Svarbiausią praėjusios savaitės kosminę naujieną jūs žinote ir be mano priminimų. Artemis II misija, gabenanti žmones aplink Mėnulį, pagaliau sėkmingai išskrido. Valio! Kitose naujienose – nemažai Saulės sistemos: Žemę formavusi medžiaga, Saulės magnetinės bangos, kraterių Psichėje strukūra, Saturno magnetinis burbulas ir Tritono bei Neptūno ilgalaikė sąveika. Tolimesnėse naujienose – Magelano debesys šildo Paukščių Tako pakraščius, šis tas apie netikėtas juodųjų skylių mases ir jau trečia galaktika, neturinti tamsiosios medžiagos. Gero skaitymo!
***
Artemidė išskrido. Naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį (Lietuvos laiku; JAV tai buvo trečiadienio popietė) Space Launch System raketa iš Kenedžio kosmodromo Floridoje pakėlė erdvėlaivį Orion su keturiais astronautais, kurie bus pirmieji žmonės per daugiau nei pusšimtį metų, gyvai pamatę tolimąją Mėnulio pusę. Šis skrydis – antroji Artemis projekto misija – seka po pusketvirtų metų nuo pirmojo. Jo tikslas – patikrinti įvairiausias erdvėlaivio sistemas, kad vėlesnis žmonių skrydis į Mėnulį, šiuo metu planuojamas 2028-iesiems, būtų kiek įmanoma saugesnis. Po pakilimo astronautai išbandė erdvėlaivio manevravimą, komunikacijas, palaukė apie parą ir tada pasileido Mėnulio link. Kai rašau šį įrašą vėlai šeštadienį vakare, jie jau įveikė daugiau nei pusę kelio iki Mėnulio. Apsukę beveik pilną ratą aplink mūsų palydovą, astronautai pasuks atgalios, kol galiausiai nusileis Ramiajame vandenyne. Misijos metu astronautai ne tik tikrina erdvėlaivio veikimą ir daro gražias nuotraukas; jie taip pat padarys Mėnulio tolimosios pusės nuotraukų ir išbandys naujus Saulės aktyvumo prognozių modelius. Pagal planą, astronautai į Žemę grįš balandžio 10 dieną, o tada seks maždaug metai pasirengimo trečiajai misijai, kuri bandys Oriono ir Mėnulio modulių sąveiką Žemės orbitoje. Žmonių sugrįžimas į Mėnulį turėtų įvykti su ketvirtąja programos misija.
***
Žemė augo tik iš vidinės Saulės sistemos medžiagos. Iš ko susidėjo Žemę formavusios uolienos? Dešimtmečius planetologai manė, kad nuo 6 iki 40 procentų Žemės masės turėjo ateiti iš išorinės Saulės sistemos dalies, esančios anapus Jupiterio orbitos. Būtent ten gausu lakiųjų komponentų, tokių kaip vanduo. Dabar mokslininkai, išanalizavę esamus dešimties skirtingų elementų izotopinių variacijų duomenis iš meteoritų, Marso ir asteroido Vestos uolienų, gavo stebinančią išvadą: Žemė sudaryta išimtinai iš vidinės Saulės sistemos medžiagos. Meteoritai pagal cheminę sudėtį skirstomi į dvi kategorijas: neanglinius, susiformavusius vidinėje Saulės sistemoje, ir anglinius – iš išorinės. Jie tarpusavyje skiriasi ir pagal įvairių izotopų – to paties elemento atmainų su skirtingu neutronų skaičiumi branduolyje – gausos santykius. Ankstesni tyrimai paprastai naudodavo tik vieno ar dviejų elementų izotopų duomenis ir gaudavo nevienareikšmius rezultatus. Naujojo tyrimo autoriai panaudojo retai geochemijoje taikomą statistinį metodą, kuris leido vienu metu nagrinėti net dešimties elementų izotopus. Rezultatai parodė, kad neanglinių kūnų izotopinė sandara puikiai dera su Žemės, nesvarbu, ar nagrinėtume elementus poromis, ar didesnėmis grupėmis. Tai reiškia, kad Žemė augo iš vientiso medžiagos rezervuaro vidinėje sistemoje, kurio sudėtis nekito akrecijos metu. Be to, ji nesutapo su jokiu žinomu angliniu meteoritu. Kodėl du rezervuarai nesusimaišė? Greičiausiai dėl Jupiterio – greitai augusi dujinė milžinė savo gravitacija atvėrė tarpą protoplanetiniame diske ir užblokavo medžiagos tekėjimą iš išorės į vidų. Šio tyrimo duomenimis, barjeras buvo beveik nepralaidus – medžiaga iš anapus Jupiterio sudaro mažiau nei du procentus Žemės masės. Tai kelia naują klausimą: jei Žemės vanduo atkeliavo ne iš išorinės sistemos, jis turėjo būti jau vidinėje, kur sąlygos arti Saulės atrodo visai nepalankios vandens ledui. Kaip tai galėjo įvykti? Atsakymą galbūt duos detalesnė Merkurijaus ir Veneros analizė – šios planetos turėtų irgi panešėti į Žemę, o tarpusavio skirtumai atskleis augimo istoriją. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Magnetinės bangos Saulės gelmėse. Saulės magnetinis laukas valdo jos aktyvumą – 11 metų dėmių ciklą, galingus vainikinės masės išmetimus, galinčius sutrikdyti palydovų ir elektros tinklų Žemėje veiklą, ir kitus reiškinius. Tačiau procesai, generuojantys šį lauką giliai Saulės viduje, iki šiol buvo beveik neprieinami stebėjimams. Dabar tyrėjai, analizuodami daugiau nei dešimtmetį Saulės dinamikos observatorijos helioseisminių matavimų, aptiko naujo tipo bangas, sklindančias po visa Saule, kurias valdo Saulės vidinis magnetinis laukas. Tai magnetiškai paveiktos Rossby bangos – didelio masto svyravimai, kuriuos sukelia besisukantys skysčiai. Rossby bangos sklinda ir Žemės atmosferoje ir vandenynuose bei veikia planetos orus, tačiau čia magnetinis laukas neturi reikšmingos įtakos. Saulėje tyrėjai aptiko du tokių bangų tipus: vienos sklinda lėtai, o kitos, silpnesnės, – greitai. Šios bangos, panašu, sklinda ne paciame paviršiuje, o bent 2% Saulės spindulio gelmėje. Be to, jos silpnesnės už anksčiau aptiktas visiškai hidrodinamines Rossby bangas. Svarbiausia rezultatų dalis – bangų dažniai atitinka teorines prognozes apie tai, kaip turėtų elgtis magnetiškai modifikuotos bangos, o modifikacija priklauso nuo magnetinio lauko stiprumo. Jei šis laukas yra konvekcijos zonos apačioje, maždaug trečdalio Saulės spindulio gelmėje, jo stipris siektų apie 5 000 gausų, arba 10 tūkstančių kartų daugiau, nei Žemės ar Saulės paviršiuje. Tokie skaičiai dera su ankstesniais Saulės virpesiais paremtais vertinimais ir su teorijomis apie Saulės dinamo veikimą. Saulės dinamas yra mechanizmas, kuriuo konvekcija ir sukimasis kartu generuoja magnetinį lauką. Jis atsakingas ir už Saulės aktyvumo ciklą, tačiau jo tikslus veikimas tebėra viena didžiausių astrofizikos mįslių. Šios naujai aptiktos bangos atveria langą tiesiai į tą regioną, kur dinamas greičiausiai veikia, ir gali padėti tiksliau prognozuoti Saulės aktyvumą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Milžiniški krateriai gali atskleisti Psichės paslaptį. Asteroidas 16 Psichė – maždaug Lietuvos dydžio, bulvės formos kūnas, skriejantis Asteroidų žiede. Manoma, kad jis gausus metalų, galbūt todėl, kad yra Saulės sistemos jaunystėje besiformavusios, bet sudužusios planetos liekana. Jei tai tiesa, Psichė būtų bene vienintelis tiesiogiai pasiekiamas planetos branduolio likutis. Jos tyrimai suteiktų savotišką galimybę pažvelgti į tai, kas slypi po mūsų pačių kojomis tūkstančių kilometrų gylyje. Tačiau ar Psichė tikrai yra branduolys, ar tiesiog vientisas metalo ir uolienų mišinys? Naujame tyrime bandoma atsakyti į šį klausimą, pasitelkus milžiniško smūgio, suformavusio kraterį Psichės šiaurės ašigalyje, skaitmeninius modelius. Tyrimo autoriai sukūrė trimačius skaitmeninius hidrodinaminius modelius, kuriuose atsižvelgiama į tikrąją bulvės formos asteroido geometriją, ir nagrinėjo katastrofiško susidūrimo pasekmes. Modeliai apėmė du kraštutinus vidaus struktūros variantus: sluoksniuotą kūną su metaliniu branduoliu ir uolienų apvalkalu arba vientisą uolienos ir metalo mišinį. Abiem atvejais modeliuota, kaip smūgis formuoja kraterį ir kaip metalas pasklinda paviršiuje. Paaiškėjo, kad kraterio gylio ir skersmens santykis bei paviršiaus metalo pasiskirstymas priklauso nuo vidaus struktūros ir porėtumo – tuštumų kiekio asteroido viduje. Tvirtesnis, mažiau porėtas vidus išsaugo daugiau pataikiusio kūno medžiagos, o silpnesnis ir gausesnis tuštumų – mažiau. Porėtumo vaidmuo modeliuose dažnai ignoruojamas, bet naujieji skaičiavimai rodo, kad jis reikšmingai keičia kraterio formavimosi eigą. Šias prognozes galės patikrinti NASA Psyche zondas, kuris pasieks asteroidą 2029 metų rugpjūtį ir taps pirmuoju erdvėlaiviu, skriejančiu aplink metalinį asteroidą. Palyginus zondo matavimus su skaitmeninėmis prognozėmis, bus galima nustatyti, ar Psichė turi branduolį – ir taip atsakyti į klausimą, ar žiūrime į negimusios planetos širdį. Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.
***
Saturno magnetinis burbulas – asimetriškas. Planetos, turinčios magnetinį lauką, turi ir magnetosferas. Jos tarsi skydai saugo planetas nuo Saulės vėjo ir kitų energingų krūvį turinčių dalelių, atlekiančių iš kosmoso. Saturno magnetosfera milžiniška, daugiau nei dešimt kartų platesnė už pačią planetą. Tačiau ji, kaip rodo naujas tyrimas, turi esminį skirtumą nuo Žemės: jos magnetinis „piltuvėlis“ – sritis, kur lauko linijos lenkiasi atgal ašigalių link ir Saulės vėjas gali tiesiogiai patekti į atmosferą – yra pasislinkęs į popietės pusę. Žemės magnetosferos piltuvai abiejuose pusrutuliuose nukreipti tiesiai į Saulę; tai vadinama vidurdienio kryptimi. Tyrėjai išanalizavo šešerius metus (2004–2010) Cassini zondo duomenų ir aptiko 67 atvejus, kai erdvėlaivis praskrido pro Saturno piltuvėlį – šešis kartus daugiau nei ankstesniuose tyrimuose. Paaiškėjo, kad piltuvėlis dažniausiai randamas ne ties vidurdieniu, kaip Žemėje, o pasislinkęs į popietinį sektorių. Įvardinant jį valandomis, analogiškai Žemei, Saturno piltuvai dažniausiai randami tarp 13 ir 15 valandos, o kai kurie pėdsakai siekia net 20 valandos sektorių. Tyrėjai mano, kad asimetriją sukelia du veiksniai. Pirmasis – Saturnas itin greitai sukasi: para trunka tik 10,7 valandos. Toks sukimasis tempia magnetinio lauko linijas į šoną. Antrasis – Encelado tiekiama plazma: palydovo geizeriai nuolat išmeta vandens garus, kurie jonizuojami ir sukuria plazmos „sriubą“, besisukančią kartu su planeta, bei papildomai deformuoja magnetosferą. Sukimosi ir papildomos plazmos kombinacija iš esmės pakeičia magnetosferos konfigūraciją, palyginti su Žeme, kur dominuojantis veiksnys yra Saulės vėjas. Panašus asimetriškas piltuvėlių išsidėstymas neseniai stebėtas ir Jupiteryje, taigi panašu, kad greitai besisukančių dujinių milžinų magnetosferos pasižymi panašia struktūra. Šie rezultatai svarbūs planuojant būsimą Europos kosmoso agentūros misiją prie Encelado, kurios tikimasi ketvirtajame dešimtmetyje. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.
***
Tritono gravitacija pakreipė Neptūną. Neptūnas – tolimiausia Saulės sistemos planeta – sukasi pakrypusi 28 laipsniais į savo orbitos plokštumą. Nuokrypis, panašus į Žemės, suteikia planetai metų laikus, tačiau kaip jis atsirado, iki šiol nebuvo aišku. Vienas paaiškinimas – milžiniški susidūrimai su planetesimalėmis, planetų užuomazgomis, formavimosi metu, tačiau tam reikia gana specifinių sąlygų. Labiau tikėtinas Neptūno augimo scenarijus yra ramesnis, dar vadinamas akmenukų akrecija; jo metu didelių smūgių, galinčių pakreipti planetos ašį, nebuvo. Naujame tyrime siūlomas paaiškinimas ašies posvyriui, derantis su akmenėlių akrecijos scenarijumi: Neptūną pakreipė jo palydovas Tritonas. Tritonas turi unikalią orbitą: jis vienintelis iš didelių palydovų Saulės sistemoje skrieja priešinga kryptimi nei planetos sukimasis. Manoma, kad jis gimė kaip nykštukinė planeta, Kuiperio juostoje, panašiai kaip Plutonas, o vėliau jį sugavo Neptūno gravitacija. Tik pagautas Tritonas turėjo skrieti stipriai elipsine ir palinkusia orbita, kuri per milijardus metų dėl potvyninių sąveikų pamažu apvalėjo iki dabartinės, beveik apskritos. Tyrimo autorių atlikti modeliavimai rodo, kad orbitos evoliucijos metu gravitacinė sąveika tarp Tritono ir Neptūno sukimosi ašies galėjo suvesti juos į rezonansą. Be to, šis rezonansas galėjo derėti su specifiniu visos Saulės sistemos judėjimo dažniu – tokia situacija palaikė rezonansą gana stabilų. Rezonansas veikė kaip lėta, bet nenumaldoma jėga, tarsi prie besisukančio vilkelio priglaustas pirštas, ir pamažu didino Neptūno ašies pokrypį. Maždaug trečdalyje suskaičiuotų skaitmeninių modelių nuokryptis viršijo 20 laipsnių, o kai kuriuose scenarijuose pasiekė net 50. To daugiau nei pakanka paaiškinti dabartinį Neptūno posvyrį. Tritono istorija dar nesibaigė: palydovas tebeartėja prie Neptūno. Jau dabar jis yra arčiau planetos nei Mėnulis prie Žemės, o maždaug po 3,6 milijardo metų peržengs vadinamąją Rošė ribą. Tada jis arba greitai su Neptūnu, arba bus sudraskytas potvyninių jėgų ir suformuos naują žiedų sistemą. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Magelano debesys šildo Galaktikos pakraščius. Paukščių Taką gaubia milžiniška karštų, retų dujų sfera – vadinamoji aplinkgalaktinė terpė (CGM). Jos temperatūra siekia apie du milijonus laipsnių. Nors medžiagos tankis mažytis, bendra šio halo masė viršija viso Galaktikos disko. 2024 metais rentgeno teleskopas eROSITA aptiko netikėtą asimetriją: pietinėje Galaktikos pusėje CGM yra vidutiniškai apie 12 procentų karštesnė nei šiaurinė. Kas sukelia tokį skirtumą? Dabar tyrėjai, pasitelkę hidrodinaminius modelius, pateikia paprastą atsakymą – tai Didžiojo Magelano Debesies gravitacinis poveikis. Didysis Magelano Debesis – didžiausia palydovinė galaktika, esanti „žemiau“ Paukščių Tako disko. Jos gravitacija traukia visą mūsų Galaktiką link savęs. Dėl to Paukščių Tako diskas juda į pietus maždaug 40 km/s greičiu. Šis judėjimas suspaudžia karštas dujas pietinėje halo pusėje, panašiai kaip stūmoklis vidaus degimo variklyje suspaudžia dujų mišinį cilindre. Suspaudimas pakelia temperatūrą pietinėje pusėje 13–20 procentų, palyginti su šiaurine, – tai puikiai dera su eROSITA matavimais. Modeliai rodo, kad temperatūros asimetrija yra palyginti naujas reiškinys, prasidėjęs tik prieš maždaug 100 milijonų metų, kai Didysis ir Mažasis Magelano Debesys priartėjo prie Paukščių Tako. Modelis gali paaiškinti ir kitus asimetrijos požymius. Pavyzdžiui, šiaurinėje halo pusėje stebima kur kas daugiau vadinamųjų greitųjų debesų – šaltesnių dujų regionų, judančių anomaliai greitai. Mažesnis slėgis šiaurinėje pusėje gali palengvinti tokių debesų susidarymą ir išlikimą. Įdomu, kad temperatūrų asimetrija modeliuose identifikuota dar 2019 metais, gerokai prieš eROSITA ją aptinkant realybėje. Tai prideda pasitikėjimo, kad paaiškinimas tikrai teisingas. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
***
Juodųjų skylių masių draudžiamoji zona. Kai masyvios žvaigždės baigia gyvenimą, dauguma jų kapsuoja ir virsta juodosiomis skylėmis. Tačiau dalis ypatingao masyvių žvaigždžių turėtų patirti kitokį likimą: jų branduoliai taip įkaista, kad gama fotonai ima virsti elektronų-pozitronų poromis, žvaigždė praranda slėgio palaikymą ir sprogsta porinio nestabilumo supernova, kuri žvaigždę suardo visiškai ir juodoji skylė nesusidaro. Šis procesas, teoriškai numatytas dar septintajame dešimtmetyje, turėtų palikti „tarpą“ juodųjų skylių masių pasiskirstyme: juodosios skylės, kurių masės maždaug tarp 50 ir 130 kartų viršija Saulės, iš žvaigždžių tiesiogiai gimti neturėtų. Dabar tarptautinė komanda, analizuodama LIGO-Virgo-KAGRA konsorciumo ketvirtąjį gravitacinių bangų katalogą, rado tokio tarpo įrodymų. Tarpas aiškiai pastebėtas ne tarp didesniųjų, o tarp mažesniųjų dvinarėse sistemose besisukančių juodųjų skylių. Jo apatinė riba yra ties maždaug 45 Saulės masėmis, viršutinė – maždaug 115. Masyvesniųjų skylių masės pasiskirstyme aiškaus tarpo nėra, nes kai kurios iš jų galėjo susidaryti per ankstesnius susiliejimus. Toks rezultatas dera su kitu nepriklausomu požymiu: į masės tarpą patenkančios juodosios skylės sukasi greičiau nei tos, kurių masė žemiau tarpo ribos. Būtent to tikėtumėmės iš hierarchinių susiliejimų – besijungiančios juodosios skylės dažniausiai įsisuka greičiau. Šie rezultatai ne tik patvirtina porinio nestabilumo supernovų egzistavimą, bet ir leidžia apriboti svarbų branduolinės fizikos parametrą – anglies-deguonies reakcijos S faktorių, kuris nurodo anglies virtimo deguonimi reakcijos efektyvumą. Jis taip pat lemia, ties kokia tikslia mase prasideda porinis nestabilumas. Tai retas atvejis, kai gravitacinių bangų astronomija duoda tiesioginių išvadų apie termobranduolines reakcijas žvaigždžių gelmėse. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Kentauro A yra artimiausia mums aktyvi galaktika. Nutolusi vos apie penkis kartus toliau, nei Andromeda, ji puikiai atsiskleidžia per mėgėjiškus teleskopus, o per profesionalius matyti daugybė įdomių detalių. Deja, patį centrą užstoja dulkių juostos. Ne todėl, kad galaktika būtų diskinė, kurią matome iš šono; Kentauro A yra elipsinė galaktika, kuriose paprastai dulkių būna labai mažai. Tad kas jai nutiko? Beveik neabejotinai paaiškinimas yra galaktikų susiliejimas: prarijusi kitą galaktiką, Kentauro A palyginus neseniai ėmė formuoti daug žvaigždžių, kurių aplinkoje susiformavo ir daug dulkių.
***
Trečia galaktika be tamsiosios medžiagos. Tamsioji medžiaga yra tarsi karkasas, kuris savo gravitacija palaiko galaktikas. Jei tamsiųjų halų nebūtų, žvaigždės tiesiog išsilakstytų iš galaktikų. Tačiau pasitaiko ir išimčių: 2018 metais atrasta ultra-išsklaidytoji galaktika NGC 1052-DF2, kurioje tamsiosios medžiagos praktiškai nėra. Žvaigždės joje juda lėtai, kaip ir tikėtumėmės, jei gravitaciją kurtų vien matoma medžiaga. Vėliau buvo rasta antroji tokia galaktika toje pačioje NFC 1052 grupėje – DF4, sudaranti tiesią eilę su DF2 ir grupės centru. Dabar tas pats tyrėjų kolektyvas pristatė trečiąją – NGC 1052-DF9, kuri puikiai tęsia šią eilę. Pati galaktika žinoma jau seniau, tačiau dabar, naudodami Keck teleskopo Havajuose spektrografą, tyrėjai išmatavo DF9 žvaigždžių greičių dispersiją. Ji siekia vos 6,4 km/s ir puikiai dera su tuo, ko tikėtumėmės vien iš galaktikos žvaigždžių masės (apie 140 milijonų Saulės masių). Tuo tarpu jei DF9 turėtų tokį tamsiosios materijos halą, koks būdingas jos dydžio galaktikoms, greičių dispersija turėtų siekti net 27 km/s. Trijų galaktikų be tamsiosios medžiagos grandinė praktiškai patvirtina vadinamąjį „kulkos nykštukės“ susidūrimo scenarijų. Pagal jį dvi dujomis turtingos nykštukinės galaktikos kadaise susidūrė dideliu greičiu. Tamsieji halai, sąveikaujantys tik gravitaciškai, praėjo kiaurai vienas kitą kaip vaiduokliai, tačiau įprasta medžiaga – dujų debesys – fiziškai susidūrė, atsiskyrė nuo tamsiosios medžiagos ir sukėlė žvaigždžių formavimosi protrūkį. Rezultatas – virtinė naujų galaktikų, sudarytų vien iš įprastos medžiagos, be tamsiosios medžiagos karkaso. Šis atradimas svarbus ir platesniame kontekste: pats tamsiosios medžiagos nebuvimas šiose galaktikose paradoksaliai yra stiprus argumentas, kad tamsioji medžiaga egzistuoja kaip atskira fizinė substancija, kurią galima atskirti nuo įprastos. Tai kertinis smūgis alternatyviai MOND teorijai, kuri bando paaiškinti galaktikų dinamiką keičiant gravitacijos dėsnius – tokioje galaktikoje kaip DF2 MOND prognozuotų daug didesnę greičių dispersiją, nei išmatuota. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Per didelės juodosios skylės mažytėse galaktikose. Aplinkinėje Visatoje supermasyvios juodosios skylės paprastai sudaro tik 0,1–0,5 procento savo galaktikos masės. Pagal šį santykį, kuris stebimas tūkstančius kartų besiskiriančios masės galaktikose, mokslininkai daro išvadas apie bendrą galaktikų ir juodųjų skylių evoliuciją. Tačiau James Webb teleskopas jau ne kartą parodė, kad ankstyvoje Visatoje šis santykis gali būti daugybę kartų aukštesnis. Dabar aptiktas dar vienas netikėtas atvejis: pernelyg masyvios juodosios skylės net dviejose mažose galaktikose vidurinio amžiaus Visatoje. Dviejų kompaktiškų nykštukinių galaktikų, pavadintų Pelijumi ir Nelėjumi, šviesa iki mūsų keliauja 6,5–7 milijardus metų. Ultravioletiniame ir regimųjų spindulių diapazone jos atrodo kaip gana įprastos mažos galaktikos, kuriose vyksta žvaigždėdaros žybsniai, taigi gausu jaunų žvaigždžių ir dulkių. Tačiau Webbo stebėjimai atskleidė stiprų vidurinės infraraudonosios šviesos perteklių, kurio negali paaiškinti nei žvaigždės, nei dulkės. Jį greičiausiai sukelia dulkių giliai paslėptas aktyvus galaktikos branduolys. Geriausiai derantys spektro modeliai rodo, kad juodųjų skylių masės šiose galaktikose siekia nuo pusės iki poros milijonų Saulės masių. Tai nėra labai daug, palyginus su kitų galaktikų centrinėmis juodosiomis skylėmis, tačiau sudaro nuo 6 iki 60 procentų visos žvaigždžių masės – šimtus kartų daugiau nei tikėtumėmės pagal vietines proporcijas. Pelijas ir Nelėjus – vienos mažiausių galaktikų, kuriose kada nors aptikti aktyvūs branduoliai. Dažnai šiems objektams būdingų rentgeno spindulių neaptikta; taip gali nutikti dėl tikrai storo gaubiančio dulkių sluoksnio. Kita galima priežastis – išskirtinai spartus medžiagos kritimas į juodąją skylę, dėl kurio pasikeičia spinduliuotės spektras ir rentgeno emisija tampa neįprastai silpna. Tyrėjai pastebi panašumą su garsiaisiais „mažaisiais raudonais taškeliais“, mįslingais objektais ankstyvoje Visatoje, kurie irgi galimai turi ypatingai sparčiai augančias juodąsias skyles. Taigi Pelijas ir Nelėjus gali būti artimesni šių objektų analogai. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Kurtas Gödelis buvo matematikas, padėjęs reikšmingus pagrindus moderniam supratimui apie matematiką ir jos ribas. Taip pat jis rado Einšteino lauko lygčių sprendinį, kuris leistų erdvėlaikyje keliauti laiku. Apie šią egzotiką pasakoja PBS Space Time:
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse