Tęsiu tradicinę besibaigiančių metų apžvalgą. Pirmoje dalyje rašiau apie kosminius skrydžius ir kitas naujas technologijas, o dabar atėjo metas pasižiūrėti, ką įdomiausio radome Saulės sistemoje. Čia bus ir (neįvykusi) apokalipsė, ir lietus Saulėje, ir (galbūt netyčia) gyvybės pėdsakai Marse, ir vis dar žiniasklaidoje gausiai linksniuojamas tarpžvaigždinis svečias.

***
Neįvykusi apokalipsė. Dar 2024 m. gruodį aptiktas artimas Žemei asteroidas 2024 YR4 kurį laiką kaustė žiniasklaidos dėmesį, nes buvo nenulinė tikimybė, kad atsitrenks į Žemę 2032 metais. Vėliau paaiškėjo, kad neatsitrenks, tačiau išliko tikimybė, kad gali pataikyti į Mėnulį. Dabar 2024 YR4 gerokai nutolo nuo Žemės, tad jo stebėti praktiškai nebeįmanoma, bet jis sugrįš 2028-aisiais ir tada gausime atsakymus į klausimus apie tolesnę jo trajektoriją. Plačiau skaitykite pažintiniame straipsnyje ir Kąsnelyje DCLXXXVIII.

***

Bangos ir lietūs Saulėje. Saulės vainikas yra daug kartų karštesnis už žvaigždės paviršių. Kas suteikia jam energiją? Greičiausiai – magnetinės Alfveno bangos, kurios kyla iš po paviršiaus ir išsisklaido vainike, perduodamos plazmai magnetinio lauko energiją. Matuojant aukšta erdvine ir laiko skyra, balandį pirmą kartą pavyko stebėti jų sklaidymosi procesą, o spalį aptiktas ir kitas Alfveno bangų tipas, kuriame plazma susitelkia į žarnas, besisukiojančias aplink savo ilgąją ašį. Plačiau – Kąsneliuose DCXCI ir DCCXVII.

Kitas galimai vainiką kaitinantis reiškinys – įvairaus stiprumo žybsniai. Dalis jų susiję su vadinamuoju vainiko lietumi – plazmos lašais, kurie susidaro vainike ir krenta žemyn. Gegužės mėnesį pirmą kartą pavyko užfiksuoti tokių lašų formavimąsi ir judėjimą, o spalį sukurtas modelis, paaiškinantis, kaip jie susidaro labai sparčiai: pasirodo, svarbu atsižvelgti į lašus formuojančios plazmos cheminę sudėtį. Plačiau – Kąsneliuose DCXCVI ir DCCXIV.

Vasario mėnesį Saulę stebintis zondas Parker Solar Probe pakeitė kursą ir pakreipė orbitą 17 laipsnių kampu į ekliptikos – Žemės orbitos – plokštumą. Tai jam leido pažvelgti į Saulės ašigalius; pirmieji šių stebėjimų rezultatai paskelbti lapkritį. Plačiau – Kąsnelyje DCCXIX.

***

Tektonika Mėnulyje ir Veneroje. Saulės sistemoje yra vienas kūnas su aktyvia tektonika – Žemė, ir du su aktyviais ugnikalniais – Žemė ir Ijo. Taip rašoma vadovėliuose, tačiau pastarųjų metų atradimai vaizdą po truputį keičia. Randama vis daugiau įrodymų, kad Veneroje greičiausiai yra šiuo metu veikiančių ugnikalnių, Marse vulkanizmas vyko geologiškai visai neseniai… Sausio mėnesį išsiaiškinta, kad Mėnulyje tektoniniai procesai – plutos raukšlėjimasis – vyko per pastaruosius 200 milijonų metų. O gegužę sužinojome, kad Veneroje karštų mantijos medžiagos burbulų negiliai po paviršiumi greičiausiai esama ir dabar. Plačiau – Kąsneliuose DCLXXIX ir DCXCIV.

***

Marso redoksas ir vandens klausimai. Neabejotinai svarbiausia naujiena iš Marso per visus metus mus pasiekė rugsėjį: Perseverance užfiksavo žemos temperatūros redokso reakcijų pėdsakus. Žemėje panašios reakcijos dažniausiai vyksta veikiant mikroorganizmams. Deja, kol kas negalime pasakyti, ar taip buvo ir Marse, bet čia yra turbūt arčiausias praeities gyvybės aptikimui atradimas bent jau nuo Viking zondų laikų. Plačiau – Kąsnelyje DCCXI.

Kurį laiką buvo manoma, kad šiandieniniame Marse kartais gali būti skysto vandens paviršiuje. Tokio teiginio pagrindas – kartais kopų šlaituose atsirandantys tamsūs grioveliai, kuriuos galbūt palieka tekančio vandens srovelės. Deja, gegužės mėnesį pateikti labai tvirti įrodymai, kad griovelius kuria sausi procesai, pavyzdžiui smėlio nuošliaužos. Spalį dar ir eksperimentiškai parodyta, jog tokius griovius gali sukurti garuojantis sausas ledas. Plačiau – Kąsneliuose DCXCV ir DCCXVI.

Šiemet buvo ir daugiau atradimų, susijusiu su Marso vandeniu, tiek šiandieniniu, tiek tolimos praeities. Nustatyta, kad po ledynais skysto vandens ežerų greičiausiai nėra (Kąsnelis DCCXXI); tačiau gana daug vandens gali būti užrakinta uolienose 10-20 km gylyje (Kąsnelis DCLXXXIV). Vandens skverbimasis į tuos gilius rezervuarus tolimoje praeityje greičiausiai vyko lėtai, o tai galėjo stabilizuoti planetos klimatą (Kąsnelis DCCX). Atrasta ir daugiau įrodymų, kad Marsas išsausėjo netolygiai, o per keletą pasikartojančių džiūvimo-drėkimo etapų; štai Jezero kraterį vanduo skalavo tikrai ne kartą (Kąsnelis DCCXII). Bent kurį laiką Jezero krateryje sąlygos priminė Žemės tropikus ir buvo labai lietingos (Kąsnelis DCCXXII).

Rugsėjį pateikti aiškūs įrodymai, paremti seisminių bangų sklidimu, jog Marsas turi kietą branduolį. Anksčiau buvo žinoma, kad jis turi skystą branduolį, bet nebuvo aišku, ar po juo yra ir kietasis. Plačiau – Kąsnelyje DCCX.

Galiausiai, lapkritį nustatyta, jog Marse tikrai žaibuoja. Anksčiau apie tai buvo įtariama, tačiau tiesioginių įrodymų nebuvo pavykę gauti; dabar mokslininkai juos tiesiogine to žodžio prasme išgirdo, analizuodami Perseverance mikrofono padarytus įrašus. Plačiau – Kąsnelyje DCCXXII.

***

Jupiterio amoniakas. Sausio mėnesį nustatyta, kad Jupiterio debesys susidaro gerokai aukštesniame slėgyje, nei ledu virsta amoniakas. Tai buvo labai netikėta, nes manoma, kad debesys sudaryti būtent iš šios molekulės kristalų. Tada buvo spekuliuojama apie kitokią debesų cheminę sudėtį, bet balandį pasiūlytas kitoks paaiškinimas: audrų metu amoniakas nunešamas į gilesnius sluoksnius, kur susimaišo su vandeniu, suformuoja “sniego gniūžtes” ir išlieka tame gylyje, kaip jį ir matome. Plačiau – Kąsneliuose DCLXXVI ir DCLXXXVIII.

***

Tarpžvaigždinis svečias. Liepos pradžioje aptiktas vos trečias žinomas tarpžvaigždinis objektas Saulės sistemoje – kometa 3I/ATLAS. Pirminiai duomenys sufleravo, jog objektas gali būti labai didelis, kone 20 kilometrų skersmens, bet vėliau dydis patikslintas ir sumažintas iki maždaug kilometro ar poros. Netrukus pastebėtos įvairios objekto cheminės sudėties anomalijos, kurios šiaip neturėtų stebinti, turint omeny, kad 3I/ATLAS susiformavo labai toli nuo Saulės sistemos. Artėdamas prie Saulės, objektas ėmė sparčiai ryškėti; tai irgi atrodė anomalu, bet vėliau paaiškinta kaip natūrali ledo tirpimo ir sąveikos su gausiu popaviršiniu metalų sluoksniu pasekmė. Kometa, žinoma, sulaukė ir daug žiniasklaidos bei įvairaus lygio sensacijų mėgėjų dėmesio. Plačiau – Kąsneliuose DCCI, DCCVII, DCCXV, DCCXVIII ir DCCXXVII bei pažintiniame straipsnyje apie tarpžvaigždinius objektus.

***

Devintosios planetos paieškos. Nuo 2016 metų, kai jos egzistavimas buvo apskaičiuotas teoriškai, mokslininkai nesiliauja ieškoti Devintosios planetos. Birželį buvo paskelbta, kad archyviniuose duomenyse aptikti du objektai, kurių spektras, padėtis danguje ir judėjimas atitinka Devintosios planetos prognozes. Kol kas nežinia, ar kuris nors iš jų tikrai pasirodys esąs Devintoji planeta. Plačiau – Kąsnelyje DCXCIX.

Laiqualasse