Kone visos struktūros Visatoje yra hierarchiškos: planetos sukasi aplink žvaigždes, žvaigždės telkiasi galaktikose, šios – spiečiuose. Bandyti nuspręsti, kurios iš jų svarbiausios, nėra prasmės, tačiau galaktikos – tikrai vienos iš pagrindinių, lengviausiai atskiriamų ir plačiausiai tiriamų. Praėjusios savaitės naujienose randame keletą galaktinio masto tyrimų. Štai viena mokslininkų grupė apžvelgė visus žvaigždėdaros regionus 7,5 kiloparseko atstumu nuo mūsų, tai maždaug per pusę Paukščių Tako galaktikos. Kiti tyrėjai aptiko mažiausią palydovinę galaktiką, besisukančią aplink Andromedą; jos savybės netikėtai ir įdomiai skiriasi nuo Paukščių Tako palydovių. Didesniais atstumais pastebėta, jog galaktikos, panašu, linkusios suktis į tą pačią pusę. Jaunoje Visatoje randame netikėtai daug deguonies tolimiausioje galaktikoje. Kitose naujienose – įdomūs mineralai Jezero krateryje Marse, šūsnis naujų Saturno palydovų ir labai maža planeta su stora atmosfera. Gero skaitymo!

***

Penktadienį įvyko pilnas Mėnulio užtemimas. Nors ir neypatingai retas, bet visada įspūdingas. Šįkart jis geriau matėsi Vakarų pusrutulyje, o čia matome nuotrauką, darytą Cerro Tololo observatorijoje Čilėje.

***

Netikėti mineralai Jezero krateryje. Perseverance marsaeigis, važinėjantis Jezero krateryje, atrado ne vieną įdomybę. Neseniai vienas atradimas padarytas visai netikėtai – kraterio paviršiuje pastebėti akmenys, kurių sudėtyje yra mineralų, besiformuojančių tik drėgnoje šiltoje aplinkoje. Nedideli blyškūs akmenukai pastebėti iškart po Perseverance nusileidimo, bet tik palyginus neseniai nuspręsta į juos pažvelgti atidžiau. Įvairiose nuotraukose suskaičiuota daugiau nei 4000 akmenukų, o į kelis pašvietus lazerio impulsais, pavyko nustatyti mineralinę sudėtį. Juose yra labai daug – iki 35% – aliuminio oksido. Kitų mineralus formuojančių elementų, išskyrus silicį, nedaug. Aliuminis ir silicis, kartu su deguonimi ir vandeniliu, formuoja kaolinitą – būtent iš šio mineralo akmenukai ir susideda. Minkštas mineralas formuojasi šiltomis drėgnomis sąlygomis; Žemėje dažniausiai randamas ten, kur būta hidroterminių versmių ar tropinių platumų pakrantėse. Marso kaolinitai ne tokie minkšti, kaip Žemės, bet formavimosi kelias greičiausiai buvo panašus. Kol kas nežinia, kur akmenukai susiformavo – jie labai lengvi, taigi nesunkiai galėjo būti atnešti iš kitur, kai į kraterį tekėjo upės. Visgi kraterio pakraščiuose irgi aptikta kaolinitų. Tai reiškia, kad Jezero krateryje kadaise ne tik buvo vandens, bet vanduo buvo šiltas. Tai dar sustiprina įtarimus, kad jauname Marse buvo sąlygos, tinkamos gyvybei susidaryti. Tyrimo rezultatai publikuojami Communications Earth & Environment.

***

Ijo elektronų sparnai – nelygūs. Jupiteris turi didžiausią magnetosferą Saulės sistemoje – ši gerokai didesnė netgi už Saulę. Ne vienas palydovas sukasi magnetosferos viduje ir nuolat sąveikauja su planetos magnetiniu lauku. Taip susidaro įvairios įelektrintų dalelių struktūros, pavyzdžiui elektronų žiedai palydovų orbitose. Vienas iš struktūrų tipų vadinamas Alfveno sparnais – tai juostos, kurios jungia palydovų ašigalius su Jupiteriu. Apie Ijo Alfveno sparnus žinome seniai – juos aptiko dar Galileo zondas, tyrinėjęs Jupiterio sistemą amžių sandūroje. Dabar, analizuodami naujus Juno zondo duomenis, mokslininkai nustatė, kad ši juosta tęsiasi toli ir yra netolygi. 2023 metų rugsėjį ir 2024-ųjų vasarį Juno praskrido šalia Ijo; įvairūs zondo instrumentai matavo tiek magnetinio lauko, tiek energingų dalelių savybes aplinkui. Stebėjimai patvirtino, kad sparnai egzistuoja bent 1500 km atstumu nuo palydovo (Ijo spindulys yra apie 1800 km) bei kad elektronų srautas juose yra aukštesnis, nei orbitiniame žiede. Padarytas ir netikėtas atradimas – sparno pakraštyje elektronų srautas buvo aukštesnis, nei viduryje; be to, pakraštyje elektronai skrido abiem kryptimis, o viduryje – tik į vieną. Galiausiai, abiejų praskridimų metu išmatuotas elektronų srautas buvo aukštesnis, nei apskaičiuotas iš Galileo duomenų. Tai gali reikšti, kad Alfveno sparnų savybės kinta laikui bėgant, tačiau kol kas praktiškai nėra galimybės pasakyti, per kokias laiko skales – dienas, mėnesius ar dešimtmečius. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Šūsnis naujų Saturno palydovų. Jupiteris ir Saturnas kiekvienas turi po gausią palydovų šeimą. Greta keleto didelių – Europos, Kalistos, Encelado, Titano ir panašių – aplink didžiąsias planetas skrieja ne viena dešimtis mažyčių akmenukų. Kuris jų turi daugiau, galutinio atsakymo neturime – nauji atradimai pirmenybę suteikia tai vienai, tai kitai planetai. Nuo maždaug 2023 metų lyderiavo Saturnas su daugiau nei šimtu palydovų, o Jupiteris turi “tik” 95. Dabar Saturnas išsiveržė dar toliau į priekį – astronomai paskelbė atradę net 128 naujus žieduotosios planetos palydovus. Lygiai pusei – 64 – palydovams apskaičiuotos ir orbitos, tarp kurių didžioji dalis yra priešpriešinės. Tai reiškia, kad šie palydovai sukasi aplink Saturną priešinga kryptimi, nei sukasi pati planeta ar jos didieji palydovai. Dauguma naujai atrastų palydovų yra septynių kilometrų ir mažesnio skersmens, ir apskritai šioje populiacijoje dominuoja mažo skersmens objektai. Mažų objektų skaičius didesnis praktiškai visose “nuolaužų sistemose” – Asteroidų žiede, Kuiperio žiede ir netgi tarp anksčiau aptiktų Saturno palydovų – tačiau niekur šis dominavimas nėra toks ekstremalus. Tokia situacija greičiausiai susidarė todėl, kad dauguma šių palydovų susidarė palyginus neseniai, po dviejų didesnių kūnų susidūrimo. Laikui bėgant, tolesni susidūrimai jų populiaciją padarys panašesnę į kitas nuolaužų sistemas, bet tam prireiks daugybės milijonų metų. O kol kas Saturnas, su daugiau nei 200 palydovų, tampa vienvaldis lyderis Saulės sistemoje pagal šeimos dydį. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Labai maža dujinė planeta. Uolinės planetos paprastai yra mažos – tiek spinduliu, tiek mase, – o dujinės – didelės. Tai galioja ir Saulės sistemai, ir egzoplanetoms. Bet ne visada. Štai dabar prie vienos palyginus netolimos žvaigždės aptikta greičiausiai dujinė planeta, kurios masė tėra apie tris Žemės mases. Apie dujų apvalkalo buvimą galima spręsti iš to, kad nepaisant mažos masės, planetos spindulys yra gana didelis – daugiau nei 2,2 karto viršija Žemės. Planeta aplink savo žvaigždę, už Saulę kiek mažesnę TOI-1453, skrieja beveik septynių parų periodu. Nors ir artima žvaigždei, ji neįkaista tiek daug, kiek karštieji jupiteriai – tik iki maždaug 550 Celsijaus laipsnių. Tokios temperatūros toli gražu nepakanka paaiškinti dideliam planetos spinduliui. Planetos struktūros modeliai rodo, kad bent 2% planetos masės sudaro dujos – greičiausiai vandenilis ir helis, bet gali būti ir vandens garai. Tokie dujų kiekiai būdingi Neptūno dydžio, t.y. keliolikos Žemės masių, planetoms. Kol kas neaišku, kodėl ši planeta, būdama tokios mažos masės, išlaiko storą dujinį apvalkalą. Toje pat sistemoje aptikta ir kita planeta – šiek tiek už Žemę masyvesnė ir neabejotinai uolinė. Jos sukimosi periodas beveik tiksliai pusantro karto trumpesnis. Toks “paprastas” periodų santykis greičiausiai yra planetų migracijos pasekmė. Ši detalė irgi bus svarbi, siekiant išsiaiškinti sistemos raidą. Tyrimo autoriai tikisi artimoje ateityje planetos link nukreipti James Webb teleskopą. Juo bus gauta detali informacija apie planetos atmosferą, o tai irgi padės geriau suprasti, kaip ši planeta atsirado ir išliko tokia per beveik visą žvaigždės gyvenimą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Paukščių Tako žvaigždėdaros sparta. Visose galaktikose formuojasi žvaigždės. Kai kuriose jų kasmet gimsta tūkstančiai, kitose vienai gimti reikia tūkstančio metų. Paukščių Takas yra kažkur per vidurį – kasmet čia gimsta po vieną ar kelias žvaigždes. Kiek tiksliai – pasakyti sudėtinga, nes didelės Galaktikos dalies nematome pro dulkes. Paprastai visos Galaktikos savybes bandome ekstrapoliuoti remdamiesi aplinkiniais regionais. Dabar tai padaryta beprecedentiškai tiksliai ir nuodugniai – astronomai sudarė visų masyvių žvaigždžių, esančių kiloparseko ir mažesniu atstumu nuo Saulės, katalogą. Žvaigždės priklauso O ir B spektrinėms klasėms – jų masė viršija 2,1 Saulės masės, o šviesis – 25 Saulės šviesius. Būtent didelis šviesis daro jas patrauklias panašiems tyrimams – jas įmanoma aptikti ir detaliai tyrinėti didesniu atstumu, nei mažesnes. Tokių žvaigždžių Galaktikoje santykinai nedaug, vos 0,12%, tačiau Saulės apylinkėse jų vis tiek aptikta virš 24 tūkstančių. Taip pat šios žvaigždės svarbios tuo, kad gyvena palyginus trumpai: iki milijardo metų, o masyviausios išvis tik po kelis milijonus. Per tiek laiko jos nespėja pabėgti toli nuo savo gimimo vietų, todėl žinodami, kur yra šios žvaigždės, galime nustatyti ir žvaigždėdaros regionus. Atrastos OB žvaigždžių sankaupos tikrai gerai atitiko žvaigždėdaros regionus Saulės aplinkoje, tokius kaip Skorpiono-Kentauro, Oriono ar Cefėjo ūkai. Apskaičiuota bendra žvaigždėdaros sparta ištirtame regione siekia beveik 3000 Saulės masių per milijoną metų; taip pat per milijoną metų čia turėtų sprogti 15-30 supernovų. Perskaičiavus vertes visam Paukščių Takui, įvertinant žinomus medžiagos tankio skirtumus, gaunama visos Galaktikos žvaigždėdaros sparta yra maždaug 0,7 Saulės masės per metus bei viena supernova per 200-250 metų. Abi vertės yra kiek mažesnės, nei gauta anksčiau; tam galimos dvi priežastys: tyrėjai geriau nei anksčiau identifikavo OB žvaigždes, bei naudojo geresnius jų evoliucijos modelius. Gautasis supernovų sprogimų dažnis reiškia, kad per milijardą metų 2-3 supernovos turėtų sprogti taip arti Žemės, jog paveiktų mūsų planetos evoliuciją. Žemės istorijoje žinomi du dideli išmirimai – Ordoviko prieš 445 milijonus metų ir vėlyvojo Devono prieš 372 milijonus. Manoma, kad gyvybei labiausiai pakenkė staiga stipriai sumenkęs ozono kiekis atmosferoje, o tą tikrai gali padaryti supernovos sprogimas. Šie rezultatai padės geriau vertinti žvaigždėdaros spartą ir kitose galaktikose bei suprasti Paukščių Tako raidą per pastaruosius kelis milijonus metų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Didžiulė žvaigždėdaros regionų apžvalga. Žvaigždės formuojasi iš didelių dujų debesų. Kiekviename debesyje gimsta gausybė žvaigždžių – nuo šimtų iki milijonų – taigi juos matome kaip žvaigždėdaros regionus. Kiekviename regione sąlygos vis kitokios – skiriasi debesų masė ir tipinis greitis, aplinkinės spinduliuotės intensyvumas, netgi cheminė sudėtis. Iki šiol šie skirtumai nebuvo tiriami sistemingai, nes bet kokia analizė paprastai apsiribodavo vienu ar, daugiausia, keliais žvaigždėdaros regionais. Dabar mokslininkai nusprendė pakeisti šią situaciją ir įgyvendino milžinišką apžvalginių stebėjimų projektą, kurio pirmieji rezultatai paskelbti praeitą savaitę. Naudodami ALMA milimetrinių bangų teleskopą, kuriuo galima detaliai įžvelgti šaltų dujų struktūras, tyrėjai atliko daugiau nei tūkstančio žvaigždes formuojančių dujų sankaupų stebėjimus. Stebėjimų laukas aprėpė Paukščių Tako vietas nuo centrinio telkinio ir skersės galo iki pakraščių. Visų sankaupų masė viršija 500 Saulės masių, taigi iš kiekvienos formuojasi bent kelios dešimtys žvaigždžių. Skirtingos sankaupos matomos įvairiose raidos stadijose, nuo tamsių debesų, kuriuose dar nėra net įkaitusių prožvaigždžių, iki jonizuoto vandenilio regionų aplink masyvias jaunas žvaigždes. Paskelbti rezultatai apima tik pirminę duomenų analizę. Jos pagrindinė išvada – besivystančių sankaupų forma tampa vis sudėtingesnė ir fraktališkesnė. Taip pat sudėtingesne forma pasižymi tankesnės sankaupos. Milžiniškas duomenų katalogas neabejotinai pasitarnaus ieškant žvaigždėdaros proceso dėsningumų, bet jiems atrasti gali prireikti ne vienų metų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tamsiosios materijos anihiliacija jonizuoja dujas. Paukščių Taką, kaip ir kitas galaktikas, gaubia tamsiosios materijos halas. Bent jau taip teigia standartinis kosmologinis modelis. Deja, kol kas tamsiosios materijos dalelių niekas tiesiogiai neaptiko, tad ir jų prigimtis lieka visai neaiški. Aišku, teorinių modelių netrūksta. Taip pat neretai sugalvojama ir idėjų, kaip tuos modelius paitkrinti realiais eksperimentais ar stebėjimas. Dabar pristatyta dar viena tokia idėja: gali būti, kad būtent tamsiosios materijos dalelių anihiliacija atsakinga už netikėtai stiprią dujų jonizaciją centrinėje Paukščių Tako dalyje. Galaktikos centrą juosia maždaug šimto parsekų spindulio žiedas, vadinamas Centrine molekuline zona. Jį sudarančios dujos daugiausiai yra šaltos, tačiau detalūs stebėjimai atskleidžia, kad šias molekules veikia palyginus stiprus nuolatinės jonizuojančios spinduliuotės srautas. Iš kur jis atsiranda? Pagrindinis jonizacijos šaltinis tarpžvaigždinėje erdvėje yra kosminiai spinduliai – energingos dalelės, paleidžiamos, pavyzdžiui, supernovų sprogimų metu. Tačiau žinomo kosminių spindulių srauto Galaktikos centre toli gražu nepakanka paaiškinti jonizacijos laipsniui. Naujojo tyrimo autoriai pasiūlė kitą idėją: gali būti, jog prie jau žinomo kosminių spindulių srauto prisideda elektronų ir jų antidalelių pozitronų poros, atsirandančios susiduriant ir anihiliuojant tamsiosios materijos dalelėms. Galaktikų centrai yra vieta, kur labiausiai tikėtumėmės pamatyti tokį reiškinį, nes ten tamsiosios materijos tankis yra aukščiausias. “Standartinis” tamsiosios materijos modelis, vadinamas WIMP, prognozuoja, kad dalelės tarpusavyje nesusiduria. Tyrėjų nagrinėjamas modelis yra kiek laisvesnis, pagal jį dalelės gali susidurti tarpusavyje ir taip virsti kitomis, kurios jau sąveikauja su aplinkine įprasta medžiaga. Pasak jų, jei tamsiosios materijos dalelių masė būtų megaelektronvoltų eilės – vos kelis kartus didesnė, nei elektronų – sukuriamų elektronų-pozitronų porų energija būtų pakankama paaiškinti Centrinės molekulinės zonos jonizaciją, tačiau nesukeltų jokių kitų efektų, kuriuos galėtume pastebėti, pavyzdžiui energingos rentgeno ar gama spinduliuotės. Tokių tamsiosios materijos anihiliacijos signalų Galaktikos centre ieškoma ne vieną dešimtmetį, kol kas nesėkmingai. Jei šis modelis yra teisingas, panašios anomalios jonizacijos tikėtumės atrasti ir kitose galaktikose – ten ir kryps tolesnės paieškos. Tyrimo rezultatai publikuojami Physical Review Letters.

***

Nors gyvename Paukščių Take, labai daug apie jį nežinome. Gaia teleskopas, baigęs darbą pernai, davė mums daugybę atsakymų, o kai kurie iš jų – labai netikėti. Apie juos pasakoja Astrum:

***

Blausiausia Andromedos palydovė. Kiekvieną didelę galaktiką supa palydovės. Paukščių Takas jų turi bent šešias dešimtis, Andromeda – greičiausiai daugiau, nes pati yra didesnė. Tiesa, tiksliai to nežinome: kol kas Andromedos palydovių aptikę esame mažiau, mat pamatyti blausias galaktikas už šimtų kiloparsekų – nemenkas iššūkis. Dabar astronomams pavyko aptikti dar vieną, kol kas blausiausią žinomą, Andromedos palydovę. Galaktika, įvardinta kaip Andromeda XXXV (nes tai jau 35-a galaktika, matoma Andromedos žvaigždyne), nuo didžiosios nutolusi apie 150 kiloparsekų – maždaug trigubai toliau, nei skiria mus nuo palydovinių Didžiojo ir Mažojo Magelano debesų. Ji turi vos apie 20 tūkstančių žvaigždžių. Palyginimui Paukščių Take žvaigždžių yra keli šimtai milijardų, o Didžiajame Magelano debesyje – keli milijardai. Tiesa, blausiausios Paukščių Tako palydovės yra dar mažesnės. Visgi anksčiau aptiktos Andromedos palydovės buvo daug masyvesnės, tad naujai atrastoji padės suprasti nykštukinių galaktikų įvairovę. Anksčiau, galėdami tirti tik Paukščių Tako palydoves, negalėjome pasakyti, kurios jų savybės yra būdingos visoms blausioms nykštukėms, o kurios specifinės tik mūsų aplinkai. Viena netikėta Andromedos XXXV savybė aptikta iškart: jos žvaigždės yra gerokai jaunesnės nei panašių Paukščių Tako palydovių. Tiesa, visur jos senos, tačiau blausiose Paukščių Tako palydovėse žvaigždėdara praktiškai sustojo prieš 10 milijardų metų ir daugiau, o Andromeda XXXV žvaigždes formavo iki šešių milijardų metų praeities. Iš pirmo žvilgsnio tokia situacija labai netikėta, mat anksčiau buvo manoma, kad mažose galaktikose dujų, galinčių formuoti žvaigždes, turėjo nelikti per pirmus porą milijardų Visatos gyvavimo metų, kai jaunų žvaigždžių ir aktyvių galaktikų branduolių spinduliuotė įkaitino visas dujas. Visgi Andromedoje XXXV dujų liko, arba ji kažkokiu būdu dujų prisirinko vėliau. Jei dujų ji tikrai gavo vėliau, kyla klausimas, kodėl žvaigždėdara sustojo prieš šešis milijardus metų, o ne tęsėsi iki šių dienų? Gali būti, kad atsakymas slypi galaktikos sąveikoje su Andromedos gravitacija, bet tam, kad galėtume pasakyti tiksliai, reikės tiksliau išmatuoti mažosios galaktikos orbitą. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Tolimos galaktikos sukasi panašiai. Dauguma galaktikų Visatoje sukasi – vienos greičiau, kitos lėčiau. Iš principo galime tikėtis rasti daugmaž tokį patį skaičių galaktikų, besisukančių tiek viena atsitiktinai parinkta kryptimi, tiek priešinga. Bet realybė – kur kas keistesnė: galaktikos vienoje dangaus pusėje labiau linkusios suktis pagal laikrodžio rodyklę, priešingoje – atvirkščiai. Šį rezultatą, anksčiau pastebėtą analizuojant palyginus netolimas galaktikas, dabar mokslininkai patvirtino ir daug tolimesnėms. Paėmę James Webb teleskopo giliojo lauko nuotrauką, tyrėjai automatiniu algoritmu nustatė 263 galaktikų sukimosi kryptį; dar beveik šimto galaktikų kryptį pridėjo analizuodami nuotraukas vizualiai. Abiejose imtyse pastebėta, kad galaktikų, besisukančių pagal laikrodžio rodyklę, yra apie pusantro karto daugiau, nei besisukančių prieš ją. Tikimybė, kad toks didelis skirtumas gali atsirasti atsitiktinai, tėra 0,07%. Kaip jį paaiškinti? Tyrėjai aptaria dvi galimybes. Viena – koks nors didelio masto Visatos netolygumas, dėl kurio tam tikromis kryptimis galaktikų, besisukančių į kurią nors vieną pusę, yra daugiau. Antroji – selekcijos efektai, kylantys dėl besisukančių galaktikų šviesumo, žiūrint iš skirtingų pusių. Galaktikos, kurios sukasi priešinga kryptimi nei Paukščių Takas, mums turėtų atrodyti šiek tiek šviesesnės tiesiog dėl Doplerio efekto, o šis efektas turėtų būti stipriausias arti Galaktikos ašigalių – būtent tenlink ir buvo nukreiptas James Webb teleskopas, darant giliojo lauko nuotrauką. Visgi įprasti Doplerio efektu paremti šviesio skirtumų vertinimai negali paaiškinti tokio didelio skirtumo tarp priešingai besisukančių galaktikų. Taigi atrodo akivaizdu, kad kažko svarbaus dar nesuprantame – arba apie galaktikų sukimąsi, arba apie didžiausių Visatos struktūrų formavimąsi. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.

***

Tolimiausioje galaktikoje gausu deguonies. Tarp svarbiausių James Webb teleskopo atradimų yra daugybė galaktikų jaunoje Visatoje. Jų šviesa mus pasiekia iš laikų, kai Visatos amžius buvo mažiau nei 5% dabartinio. Nors tokių galaktikų egzistavimo astronomai tikėjosi prieš paleidžiant šį teleskopą, juos gerokai nustebino šių galaktikų brandumas. Įvairiomis savybėmis, pavyzdžiui mase ar žvaigždžių formavimosi sparta, jos panašios į keliais milijardais metų vėliau egzistavusias galaktikas. Dabar prie šių savybių galima pridėti ir cheminę sudėtį. Atlikę naujus galaktikos JADES-GS-z14-0, aptiktos vos pernai, stebėjimus, tyrėjai padarė išvadą, kad joje greičiausiai yra daug deguonies. Galaktikos šviesa atsklinda iš vos 300 milijonų metų amžiaus Visatos. Atrasta ji buvo trumpųjų infraraudonųjų bangų stebėjimais. Dėl Visatos plėtimosi galaktikos šviesa gerokai paraudonuoja, taigi šis stebėjimų ruožas atitinka ultravioletinę galaktikos skleidžiamą spinduliuotę. Ultravioletinės spektro linijos yra gana silpnos, todėl jas naudoti siekiant išsiaiškinti galaktikos cheminę sudėtį sudėtinga. O štai regimųjų spindulių ruože jos daug stipresnės ir aiškesnės. Regimieji spinduliai iš šios galaktikos pasislinkę į vidurinę infraraudonųjų spindulių ruožo dalį, tad tyrėjai atliko stebėjimus James Webb teleskopo instrumentu, jautriu būtent šiems spinduliams, konkrečiai 7,7 mikrometro ilgio bangoms. Stebėjimų duomenis gali paaiškinti įvairūs žvaigždėdaros istorijos modeliai, tačiau geriausiai dera toks, kuriame galaktika vos keli milijonai metų prieš stebimą laikotarpį baigė naujausią spartų žvaigždėdaros epizodą, o iš viso turi pusę milijardo Saulės masių žvaigždžių (palyginimui, Paukščių Takas turi apie 100 milijardų). Taip pat pagal šį modelį galaktikos metalingumas – už helį sunkesnių elementų gausa – siekia apie 1,4% Saulės metalingumo. Tai labai aukšta vertė, kaip galaktikai, kuri susiformavo per pirmuosius kelis šimtus milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse