Kąsnelis Visatos DLXXVIII: Sumaišymai ir atskyrimai

Cheminės reakcijos ir panašūs procesai kosmose – jokia retenybė. Nors absoliučiai didžioji dauguma medžiagos ten yra vandenilis ir helis, taip pat egzistuoja visi likę cheminiai elementai ir šimtai, jei ne tūkstančiai, skirtingų molekulių. Kartais jas galima panaudoti žmonių poreikiams – ar bent jau bandoma, planuojant trąšų gamybą iš Mėnulio regolito. Kitais atvejais cheminės reakcijos padeda suprasti visos planetos evoliuciją – Marse jai daug įtakos, pasirodo, turėjo ir tebeturi dulkių audros. Ne visai cheminių reakcijų pavyzdys – smėlio grumstelių judėjimas Encelade nuo vandenyno dugno iki vieno iš Saturno žiedų. Kitose naujienose – stipriai poliarizuotos smūginės bangos atskleidžia kosminio voratinklio augimą, ankstyvojoje Visatoje atrastos pernelyg masyvios galaktikos, o Asteroidų žiede – daug į Cererą panašių gausiai ledo turinčių asteroidų. Gero skaitymo!

***

Trąšos iš Mėnulio regolito. Mėnulio kolonistai iš pradžių bus visiškai priklausomi nuo resursų, gaunamų iš Žemės. Net jei vandens galės pasigaminti patys, taip pat išgauti iš jo deguonį ir gaminti raketinį kurą, daugybės sudėtingesnių chemikalų reikės laukti atsargų papildymo kroviniuose. Laikui bėgant situacija keisis ir kolonijos turės tapti vis labiau savarankiškos. Vienas iš svarbių etapų – maisto auginimas, kuriam reikės trąšų. Europos kosmoso agentūra neseniai pradėjo projektą, kuriuo siekama pagaminti trąšas iš Mėnulio regolito. Žinios apie Mėnulio regolitą, surinktos Apollo misijų bei įvairių robotinių misijų metu, rodo, kad šiose dulkėse yra dauguma augalams reikalingų mineralų, išskyrus azoto junginius. Iš kitos pusės, regolitas, sumaišytas su vandeniu, sutankėja (apskritai regolito konsistencija panaši į miltų), o tai trukdytų sudygti sėkloms ir augti šaknims. Galimas sprendimas, kurį ir bando naujojo projekto vykdytojai – hidroponinis auginimas. Šis metodas remiasi augalų auginimu vandenyje, į kurį leidžiamos maistinės medžiagos, o dirvos nėra išvis. Kad toks metodas veiktų, reikia iš regolito išgauti naudingas medžiagas tinkamomis proporcijomis, o likutį pašalinti. Galutinio produkto koncepcija yra keleto etapų aparatas, kuris pradžioje persijotų regolitą mechaniškai, vėliau apdorotų chemiškai ir išgrynintų reikalingus mineralus, o galiausiai ištirpdytų juos vandenyje ir patiektų į hidroponinį šiltnamį. Šiuo metu bandymai daromi naudojant dirbtines regolito pamainas. Taip ketinama suderinti visus reikalingus procesus; vėliau jie bus pritaikyti tikro regolito mėginiams. Kol kas tyrėjams jau pavyko išauginti pupeles, naudojant trąšas iš dirbtinio regolito. Per keletą metų tikimasi parengti trąšų išgavimo aparatą, kuris galėtų veikti ir Mėnulyje. 

***

Venera – kaimyninė planeta, daug kuo panaši į Žemę, bet kartu ir visiškai skirtinga. Jos tyrimams kol kas skiriama gerokai mažiau dėmesio nei, pavyzdžiui, Marsui. Bet situacija keičiasi. Apie tai, ką galime atrasti artimiausiais metais bei ko dar nežinome, Fraser Cain kalbasi su planetologu dr. Michael Way:

***

Audrų poveikis Marso paviršiui. Marso paviršiuje gausu cheminių junginių, vadinamų perchloratais – tai molekulės, turinčios chloro ir keturių deguonies atomų grupę. Taip pat ten randama vandenilio chlorido bei įvairių karbonatų. Dabar mokslininkai eksperimentiškai nustatė, kad visų šių junginių gausą paaiškina dulkių audrų paskatinamos cheminės reakcijos. Dulkių audros – irgi dažnas reiškinys Marse. Sausoje planetos atmosferoje jos gali įgyti aukštą statinį krūvį ir vėliau išsikrauti, sukeldamos tarsi mikroskopinius žaibus tiek dulkių debesyse, tiek tarp debesų ir paviršiaus. Naujojo tyrimo autoriai pademonstravo, kad elektros iškrovos anglies dvideginio atmosferoje gali suardyti chloridų druskas ir išlaisvinti chloro dujas, kurios vėliau ima jungtis su kitais elementais ir formuoti įvairius junginius. Eksperimentų rezultatai taip pat leido įvertinti, kiek kiekvieno junginio susiformuoja, priklausomai nuo dulkių audros stiprumo ir chloridų druskų kiekio. Septynių valandų trukmės eksperimente, kurio metu įvykusių iškrovų kiekis panašus į vidutinės Marso dulkių audros, išardytos buvo bent viena iš šimto chloridų molekulių, o daugiau nei dešimtadalis laisvų chloro atomų suformavo chloratus ar perchloratus. Įvertinus, kiek tokių audrų galėjo siausti Marse per pastaruosius tris milijardus metų – nuo tada, kai planeta tapo sausa ir šalta, panašiai kaip šiandien – mokslininkai nustatė, kad dulkių audrų iškrovos gali paaiškinti visus stebimus chloratų, perchloratų, karbonatų ir vandenilio chlorido telkinius planetos paviršiuje. Taigi akivaizdu, kad dulkių audros yra labai svarbus chloro apykaitos ciklo veiksnys Marse; jos svarbios buvo bent pastaruosius keletą milijardų metų. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Daug Cererą primenančių asteroidų. Asteroidai yra uolos, likusios nuo Saulės sistemos formavimosi. Bent jau toks apibrėžimas dažnai pateikiamas, bet, kaip neretai nutinka, jis gerokai supaprastina tikrovę. Pavyzdžiui, kai kurie asteroidai gali turėti daug vandens ledo. Dabar grupė tokių asteroidų aptikti maždaug ties Cereros orbita. Cerera yra didžiausias Asteroidų žiedo kūnas – maždaug 900 kilometrų skersmens nykštukinė planeta. Jos paviršiuje yra daug ledo, kraterių dugne švyti palyginus neseniai susiformavę ledo paviršiai, po kuriais galimai plyti vandenynas, taip pat randama daug įvairių mineralų, susidarančių drėgnoje aplinkoje. Išmatavę įvairių didelių – daugiau nei 100 kilometrų skersmens – tamsių asteroidų išorinėje žiedo dalyje spektrą, astronomai aptiko dešimt, kurių spektro savybės labai primena Cererą. Greičiausiai tai reiškia ir panašią sandarą, taigi šie asteroidai turi daug vandens ledo. Šiluminės evoliucijos modelis, pritaikytas šiems asteroidams, rodo, kad jie turėtų būti labai porėti. Abi savybės leidžia teigti, kad asteroidai niekada neįkaito iki aukštesnės nei 900 kelvinų (maždaug 630 laipsnių Celsijaus) temperatūros. Aukštesnė temperatūra būtų suminkštinusi jų uolienas tiek, kad kūnai sutankėtų, o vanduo – išgaruotų. Beveik neabejotinai šie objektai susiformavo gerokai toliau, nei dabartinės jų orbitos, ir vėliau atmigravo į Asteroidų žiedą, galimai veikiami migruojančio Jupiterio gravitacijos. Panaši migracija galėjo ledinių objektų atnešti ir iki Žemės, kur jie suteikė mūsų planetai vandenynus. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Smėlingi Encelado geizeriai. Viename iš Saturno žiedų – antrame tolimiausiame, arba E – randama silicio dioksido dalelių, kitaip tariant, smėlio. Gali būti, kad šis atlekia iš Encelado. Popaviršinį vandenyną turintis palydovas Enceladas jau daugiau nei dešimtmetį domina astronomus, kaip viena iš tikėtiniausių vietų aptikti nežemišką gyvybę Saulės sistemoje. Palaikyti vandenyną skystą reikalinga energija, kurios palydovui suteikia Saturnas – planetos gravitacija nuolat tampo ir gniuždo palydovą ir taip jį kaitina. Energija sušildo ir minkština ne tik ledą, bet ir giliau esantį silikatinį branduolį. Naujojo tyrimo autoriai apskaičiavo, kaip sparčiai vyksta įvairūs procesai branduolio ir vandenyno sąlyčio zonoje. Saturno teikiamos energijos pakanka, kad vandenyno srovės nuo branduolio nuplautų nemažą kiekį silicio dioksido molekulių. Turbulentiškas vandens judėjimas gana greitai – vos per keletą mėnesių – pakelia molekules iki ledo plutos, kur jos prasiskverbia į paviršių pro trūkius lede. Jau seniai žinome, kad iš Encelado ties pietų ašigaliu veržiasi geizeriai – silicio dioksidas kosmosą pasiekia per juos. Encelado gravitacijos nepakanka išlaikyti silicio dioksido ar vandens garų prie palydovo, tad medžiagos pasklinda aplink Saturną ir prisijungia prie artimiausio palydovui E žiedo. Apskaičiuotas smėlio dalelių srautas visiškai pakankamas, kad paaiškintų visą žiede stebimą šių molekulių kiekį. Šis atradimas padės geriau suprasti Saturno ir jo palydovų sąveiką bei Encelado gelmėse vykstančius procesus, kurie svarbūs ir gyvybės egzistavimo klausimui. Tyrimo rezultatai publikuojami Communication Earth & Environment.

***

Saturno palydovas Japetas. Šaltinis: NASA, ESA, JPL, SSI, Cassini Imaging Team

Kai kurie planetų palydovai yra apvalūs, kaip ir pačios planetos. Kiti – netvarkingos, bulviškos formos. Japetas tarp jų gana unikalus: daugmaž apvalus, tačiau su aiškiu kalnagūbriu, juosiančiu pusiaują. Tai gali būti kadaise egzistavusio žiedo liekanos, nukritusios ant paviršiaus, arba ledo judėjimo pasekmė. Pusantro tūkstančio kilometrų skersmens Saturno palydovas turi ir kitą keistą savybę – pusė jo labai tamsi, o kita pusė – šviesi. Šią nuotrauką dar 2004 metais padarė Cassini zondas.

***

Devintosios planetos palydovų paieška. Gali būti, kad Saulės sistemos pakraštyje, gerokai toliau, nei Neptūnas, egzistuoja dar viena planeta, masyvesnė už Žemę. Kol kas jos egzistavimo įrodymai tėra netiesioginiai – kai kurių Kuiperio žiedo Saulės sistemos pakraštyje objektų orbitos keistai vienodai ištemptos, lyg jas reguliariai trauktų kažkur toli esančios planetos gravitacija. Bandymai aptikti planetą tiesiogiai – išmatuojant jos atspindėtą Saulės šviesą – iki šiol bevaisiai. Kai kurie mokslininkai tokį neigiamą rezultatą laiko pakankamu, kad galėtume teigti, jog jokios planetos nėra, kiti sako, kad galbūt ten yra ne planeta, o keleto Žemės masių pirmykštė juodoji skylė arba koks kitas visiškai tamsus objektas. Dabar pasiūlytas naujas būdas, kaip tą objektą būtų įmanoma aptikti, nepriklausomai nuo jo paties šviesio: jei planeta turi palydovų, jų infraraudonoji ir radijo spinduliuotė gali būti ryškesnė, nei planetos. Taip nutiktų tuo atveju, jei palydovų orbitos pailgos. Tada kiekvienos orbitos metu palydovą planetos gravitacija kartais ištemptų, kartais suspaustų, ir įkaitintų. Panašiai kaitinami Jupiterio palydovai gauna pakankamai šilumos, kad išlaikytų popaviršinius vandenynus ar netgi veikiančius ugnikalnius. Įkaitinti devintosios planetos palydovai irgi spinduliuotų, tik daugiau radijo bangų, mikrobangų ir šiek tiek infraraudonųjų spindulių diapazone. Šis signalas bei, svarbiausia, jo kitimas palydovo orbitos metu, gali būti net pustrečio karto ryškesnis, nei pačios planetos, jei ji yra uolinė arba ledinė. Palydovų devintoji planeta tikrai gali turėti: ji skrieja Kuiperio žiede, kuriame apstu įvairių nedidelių kūnų. Štai Plutonas palydovų turi net penkis, kelios kitos nykštukinės planetos Kuiperio žiede jų irgi turi. Tad devintoji planeta taip pat galėjo pasigauti ne vieną palydovą; jos masė leistų stabiliose orbitose išlaikyti iki dvidešimties. Pagauti palydovai dar ilgą laiką gali skrieti ištęstomis orbitomis, kuriose būtų efektyviai kaitinami potvyninių efektų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Maža dvinarė-rekordininkė. Apie pusę žvaigždžių Paukščių Take yra dvinarėse ar daugianarėse sistemose. Nors jų žinome ir tyrinėjame daugybę, ir ne vieną šimtmetį, kartais atradimai vis dar nustebina. Štai praeitą savaitę paskelbta apie dvinarę-rekordininkę: trumpiausio periodo mažų žvaigždžių porą. Analizuodami žvaigždės LP 413-53 spektrą, mokslininkai aptiko periodinius spektro linijų pokyčius, kurie rodo, jog sistema iš tiesų yra dvinarė. Žvaigždei artėjant mūsų link, jos spektro linijos pasislenka į mėlynąją pusę, o tolstant – į raudonąją. Periodiniai poslinkiai rodo, kad žvaigždė juda tai į vieną pusę, tai į kitą – ratu. Dvinarėje sistemoje matomi persidengiantys dviejų linijų poslinkiai, iš kurių galima nustatyti abiejų žvaigždžių savybes. Pokyčių periodas rodo sistemos sukimosi periodą – LP 413-53 atveju jis pasirodė esąs vos 17 valandų. Kitaip tariant, sistemos metai trunka trumpiau, nei viena Žemės para. Yra žinoma egzoplanetų, kurių metai trunka dar trumpiau, tačiau žvaigždėms tai – rekordas. Žvaigždžių masės panašios – mažesnioji apie penktadaliu lengvesnė už masyvesniąją. Tikslios jų masės nėra žinomos, bet sprendžiant iš spektro, galima sakyti, kad abi žvaigždės yra maždaug ant ribos tarp žvaigždžių ir rudųjų nykštukių, tai yra apie 8% Saulės masės. Tokiu atveju atstumas tarp žvaigždžių siekia vos 1,2-1,3 milijono kilometrų, arba 120 kartų mažiau, nei nuo Saulės iki Žemės. Šiuo metu šis atstumas yra 17-19 kartų didesnis už žvaigždžių spindulius, bet praeityje žvaigždės buvo didesnės. Tik susiformavusios jos greičiausiai buvo tokios didelės, kad praktiškai lietėsi viena su kita – aišku, jei ir tada atstumas tarp jų buvo toks, kaip šiandien. Visgi greičiausiai taip nebuvo – žvaigždės susiformavo toliau viena nuo kitos ir vėliau suartėjo. Suartėti jos galėjo sąveikaudamos su aplinkiniu protoplanetiniu disku arba išmesdamos iš sistemos trečią narę. Kad ir kaip ši sistema susiformavo, jos egzistavimas suteikia puikią galimybę patikrinti įvairiausius dvinarių sistemų iš mažų žvaigždžių evoliucijos modelius. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Antra juodoji skylė Galaktikos centre? Paukščių Tako centras kupinas įvairiausių objektų. Centrinę supermasyvią juodąją skylę supa dujų žiedai ir srautai, žvaigždžių telkiniai ir spiečiai. Gali būti, kad tarp jų yra ir dar viena didelė – nors ir ne tokia masyvi, kaip centrinė – juodoji skylė. Bėgant metams surasta įvairių galimo jos egzistavimo požymių, o dabar pateiktas dar vienas – keista vieno dujų debesies forma ir specifinė judėjimo trajektorija. „Buožgalviu“ pramintas debesis atrastas centrinėje Galaktikos dalyje ieškant dujų, judančių netikėtai dideliu greičiu. Debesis yra pailgas, su platesne galva ir sulinkusia uodega. Tokia forma – labai neįprasta, tad ją pastebėję mokslininkai susidomėjo, kas galėtų ją sukelti. Pasirodė, kad debesies formą ir judėjimo greitį gerai paaiškina modelis, kuriame debesis juda aplink juodąją skylę. Tačiau ne Paukščių Tako centrinę, keturių milijonų Saulės masių Šaulio A*, o daug mažesnę, 100 tūkstančių Saulės masių, esančią 0,75 parseko atstumu. Tuo tarpu Šaulio A* nuo šio debesies skiria bent šeši parsekai. 100 tūkstančių Saulės masių juodoji skylė priklausytų vadinamajai tarpinės masės atmainai, esančiai tarp žvaigždinių ir supermasyvių. Jos greičiaiusiai egzistuoja, bet yra labai retos, palyginus su kitais dviem tipais. Antros juodosios skylės egzistavimas Paukščių Tako centre suteiktų daugiau žinių apie Galaktikos evoliuciją ir paskatintų kurti modelius, paaiškinančius jos buvimą ten. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Didžiausias pulsarų katalogas. Pulsarai yra neutroninės žvaigždės, kurios ypatingai greitai sukasi aplink savo ašį ir kartais mus apšviečia savo siaurais spinduliuotės pluoštais. Kai pluoštas atsisuka į mus, matome trumpą žybsnį – iš čia ir pavadinimas. Per šešis dešimtmečius nuo pirmo pulsaro atradimo vis dar neišsiaiškinome daugybės detalių apie jų evoliuciją. Viena iš priežasčių – kiekvienas pulsaras vis kitoks: skiriasi jų sukimosi periodai, magnetinio lauko stiprumai ir daugybė kitų reikšmingų savybių. Aptikti svarbius dėsningumus padeda dideli stebėjimų katalogai – būtent toks dabar ir pristatytas. Daugiau nei 1100 pulsarų apimantys stebėjimai atlikti MeerKAT radijo teleskopų masyvu Pietų Afrikos respublikoje. Kelios pastebėtos tendencijos visiškai neatitinka ligšiolinių pulsarų evoliucijos modelių. Pavyzdžiui, iki šiol buvo manoma, kad dauguma pulsarų savybių – radijo spinduliuotės intensyvumas, radijo spektro forma ir poliarizacijos lygis – priklauso nuo pulsaro paviršinio magnetinio lauko stiprumo, kuris, savo ruožtu, priklauso nuo amžiaus. Bet naujuose duomenyse matyti aiški radijo spinduliuotės savybių koreliacija su energija, kurios pulsaras netenka dėl sukimosi lėtėjimo, o ne su magnetiniu lauku ar amžiumi. Šis atradimas taip pat leidžia daryti išvadą, kad pulsarai lėtėja ne tiesiogiai dėl magnetinio lauko sąveikos su aplinkinėmis dujomis, o dėl kažkokių kitokių procesų. Kokie tie procesai – nežinia, bet toks didelis detalus duomenų rinkinys padės išsiaiškinti ar bent patikrinti naujus modelius. Kita aukštos kokybės duomenų rinkinio nauda – galimybė analizuoti sub-pulsus. Taip vadinami kai kuriuose pulsaruose matomi menkesni žybsniai, kurių periodas skiriasi nuo pagrindinių žybsnių. Manoma, jog juos sukelia elektros išlydžiai – žaibai – nuolat blyksintys pulsaro aplinkoje. Sub-pulsais pasižymi maždaug trečdalis katalogo pulsarų, tačiau tyrėjai mano, kad iš tiesų sub-pulsų gali būti kone dviejuose trečdaliuose, tiesiog ne visus juos aptikti pakanka duomenų tikslumo. Dažniau sub-pulsai aptinkami pulsaruose arti „mirties linijos“ – ribos, kai sukimasis nebekankamas, kad formuotųsi pulsaro spinduliuotė. Įdomu, kad sub-pulsus kuriančių žaibų judėjimas pulsaro paviršiaus atžvilgiu, laikui bėgant, lėtėja: jaunuose pulsaruose sub-pulsai greiti ir chaotiški, o senesniuose – lėtesni ir ramesni. Ši tendencija taip pat prieštarauja modeliams, kurie prognozuoja visiškai priešingą evoliuciją. Tai rodo, kad sub-pulsų atsiradimas yra ne vien magnetinio lauko pasekmė, o, greičiausiai, priklauso nuo magnetinio lauko kitimo ir sukimosi sąveikos. Tyrimo rezultatai arXiv: pulsarų katalogas, sub-pulsų analizė.

***

Didžiausių struktūrų formavimosi šviesa. Didžiausiais masteliais struktūros Visatoje sudaro tinklą, vadinamą kosminiu voratinkliu. Jo gijos – dujų juostos, jungiančios galaktikų spiečius. Visas voratinklis susiformavo, ir tebesiformuoja, medžiagai krentant sutankėjimų link. Krisdama medžiaga atsitrenkia į jau esamą ir sukuria smūginę bangą. Smūginės bangos turi keletą svarbių poveikių medžiagai. Visų pirma, judėdama per smūginę bangą, medžiaga įkaista ir ima ryškiau spinduliuoti. Antra, aplink smūginę bangą medžiagos magnetinis laukas sukrenta į beveik lygiagrečias linijas, todėl medžiagos spinduliuotė tampa poliarizuota – bangos svyruoja panašia kryptimi, o ne atsitiktinai visomis. Pasinaudoję šiomis savybėmis, mokslininkai pirmą kartą aptiko tiesioginių įrodymų, jog tokios smūginės bangos tikrai egzistuoja. Išnagrinėję didžiulius radijo bangų apžvalginių stebėjimų katalogus, jie rado 600 tūkstančių galaktikų spiečių porų. Tikėtina, kad tarp spiečių driekiasi kosminio voratinklio gijos. Atskirai kiekvienoje poroje aptikti smūgines bangas – neįmanoma: jų spinduliuotė pernelyg blausi ir pranyksta atsitikiniame fotonų triukšme. Tad mokslininkai sudėjo visas nuotraukas vieną ant kitos, sutapatindami spiečių padėtis. Taip triukšmas nunyko, o signalas – ieškomų smūginių bangų pėdsakai – sustiprėjo. Prieš porą metų analogiško tyrimo metu aptikta spinduliuotė, sklindanti iš regiono tarp spiečių – tai rodo, kad kosminio voratinklio gijos tikrai egzistuoja. Naujajame tyrime panaudoti duomenys, kuriuose yra ne tik spinduliuotės intensyvumo, bet ir poliarizacijos informacija. Tiek tarp spiečių, tiek aplink juos užfiksuotas stiprios poliarizacijos signalas: daugiau nei 20% spinduliuotės bangų svyravo ta pačia kryptimi. Įprastai galaktikose radijo bangų poliarizacija neviršija 5%, taigi šis signalas tikrai rodo stiprių smūginių bangų egzistavimą. Anksčiau panašios smūginės bangos aptiktos tik galaktikų spiečių susidūrimo vietose, taigi šis atradimas gerokai praplečia žinomą bangų egzistavimo vietų įvairovę. Taip pat jis padės suprasti kosminio voratinklio formavimosi eigą. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Pernelyg masyvios ankstyvos galaktikos. Struktūros Visatoje formavosi „iš apačios į viršų“, kitaip tariant, pirmieji dariniai buvo palyginus maži ir jungdamiesi suformavo galaktikas bei jų spiečius. Susijungimams prireikė laiko, taigi natūralu tikėtis, kad ankstyvojoje Visatoje tipinės galaktikos buvo mažesnės, nei šiandien. Ir tikrai, stebėdami vis tolimesnes galaktikas, astronomai pastebi tendenciją, jog didelių galaktikų skaičius mažėja. Įvairūs teoriniai modeliai prognozuoja, kaip šis skaičius turėtų mažėti, einant iki pat pirmųjų struktūrų atsiradimo praėjus porai šimtų milijonų metų nuo Didžiojo sprogimo. Dar visai neseniai tolimiausios galaktikos, kurių buvo aptikta pakankamai daug, jog galėtume susidaryti vaizdą apie jų dydžių skirstinį, buvo iš 800 milijonų metų amžiaus Visatos. James Webb teleskopas leido pažvelgti į raudonesnes galaktikas. Tarp jų yra ir pačios tolimiausios, mat kuo objektas toliau, tuo labiau dėl Visatos plėtimosi parausta jo šviesa. Ir štai praeitą savaitę paskelbta, jog 500-700 milijonų metų Visatoje aptiktos šešios galaktikos, kurių masė viršija 10 milijardų Saulės masių. Vienos jų žvaigždžių masė gali siekti net 100 milijardų Saulės masių – beveik tiek pat, kiek Paukščių Tako. Įvertinus dangaus plotą, kuriame atliktos paieškos, bendra šių galaktikų žvaigždžių masė šimtą kartų viršija teorinių modelių prognozes. Tiesa, nėra visiškai aišku, ar atrasti objektai – tikrai galaktikos su tokia gausybe žvaigždžių: panašiai raudonai švytėti gali ir aktyvūs galaktikų branduoliai, gaubiami daugybės dulkių. Bet net jei paaiškėtų, kad pusė atrastų objektų yra kitokie, skirtumas nuo teorinių prognozių išliktų didžiulis. Kad nustatytų, ar atrasti objektai tikrai galaktikos ir jų šviesa iki mūsų tikrai keliavo taip ilgai, mokslininkai planuoja išmatuoti jų spektrą. Kol kas atlikti tik greitesni fotometriniai matavimai, kurie nėra tokie patikimi. Jei spektroskopija patvirtins fotometrijos išvadas, astronomams teks permąstyti ankstyvosios Visatos struktūrų formavimosi modelius, o gal ir visą kosmologiją. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

3 komentarai

  1. Atsiprašau, gal praleidau, bet ar patvirtino spektroskopija fotometrijos išvadas? Ar teko astronomams permąstyti ankstyvosios Visatos struktūrų formavimosi modelius, o gal ir visą kosmologiją?

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.