Kiekvienas objektas Visatoje, išskyrus turbūt elementariąsias daleles, susideda iš mažesnių, Kartais jie tokie maži, kad atskirai kalbėti apie juos nebūtina – kad suprastume, kaip veikia kėdė, nereikia žinoti apie atomų išsidėstymą ir jų tarpusavio ryšius. Kartais struktūriniai elementai kaip tik labai svarbūs. Štai planetinės sistemos paprastai būna plokščios, bet dabar aptikta viena, kurioje dvi planetos turi nemažą kampą tarp orbitų. Aplink galaktikas esama debesų, kurie dažnai krenta į jas. Manoma, kad tai tarpgalaktinės, kone pirmykštės struktūros, bet štai prie galaktikos M83 aptikti debesys turi daug molekulių – iš kur jos atsirado? Kulkos spiečius – milžiniška galaktikų struktūra – pasirodo susideda ne iš dviejų, o iš bent keturių besijungiančių spiečių. O pirmykštėje Visatoje esančių galaktikų stebėjimai atskleidė pirmuosius diskų formavimosi požymius. Kitose naujienose – neįprastos Saulės audros analizė, Veneros temperatūros variacijos ir trečias tarpžvaigždinis svečias. Gero skaitymo!

***

Saulės audros galingumo paaiškinimas. Saulėje kartais įvyksta žybsniai, kurių metu magnetiniame lauke sukaupta energija išspinduliuojama ryškiu ultravioletinės ir rentgeno spinduliuotės pliūpsniu. Kartu kartais išmetamas plazmos pliūpsnis. Jei toks užtaisas pasiekia Žemę, įvyksta geomagnetinė audra, kuri gali pakenkti tiek mūsų kosminiams prietaisams, tiek ir žmonių sveikatai. Viena tokia audra įvyko prieš dvejus metus, 2023-ųjų balandžio 23 dieną. Dviem dienom anksčiau Saulė iššovė plazmos pliūpsnį, tačiau jis atrodė gana kuklus ir skriejo ne visai tiksliai į Žemę. Taigi mokslininkai tikėjosi nebent nedidelės audros. Visgi realybėje ji buvo milžiniška. Kodėl taip nutiko? Naujame tyrime pateikiamas atsakymas, paremtas net penkių Saulės stebėjimų zondų duomenimis. Pasirodo, pliūpsnis buvo paleistas iš zonos netoli didžiulės vainiko skylės. Tokios skylės kartais atsiveria Saulės vainike, o pro jas Saulės vėjas veržiasi daug greičiau, kaip oras iš suplyšusio baliono. Būtent toks greitas vėjo srautas pastūmė plazmą ir nukreipė ją Žemės link. Be to, plazma pasisuko taip, kad jos magnetinis laukas išsidėstė priešingai nei Žemės, o tai leido jiems lengviau susijungti ir atvėrė plazmai kelią į Žemės atmosferą. Tai paaiškina, kodėl audra kilo daug stipresnė, nei prognozuota. Kitame tyrime nustatyta, kad šios audros metu gerokai atvėso Žemės termosfera – atmosferos regionas 130-200 km aukštyje. Tai pirmas kartas, kai toks reiškinys stebimas realiu laiku. Skirtingose vietose temperatūra sumažėjo nuo 50 iki 110 laipsnių. Vėsdama termosfera susitraukia, o tai sumažina jos pasipriešinimą žema orbita skriejančių palydovų judėjimui. Taigi palydovai savo orbitose išlieka ilgiau. Dažnai tai yra privalumas, bet jei palydovą planuota sąmoningai sudeginti Žemės atmosferoje, pailgėjęs šio proceso laikas gali sukelti ir problemų. Tyrimų rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal (apie audros prigimtį) ir JGR Space Physics (apie termosferą).

***

Veneros temperatūros variacijos. Žemę supa dešimtys palydovų, skirtų klimato stebėjimams. Jie matuoja vandenynų temperatūrą, debesuotumą, miškų spalvos pokyčius, dykumų augimą ar nykimą ir įvairiausias kitas planetos savybes. Kartais į jų nuotraukas patenka ir Venera, kai yra netoli Žemės disko, stebint iš palydovo padėties. Dabar mokslininkai išnagrinėjo beveik penkis šimtus tokių atsitiktinių nuotraukų ir nustatė Veneros temperatūros svyravimus per pastarąjį dešimtmetį. Himawari (japoniškai „saulėgrąža“) kosminiai teleskopai Žemę stebi nuo 1977 metų. Naujausi serijos atstovai, Himawari-8 ir Himawari-9, darbą pradėjo 2015 metais. Peržiūrėję dešimties metų archyvus, tyrėjai rado 437 nuotraukas, kuriose matyti ir Venera. Hiwamari zondai naudoja dešimt filtrų, kurie mato infraraudonąją ir regimąją šviesą. Labiausiai dėmesį patraukė maždaug septynių mikrometrų ilgio bangų spinduliuotės duomenys – jie parodė reikšmingus viršutinės atmosferos temperatūros pokyčius. Skirtingose nuotraukose užfiksuoti temperatūros skirtumai siekė maždaug 5-7 laipsnius. Tai reiškia, kad Veneros atmosfera saulėtekio metu nėra visada vienoda. Jos temperatūra priklauso ne tik nuo Saulės šilumos, bet ir nuo potvynio bangų, kurios ritasi aplink planetą. Apie tokį ryšį buvo spėjama seniau, bet naujieji duomenys yra tvirčiausias jo egzistavimo įrodymas. Be to, įvertintas infraraudonasis Veneros šviesis yra keliolika procentų aukštesnis už apskaičiuotą iš Veneros zondo Akatsuki duomenų. Tai gali reikšti prastą Akatsuki zondo kalibraciją, į kurią reikės atsižvelgti ateityje. Apskritai šis tyrimas atskleidžia, kokie svarbūs yra ilgalaikiai platų spektrą apimantys duomenys, norint suprasti Veneros atmosferos evoliuciją. Tyrimo rezultatai publikuojami Earth, Planets and Space.

***

Gyvybės nebuvimo Marse priežastis. Jauname Marse buvo skysto vandens, kurio savybės tiko gyvybei. Tuomet kodėl nerandame jokių Marso gyvybės pėdsakų? Gali būti, kad tiesiog nepakankamai atidžiai ieškome. Bet gal jos niekada ir nebuvo? Taip galėjo nutikti todėl, kad Marsas nuo pat gimimo buvo pasmerktas tapti dykuma. Vandens telkiniai ten egzistuodavo trumpai ir ne visoje planetoje. Tokias liūdnas išvadas mokslininkai daro remdamiesi skaitmeniniais modeliais ir naujais Curiosity atradimais. Marsaeigis Curiosity, šiuo metu tyrinėjantis Gale kraterį, metų pradžioje aptiko uolienų, kuriose gausu karbonatų. Šie mineralai formuojasi sugerdami anglies dvideginį iš atmosferos. Tyrimo autoriai sumodeliavo, kaip šis procesas kartu su kitais, vykstančiais Marse, keitė planetos klimatą per milijardus metų. Gautas rezultatas – karbonatų formavimasis sparčiai šaldė planetą ir ją išdžiovino. Nors tik susiformavusi ji turėjo labai tankią atmosferą, o šiltnamio efektas užtikrino skysto vandens egzistavimą, gana greitai jo ėmė nepakakti. Paradoksalu, tačiau paskatą tam davė šiltėjanti Saulė. Tik gimusi ji buvo maždaug trečdaliu blausesnė, nei dabar, bet vėliau tolygiai kaito ir ryškėjo. Ledas Marse ėmė tirpti, vanduo paskatino karbonatų formavimąsi, anglies dvideginio sumažėjo ir vanduo vėl sustingo. Toks cikliškas procesas vyko kelis milijardus metų, tačiau Marso orbitos svyravimai neleido jam nusistovėti. Taigi Marso klimatas varijavo – kartais planeta sušildavo ir joje atsirasdavo vandens telkinių, bet tarp šių laikotarpių buvo vis ilgėjantys šalto ir sauso klimato periodai. Žemėje panašus ciklas irgi reguliuoja klimatą, tačiau stabilesnė mūsų planetos orbita bei tektoninių plokščių ir ugnikalnių egzistavimas užtikrina daug nuosaikesnius klimato pokyčius. Staigūs Marso klimato pokyčiai bei ilgi sausi laikotarpiai tikrai nepadėjo formuotis gyvybei. Ar to pakako užgniaužti bet kokioms gyvybės užuomazgoms, kol kas pasakyti negalime. Tad marsietiškos gyvybės paieškos tęsiasi, bet optimizmo lieka mažiau. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Aptiktas trečias tarpžvaigždinis svečias. 2017 metais pirmą kartą aptikome objektą Saulės sistemoje, kuris atskrido iš kažkur kitur. Po poros metų aptiktas antras toks. Dabar paskelbta apie trečią. Objektas, iš pradžių gavęs katalogo numerį A11pl3Z, o netrukus pavadintas 3I/Atlas, pastebėtas netoli Jupiterio orbitos. Jis aptiktas liepos 1 dieną, o netrukus apskaičiuoti judėjimo trajektorijos parametrai parodė, kad tai tikrai nėra Saulės sistemos kūnas. Jo greitis Saulės atžvilgiu siekia apie 60 km/s. Tokiu greičiu judantis objektas lengvai pabėgtų nuo Saulės gravitacijos net ir būdamas gerokai arčiau žvaigždės, nei Merkurijus. Ties Jupiteriu pabėgimo greitis tėra mažiau nei 20 km/s. Atlasas (Atlantu jo vadinti neišeina, nes pavadinimas paskirtas pagal aptikimo nuotrauką padariusią automatinę asteroidų paieškos sistemą ATLAS) vis dar artėja prie Saulės, o metų pabaigoje pralėks kiek arčiau jos, nei Marsas. Nei Marsui, nei juo labiau Žemei pavojaus jis nekelia. Kūnas yra didelis – greičiausiai bent penkių kilometrų skersmens, o galbūt ir 20-ies. Tikslų skersmenį nustatyti kol kas neįmanoma, jis vertinamas tik pagal atspindimos Saulės šviesos intensyvumą. Be to, pastebėta už kūno besidriekianti neryški uodega; tai rodo, kad jis susideda daugiausiai iš ledo, kuris jau ima garuoti artėjant prie Saulės. Apskritai Saulės sistemoje tarpžvaigždinių objektų turėtų būti gausu – pagal kai kuriuos vertinimus, daugiau nei 10 tūkstančių bet kuriuo momentu. Tiesa, dauguma jų mažyčiai irba labai toli nuo Saulės, tad beveik nepastebimi. Neseniai darbą pradėjusi Veros Rubin observatorija gali pakeisti situaciją; tikimasi, kad ji tokių svečių aptiks po vieną per savaitę. Daugiau informacijos apie Atlasą rasite The Sky Live.

***

Titanas kaip egzoplaneta. Cassini misija, tyrinėjusi Saturno sistemą 2004-2017 metais, daug dėmesio skyrė ir Titanui. Visgi tai vienas iš nedaugelio kūnų Saulės sistemoje, turinčių atmosferą. Pastaroji susideda daugiausiai iš azoto ir metano, su nedidelėmis įvairiausių kitų molekulių priemaišomis. Apie ją daug žinome iš zondo Huygens stebėjimų bei Cassini atliktų mėginių tyrimų. Taip pat turime ir daugybę atmosferos stebėjimų duomenų, o jie primena duomenis, kuriuos jau gauname ar netrukus gausime apie egzoplanetas. Taigi astronomai nusprendė patikrinti, ar dabartiniai analizės metodai pajėgūs nustatyti Titano atmosferos sandarą vien iš nuotolinių stebėjimų duomenų. Šiandieniniai metodai remiasi bandymais identifikuoti įvairių molekulių spektro požymius egzoplanetos atmosferos spektre. Tam juose daromos prielaidos apie tai, kokių molekulių verta ieškoti. Naujojo tyrimo autoriai parodė, kad šios prielaidos įtaką daro ne tik tam, kokias molekules aptiksime, bet ir kitų atmosferos parametrų nustatymui. Priklausomai nuo prielaidų apie retai pasitaikančias molekules, metano gausos vertinimai gali pakisti net iki trijų kartų. O ir retų molekulių „aptikti“ galima labai įvairių, nors iš tiesų atmosferoje jų ir nėra. Šie rezultatai rodo, kad egzoplanetų atmosferų analizei reikia gerokai patobulinti esamus modelius. Tam reikėtų atsižvelgti, pavyzdžiui, į cheminių reakcijų tinklus skirtingos sudėties atmosferose ir panaudoti šią informaciją, siekiant apriboti galimų atmosferos sandarų įvairovę realistiškais variantais. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Buriavimas kosmose skamba kaip oksimoronas – juk ten vakuumas, tai kas stums burę? O pasirodo, yra kam. „Vakuumas“ nereiškia visiškos tuštumos: Saulės vėjas ir netgi paprasčiausia šviesa kuria slėgį, kuris pakankamai didelę burę gali nustumti net gana greitai. Gali būti, kad toks kelionių metodas pasirodys tinkamiausias tarpžvaigždinėms misijoms. Apie jį pasakoja The Space Race:

***

Neplokščia planetų sistema. Saulės sistemos planetos skrieja beveik vienoje plokštumoje. Kitose planetinėse sistemose, kiek žinome, dažniausiai irgi. Tai – ne atsitiktinumas: planetinė sistema formuojasi iš paplokščio disko, taigi planetos jau gimsta labai panašios krypties orbitose. Kartais planetų tarpusavio sąveikos gali išmesti kurią nors jų į kitokią orbitą; Saulės sistemoje taip greičiausiai nutiko Plutonui, kurį Neptūno gravitacija „pasuko“ 17 laipsnių nuo plokštumos. O dabar pirmą kartą aptikta kompaktiška planetų sistema, kurios orbitų plokštumos nesutampa panašiai, kaip Plutono ir Neptūno. Sistema, identifikuojama kaip KOI-134, buvo stebėta Kepler teleskopu (KOI reiškia „Kepler Object of Interest“). Nors jos žvaigždė kartais pritemdavo, lyg praskriejant planetai, automatinė analizės sistema atmetė tokią interpretaciją, nes pritemimai vyko ne visai reguliariai – kartais kas 66 paras, kartais kas 67 ar net 68. Dabar mokslininkai, išnagrinėję duomenis iš naujo, padarė išvadą, kad skirtumai yra tranzitų laiko variacijos, nutinkančios dėl dviejų planetų tarpusavio gravitacinės sąveikos. Žvaigždės pritemimus iš tiesų sukėlė planeta, mase ir dydžiu panaši į Jupiterį. O pritemimų laiko (iki 20 valandų į vieną ar kitą pusę nuo vidurkio) ir trukmės (iki pusvalandžio) variacijas – kita planeta, kurios masė turėtų būti artima Saturno. Šios planetos tiesiogiai aptikti neišeina, nes ji netranzituoja. Kitaip tariant, jos orbita neša ją virš ir žemiau žvaigždės disko, žiūrint iš Žemės. Kampas tarp planetų orbitų plokštumų yra apie 15 laipsnių. Be to, antroji planeta, KOI-134c, vieną ratą aplink žvaigždę apskrieja dvigubai greičiau, nei pirmoji, KOI-134b; tokia konfigūracija vadinama rezonansu. Planetų sąveika nuolat keičia jų orbitas; tyrėjai prognozuoja, kad per kelis dešimtmečius KOI-134b taip pat nustos tranzituoti žvaigždės disku. Skaitmeniniais modeliais ištyrę įvairias galimas planetų konfigūracijos prigimties hipotezes tyrimo autoriai daro išvadą, jog jos į rezonansą pateko dar sistemos formavimosi metu. Taigi pradžioje jos turėjo suktis vienoje plokštumoje. Kaip tuomet pakito jų posvyrio kampai? Kol kas lieka neaišku; labiausiai tikėtinas būdas kartu turėtų padaryti planetų orbitas daug labiau elipsines, nei yra dabar. Šios sistemos išskirtinumas daro ją puikiu tyrimų objektu, siekiant patikrinti įvairius planetų tarpusavio sąveikų modelius. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Šioje nuotraukoje vienas greta kito telpa du labai skirtingi objektai. Dešinėje apačioje matome padrikąjį žvaigždžių spiečių NGC 6939, kurį nuo mūsų skiria apie 1700 parsekų. Sutapimo dėka, kairėje viršuje matoma spiralinė galaktika NGC 6946 atrodo panašaus dydžio. Iš tiesų ji yra apie 4000 kartų didesnė, tačiau ir 4000 kartų toliau. Visa nuotrauka apima maždaug vieną laipsnį, arba dvigubai daugiau už Mėnulio pilnatį. Galaktikoje per pastarąjį šimtmetį užfiksuota net dešimt supernovų – apie dešimt kartų daugiau, nei nutinka Paukščių Take. Nekeista, kad ji praminta Fejerverkų galaktika.

***

Supernovų modeliavimas dirbtiniu intelektu. Masyvios žvaigždės, kurių masė daugiau nei aštuonis kartus viršija Saulės, savo gyvenimą baigia galingais sprogimais – supernovomis. Tai ne tik dramatiški įvykiai patys savaime; jų poveikis juntamas per visą galaktiką. Sprogdamos žvaigždės išskiria milžiniškus energijos kiekius, paskleidžia sunkių cheminių elementų ir dulkių, kurie padeda kontroliuoti naujų žvaigždžių formavimąsi. Visi šie procesai trunka nuo tūkstančių iki milijonų metų ir dar ilgiau, tad mokslininkai juos tiria naudodami kompiuterinius modelius. Deja, detaliai modeliuoti supernovų poveikį itin sudėtinga. Sprogimai medžiagą išmeta ypatingai greitai ir turi tokį įvairialypį poveikį aplinkai, kad jiems sekti reikia išskirti santykinai mažyčius regionus aplink žvaigždę ir skaičiuoti trumpučiais laiko žingsneliais. Pavyzdžiui, nors likęs modelis galėtų būti skaičiuojamas šuoliuojant po šimtą metų vienu žingsniu, supernovos poveikį reikia sekti savaitėmis ar net paromis. Taigi modeliavimui reikalingi skaitmeniniai resursai išauga šimtus kartų. Dabar grupė mokslininkų sukūrė naują metodą šiai problemai spręsti. Jie papildė vieną skaitmeninio modeliavimo sistemą mašininio mokymosi ir statistiniais algoritmais. Toks „surogatinis modelis“, apmokytas naudojant ankstesnių detalių skaitmeninių modelių rezultatus, gali prognozuoti supernovų poveikį daug greičiau. Taip viso modelio skaičiavimams reikalingas laikas sutrumpėja apie keturis kartus – nuo poros metų vienai nedidelei galaktikai iki mažiau nei pusmečio. O tikslumo paaukoti nereikia: bandymų metu naujasis modelis atkūrė supernovos liekanos tankį, temperatūrą ir judėjimo greitį taip pat gerai, kaip ir ankstesni, keturgubai lėtesni, skaičiavimai. Šis proveržis leis mokslininkams tirti galaktikas išsamiau nei kada nors anksčiau: pavyzdžiui, sekti atskirų žvaigždžių gyvenimus ir mirtis visos galaktikos modelyje per kosmologines laiko skales. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Greiti debesys prie M83. Į Paukščių Taką iš visų pusių krenta dujų debesys. Tai tarpgalaktinė medžiaga, kuri lėtai, tačiau nuolatos, maitina mūsų Galaktiką ir palaiko naujų žvaigždžių formavimąsi. Dabar pirmą kartą panašūs debesys aptikti ir nuodugniai ištirti prie kitos galaktikos. Astronomų taikiniu tapo M83 – palyginus netolima spiralinė galaktika, žvaigždes formuojanti keletą kartų sparčiau, nei Paukščių Takas. Naudodami ALMA submilimetrinių bangų teleskopą, tyrėjai aptiko anglies monoksido spinduliuotę iš dešimties debesų, kurie juda gerokai kitokiu greičiu, nei galaktikos disko medžiaga. Devyni iš debesų juda link galaktikos, o vienas tolsta nuo jos. Kiekvieno debesies masė siekia apie 100 tūkstančių Saulės masių. Tai nėra daug, lyginant su visa dujų mase galaktikoje, tačiau nemažai, kad nukritęs į galaktiką debesis galėtų reikšmingai paveikti žvaigždžių formavimosi procesą aplink. Tyrėjai patikrino ir atmetė dvi galimas alternatyvias debesų kilmės hipotezes. Jie nėra supernovų sprogimų padariniai, nes nesutampa su žinomomis supernovų liekanomis, be to, dauguma krenta į galaktiką, o ne tolsta. Be to, jie negali būti ir seniai supernovų išmestos dujos, grįžtančios į galaktiką kaip fontano srautas, nes debesų kinetinė energija ir greičiai tokiam scenarijui per dideli. Taigi debesys krenta į M83 iš tarpgalaktinės erdvės. Turint omeny jų kilmę, labai įdomu, kad jie aptikti pagal molekulių spinduliuotę. Paprastai manoma, kad tarpgalaktiniai debesys turėtų būti gana karšti ir susidėti daugiausiai iš vandenilio ir helio. Kodėl į M83 krentantieji turi daug anglies monoksido molekulių, kurioms formuotis reikėtų šaltesnių ir sudėtingesnių sąlygų? Atsakymo reikės palaukti. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Kulkos spiečiaus masės struktūra. Kulkos spiečius, esantis maždaug 1,1 gigaparseko atstumu, yra milžiniškų galaktikų spiečių susidūrimo vieta. Kartu tai – viena svarbiausių laboratorijų tamsiajai medžiagai tirti. Būtent šis objektas suteikė vienus pirmųjų ir aiškiausių įrodymų, jog didžioji dalis visatos masės yra nematoma. Dabar, naudojant James Webb kosminio teleskopo duomenis, sukurtas detaliausias Kulkos spiečiaus masės žemėlapis, kuris rodo jį esant sudėtingesnį, nei manyta. Mokslininkai panaudojo gravitacinį lęšiavimą: reiškinį, kai spiečiaus gravitacija iškreipia ir sustiprina spinduliuotę, ateinančią iš dar tolimesnių galaktikų. Jie apjungė 146 stipriojo lęšiavimo signalus iš 37 sistemų ir gausius, daugiau nei 10 tūkstančių šaltinių, silpnojo lęšiavimo duomenis. Stipriuoju lęšiavimu vadinama situacija, kai matome kelis vieno tolimo objekto atvaizdus, o silpnuoju – nedidelį tolimo objekto formos pokytį. Tai leido geriau nei bet kada iki šiol atkurti spiečiaus masės pasiskirstymą. Pagrindiniai rezultatai yra du. Pirmasis – didesniojo iš besijungiančių spiečių masė driekiasi šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi ir susideda iš mažiausiai trijų pogrupių, kurių kiekvienas sutampa su ryškiausiomis galaktikomis. Mažesnysis spiečius kompaktiškesnis, pailgas rytų-vakarų kryptimi ir turi vieną dominuojantį masės maksimumą. Antrasis rezultatas – blausi tarpgalaktinė šviesa – žvaigždžių, nepriklausančių jokiai galaktikai, spinduliuotė. Ji driekiasi nuo mažesnio spiečiaus link pagrindinio. Šis pėdsakas tiksliai sutampa su masės pasiskirstymu. Abu kartu šie rezultatai rodo, kad Kulkos spiečių sudarantys du nariai nėra vienalyčiai, o jų jungimosi istorija sudėtingesnė, nei buvo galima spręsti iš ankstesnių tyrimų. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Jaunos Visatos galaktikų struktūra. Pirmosios galaktikos susiformavo praėjus vos keliems šimtams milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Iš pradžių jose tvyrojo chaosas – netvarkingi dujų gumulai ir srautai, kuriuose sparčiai augo naujos žvaigždės bei supermasyvios juodosios skylės. Per kelis milijardus metų dauguma jų tapo panašios į šiandienines: atsirado diskai su spiralinėmis vijomis, nusistovėjo tvarkinga struktūra. Kaip vyko šis procesas? Iki šiol turėjome duomenų apie pavienes galaktikas, o dabar pirmą kartą atlikti masiniai senovinių galaktikų stebėjimai. Naudodami ALMA submilimetrinių bangų teleskopą, astronomai išnagrinėjo jonizuotos anglies spinduliuotę 39 galaktikose, kurių atvaizdus matome iš 0,95-1,6 milijardo metų amžiaus Visatos. Šiandieninis Visatos amžius yra beveik 14 milijardų metų. ALMA teleskopą sudaro daugybė komponentų, kurie, veikdami kartu, gali pasiekti išskirtinai aukštą erdvinę skyrą. Tiriamose galaktikose išskirtos mažesnės nei kiloparseko dydžio struktūros. Jos gana įvairios – skirtingų dydžių gumulai, juostos ir panašūs dariniai. Žvaigždes formuojantys gumulai dažniausiai yra maždaug kiloparseko skersmens ar kiek didesni. Kai kuriose galaktikose pastebėti sukimosi požymiai – jose pradeda formuotis diskai. Jonizuota anglis rodo šaltų dujų pasiskirstymą. Daugumoje galaktikų jos pasklidusios plačiau, nei Hubble ir James Webb teleskopais gautose nuotraukose matomos žvaigždės. Tai rodo, kad galaktikos formuojasi iš centro išorėn, o dalis dujų greičiausiai niekada netaps žvaigždėmis, bet bus išmestos lauk. Vienoje iš galaktikų dujų ir žvaigždžių spinduliuotė matoma skirtingose vietose – taip greičiausiai nutinka dėl stipraus žvaigždžių grįžtamojo ryšio, kuris suardo dujų debesis aplink jaunų žvaigždžių telkinius. Dar viena galaktika išskirtinė tuo, kad jonizuotos anglies spinduliuotė joje labai menka, lyginant su žvaigždžių skleidžiama infraraudonąja. Įprastai galaktikose šie dydžiai koreliuoja, tačiau kartais pasitaiko ir nukrypimų. Juos gali sukelti gausus dulkių kiekis. Šie rezultatai yra pirmas žingsnis siekiant suprasti ankstyvą galaktikų raidą. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse