Kosmosas, daugelio supratimu, yra tuščias vakuumas su kai kur pasitaikančiomis žvaigždėmis, planetomis ir asteroidais. Bet iš tiesų ten pilna medžiagos – įvairiausių tarpplanetinių, tarpžvaigždinių bei tarpgalaktinių dujų. Dujos, žinoma, vietoje nestovi, o kartais jų judėjimas tampa audringas ir sujaukia įvairiausias struktūras. Praėjusios savaitės naujienose randame keletą tokių audrų. Arti mūsų, Žemės atmosferos viršuje, randame geomagnetinių audrų kaitinamą termosferą. Jupiterio atmosferoje randame celes, panašias į Žemės, tik jų ten daug daugiau. Saulės aplinkoje randame magnetinį tunelį – nežinia, kaip jis atsirado, bet dvi jo juostos greičiausiai paaiškina didžiules struktūras radijo danguje. O didžiausiais masteliais, tarpgalaktinėje erdvėje, randame tyrimą apie šimtus milijonų metų trunkančią aktyvaus branduolio čiurkšlės išmestų elektronų evoliuciją, primenančią ugnikalnio išmestų dūmų judėjimą. Gero skaitymo!
***
Geomagnetinės audros kaitina atmosferą. Žemės atmosferą sudaro keli sluoksniai – troposfera apačioje, virš jos einančios stratosfera ir mezosfera, o viršuje – termosfera/jonosfera. Šis sluoksnis prasideda maždaug 85 kilometrų aukštyje virš jūros lygio ir tęsiasi iki 600 kilometrų aukščio. Būtent čia susidaro ašigalinės pašvaistės, čia skrieja ir Tarptautinė kosminė stotis, teleskopas Hablas ir daugybė kitų palydovų. Termosfera yra karščiausia atmosferos dalis – sugerdama daug Saulės šviesos, ypač ultravioletinių ir rentgeno spindulių, ji įkaista iki maždaug 1500 laipsnių Celsijaus. Bet dabar nustatyta, kad termosferą kaitina ne tik Saulės šviesa, bet ir Saulės vėjas. Saulės vėju vadinamas nuolatinis energingų dalelių srautas, lekiantis iš mūsų žvaigždės. Žemės paviršiaus jis nepasiekia, nes daleles nustumia magnetosfera, tačiau kelių šimtų kilometrų aukštyje vėjas sąveikauja su atmosfera. Kartais vėjas sustiprėja, pavyzdžiui po Saulės žybsnių ar vainikinės masės išmetimų. Jei sustiprėjimas nukreiptas Žemės link, įvyksta geomagnetinė audra – tada dažnesnės ir stipresnės pašvaistės, taip pat gali kilti pavojus palydovams. Neseniai į kosmosą paleistas zondas GOLD, skirtas būtent termosferos tyrimams. Jis skrieja geostacionarioje orbitoje, kitaip tariant, kybo virš vieno Žemės taško ir nuolat stebi vakarinį planetos pusrutulį. Išanalizavę maždaug dvejų metų GOLD surinktus duomenis, tyrėjai aptiko ryšį tarp geomagnetinių audrų ir termosferos temperatūros: sustiprėjus Saulės vėjui, termosfera įkaisdavo dešimtimis, o kartais net šimtais, laipsnių. Taip pat pastebėta, kad temperatūra labiau pakildavo toje planetos dalyje, kur tuo metu būdavo rytas, o ne ten, kur vakaras. Tyrimo autoriai nežino, kaip paaiškinti pastarąją savybę, bet greičiausiai tai susiję su termosferą veikiančiais žemesnių atmosferos sluoksnių efektais. Tuo tarpu temperatūros pokyčiai geomagnetinių audrų metu aiškiai rodo, kad Saulės vėjas irgi suteikia nemažai energijos viršutiniams atmosferos sluoksniams. Šis atradimas padės geriau prognozuoti geomagnetinių audrų poveikį Žemei ir viršutinės atmosferos reiškinius. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.
***
Patraukime pavojingus asteroidus gravitaciškai. Ką daryti, jei sužinotume, kad prie Žemės artėja pavojingas asteroidas? Jei informaciją gauname pakankamai iš anksto – bent dešimt metų, o geriau ir kelis dešimtmečius – galime bandyti nukreipti asteroidą į kiek kitokią, saugią orbitą. Tą padaryti yra keletas būdų: pavyzdžiui, galima smogti asteroidui masyviu „kūju“, kuris pastumtų šį į šalį; arba pritvirtinti prie asteroido variklį ir taip jį nustumti. Bet šie metodai turi didelę riziką – jei nuo smūgio ar stūmimo asteroidas subyrės, pavojus Žemei gali netgi išaugti. Dėl to daug saugesnis būtų trečias variantas – pakeisti asteroido orbitą pasitelkiant gravitaciją. Tokia „gravitacinio traktoriaus“ idėja irgi turi variacijų, bet jų visų esmė – nuskraidinti pakankamai masyvų erdvėlaivį šalia asteroido ir leisti jų tarpusavio gravitacinei sąveikai po truputį pakeisti asteroido orbitą į norimą, nepavojingą. Esama įvairių idėjų, kokią traktoriaus kofigūraciją reikėtų pasirinkti: vieni mokslininkai siūlo siųsti vieną zondą, kiti – spiečių, vieni nori konvencinių cheminių raketų, kiti – Saulės burių, vieni mano, kad erdvėlaivis turėtų kyboti stacionariai asteroido atžvilgiu, kiti – kad turėtų skrieti aplink jį orbita. Naujame tyrime bandoma atsakyti į paskutinįjį iš šių klausimų. Traktoriaus judėjimo asteroido atžvilgiu uždavinys sprendžiamas kaip optimizacijos problema – siekiama kuo labiau pakeisti asteroido orbitą, sunaudojant kuo mažiau degalų (kad per daug nesumažėtų erdvėlaivio masė), nepaliečiant asteroido ir neįkaitinant jo variklių liepsna, bei išlaikant konfigūraciją bent dešimt metų, nes tiek laiko turbūt užtruktų pakankamas trajektorijos pakeitimas. Taip nustatyta, kad efektyviausia konfigūracija yra „apribota keplerinė trajektorija“, kai erdvėlaivis ne skrieja elipse aplink asteroidą, o juda pirmyn-atgal elipsės dalimi vienoje asteroido pusėje. Pritaikius šią konfigūraciją realaus asteroido 2007 VK184 orbitai, per dešimt metų ji tikrai tapo saugesnė – nors ir dabar asteroidas į Žemę pataikyti neturėtų bent artimiausius šimtą metų, po pakeitimo pataikymo pavojus dar labiau sumažėjo. Naujoji konfigūracija yra apie dešimt kartų efektyvesnė už stacionarią arba pilnos orbitos; kitaip tariant, tokį patį orbitos pokyčio efektą galima pasiekti naudojant dešimt kartų mažesnės masės erdvėlaivį. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Jupiterio atmosferos turbulencijos celės. Žemės atmosfera susideda iš šešių celių, po tris kiekviename pusrutulyje. Arčiausiai pusiaujo yra Hadley’io celės, prie ašigalių – Poliarinės, o į tarpą – Ferrelo. Celių ribos sutampa su stiprių klimato pokyčių regionais, pavyzdžiui Sacharos dykuma ir poliarine sraujyme. Dabar nustatyta, kad Jupiteryje egzistuoja panašios celės, tik jų daug daugiau – Ferrelo celių ten net aštuonios. Atradimą padaryti padėjo Juno zondo duomenys, ypač amoniako gausos stebėjimai. Amoniako Jupiteryje labai daug, bet jo gausa kinta skirtingose platumose. Taip pat Juno surinkti mikrobangų duomenys atskleidė, kad viršutiniai atmosferos sluoksniai reguliariai sąveikauja su esančiais keleto kilometrų gylyje. Abu reiškinius paaiškina atmosferos celių modelis, tačiau Jupiteryje jų turi būti daug daugiau, nei Žemėje. Kiekvienoje celėje oras sukasi viena ar kita kryptimi – pakyla, pajuda į šiaurę arba pietus, nusileidžia, grįžta atgal ir ciklas kartojasi. Taigi celių sandūrose oras kyla į viršų arba leidžiasi žemyn. Pritaikę skaitmeninį atmosferos modelį, tyrėjai nustatė, kad geriausiai stebėjimus paaiškina aštuonių Ferrelo celių modelis. Taip pat jie išsiaiškino, kad celių apačioje kažkas stabdo atmosferos cirkuliaciją. Žemėje taip nutinka dėl oro sąveikos su paviršiumi, bet Jupiteris kieto paviršiaus neturi. Gali būti, kad planetoje po celėmis vyksta sraujymių cirkuliacija aplink planetą; taip sukuriamas stabilios atmosferos sluoksnis, kuris atlieka kieto paviršiaus vaidmenį. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Superjoninis ledas Urane ir Neptūne. Kai kurios Saulės sistemos turi nuosavą magnetinį lauką, kitos – ne. Žemėje magnetinis laukas atsiranda dėl geležies judėjimo branduolyje, Jupiteryje ir Saturne – dėl vandenilio srautų planetos gelmėse. O kaip Urane ir Neptūne? Šios planetos ne tik neturi (bent jau kiek žinoma) nei metalinio branduolio, nei pakankamai vandenilio, bet jų magnetiniai laukai yra ganėtinai netvarkingi, palyginus su Žemės ar dujinių milžinių. Naujame tyrime teigiama, kad ledinių planetų magnetinis laukas gali atsirasti dėl karšto stipriai suspausto ledo. Vandens ledas iš tiesų nėra visur vienodas – skirtingomis sąlygomis vanduo kristalizuojasi į skirtingas struktūras. Žemės sąlygomis formuojasi tik viena – pirmoji – ledo struktūra, bet aukšto slėgio irba labai šaltoje aplinkoje jų priskaičiuojama dar apie dešimt. Dabar pirmą kartą eksperimentiškai ištirtos dvi ledo būsenos, kurias sudaro stabili deguonies atomų gardelė ir joje laisvai lakstantys vandenilio branduoliai – protonai. Tokios, vadinamos superjoninėmis, ledo būsenos susidaro 2000 ir daugiau laipsnių temperatūroje, esant 20 ir daugiau gigapaskalių slėgiui. Palyginimui Žemės atmosferos slėgis yra 100 kilopaskalių – apie 200 tūkstančių kartų žemesnis. Net ir vandenyno dugne slėgis tesiekia apie 100 megapaskalių. Ypatingai aukštą slėgį mokslininkams pavyko pasiekti naudojant deimantinius spaustuvus, kuriuose įdėtas vandens mėginys dar papildomai suspaustas stipria lazerio spinduliuote. Nors superjoninis ledas egzistavo labai trumpai, to pakako išmatuoti jo optinėms bei mechaninėms savybėms. Modeliai rodo, kad Neptūno ir Urano gelmėse slėgis ir temperatūra pasiekia vertes, tinkamas superjoniniam ledui susidaryti. Naujųjų eksperimentų rezultatai patvirtina, kad ši ledo būsena elgiasi taip, kaip prognozuojama. Laisvai lakstantys protonai gali palaikyti ir sustiprinti magnetinį lauką. Jų buvimas tvirtoje gardelėje gali paaiškinti ir netvarkingą magnetinio lauko struktūrą – lauką generuojantys protonai nesimaišo tarpusavyje per visą planetą, todėl skirtingose vietose skiriasi tiek magnetinio lauko stiprumas, tiek dominuojanti kryptis. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Physics.
***
Tarpas Saulės protoplanetiniame diske. Jaunas žvaigždes supa protoplanetiniai diskai, kuriuose gimsta ir auga planetos. Saulė pirmąsias kelias dešimtis milijonų metų po susiformavimo irgi turėjo tokį diską. Dauguma stebimų diskų turi įvairias substruktūras – spiralines vijas, sutankėjimus, praretėjimus bei tarpus. Dabar pristatyti netiesioginiai įrodymai, jog tarpas greičiausiai egzistavo ir Saulės protoplanetiniame diske, maždaug ten, kur dabar yra Asteroidų žiedas. Atradimas paremtas magnetinio lauko pėdsakų matavimais. Protoplanetinio disko magnetinis laukas keitė dulkių ir kitokių granulių konfigūraciją. Dalis jų sustingo ir tapo chondrulėmis – vienais pirmųjų kietų kūnų Saulės sistemoje. Chondrulės randamos vadinamuosiuose chondritiniuose meteorituose, kurie skirstomi į anglinius ir neanglinius. Manoma, kad angliniai chondritai formavosi išorinėje Saulės sistemos dalyje, trijų astronominių vienetų (1 AU yra vidutinis atstumas nuo Saulės iki Žemės) atstumu ir toliau, o neangliniai – arčiau nei ši riba. Ištyrę dviejų anglinių chondritų chondrules, mokslininkai nustatė, kad jos formavosi veikiamos maždaug dvigubai stipresnio magnetinio lauko, nei neangliniai chondritai. Toks reikšmingas skirtumas byloja apie gerokai skirtingas vidinio ir išorinio protoplanetinio disko savybes, o joms susimaišyti greičiausiai trukdė jas skiriantis tarpas. Be to, stipresnis magnetinis laukas reiškia, mad išoriniame diske medžiaga į vidų galėjo judėti nuo penkių iki 150 kartų sparčiau, nei vidiniame. Ji kažkaip turėjo sustoti – tarpas paaiškina ir tokį reiškinį. Tyrimo autorių teigimu, tarpą sukurti galėjo augantis Jupiteris arba to paties magnetinio lauko poveikis. Šis atradimas padės geriau atkurti Saulės sistemos planetų ir mažesnių kūnų formavimosi eigą. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.
***
Magnetinis tunelis Saulės apylinkėse. Jei galėtume matyti radijo bangas, kosmosas atrodytų gerokai kitaip. Žvaigždžių šviesą nustelbtų kai kurios tolimos galaktikos ir daugybė įvairiausių struktūrų Paukščių Take. Dvi iš jų yra Šiaurinė ašigalinė atšaka (North Polar Spur, NPS) ir Vėduoklės regionas (Fan Region, FR). Nors Galaktikos dangalapyje FR driekiasi Galaktikos plokštumoje, o NPS lenkiasi šiaurėn nuo jos, naujame tyrime teigiama, kad abu dariniai iš tiesų yra lygiagretūs ir pakankamai artimi Saulei; galima sakyti, kad jie sudaro tunelį, gaubiantį Saulės sistemą ir daugybę kitų aplinkinių žvaigždžių. Radijo struktūrų tyrimui labai trukdo tai, kad dažniausiai neįmanoma aiškiai pasakyti, kiek jos nutolusios nuo mūsų. Suprasti atstumui reikia sudėtingo modeliavimo, kuriuo nustatoma, kaip radijo bangos sugeriamos ar išsklaidomos tarp šaltinio ir mūsų. Ankstesni tokie modeliai davė nevienodus rezultatus apie NPS: atrodė, kad viršutinė – toli nuo Galaktikos plokštumos esanti – jos dalis arti mūsų, tuo tarpu apatinė – toliau. Šį rezultatą buvo sunku suderinti su įprasta NPS interpretacija, jog tai yra dujų burbulo, kylančio iš Galaktikos disko, kraštas. Naująją interpretaciją pasufleravo tai, kad tiek NPS, tiek FR radijo spinduliuotė yra panašiai poliarizuota – bangos sklisdamos svyruoja panašiomis kryptimis. Taigi mokslininkai nusprendė išnagrinėti idėją, kad abi struktūros yra vieno darinio dalys, o atrodo skirtingai dėl projekcijos efektų. Pasitelkę modelį, kuriuo galima lengvai perpaišyti dangalapius su skirtingais atskaitos taškais, tyrėjai parodė, kad tunelis, gaubiantis Saulės sistemą, gali duoti stebimą radijo spinduliuotės vaizdą. Du sutankėjimai tunelio sienose atitinka NPS ir FR, dar du sutankėjimai atitinka mažiau ryškias radijo struktūras. Geriausiame modelyje tunelis yra riestainio (ar jo dalies) formos, jo simetrijos ašis statmena Galaktikos plokštumai ir nutolusi nuo mūsų maždaug vieną kiloparseką. FR juosta yra Galaktikos disko plokštumoje, NPS – maždaug 100 parsekų aukščiau. Stebint iš Žemės, tunelis eina maždaug Gulbės žvaigždyno link. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Greitai kintanti baltoji nykštukė. Baltosios nykštukės yra maždaug Žemės dydžio, bet žvaigždės masės objektai, liekantys mirus į Saulę panašioms žvaigždėms (mūsų Saulė irgi tokia taps po maždaug penkių milijardų metų). Jei nykštukė sukasi dvinarėje sistemoje su ne tokia kompaktiška kompanione, pastarosios medžiaga gali imti kristi ant nykštukės ir suformuoti akrecinį diską. Diske judanti bei ant baltosios nykštukės krentanti medžiaga įkaista ir ima spinduliuoti. Šis procesas nėra visai pastovus – tiek magnetiniai laukai, tiek pati spinduliuotė pakeičia sistemos konfigūraciją, dėl kurios kartais akrecija sulėtėja, o šviesis – sumažėja. Įprastai tokie reikšmingi pokyčiai įvyksta per keletą parų ar net savaičių. Bet dabar atrasta sistema, kurios šviesis reikšmingai pakinta vos per pusvalandį. Tapytojo TW yra dvinarė sistema už maždaug 400 parsekų nuo mūsų. Jos šviesio pokyčiai aptikti analizuojant kosminio teleskopo TESS duomenis. TESS skirtas planetų paieškoms, bet naudingas ir kitiems tyrimams, kur svarbu tiksliai sekti objekto šviesio pokyčius laikui bėgant. Per kiek daugiau nei du šimtus dienų trukusius stebėjimus sistema net keturis kartus perėjo į maždaug pusketvirto karto blausesnę fazę; pokyčiai buvo neperiodiški, o jų trukmė – labai nevienoda, nuo kelių parų iki dviejų mėnesių. Bet kiekvieną kartą tiek išblėsimas, tiek paryškėjimas nutiko per labai trumpą laiko tarpą. Tyrėjai mano, jog blausesnė fazė nutinka tada, kai baltosios nykštukės magnetinis laukas susisuka taip, jog sudaro barjerą medžiagai kristi į nykštukę. Magnetinis laukas visada reguliuoja medžiagos kritimo spartą, todėl tiek blausesnėje, tiek ryškesnėje fazėje sistemos šviesis nuolatos svyruoja: ryškioje fazėje maždaug iki dviejų kartų, blausioje – iki šešių kartų. Panašūs greiti pokyčiai vyksta neutroninėse žvaigždėse, bet šios yra daug mažesnės už baltąsias nykštukes. Kodėl taip sparčiai keičiasi baltosios nykštukės magnetinio lauko konfigūracija, kol kas neaišku. Jei ateityje pavyks atrasti daugiau panašių sistemų, tai gali padėti daug geriau suprasti ekstremalius magnetinius laukus. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Magelano debesies susiliejimo pėdsakas. Visos galaktikos per gyvenimą patiria įvairių susiliejimų. Štai Paukščių Takas tolimoje praeityje tikrai prarijo kelias mažesnes kaimynes. Skaitmeniniai modeliai rodo, kad panašūs susiliejimaj turėtų vykti įvairiais masteliais, kitaip tariant, mažos galaktikos, prieš praryjamos didesnių, neretai pačios suvalgo dar mažesnių kaimynių. Dabar pirmą kartą rastas įrodymas, jog Paukščių Tako palydovinė galaktika praeityje suvalgė mažesnę. Įrodymas yra vienas kamuolinis spiečius, NGC 2005, nutolęs maždaug 200 parsekų nuo Didžiojo Magelano debesies (LMC) centro. Kamuoliniais spiečiais vadinami šimtų tūkstančių žvaigždžių telkiniai, palaikomi savo pačių gravitacijos. Mokslininkai tyrinėjo 11 LMC kamuolinių spiečių ir nustatė, kad NGC 2005 gerokai skiriasi nuo kitų. Jame pastebimai mažiau cinko, vario, silicio ir kalcio. Šiuos elementus į aplinką daugiausiai paskleidžia baltųjų nykštukių sprogimai supernovomis, taigi NGC 2005 formavosi gerokai mažiau praturtintoje aplinkoje, nei kiti Didžiojo Magelano debesies spiečiai. Paprasčiausias ir turbūt vienintelis paaiškinimas, kaip tai nutiko – kad spiečius susiformavo kitoje, mažesnėje, galaktikoje ir vėliau prisijungė prie LMC. Kartu turėjo įkristi visa galaktika, tačiau likusios jos dalys jau seniai neatskiriamai susimaišė su LMC. NGC 2005 cheminė sudėtis primena nykštukinių sferoidinių galaktikų sudėtį, taigi gali būti, kad LMC praryta galaktika buvo būtent tokia. Pats spiečius greičiausiai buvo tos galaktikos centrinis žvaigždžių telkinys – vienintelė iki šių dienų išlikusi dalis. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Daugybė radijo žybsnio pasikartojimų. Greitaisiais radijo žybsniais (FRB) vadinami labai trumpi ryškūs radijo bangų pliūpsniai, atlekiantys iš įvairių dangaus pusių. Kai kurie žybsniai kartojasi – vieni daugmaž reguliariai, kiti atsitiktiniais intervalais. Norėdami išsiaiškinti, kodėl ir kaip žybsniai kartojasi, mokslininkai atliko gana ilgus vieno pasikartojančio žybsnių šaltinio, FRB121102, stebėjimus, ir aptiko labai didelį žybsnių skaičių. Per maždaug 60 valandų stebėjimų, apėmusių 47 paras 2019 metų spalio-lapkričio mėnesiais, užfiksuoti net 1652 atskiri žybsniai. Tokia duomenų gausa leido atlikti daugialypę statistinę analizę. Pasirodė, kad žybsnių energijos pasiskirsčiusios į dvi apytikres grupes, o didesnės energijos žybsniai laike pasiskirstę kiek reguliariau, nei silpnesni. Tačiau jokio tikro žybsnių periodiškumo nerasta, bent jau intervale nuo milisekundės iki tūkstančio sekundžių. Šis rezultatas sunkiai paaiškinamas modeliais, kuriuose žybsnius sukelia pavienio besisukančio objekto elgsena – tokiu atveju būtų tikėtina, kad žybsnių fiksavimo dažnis bent šiek tiek koreliuos su objekto sukimosi dažniu. Jei žybsniai sklinda visomis kryptimis (o nėra nukreipti tiesiai į mus), jų bendra energija taip pat didžiulė, siekia kelis procentus visos energijos, sutelktos tipinio magnetaro magnetiniame lauke. Magnetarai laikomi vienu iš labiausiai tikėtinų FRB šaltinių, bet toks greitai energijos iššvaistymas sunkiai paaiškinamas šiais modeliais. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Ilgalaikis juodųjų skylių poveikis. Galaktikų centruose esančios juodosios skylės turi didžiulį poveikį aplinkai, nuo galaktikos centrinių dalių iki tarpgalaktinės erdvės. Kaip šis poveikis kinta per milijonus metų po didelio galaktikos aktyvumo epizodo – nežinia. Iš dalies į klausimą atsakyti padeda skaitmeniniai modeliai, bet jie geri tik tiek, kiek atkuria realybę. O dabar grupė mokslininkų paskelbė atkūrę juodosios skylės išmestų dujų judėjimą per šimtą milijonų metų, remdamiesi stebėjimais radijo bangų ruože. Tyrimams pasirinkta galaktikų grupė Nest200047, sudaryta iš poros dešimčių galaktikų už 60 megaparsekų. Radijo bangų stebėjimai tarpgalaktinėje erdvėje atskleidžia įvairias dujų struktūras, kupinas energingų elektronų. Tokie elektronai atsiranda čiurkšlėse, lekiančiose iš juodųjų skylių prieigų. Per kelis milijonus metų jie netenka didžiosios dalies energijos, o jų skleidžiamos radijo bangos vis ilgėja. Senesni stebėjimai leisdavo nagrinėti tik elektronus, kurie paleisti per pastaruosius keletą milijonų metų. Naujojo tyrimo autoriai atliko stebėjimus 200 megahercų ruože, kuriame spinduliuoja dešimčių ir šimtų milijonų metų amžiaus elektronų populiacija. Taip jiems pavyko išsiaiškinti, kad čiurkšlėmis paleista medžiaga kyla, o kildama ima suktis panašiai, kaip arbatinuko garai arba iš ugnikalnių išsiveržę dūmai. Nepaisant tokio sukimosi, elektronai net per šimtus milijonų metų iki galo nesusimaišo su tarpgalaktine medžiaga. Taip greičiausiai nutinka dėl jų magnetinio lauko, kuris priešinasi maišymuisi. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Kai dvi galaktikos išsidėsto vienoje linijoje, žiūrint iš Žemės, tolimesnės vaizdas tampa iškreiptas dėl gravitacinio lęšiavimo. Įprastai tada vaizdas ir padidėja bei paryškėja, todėl taip galima tyrinėti labai tolimas galaktikas, kurios kitu atveju būtų pernelyg blausios mūsų teleskopams. Čia matome vieno tokio tyrimo dalį, kuriame nagrinėjamos pirmųjų Visatos galaktikų savybės. Iki šiol apie pirmąsias Visatos galaktikas žinome labai nedaug, ir tai tik apie masyviausias, tad šis tyrimas labai prisideda prie supratimo, kaip formavosi pirmieji žvaigždžių telkiniai.
***
Kvantinė fizika ir bendroji reliatyvumo teorija yra du šiandieninės fizikos pagrindai. Nei viena teorija pati negali paaiškinti visos fizikos, taigi ateityje jas turėtų pakeisti kas nors labiau fundamentalaus. Viena iš galimų idėjų – konstruktorių teorija, kuri siekia fiziką redukuoti iki fundamentalių informacijos teorijos elementų. Apie ją pasakoja PBS Space Time:
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse