Žmonės, kiti gyvūnai, augalai – viskas laikui bėgant keičiasi, nuo jaunystės iki senatvės. Kosmose irgi panašiai. Pavyzdžiui, žvaigždžių spiečiai formuojasi dujų debesyse, vėliau nusimeta dujų likučius ir ilgą laiką, nuo dešimčių milijonų iki milijardų metų, skrajoja Galaktikoje, prarasdami žvaigždes, plėsdamiesi ar kitaip kisdami. O dabar mokslininkai nustatė, kad trys netolimi spiečiai puikiai atspindi tokios pačios sistemos skirtingus raidos etapus. Kūnai Saulės sistemoje per puspenkto milijardo metų irgi keitėsi, bet vieni daugiau, o kiti, esantys sistemos pakraščiuose, beveik ne. Tad naujas ten atrastas nemažas objektas pailgoje orbitoje yra tarsi fosilija. Kalbant apie jaunystę, pirmą kartą užfiksuotas planetinės sistemos gimimas – pirmųjų kietų dalelių formavimasis. O ankstyvoje Visatoje atrastas netikėtai brandus galaktikų protospiečius. Kitose naujienose – Žemės vandens kilmė, Mėnulio bazės architektūros analizė ir netikėtas Saulės vainiko bei plazmos pliūpsnių ryšys. Gero skaitymo!
***
Žemės vanduo – vietinės kilmės? Žemė susiformavo santykinai arti Saulės, kur temperatūra buvo per aukšta vandens ledui; bent jau taip teigia įprastiniai modeliai. Todėl manoma, kad didžioji dalis mūsų planetos vandens atkeliavo iš tolimesnių Saulės sistemos regionų – pavyzdžiui, su kometomis ar asteroidais. Tačiau šis procesas kelia klausimų. Pavyzdžiui, nėra iki galo aišku, kaip tokiu būdu į Žemę galėjo patekti tiek vandens, kiek joje yra dabar, ir kodėl jo cheminė sudėtis – sunkaus ir įprasto vandens gausos santykis – skiriasi nuo asteroidų bei kometų. Naujas tyrimas duoda galimą paaiškinimą: reikšminga vandens dalis galėjo į Žemę patekti tiesiog fomavimosi metu. Ankstesni modeliai rėmėsi griežtos „sniego linijos” koncepcija. Pagal juos, tam tikru atstumu nuo Saulės vandens ledas išgaruoja – tiksliau sakant, sublimuoja – ir arčiau Saulės besiformuojantys kūnai yra visiškai sausi. Bet kvantinės chemijos tyrimai rodo, kad vandens molekulių ir dulkių dalelių ryšio energija gali turėti įvairias vertes, pasiskirsčiusias pagal Gauso, arba normalųjį, skirstinį. Tai reiškia, kad vandens ledas sublimavo ne staigiai ties tam tikru atstumu, o palaipsniui – dalį vandens molekulių dulkės galėjo išlaikyti net ir šiltesnėse zonose. Tyrėjai panaudojo šį naują ryšio energijos skirstinį apskaičiuoti, kiek vandens galėjo būti prikibę prie dulkių dalelių skirtingose Saulės protoplanetinio disko vietose. Paaiškėjo, kad Žemės formavimosi zonoje vandens molekulių galėjo būti pakankamai, kad paaiškintų visą Žemės vandens kiekį. Be to, modelis paaiškina ir meteorituose matuojamą vandens kiekį: skirtingų tipų meteoritai chondritai, kurie formavosi skirtingais atstumais nuo Saulės, turi būtent tiek vandens, kiek prognozuoja modelis. Šie rezultatai rodo, kad Žemės vanduo galėjo atsirasti iš vietinių išteklių ankstyvose Saulės sistemos formavimosi stadijose, o ne vien tik atvykti iš tolimų regionų. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.
***
Mėnulio bazė krateryje su regolito kupolu. Vienas iš Artemis programos tikslų yra ilgalaikių tyrimų bazių Mėnulyje įkūrimas; panašius planus skelbia ir Kinija. Statybai reikės panaudoti vietinius išteklius, nes transportuoti reikalingas medžiagas iš Žemės būtų pernelyg brangu ir sudėtinga. Kyla ir kitokių iššūkių: reikia atsižvelgti į žemą gravitaciją, temperatūrų svyravimus, mikrometeoritų smūgius ir kosminę spinduliuotę. Be to, svarbu užtikrinti hermetiškumą, kad viduje būtų palaikomas mums įprastas atmosferos slėgis. Naujame darbe mokslininkai išnagrinėjo, kaip šiuos iššūkius būtų galima įveikti, statant bazę kaip kupolą virš kraterio. Analizei jie pasirinko 17 metrų skersmens, 6 metrų gylio kraterį Ramybės jūros regione netoli Apollo 11 nusileidimo vietos, nes šio regiono uolienų sudėtis gerai žinoma. Paėmę dirbtinio regolito – Mėnulio paviršiaus dulkių – mėginius, atitinkančius aplinkinių aukštumų uolienas, tyrėjai sumaišė jį su natrio hidroksido ir natrio silikato tirpalais. Gautą mišinį kietino vakuume 60°C temperatūroje 28 dienas, imituojant Mėnulio sąlygas. Taip gautas polimeras, susidedantis daugiausiai iš silikono grandžių. Tyrėjai nustatė, kad medžiaga atlaiko devynių megapaskalių – 90 atmosferų – slėgį gniuždoma ir 55 atmosferas tempiama. Tai palyginama su betono charakteristikomis. Naudodami skaitmeninius modelius, jie išnagrinėjo penkias skirtingas kraterio gaubto formas: įgaubtas, kurios nuo kraštų iki centro pažemėja 0,5 arba 1 metrą, plokščias ir išgaubtas, 0,5 arba 1 metrą pakylančias. Visas konstrukcijas jie modeliavo 0,5 m storio ir tikrino 0,1-1 atmosferos vidinio slėgio poveikį. Paaiškėjo, kad metrą nusileidžiantis dubuo yra tinkamiausia forma Žemės atmosferos slėgiui atlaikyti. Tokiu atveju medžiagą veikia gniuždymo, o ne tempimo jėgos, kurioms ji atsparesnė. Tuo tarpu išgaubtos formos neatlaikytų aukšto slėgio iš vidaus. Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad ant įgaubto kupolo galima būtų supilti ir storesnį regolito sluoksnį, kuris ne tik subalansuotų vidinio slėgio poveikį, bet ir apsaugotų nuo spinduliuotės bei mikrometeoritų. Šis sprendimas leistų Mėnulio kolonizavimui panaudoti daugybę Mėnulio paviršiuje esančių mažų kraterių, kurie yra gerokai prieinamesni nei kita dažnai minima aplinka – lavos tuneliai. Tyrimo rezultatai publikuojami Scientific Reports.
***
Saulės burės kosminių orų prognozėms. Šiuolaikinėms technologijoms, nuo elektros tinklų iki palydovų, gali pakenkti kosmoso orai. Šis terminas aprėpia visokiausius reiškinius erdvėje tarp Saulės ir Žemės, o vienas pavojingiausių yra tarpplanetiniai vainikinės masės išmetimai. Tai plazmos pliūpsnjai, skriejantys iš Saulės iki 2000 kilometrų per sekundę greičiu. Pasiekę Žemę, jie sukelia geomagnetines audras, taip gali sutrikdyti palydovų veiklą, sugadinti elektros tinklus ir pakenkti astronautų sveikatai. Šiuo metu kosminių orų stebėjimo palydovai išdėstyti pirmajame Lagranžo taške, L1, maždaug 1,5 milijono kilometrų nuo Žemės, ir gali įspėti apie artėjančius reiškinius 40 minučių iki jiems pasiekiant mus. L1 taške Saulės ir Žemės gravitacija palydovą veikia taip, kad jam nesunku išlaikyti poziciją ir visada būti tarp šių dviejų kūnų. Grupė mokslininkų vysto naują misijos koncepciją SWIFT, kuri pirmą kartą leistų stebėti kosminius orus dar toliau nuo Žemės – 2,1 milijono kilometrų atstumu. Tiek nutolęs zondas galėtų mus perspėti beveik 60 minučių iš anksto. Įprastiniai palydovai, varomi cheminiais ar joniniais varikliais, tokiu atstumu negali ilgai išlaikyti orbitos, nes Saulės gravitacija juos tempia artyn arba skatina judėti greičiau, nei Žemė. Tad tyrėjai siūlo panaudoti Saulės burę – plonytį atspindintį lakštą, kuio plotas prilygtų maždaug trečdaliui futbolo aikštės dydžio. Saulės burė veikia panašiai kaip įprasta laivo burė, tik vietoj vėjo ji naudoja Saulės fotonų slėgį. Atspindėti fotonai ją stumia tolyn nuo Saulės, taip kompensuodami dalį gravitacijos poveikio. Saulės burės jau buvo keletą kartų išbandytos kosmose: 2010 metais tą padarė Japonijos misija IKAROS, 2011 – NASA NanoSail-D2, vėliau sekė Planetary Society ir dar keli NASA bandymai. SWIFT komanda planuoja demonstracinį zonda Solar Cruiser su 1653 kvadratinių metrų bure. Jis bus paleistas ne anksčiau nei 2029 metais. Jei viskas eisis sėkmingai, pilna SWIFT misija susidės iš keturių palydovų: vieno su saulės bure už L1 taško ir trijų su įprastiniais varikliais L1 taške. Tokia grupė leistų tirti tarpplanetinius kosminių orų reiškinius trijuose matmenyse – matuoti jų kitimą tolstant nuo Saulės. Tai leistų geriau prognozuoti jų poveikį Žemei. Tyrimo rezultatai publikuojami Frontiers in Astronomy and Space Sciences.
***
Saulės vainikas stabdo plazmos pliūpsnius. Vainikiniai masės išsiveržimai (CME) yra milžiniški Saulės plazmos debesys, kartais išlekiantys iš žvaigždės vainiko. Jie per kelias dienas gali pasiekti Žemę ir sukelti geomagnetines audras. Jos, savo ruožtu, kenkia palydovų ryšiui, elektros tinklams ir kitiems svarbiems įrenginiams. Taigi mokslininkai stengiasi kuo geriau suprasti CME savybes, kad galėtų jas prognozuoti. Dabar jie, panašu, rado dalį atsakymo, nuo ko priklauso CME greitis. Naudodami beveik tris dešimtmečius trukusių SOHO palydovo stebėjimų duomenis, jie aptiko atvirkštinį sąryšį tarp vainiko šviesio ir CME greičio. Tyrėjai analizavo visus M ir X klasės Saulės žybsnius, įvykusius 1996-2022 metais, kurie, žiūrint iš Žemės, nutiko netoli Saulės disko krašto. Jie patikrino, ar šie pliūpsniai sukėlė CME, ir išmatavo vainiko šviesį tiesiogiai virš išsiveržimo vietos. Pasirodė, kad vainiko šviesiui viršijus tam tikrą lygį stipriai sumažėja didelio greičio CME atsiradimo tikimybė. Aktyvūs regionai, virš kurių vainikas ryškus, dažnai paleidžia lėtesnius CME arba jų visai nesukuria. Tyrime išsiskiria aktyvus regionas 12192, egzistavęs 2014 metais; virš jo plytėjo išskirtinai ryškus vainikas, o CME praktiškai nebuvo. Šis ryšys gali būti susijęs su magnetinių laukų struktūromis: ryškesnis vainikas rodo stipresnius arba sudėtingesnius magnetinius laukus, kurie gali sulėtinti arba visai sustabdyti CME. Atradimas, aišku, svarbus kosminių orų prognozavimui, nes iš anksto žinodami CME greitį, mokslininkai galės tiksliau numatyti, kada jis pasieks Žemę ir ar apskritai susidurs su planeta. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Fosilija Saulės sistemos pakraštyje. Už Neptūno orbitos plyti Saulės sistemos pakraščiai, kuriuose skrajoja daugybė ledinių kūnų, vadinamų transneptūniniais objektais (TNO). Jie menkai pakito net per milijardus metų, tad tarsi fosilijos padeda atskleisti Saulės sistemos formavimosi paslaptis. Ypač mįslingi yra sednoidai – šie objektai niekada nepriartėja prie Saulės mažiau nei 60 astronominių vieneto (AU) atstumu ir kurių orbitos yra itin pailgos. Dabar paskelbta apie naujo, vos ketvirto, tokios klasės objekto atradimą. 2023 KQ14, neoficialiai pramintas „Amonitu“ aptiktas Subaru teleskopu Havajuose, ieškant pirmykščių Saulės sistemos kūnų. Objekto orbita yra itin specifinė – artimiausias taškas nuo Saulės, arba perihelis, siekia 66 AU, o didžiausias nuotolis – net 440. Taip pat orbita 11 laipsnių pasvirusi į planetų orbitų plokštumą. 2023 KQ14 orbita gerokai skiriasi nuo kitų trijų sednoidų, kurie skrieja panašioje plokštumoje. Tai rodo, kad tolimoji Saulės sistema yra daug sudėtingesnė ir įvairesnė nei anksčiau manyta. Skaitmeniniu modeliu tyrimo autoriai parodė, kad objekto orbita stabili bent 4,5 milijardo metų. Įdomu, kad nors šiandien šių objektų orbitos skiriasi, prieš 4,2 milijardo metų 2023 KQ14 orbita buvo labai panaši į kitų sednoidų, taigi jų kilmė greičiausiai bendra. Šis atradimas svarbus ir hipotetinės devintosios planetos paieškoms: jei tokia planeta egzistuoja, ji turėtų būti dar toliau nei įprastai prognozuojama, maždaug 500 AU atstumu nuo Saulės. 2023 KQ14 egzistavimas ir orbitos stabilumas netgi gali reikšti, kad devintoji planeta, jei kada ir egzistavo, buvo išmesta iš Saulės sistemos. Tyrimas publikuotas Nature Astronomy.
***
Jeigu jus kas nors paimtų ir išmestų atsitiktinėje vietoje Paukščių Take, ar galėtumėte rasti kelią namo? Būtų sudėtinga, bet iš principo įmanoma. Apie kosminės navigacijos technologijas ir vieno metodo neseną bandymą su New Horizons zondu šnekasi Fraser Cain ir astrofizikas Tod Lauer:
***
Pirmosios planetinės sistemos akimirkos. Žemės tipo planetos susiformavo iš įvairaus dydžio uolienų, o šios – iš tarpžvaigždinių kietųjų dalelių ir granulių, kurios susikondensavo vėstant karštoms dujoms protoplanetiniame diske. Pirmųjų mineralų atsiradimas, galima sakyti, pradeda planetų formavimosi istoriją. Tačiau kol kas buvo pavykę aptikti planetines sistemas tik vėlesniu laikotarpiu, kai diske jau išaugusios planetos ima keisti jo formą. Dabar tarptautinė tyrėjų komanda pirmą kartą užfiksavo pirmųjų mineralų formavimosi akimirkas. Jauna prožvaigždė HOPS-315, nutolusi apie 400 parsekų, buvo stebėta James Webb kosminiu teleskopu ir Atakamos milimetrų bangų masyvu ALMA, infraraudonųjų ir milimetrinių bangų diapazonuose. Stebėjimai atskleidė, kad diske, vos 2,2 AU atstumu nuo žvaigždės, egzistuoja ir šiltų silicio monoksido (SiO) dujų, ir silikatų mineralų. Molekulių egzistavimas dviejose fazėse vienu metu leidžia spręsti, kad kondensacija prasidėjo visai neseniai. Palyginus su kondensacijos ir granulių augimo modeliais galima teigti, kad formuojasi karščiui atsparios kietosios medžiagos, analogiškos toms, kurias randame Saulės sistemoje. Formavimosi vieta irgi primena sąlygas Saulės sistemoje – 2,2 AU atstumas atitinka Asteroidų žiedo spindulį. Naujieji rezultatai padės ir daug geriau suprasti kitų planetinių sistemų formavimąsi, ir patikslinti kai kurias Saulės sistemos gimimo detales. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Karštojo jupiterio mirties spiralė. Kai planeta, ypač dujinė milžinė, skrieja pernelyg arti savo žvaigždės, potvyninės jėgos gali palaipsniui keisti jos orbitą ir galiausiai sunaikinti planetą. Dažniausiai tokių procesų realiu laiku stebėti neįmanoma, tačiau kartais, kai planeta yra ypatingai arti žvaigždės, pokyčiai gali pasireikšti ir per keletą metų. Potvynio poveikis priklauso nuo to, kaip efektyviai žvaigždė ir planeta išsklaido potvynio energiją. Šie procesai egzoplanetų sistemose suprantami prastai, taigi potvyninių sąveikų stebėjimai gali padėti daug geriau suprasti žvaigždžių ir didžiųjų planetų struktūrą. Dabar astronomai pirmą kartą išmatavo planetos orbitos mažėjimą realiu laiku. Egzoplaneta TOI-2109b, nutolusi 270 parsekų, apskrieja savo žvaigždę per vos 16 valandų; tai yra artimiausia savo žvaigždei karštojo Jupiterio tipo planeta. TOI-2109b masė beveik penkis kartus didesnė nei Jupiterio, o dydis – beveik dvigubai didesnis, tačiau ji skrieja gerokai arčiau savo žvaigždės, nei Merkurijus prie Saulės. Tyrėjai analizavo tranzitų laiko variacijų duomenis iš kelių antžeminių teleskopų, NASA TESS misijos ir Europos kosmoso agentūros CHEOPS palydovo, surinktus 2010-2024 metais. Aptikti nežymūs planetos orbitos pokyčiai gali būti paaiškinti keliais modeliais, kurie priklauso nuo žvaigždės amžiaus ir kelių kitų parametrų. Labiausiai tikėtinas modelis prognozuoja, kad planetos periodas kasmet sutrumpėja vidutiniškai keturiomis milisekundėmis, o per trejus metus tai turėtų „paslinkti“ tranzito laiką bent 10 sekundžių. Toks skirtumas turėtų būti aiškiai pastebimas šiandieniniais prietaisais, o tai leis patikrinti struktūros modelio teisingumą. Tyrėjai įvardijo tris galimus TOI-2109b likimus: planeta gali būti suplėšyta potvynio jėgų, tiesiog įkristi į žvaigždę arba prarasti dujų apvalkalą dėl intensyvaus spinduliavimo, palikdama tik uolinį branduolį. Šis atradimas rodo, kad kai kurios uolinės egzoplanetos gali būti buvusių dujų milžinių nuardyti branduoliai. Toks ryšys keistų mūsų supratimą apie planetų evoliuciją. Tyrimas publikuotas The Astrophysical Journal.
***
Panaši trijų spiečių kilmė. Orionо ūkas, Plejadės ir Hiadės – bene žymiausi žvaigždžių telkiniai Saulės sistemos kaimynystėje. Dabar astronomai, naudodami skaitmeninius modelius, nustatė, kad jie greičiausiai yra skirtingi tokios pačios sistemos raidos etapai. Žvaigždžių spiečiai susiformuoja iš didelių molekulinių debesų, kurių tankios bei šaltos dujos traukiasi, fragmentuoja ir duoda pradžią daugybei žvaigždžių. Kol kas dar daug ko nežinome apie tokių spiečių kitimą per šimtus milijonų metų. Per tą laika jie spėja išsiplėsti, o neretai netgi išsisklaido po galaktiką. Naujojo tyrimo autoriai panaudojo detalų skaitmeninį modelį, kuriuo galima sekti daugelio žvaigždžių judėjimą, veikiant tarpusavio gravitacijai bei Paukščių Tako gravitaciniam laukui. Juo jie modeliavo kompaktišką 4200 žvaigždžių sistemą, kurios parametrai atitinka šiandieninį Orionо ūką – 0,2-0,3 parsekų spindulio tūryje sutelkta 1200-2000 Saulės masių. Rezultatai atskleidė, kad greitai spiečių paliekančios gimtojo debesies dujos po maždaug 100 milijonų metų palieka tik 47 procentus pradinių žvaigždžių, o po 800 milijonų metų jų lieka vos 9 procentai. Tiek amžiai, tiek kitos savybės puikiai atitinka Plejadžių ir Hiadžių šiandieninius parametrus. Galaktikos potvyninės jėgos nuolat veikia spiečių ir po truputį jį išsklaido, visgi šimtus milijonų metų toks spiečius išgyventi gali. Tyrimo rezultatai parodo, kad panašūs žvaigždžių formavimosi procesai gali kartotis skirtingose Galaktikos srityse, o žvaigždžių spiečiai turi savo tipišką raidos kelią. Stebėjimai kitose Galaktikos srityse ir ten esančių spiečių analizė parodys, kiek šis vystymasis yra universalus. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
***
Spiralines galaktikas žinome visi – Paukščių Takas irgi yra tokia. Bet čia matome galaktiką, kurios forma primena trimatę spiralę arba spyruoklę. NGC 2685 primena „ašigalinio žiedo“ galaktiką – tokiose didelis dujų telkinys išsidėstęs žiedu statmenai pagrindinio disko plokštumai. Tiesa, panašu, kad bent jau šioje galaktikoje turime ne atskirą žiedą, o labai stipriai persuktą disko pakraštį, kurio konfigūracija ilgaamžė ir stabili.
***
Ryški galaktika kosminiame vidurdienyje. Mažieji raudoni taškeliai (angl. Little Red Dots, LRD) – vienas iš įdomiausių James Webb teleskopo atradimų. Tai galaktikos, matomos gana ankstyvoje Visatoje, kurios nuotraukose atrodo mažos ir raudonos. Kompaktiški ryškūs spinduliuotės šaltiniai greičiausiai yra aktyvūs galaktikų branduoliai – sparčiai medžiagą ryjančios juodosios skylės. Dabar pranešta apie ryškiausią tokį objektą, aptiktą vadinamuoju „kosminio vidurdienio” laikotarpiu, prieš 10-11 milijardų metų. Tai buvo ypatingai energingas Visatos istorijos laikotarpis: ir žvaigždės formavosi, ir juodosios skylės rijo medžiagą tokiu tempu, kuris nebuvo pasiektas nei anksčiau, nei vėliau. Naują objektą mokslininkai pavadino „Dideliu raudonuoju tašku” (BiRD). Pavadinimas neatspindi dydžio – objektas ne didesnis už kitus tuo pačiu laikotarpiu aptiktus LRD, bet ryškiausias iš kelių šimtų iki šiol rastųjų. Išskirtinė BiRD ypatybė – galinga dujų tėkmė: helio dujos lekia lauk net 830 km/s greičiu (palyginimui, Saulė Paukščių Take juda maždaug 220 km/s greičiu). Kaip ir kitose LRD, BiRD irgi neužfiksuota radijo ir rentgeno spinduliuotės. Ši savybė, nebūdinga kitoms aktyvioms galaktikoms, yra viena iš LRD keistenybių, kurios labai domina mokslininkus. Juodoji skylė BiRD centre turėtų būti 100 milijonų kartų masyvesnė už Saulę; tai gana tipinė supermasyvių juodųjų skylių masė, bet didelė, kaip LRD. BiRD yra gana panašus į du kitus kosminio vidurdienio periodu aptiktus LRD objektus: visi trys turi panašius stiprius helio dujų srautus ir, tikėtina, yra panašaus dydžio. Tyrimo autoriai daro išvadą, kad galingos dujų tėkmės gali būti dažna LRD savybė. Šie atradimai padės suprasti, kaip formavosi supermasyviųjų juodųjų skylių populiacija „kosminio vidurdienio” laikotarpyje. Ar BiRD išsiskiria iš savo bendraamžių, ar yra tik didelės, dar menkai suprastos populiacijos narys, parodys ateities tyrimai. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Netikėtai brandus protospiečius jaunoje Visatoje. Galaktikų spiečiai yra didžiausios gravitaciškai surištos struktūros Visatoje. Jos jungia šimtus ar net tūkstančius galaktikų, milžinišką kiekį tarpgalaktinių dujų ir tamsiosios medžiagos. Spiečiai formuojasi iš galaktikų protospiečių – taip vadinami retesni galaktikų telkiniai ankstyvoje Visatoje. Šie „priešistoriniai“ objektai padeda suprasti, kaip pradėjo formuotis didelio masto struktūros. Teoriniai modeliai rodo, kad protospiečių centruose turėtume rasti mažai išsivysčiusias galaktikas, kuriose aktyviai formuojasi žvaigždės. Tuo tarpu brandesnės galaktikos turėtų susidaryti vėliau, bent po kelių milijardų nuo Didžiojo sprogimo. Tačiau James Webb teleskopo stebėjimai atskleidė protospiečių, kurio centras pastebimai išsivystęs vos 650 milijonų metų amžiaus Visatoje. Protospiečius, įvardintas A2744-z7p9OD, aptiktas prieš keletą metų. Naujojo tyrimo autoriai, atlikę detalius stebėjimus, aptiko septynias naujas protospiečiui priklausančias galaktikas. Taip bendras jo narių skaičius išaugo iki 23. Analizuodami galaktikų spektrus, jie nustatė, kad protospiečiaus centre esančios galaktikos pasižymi regimosios ir ultravioletinės spinduliuotės indikatoriai, rodantys, kad žvaigždės ten palyginus senos. Tai reiškia, kad šios galaktikos yra gerokai brandesnės, nei to paties laikotarpio Visatoje randamos galaktikos, nepriklausančios telkiniams. Be to, centrinės galaktikos yra masyvios ir dulkėtos, o jų žvaigždėdaros sparta jau mažėja, tuo tarpu pakraščiuose esančios galaktikos tebėra jaunatviškos ir aktyviai formuoja žvaigždes. Tokią protospiečiaus struktūrą teoriniai modeliai prognozuoja tik vėlesniais laikais. A2744-z7p9OD protospiečiaus atvejis suteikia dar vieną įrodymą, kad ankstyvoje Visatoje galaktikos formavosi ir brendo greičiau, nei manyta. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse