jupiterio ir Saturno atmosferoje, o dabar turime įrodymą, kad jiems susidaryti nebūtina žvaigždės spinduliuotė. Kai kurie pokyčiai, panašu, nesusiję su atskirais atmosferos sluoksniais, tačiau rodo besikeičiančias anglies pagrindo molekules – gali būti, kad planetoje nuolat vyksta įvairios cheminės reakcijos, kurios keičia anglies monoksido ir dvideginio santykinį kiekį. Kol kas ši interpretacija yra gana preliminari, o detalesni modeliai ir gausesni stebėjimai gali atskleisti daug daugiau detalių. Be to, norėtųsi išmatuoti ir kitų planetų-vienišių spektrą, kad suprastume, kas jose iš tiesų vyksta. Bet jau ir šie rezultatai parodo, kad planetų spektrinės savybės gali labai stipriai keistis laikui bėgant, taigi analizuojant bet kokią egzoplanetą – ar vienišą, ar turinčią žvaigždę – reikia nepamiršti, kad vienkartinė nuotrauka toli gražu neatskleidžia viso paveikslo. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.
***
Energingiausių kosminių spindulių kilmė. Kosminiais spinduliais vadinamos aukštos energijos dalelės, kurios Žemę pasiekia iš kosmoso – tiek Saulės, tiek tolimesnių šaltinių. Jų energijos gali siekti net eksa-elektronvoltus, arba daugiau nei milijardą kartų daugiau už protono ar neutrono rimties masės energiją. Iš kur atsiranda šie patys energingiausi kosminiai spinduliai? Nors pirmą kartą jie aptikti prieš daugiau nei pusšimtį metų, tikroji prigimtis nežinoma iki šiol. Dabar pasiūlytas galimas paaiškinimas – energingiausi kosminiai spinduliai susidaro neutroninių žvaigždžių susiliejimų metu. Tokių susijungimų metu įvyksta gama spindulių žybsniai, kurių energinga spinduliuotė susidaro čiurkšlėje. Joje medžiaga įgreitinama beveik iki šviesos greičio, o įvairūs sutankėjimai leidžia susidaryti smūginėms bangoms. Būtent smūginės bangos ir šiek tiek turbulentiškas (sūkuriuojantis) medžiagos judėjimas sudaro sąlygas dalelių įgreitinimui. Tyrimo autoriaus teigimu, sąlygos neutroninių žvaigždžių čiurkšlėse pakankamos, kad būtų sukurti net ir energingiausi stebimi kosminiai spinduliai. Tai turėtų būti sunkių cheminių elementų, susidarančių greitojo neutronų pagavimo proceso metu, tokių kaip ksenonas ir telūras, branduoliai. Jų aptikimas analizuojant energingiausius kosminius spindulius būtų geras šio modelio patvirtinimas. Kita modelio prognozė – energingi neutrinai mus turėtų pasiekti kartu su neutroninių žvaigždžių susiliejimų gravitacinėmis bangomis. Patys kosminiai spinduliai mus pasiekia ne tiesiai, o įvairiai iškreiptomis trajektorijomis dėl sąveikos su magnetiniais laukais, tačiau neutrinai, kurie turėtų susidaryti to paties proceso metu, sklinda tiesiai, kaip ir gravitacinės bangos, taigi juos turėtume matyti kartu. Tyrimo rezultatai publikuojami Physical Review Letters.
***
Gravitacinių bangų analizė dirbtiniu intelektu. Dviejų neutroninių žvaigždžių susiliejimas paskleidžia tiek gravitacines bangas, tiek elektromagnetinę spinduliuotę – gama ir kitokius spindulius. Stebėdami abu reiškinius, astronomai gali gauti įvairiausių įžvalgų tiek apie Visatos sandarą, tiek apie neutroninių žvaigždžių struktūrą ir ją lemiančius kvantinės fizikos dėsnius. Pirmasis ir kol kas vienintelis toks signalas aptiktas 2017 metais rugpjūtį. Pirmiausiai pastebėtos gravitacinės bangos, o su gama spindulių žybsniu signalas susietas tik po 11 valandų. Turint omeny, kad gravitacinių bangų signalas trunka mažiau nei minutę, o gama spindulių žybsnis – dar trumpiau, šis laikotarpis atrodo labai ilgas. Visgi tiek laiko užtruko, kol gravitacinių bangų signalą pavyko lokalizuoti danguje – detektoriai fiksuoja bangas, atsklindančias iš visų pusių, ir tik vėlesnė kelių detektorių duomenų analizė leidžia pasakyti, iš kurios pusės atėjo konkretus signalas. Jei galėtume tokią analizę atlikti greičiau, atitinkamai greičiau galėtume signalo kryptimi nukreipti daugybę teleskopų ir gama bei kitą elektromagnetinę spinduliuotę fiksuoti daug tiksliau. Deja, norint pagreitinti lokalizacijos skaičiavimus, dažnai tenka daryti įvairias aproksimacijas, kurios mažina skaičiavimų patikimumą. Bet net ir tokie apytikriai skaičiavimai užtrunka apie valandą. Dabar mokslininkai pristatė mašininiu mokymu paremtą algoritmą, kuris gravitacines bangas iš neutroninių žvaigždžių poros tiksliai lokalizuoja vos per sekundę. Algoritmas paremtas ankstesniu, kuris skirtas juodųjų skylių susiliejimų analizei, tačiau naujasis pritaikytas daug ilgiau trunkantiems neutroninių žvaigždžių signalams. Naujasis algoritmas ne tik duoda puikius rezultatus su pilnu gravitacinių bangų signalu iki susiliejimo, bet visai neblogai lokalizuoja susidūrimo vietą net ir 10 sekundžių prieš susiliejimą, turėdamas tik artėjančių neutroninių žvaigždžių skleidžiamų bangų duomenis. Be to, jis pateikia informaciją ne tik apie signalo šaltinio vietą danguje, bet ir apie neutroninių žvaigždžių mases, sukimosi greičius ir atstumą iki jų. Ši informacija gali padėti atsirinkti, kuriuos signalus labiausiai verta stebėti įvairiais teleskopais. Nors kol kas neutroninių žvaigždžių susiliejimų aptikta nedaug, ateityje jų turėtume rasti daug daugiau, taigi galimybė staigiai atsirinkti įdomiausius bus labai naudinga. Tyrėjų teigimu, algoritmas turėtų puikiai veikti ir su ateities detektorių gaunamais ilgos trukmės signalais. Tai gali būti tiek neutroninių žvaigždžių susidūrimai, tiek ir juodųjų skylių susiliejimai, kuriuos ateities detektoriai pradės fiksuoti daug anksčiau, nei dabartiniai. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Žvaigždėdara apsimeta tamsiąja energija. Visata ne tik plečiasi, bet ir daro tą greitėdama, bent jau paskutinius penkis milijardus metų. Kaip greitėjimo priežastis įvardijama tamsioji energija, tačiau iš tiesų niekas nežino, kas tai per dalykas. Standartiniame kosmologiniame modelyje tai yra tiesiog Visatos konstanta, tarsi visur erdvėje egzistuojanti energija, spaudžianti ją plėstis. Tačiau naujausi stebėjimų duomenys rodo, kad tamsioji energija greičiausiai nėra konstanta, o šiek tiek kinta laikui bėgant. Tad ir įvairių teorinių modelių, bandančių paaiškinti šias savybes, netrūksta. Dabar pasiūlytas dar vienas, konceptualiai gerokai besiskiriantis nuo kitų. Pasak jo autoriaus, tamsioji energija yra ne kas kita, kaip žvaigždžių formavimosi proceso metu sukuriama informacinė energija. Dar prieš pusšimtį metų apskaičiuota, kad informacijos apdorojimas susijęs su energijos išskyrimu. Naujojo tyrimo autoriai įvertino, kaip keičiasi Visatos materijos kvantinės informacijos kiekis, formuojantis žvaigždėms. Tada apskaičiavo energijos išskyrimą ir apjungė šį skaičių su Visatos žvaigždėdaros istorija. Gautas bendras išskiriamos energijos kiekis gavosi gana panašus į tamsiosios energijos kiekį, gaunamą remiantis Visatos plėtimosi stebėjimais. Maža to, energijos kitimas irgi neblogai atitinka plėtimosi stebėjimų duodamas vertes. Nors tai – tik pirmas žingsnis tokio modelio vystyme, jis atrodo netikėtai perspektyvus. Gal tikrai paaiškės, kad Visatą vis greičiau plėstis verčia gimstančių žvaigždžių informacija? Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Entropy.
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse