Dažniau skaitantys mano tinklaraštį žino, kad apie juodąsias skyles čia rašau neretai. Jų – bent jau supermasyviosios populiacijos – įtaka galaktikų evoliucijai tikrai reikšminga. Mažos, arba žvaigždinės, juodosios skylės taip pat turi įvairų įdomų poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, į žvaigždę įkritusi juodoji skylė gali sukelti supernovą; panašu, kad dabar tokią pirmą kartą aptikome. Be to, grupė žvaigždinių juodųjų skylių spiečiaus centre gali pagreitinti jo žvaigždes ir sukelti įspūdį, kad matome ne spiečių, o nykštukinę galaktiką. Didelės juodosios skylės kartkartėmis suaktyvėja – dabar atrasta galaktika, kurioje tai nutiko maždaug prieš šimtą metų. Kitose naujienose – planetų poveikis Saulės aktyvumo ciklams, Marso debesys ir (dar vienas) mažųjų raudonųjų taškelių kilmės modelis. Gero skaitymo!
***
Planetų poveikis Saulės ciklams. Saulės aktyvumas kinta ciklais. Žymiausias yra vienuolikos metų Saulės dėmių ciklas, bet pastebimi ir trumpesni, bei ilgesni svyravimai. Net ir didžiausio aktyvumo metu Saulė yra gana nuosaiki, lyginant su panašaus amžiaus ir masės žvaigždėmis. Tokia anomalija – didelė mįslė astrofizikams, o aktuali ir visiems mums, nes Saulės aktyvumas kelia pavojų mūsų prietaisams, astronautams ir netgi pačiai Žemei. Dabar mokslininkai pasiūlė idėją, kad tiek Saulės nuosaikumą, tiek įvairių periodų svyravimus galima paaiškinti vienu mechanizmu: gravitaciniu planetų poveikiu Saulės dinamo procesams. Jau seniau pastebėta, kad Veneros, Žemės ir Jupiterio kuriamos potvyninės jėgos Saulę veikia netolygiai, o sustiprėja ir susilpnėja maždaug 11 metų periodu. Naujajame tyrime mokslininkai detalizavo sinchronizacijos modelį, kuriame planetų poveikis sužadina specifines magnetines bangas Saulės tachoklinoje – pereinamajame sluoksnyje tarp vidinės spinduliuotės dominuojamos ir išorinės konvekcinės zonų. Jie patvirtino, kad bendras trijų bangų poveikis sukuria 11,07 metų ritmus, kurie atitinka saulės dėmių ciklą. Tačiau modelis atskleidė dar vieną svarbų 1,723 metų periodą. Šis sutampa su anksčiau išmatuotu vadinamuoju kvazi-dvimečiu svyravimu (quasi-biennial oscillation, QBO) atmosferoje. Trumpasis ciklas veikia įvairius Saulės aktyvumo aspektus. Be to, jis puikiai sutampa su Žemėje matuojamais kosminės spinduliuotės sustiprėjimais ties paviršiumi: tyrėjai nustatė, kad šie įvykiai nutinka QBO stiprėjimo fazės metu. Kartu modelis paaiškina, kodėl Saulės aktyvumas yra santūresnis nei kitų panašių žvaigždžių: QBO sumenkina 11 metų ciklo maksimumo pasireiškimą. Tyrėjai taip pat aptiko, kad 11,07 metų ciklas kartais gali apsiversti – po trumpalaikio sutrikdymo Saulės magnetinio lauko svyravimai pasislenka per 11 arba išvis per 5,5 metų. Tokie pokyčiai gali paaiškinti Atlanto vandenyne ir kai kuriuose ežeruose stebimus dumblių augimo duomenis, kuriuose matyti 5,5 metų periodiškumai. Anksčiau buvo manoma, kad jie visiškai geologinės ar biologinės kilmės. Šie rezultatai rodo, kad planetų gravitacija gali formuoti žvaigždžių aktyvumą ir paaiškinti Saulės išskirtinumą tarp panašių žvaigždžių. Tyrimas publikuotas Solar Physics.
***
Patikslintas Merkurijaus susitraukimo mastas. Planetos formuojasi karštos ir ilgainiui atvėsta. Vėsdamos jos traukiasi, o paviršiuje susiformuoja charakteringi geologiniai dariniai – trūkiai ir raukšlės. Žemėje tokių darinių nematyti, nes tektoninių plokščių judėjimas juos reguliariai panaikina. O štai Merkurijuje jų aptikta gausiai, tad aišku, kad artimiausia Saulei planeta per savo istoriją gerokai sumažėjo. Tačiau mokslininkai iki šiol nesutaria, kiek tiksliai: ankstesnių tyrimų rezultatai spindulio pokytį vertino nuo 1 iki 7 kilometrų. Dabar tyrėjai pritaikė naują metodą ir nustatė, kad Merkurijaus spindulys sumažėjo bent 2-3,5 kilometro. Ankstesni vertinimai skyrėsi todėl, kad mokslininkai naudojo skirtingus lūžių skaičiavimo metodus – vieni skaičiavo visas matomas struktūras, kiti tik didžiausias ir aiškiausias. Naujojo tyrimo autoriai pritaikė vadinamąjį kontinuumo aproksimacijos metodą, kuris atsižvelgia ne tik į lūžių skaičių, bet ir į jų ilgius bei poslinkius. Šis metodas leidžia susieti didžiausio lūžio savybes su visos jų sistemos savybėmis ir taip įvertinti deformacijas net tada, kai aptikta tik dalis visų egzistuojančių lūžių. Tyrėjai išanalizavo tris skirtingus duomenų rinkinius, kuriuose buvo surinkti skirtingi lūžių skaičiai, ir visais atvejais gavo panašius rezultatus. Net konservatyviausiais parametrais apskaičiuotas Merkurijaus spindulio sumažėjimas siekia 2-3,5 kilometro per 4,5 milijardo metų trunkančią planetos istoriją. Rezultatai svarbūs supratimui apie mažųjų planetų evoliuciją – jie rodo, kad net santykinai mažos planetos gali patirti reikšmingus globalius deformacijos procesus. Taip pat šie duomenys padės tiksliau modeliuoti Merkurijaus vidaus struktūros raidą, šilumos šaltinius ir apykaitą bei dabartinę sandarą. Tyrimo rezultatai publikuojami AGU Advances.
***
Naktį Marse debesys tirštesni. Marsas turi atmosferą, tiesa, ji šimtą kartų retesnė už žemiškąją. Visgi ten irgi formuojasi debesys, daugiausiai sudaryti iš vandens ledo. Jų forma ir tankis keičiasi tiek per parą, tiek kintant metų laikams. Ilgą laiką debesys buvo stebimi vietinio vidurdienio ir popietės laikotarpiu, kai jie paprastai būna ploniausi. Dabar JAE Marso misijos orbitinis zondas pirmą kartą leido stebėti Marso debesis visą parą. Tyrėjai analizavo beveik dvejų Marso metų duomenis, surinktus infraraudonųjų spindulių spektrometru (EMIRS), ir aptiko aiškų debesų storio ir gausos svyravimą per parą. Nakties metu debesys paprastai būna du kartus storesni nei vidurdienį, o didžiausias jų tankis pasiekiamas ankstų rytą ir vakare. Ypač stori debesys formuojasi šaltojo sezono metu, kai Marsas labiausiai nutolęs nuo Saulės. Tuo metu debesų juosta susidaro arti planetos pusiaujo. Šiuo periodu optinis debesų tankis (sugeriamos šviesos dalis) svyruoja nuo 0,5 rytinio piko metu iki 0,15 vidurdienį. Rytinis debesų tankumo pikas dažniausiai įvyksta, kai Saulė pakilusi apie 15 laipsnių virš horizonto, tačiau tai priklauso nuo platumų ir sezonų. Šie paros ciklai atitinka modelius, kuriuose debesų formavimuisi pagrindinę įtaką daro šiluminiai potvyniai atmosferoje. Debesų pasiskirstymas erdvėje taip pat keičiasi paros metu: vidurdienį formuojasi debesys prie aukščiausių ugnikalnių, jie storėja popiet bei vakare; vakariniai debesys pasiskirsto plačiau arti pusiaujo, o rytiniai debesys daugiausiai matomi Tarsidės regione. Nakties debesys yra ypač svarbūs Marso klimato sistemai, nes jie veikia šilumos pasiskirstymą ir vandens apykaitą atmosferoje. Šie pirmieji išsamūs nakties debesų stebėjimai padės patikrinti atmosferos modelius. Duomenys taip pat atskleidžia, kad debesų formavimąsi stipriai veikia paviršiaus reljefo ypatybės, ypač ugnikalniai ir dideli baseinai. Tyrimas publikuotas Journal of Geophysical Research: Planets.
***
Patikslintas 3I/Atlas dydis. Liepos pradžioje aptiktas vos trečias tarpžvaigždinis svečias Saulės sistemoje. Pavadintas 3I/ATLAS, jis atrastas už Jupiterio orbitos, tačiau jau tada turėjo besiformuojančią kometinę uodegą. Be to, jis juda daug greičiau už pirmus du – 2017 metais aptiktą 1I/`Oumuamua ir 2019-ųjų 2I/Borisov: apie 60 km/s, arba daugiau nei 200 tūkstančių kilometrų per valandą. Pirminiais vertinimais, objektas galėjo būti didžiulis, net 20 kilometrų skersmens. Dabar, pasitelkę Hubble teleskopą, mokslininkai patikslino – sumažino – 3I/ATLAS dydį. Išmatavę objektą supančio švytėjimo savybes, tyrėjai apskaičiavo, jog jis per sekundę praranda maždaug 6-60 kilogramų dujų ir dulkių (tiksli vertė priklauso nuo tipinio dulkelių dydžio). Susidariusio vainiko centre matyti ir branduolio švytėjimas. Laikant, kad paviršius atspindi 4% krentančios Saulės šviesos, jo skersmuo neviršija 5,6 kilometro. Pasirinktas atspindžio koeficientas gerai atitinka panašių Saulės sistemos objektų savybes. Iš kitos pusės, branduolys negali būti mažesnis nei 320 metrų skersmens, nes priešingu atveju medžiaga iš jo negalėtų veržtis taip sparčiai, kaip tą daro. Ši riba atitinka anglies monoksido dujas, kurios yra lakiausios iš visų kometoms būdingų molekulių. Jei besiveržiančios dujos yra anglies dvideginis, minimalus skersmuo išauga iki 460 metrų, o jei vandens ledas – iki 1,6 kilometro. Taigi 3I/ATLAS dydis panašus į įprastinių ilgo periodo kometų. Objekto aktyvumas taip toli nuo Saulės rodo, kad jo sudėtyje gausu lakių medžiagų, greičiausiai vandens ledo ir anglies monoksido. Bendrai paėmus rezultatai patvirtina, kad bent kai kurie tarpžvaigždiniai objektai formuojasi labai panašiai kaip ir mūsų Saulės sistemos kūnai, tik kitų žvaigždžių aplinkose. Šie duomenys svarbūs suprantant planetų sistemų formavimąsi ir evoliuciją visoje Galaktikoje. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Neįprasti skysčiai karštose planetose. Ieškant gyvybės už Žemės ribų, paprastai vadovaujamasi požiūriu, kad reikia ieškoti vandens. Tai atrodo logiška: žemiškai gyvybei vanduo nepamainomas, taigi būtent šis skystis neretai laikomas būtina gyvybės sąlyga. Deja, daugelis žinomų egzoplanetų yra per karštos, kad jų paviršiuje galėtų egzistuoti skystas vanduo, todėl jos laikomos negyvybingomis. Tačiau ar skystis privalo būti vanduo? Grupė tyrėjų pateikė įdomią alternatyvą: karštose planetose su retomis atmosferomis gyvybei atsirasti ir išlikti galėtų pavykti padedant joniniams skysčiams. Taip vadinamos įvairios druskos, kurios išlieka skystos net vakuumui artimose sąlygose. Tyrėjai laboratoriniais eksperimentais parodė, kad joniniai skysčiai gali susiformuoti natūraliai iš sieros rūgšties ir azotą turinčių organinių molekulių. Sieros rūgštis gali būti vulkaninės kilmės, o organiniai junginiai dažnai randami kietuose kūnuose Saulės sistemoje, tad jų gali susidaryti ir egzoplanetose. Eksperimentai atskleidė, kad joniniai skysčiai susidaro ir išlieka specifinėmis sąlygomis: kai planetos paviršiuje nėra vandens, temperatūra siekia 300-470 kelvinų, o slėgis – iki 0,01 atmosferos. Šiomis sąlygomis sieros rūgštis laikinai gali suskystėti, ištirpinti organines medžiagas, o vėliau išgaruoti, palikdama joninio skysčio lašelius ar telkinėlius. Joniniai skysčiai pasižymi nepaprastai mažu garų slėgiu, todėl neišgaruoja ir gali išlikti stabilūs net planetose, kurios beveik neturi atmosferų. Joniniai skysčiai veikia kaip geras įvairių biomolekulių tirpiklis, tad juose gali vykti įvairios metabolinės reakcijos ir galbūt užsimegzti gyvybė. Tam reikia, kad nuo žalingo kosminės spinduliuotės poveikio juos apsaugotų planetos magnetinis laukas ar uolienų plyšiai. Kokios būtent reakcijos ten vyktų ir kaip galėtų atrodyti tokiuose telkiniuose užsimezgusi gyvybė, kol kas visiškai neaišku. Ji beveik neabejotinai būtų visiškai nepanaši į Žemės jūrose gyvenančius mikroorganizmus. Šis atradimas leidžia gerokai praplėsti potencialiai gyvybingų pasaulių apibrėžimą ir egzoplanetų, kurias verta tirti ieškant gyvybės ženklų, ratą. Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences.
***
Juodosios skylės sukelta supernova. Supernovos – žvaigždžių sprogimai – gali įvykti dėl kelių priežasčių. Dažniausiai jos nutinka, kai masyvi žvaigždė išeikvoja branduolinį kurą ir sprogsta kolapsuojant branduoliui. Kitą tipą sukelia nežabotos termobranduolinės reakcijos, kylančios baltojoje nykštukėje. Yra ir retesnių tipų, o dabar astronomai aptiko dar vieną: sprogimas greičiausiai kilo, kai masyvi žvaigždė susijungė su juodąja skyle. Supernova 2023zkd (skaičius nurodo atradimo metus, raidės koduoja datą) pasižymėjo keliais neįprastais bruožais: žvaigždė ėmė ryškėti net ketveri metai iki sprogimo, per paskutinius metus ryškėjo dar labiau, o po sprogimo turėjo du ryškumo maksimus, kuriuos skyrė 240 dienų. Spektroskopinė analizė atskleidė sudėtingą medžiagos judėjimo vaizdą: ašigalių kryptimi daugiau nei tūkstančio km/s greičiu lekia helio turtinga medžiaga, o pusiaujo srityje matoma lėtesnė (400 km/s) vandenilio turtinga tėkmė. Asimetriškas medžiagos pasiskirstymas rodo, kad sprogimas įvyko sudėtingoje sistemoje, kuri dar prieš sprogimą buvo netolygiai praturtinta žvaigždės medžiaga. Tyrėjai apskaičiavo, kad supernovos šviesis neįprastai kito dėl sąveikos su apie 5-6 Saulės masių medžiagos kiekiu, kuris buvo išmestas iš sistemos per du etapus – prieš 3-4 metus ir prieš 1-2 metus iki sprogimo. Tokia didelė medžiagos praradimo sparta galima tik dviem atvejais. Pirmasis – medžiaga krinta į juodąją skylę viršydama vadinamąją Edingtono ribą, tad spinduliuotės slėgis dalį medžiagos išmeta į šalis. Antrasis – masyvi žvaigždė patyrė kelis ilgalaikius išsiveržimus. Įvertinę kelis galimis scenarijus, mokslininkai padarė išvadą, kad labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra masyvios (bent 30 Saulės masių) žvaigždės, praradusios išorinį vandenilio sluoksnį, susijungimas su kompanione juodąja skyle. Perturbacijos po susijungimo sukėlė katastrofišką medžiagos praradimą ir, galiausiai, supernovos sprogimą. Taigi SN 2023zkd yra pirmasis naujo supernovų tipo pavyzdys. Kaip ir termobranduolinės supernovos baltosiose nykštukėse, ši kyla dvinarėje sistemoje, tačiau visiškai kitokioje. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Tamsus spiečius ar galaktikėlė? Daugybė astronominių objektų yra blausūs ir maži, tad nustatyti detalias jų savybes ir prigimtį – tikras iššūkis. Vienas iš tokių dilemą keliančių uždavinių – atskirti labai blausias nykštukines galaktikas nuo tamsių kompaktiškų žvaigždžių spiečių. Nykštukinės galaktikos turi daug tamsiosios materijos, todėl jose žvaigždės juda greičiau nei leistų pačių žvaigždžių gravitacija. Tuo tarpu žvaigždžių spiečiai susideda tik iš žvaigždžių, tad jų gravitacinis potencialas menkesnis ir žvaigždės juda lėčiau. Tačiau yra ir trečia galimybė – tamsusis žvaigždžių spiečius, kuriame žvaigždės irgi juda neįprastai greitai, bet ne dėl tamsiosios materijos, o dėl centre esančių juodųjų skylių telkinio. Dabar mokslininkai iškėlė hipotezę, kad neseniai aptiktas žvaigždžių telkinys Didžiosios Lokės III gali būti būtent toks tamsusis spiečius. Objekto masės ir šviesos santykis tūkstančius kartų viršija Saulės – tai būdinga nykštukinėms galaktikoms. Iš kitos pusės, jo dydis tesiekia keletą parsekų, panašiai kaip kamuolinių žvaigždžių spiečių. Tyrėjai pasitelkė N-kūnų skaitmeninius modelius, skirtus būtent gravitacijos palaikomų įvairios masės kūnų sistemų raidai tirti, ir nustatė, kad Didžiosios Lokės III savybes gali paaiškinti ir tamsusis spiečius. Juodosios skylės jo centre kilusios iš masyviausių žvaigždžių; jų gravitacija greitina mažesnių žvaigždžių „garavimą“ į išorę. Žvaigždės, likusios spiečiuje, išlaiko didesnį greitį, nei tikėtumėmės tokios masės spiečiui, o masės ir šviesio santykis išauga. Modeliavimas rodo, kad spiečius tamsiuoju virto prieš maždaug 4 milijardus metų, o per artimiausią milijardą metų praras beveik visas likusias šviečiančias žvaigždes. Po to dar per milijardą metų išsiskirs ir centrinis juodųjų skylių posistemis. Tyrėjai išnagrinėjo įvairių tamsiųjų spiečių evoliuciją ir nustatė, kad savybėmis jie yra tarpiniai tarp kamuolinių spiečių ir nykštukinių galaktikų. Atradimas rodo, kad kai kurie objektai, kuriuos laikome nykštukinėmis galaktikomis, gali būti išsivysčiusių žvaigždžių spiečių likučiai. Atskirti juos padės tik žvaigždžių greičių matavimai. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Galaktika NGC 1309 nuo mūsų nutolusi apie 36 megaparsekus. Ji maždaug trigubai mažesnė už Paukščių Taką, tačiau pasižymi gana sparčia žvaigždėdara – spiralinėse jos vijose matyti gausybė mėlynų žvaigždėdaros regionų. Jauna žvaigždžių populiacija reiškia, kad galaktikoje randame ir daug kintančiųjų žvaigždžių cefeidžių, kurios naudojamos dideliems kosminiams atstumams matuoti. Taip pat šioje galaktikoje aptiktos dvi supernovos, kurios tinka dar tolimesnių atstumų matavimams. Cefeidės ir supernovos toje pačioje galaktikoje – ne pats dažniausias derinys, taigi NGC 1309 yra viena iš nedaugelio galaktikų, kurias galime panaudoti šiems dviem indikatoriams kalibruoti tarpusavyje. Nuo kalibracijos priklauso didžiausių kosminių atstumų matavimo tikslumas, o nuo jo – mūsų žinios apie Visatos plėtimosi spartą.
***
Bundantis supermasyvus juodosios skylės branduolys. Galaktikų spiečių centruose paprastai randame milžiniškas ypatingai ryškias galaktikas su aktyviais branduoliais. Aktyvus branduolys nėra nuolatinis objektas, o reiškinys: supermasyvi juodoji skylė dažnai būna ramybės būsenoje, ir tik kartais nubunda bei suaktyvėja. Aktyvumo ciklus lemia sudėtingos sąveikos tarp karštų dujų judėjimo, žvaigždžių formavimosi ir juodosios skylės akrecijos bei grįžtamojo ryšio. Dabar astronomai aptiko galaktikų spiečių CHIPS 1911+4455, kuriame galima stebėti, kaip supermasyvi juodoji skylė prabunda iš miego. Spiečius nutolęs tiek, kad jo šviesa iki mūsų keliavo 5 milijardus metų. Stebimu metu jo centrinėje galaktikoje vyksta du svarbūs reiškiniai: intensyvi žvaigždėdara ir ką tik prasidėjęs aktyvaus branduolio epizodas. Stebėjimams tyrėjai pasitelkė radijo teleskopus, sujungtus į interferometrines sistemas, ir pasiekė net 0,01-20 kiloparsekų erdvinę skyrą. Mažiausiuose masteliuose aptiktas kompaktiškas branduolys su simetriškomis, vos 30 parsekų ilgio čiurkšlėmis – tai rodo, kad aktyvus branduolys pradėjo veikti tik prieš 100 metų ar panašiai. Didesniuose masteliuose matomos blausios radijo struktūros, kurios driekiasi į pietus ir sutampa su žvaigždėdaros regionais. Radijo spinduliuotės analizė parodė, kad centrinėje galaktikoje žvaigždės formuojasi 100-155 Saulės masių per metus sparta – šis vertinimas sutampa su regimųjų ir infraraudonųjų spindulių matavimais. Ankstesni rentgeno spindulių tyrimai atskleidė, kad šiame spiečiuje sparčiai vėso karštos dujos, o tai galėjo suteikti „maisto” tiek žvaigždžių formavimuisi, tiek juodajai skylei. Tyrėjai mano, kad CHIPS 1911+4455 atstovauja pereinamąją galaktikų spiečių evoliucijos fazę, kai supermasyvus branduolys tik pradeda reaguoti į gausų vėstančių dujų srautą centro link. Šis atradimas padeda geriau suprasti, kaip sąveikauja žvaigždėdara, aktyvūs galaktikų branduoliai ir galaktikų spiečių evoliucija. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Vietinės grupės ateitis tolybėse. Paukščių Takas ir kaimyninė Andromeda – dvi masyviausios Vietinės galaktikų grupės narės. Jas supa daugiau nei šimtas palydovinių galaktikų, o dvi didžiosios artėja viena prie kitos ir po kelių miljardų metų pradės jungtis į vieną. Kaip šis procesas vyks ir kokią įtaką turės nykštukinėms palydovėms? Atsakymo ieškoti galima dvejopai: skaitmeniniais modeliais ir stebint kitas, panašiai atrodančias, sistemas realioje Visatoje. Dabar astronomai pirmą kartą atliko tokius stebėjimus: išnagrinėjo besijungiančių spiralinių galaktikų porą ir jų nustatė, kad aplink jas formuojasi tvarkinga palydovių sistema. NGC 5713 ir NGC 5719 dydžiu panašios į Paukščių Taką, jas supa bent 14 žinomų palydovių. Sistemos būsena šiuo metu primena tai, ką Vietinė grupė turėtų pasiekti po trijų milijardų metų: tarp pagrindinių galaktikų jau nusidriekęs dujų tiltas, o galaktikas skiria aštuonis kartus mažesnis atstumas, nei mus nuo Andromedos. Tyrėjai išmatavo palydovinių galaktikų judėjimo greičius ir erdvines padėtis aplink šią porą. Paaiškėjo, kad palydovai juda ne chaotiškai, o sudaro aiškią kinematinę struktūrą – yra išsidėstę daugmaž diske. Skirtingų galaktikų judėjimo greičiai nuo vidutinio sistemos greičio skiriasi iki 67 kilometrų per sekundę. Be to, palydovai pasiskirsto į du pogrupius, kurių abiejų judėjimas sutampa su pagrindinių galaktikų orbitos plokštuma. Šie stebėjimai atskleidžia, kad didelių galaktikų susiliejimas kartu suformuoja ir tvarkingą aplink besisukančių palydovinių galaktikų sistemą. Rezultatai padės geriau suprasti, kaip ateityje gali keistis Paukščių Takas ir jo aplinka, kai artės ir vyks jungimasis su Andromedos galaktika. Tyrimo rezultatai publikuoti MNRAS.
***
Mažųjų raudonųjų taškelių kilmė. Vienas iš netikėtų James Webb teleskopo atradimų – naujas galaktikų tipas, pramintas mažais raudonais taškeliais (angl. Little Red Dots, LRD). Jie pasižymi nepaprastai kompaktiška sandara – spinduliai įprastai neviršija 300 parsekų (Paukščių Takas – apie šimtą kartų didesnis). Taip pat jie labai raudoni ir ryškūs, švyti kone kaip kvazarai. Daugiausiai jų randama maždaug milijardo metų amžiaus Visatoje. Kol kas nėra vieningai sutariama, kokia jų prigimtis; hipotezių įvairovė apima aktyvius galaktikų branduolius, ypatingai dulkėtas galaktikas ir supermasyvias žvaigždes. Dabar mokslininkai pasiūlė dar vieną galimą paaiškinimą: LRD yra galaktikos, susiformavusios iš labai lėtai besisukančių tamsiosios materijos halų. Lėtai besisukantys halai negali efektyviai išsklaidyti krintančios medžiagos, todėl ji susitelkia labai kompaktiškose struktūrose. Taigi jei LRD formuojasi viename procente lėčiausiai besisukančių halų, jų savybės gerai atitiktų stebimas. Tos savybės – ne tik kompaktiškumas, bet ir kiekis bei pasiskirstymas erdvėje. Tyrėjų teigimu, LRD randami daugiausiai 0,6-1,5 milijardo metų Visatoje dėl dviejų veiksnių sąveikos: kompaktiškų objektų raidos ir tolimesnių objektų šviesio mažėjimo. Vėlesniais laikais LRD būtų ryškūs, tačiau jie labai reti, o ankstesniais – dažni, bet pernelyg blausūs. Papildomas modelio patvirtinimas – LRD telkiasi mažais masteliais, o jų spektruose matomi ypač tankių branduolių požymiai. Abu požymiai atitinka lėtai besisukančių halų modelio prognozes. Šie rezultatai rodo, kad LRD nėra fundamentaliai skirtinga galaktikų populiacija, o natūrali galaktikų formavimosi išskirtinėse, mažą judesio kiekio momentą turinčiose, aplinkose. Atradimas keičia supratimą apie ankstyvosios Visatos galaktikų įvairovę ir rodo, kad net ekstremalūs objektai gali būti paaiškinti standartiniais formavimosi modeliais. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.
***
Multivisata minima daugybėje fantastinių kūrinių. Kartais apie ją svarsto ir fizikai. Ar turime kokių nors įrodymų, kad ji egzistuoja? Kaip tokie įrodymai išvis galėtų atrodyti? Apie tai pasakoja PBS Space Time:
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse