Praeitą savaitę apžvelgiau pirmąją 2023 metų pusę ir įdomiausius, mano nuomone, kosminius atradimus bei įvykius. Dabar kviečiu prisiminti, kas nutiko antroje pusėje.
***
Liepa
Merkurijuje užfiksuota rentgeno pašvaistė. Ji kyla, kai Saulės vėjas prispaudžia silpną planetos magnetosferą prie jos paviršiaus. [Kąsnelis DXCIX]
Pranešta apie daugybę įvairių organinių molekulių Jezero krateryje Marse. Dauguma jų rastos mineraluose, kurie formavosi vandeningoje aplinkoje, taigi panašioje aplinkoje atsirado ir molekulės. [Kąsnelis DXCVIII]
Pateikta nauja interpretacija apie Olimpo kalną Marse – greičiausiai jis buvo vulkaninė sala. Senovinė kranto linija šiuo metu yra šešių kilometrų aukštyje – tai rodo, kad ir išdžiūvus vandenynams regioną kilnojo magmos judėjimas. [Kąsnelis DC]
Apskaičiuota, kad planetoms augti tarp dviejų didesnių planetų atvertų tarpų protoplanetiniame diske sudėtinga. Šis skirtumas gali paaiškinti, kodėl Marsas ir Uranas palyginus maži. [Kąsnelis DXCVII]
Aptikta veidrodiškiausia egzoplaneta: LTT9779b atspindi apie tris ketvirtadalius žvaigždės šviesos, panašiai, kaip Venera. Greičiausiai planetoje yra daug silikatų debesų, nors jos temperatūra tam atrodė per aukšta. [Kąsnelis DXCVIII]
Užfiksuota sena žvaigždė, skriejanti kiaurai žvaigždėdaros regioną. Ji praturtina besiformuojančias žvaigždes ir planetas radioaktyviu aliuminiu ir geležimi, kurių netikėtai daug buvo ir jaunoje Žemėje. [Kąsnelis DC]
Aptikta „dviveidė“ baltoji nykštukė: viena jos pusė padengta vandenilio sluoksniu, priešingoje matyti tik helis. Greičiausiai taip nutinka dėl stipraus nesimetriško magnetinio lauko, kuris sulėtina vienos pusės vėsimą. [Kąsnelis DXCIX]
Pirmą kartą aptikta didelė galaktika be tamsiosios materijos. NGC 1277 masyvesnė už Paukščių Taką, o jos žvaigždžių judėjimą visiškai paaiškina pačių žvaigždžių ir dujų kuriama gravitacija. [Kąsnelis DXCIX]
Nustatyta, kad tolimiausių kvazarų spinduliuotė kinta ilgesnėmis tipinėmis laiko skalėmis, nei artimesnių. Tai reiškia, kad tolimiems kvazarams laikas eina lėčiau, nei artimesniems – būtent taip, kaip prognozuoja reliatyvumo teorija. [Kąsnelis DXCVII]
Dulkės, sudarytos iš anglies pagrindo molekulių, aptiktos vienoje iš pirmųjų galaktikų. Jos amžius stebėjimo metu tėra apie 600 milijonų metų – mažesnis, nei numanomas laikas, reikalingas anglinėms dulkėms susiformuoti. [Kąsnelis DC]
***
Rugpjūtis
Indijos zondas „Vikram“ sėkmingai nusileido Mėnulyje. Indija tapo vos ketvirta šalimi, kuriai tą pavyko padaryti, ir pirmąja, nusileidusia taip arti pietinio ašigalio, maždaug ties 70 laipsnių pietų platumos. [Kąsnelis DCIV]
Pranešta apie pirmąjį atvejį, kai Saulės žybsnio sukelta geomagnetinė audra vienu metu užfiksuota keliuose dangaus kūnuose. 2021 m. pabaigoje vykusi audra užfiksuota Žemėje, Mėnulyje ir Marse. [Kąsnelis DCII]
Tiksliausi Marso sukimosi matavimai atskleidė paros trukmės svyravimus ir trumpėjimą. Marso sukimosi greičio variacijos siekia vos milimetrą per dieną, o paros ilgis kasmet sumažėja mažiau nei viena milisekunde. [Kąsnelis DCII]
Aptikta egzoplaneta, spinduliu panaši į Neptūną, tačiau keturis kartus už jį masyvesnė. Gali būti, kad gyvenimą ji pradėjo maždaug Saturno ar Jupiterio dydžio, o vėliau dėl žvaigždės spinduliuotės ir susidūrimų prarado praktiškai visą atmosferą. [Kąsnelis DCV]
Aptikta labai netolygiai garuojanti planeta. Jos atmosferos šleifas matomas tik prieš planetą, o ne už jos, ir tai ne visada. [Kąsnelis DCI]
Nustatyta, jog ypatingai stiprūs jaunų žvaigždžių žybsniai gali skleisti gama spinduliuotę. Tokie šaltiniai galėtų paaiškinti apie trečdalį iki šiol neidentifikuotų taškinių gama spinduliuotės šaltinių danguje. [Kąsnelis DCIV]
Aptikta ypatingai stiprų magnetinį lauką turinti žvaigždė. Jos magnetinio lauko stiprumas Žemės ar Saulės viršija beveik 100 tūkstančių kartų; baigusi gyvenimą, ji gali tapti magnetaru. [Kąsnelis DCIII]
Apskaičiuota, jog gravitacinių bangų signalai galėtų būti naudingi aptinkant tamsiosios materijos poveikį. Jei tamsioji materija sąveikauja tarpusavyje, ji gali paversti neutronines žvaigždes mažomis juodosiomis skylėmis, kurias aptikę galėtume šį tą pasakyti apie numanomą saveiką. [Kąsnelis DCV]
Paaiškinta gravitacinių bangų signaluose pastebima masės takoskyra: ji kyla todėl, kad susijungti lengviausia toms juodosioms skylėms, kurių pirmtakės žvaigždės sąveikavo tarpusavyje ir pasiekė specifines mases. Scenarijus nesvarbus juodųjų skylių poroms kamuoliniuose spiečiuose, tad suteikia perspektyvą atskirti dvinarių juodųjų skylių formavimosi scenarijus. [Kąsnelis DCI]
Ištyrus galaktikas, kurių šviesa iki mūsų keliavo 7-10 milijardų metų, aptikta netikėtai mažai aktyvių branduolių. Tarp ryškiausių galaktikų aktyvių yra apie 10% bet įtraukus blausesnes, skaičius sumažėja iki 5%. [Kąsnelis DCIV]
***
Rugsėjis
NASA zondas Osiris-Rex sėkmingai į Žemę pargabeno asteroido Bennu mėginį. Spalį mėginio kapsulė atidaryta ir pradėta nagrinėti. [Kąsnelis DCVIII, Kąsnelis DCXI]
Išskrido pirmoji Indijos misija, skirta Saulės stebėjimams. Zondas Aditya-L1 keliauja į Saulės-Žemės L1 tašką, kurį iki šiol buvo pasiekusios tik JAV ir Europos kosminės misijos. [Kąsnelis DCVI]
Nustatyta, kad didžioji dalis amžinai tamsių Mėnulio kraterių, esančių prie ašigalių, tokiais tapo ne seniau nei prieš du milijardus metų. Anksčiau Mėnulio ašis buvo labiau palinkusi į orbitos plokštumą, todėl kraterių dugną reguliariai nušviesdavo Saulės spinduliai ir išgarindavo ten besikaupiantį ledą. [Kąsnelis DCVII]
Nustatyta, kad asteroido Dimorfo periodas aplink motininį kūną Didymą trumpėjo dar bent mėnesį po DART smūgio. Gali būti, kad iš Dimorfo ėmė veržtis retos dujos, kurių užfiksuoti nepavyko. [Kąsnelis DCVI]
Apskaičiuota, kad žvaigždžių orbitos Galaktikos centre yra chaotiškos. Jų evoliucijos neįmanoma prognozuoti ilgesnėmis nei kelių šimtmečių laiko skalėmis. [Kąsnelis DCVII]
Išmatavę žvaigždžių judėjimo greičius išorinėje Paukščių Tako dalyje, mokslininkai padarė netikėtą išvadą – Galaktikos tamsiosios materijos halas baigiasi ties 20 kiloparsekų nuo centro. Tai apie dešimt kartų arčiau, nei manyta iki šiol, o bendra Galaktikos masė sumažėja apie penkis kartus. [Kąsnelis DCIX]
Identifikuotas didžiausias sferinis galaktikų sutankėjimas Visatoje, visiškai šalia mūsų. 155 megaparsekų spindulio kevalas yra praktiškai didžiausias įmanomas darinys, kurį gali paaiškinti dabartinė struktūrų formavimosi teorija. [Kąsnelis DCVI]
Pirmą kartą užfiksuota kosminio voratinklio gijų spinduliuotė. Galaktikas ir spiečius jungiančios retų dujų gijos seniau buvo aptinkamos tik pagal sugeriamą tolimesnių šaltinių spinduliuotę. [Kąsnelis DCIX]
Nustatyta, jog kvazarai – ypatingai ryškūs aktyvūs galaktikų branduoliai – visais laikais aptinkami labai panašios masės haluose. Masių intervalas – 1-10 trilijonų Saulės masių – atitiko didžiausias galaktikas milijardo metų amžiaus Visatoje, o šiandieninėje – tik vidutiniškas. [Kąsnelis DCVII]
Nustatyta, kad ryšys tarp galaktikos žvaigždžių masės, žvaigždėdaros spartos ir už helį sunkesnių cheminių elementų kiekio tolimiausiose galaktikose buvo gerokai kitoks, nei artimesnėse. Pastaruosius 12 milijardų metų šių trijų dydžių koreliacija praktiškai nesikeitė, o prieš 13 milijardų metų tokios pačios žvaigždžių masės ir žvaigždėdaros spartos galaktikos turėjo gerokai labiau pirmykštę cheminę sudėtį. [Kąsnelis DCVIII]
***
Spalis
Į kone šešerių metų trukmės kelionę išskrido NASA zondas Psyche. Jis tyrinės to paties pavadinimo metalinį asteroidą tarp Marso ir Jupiterio. [Kąsnelis DCXI]
Patikslintas Mėnulio amžius: mūsų palydovas bent 40 milijonų metų senesnis, nei galvojome. Atradimas padarytas nagrinėjant cirkonio kristaluose randamus urano ir švino atomus. [Kąsnelis DCXIII]
Nustatyta, kad XVII-XVIII amžiuje, vadinamojo Maunderio minimumo metu, Saulės aktyvumo ciklas truko apie aštuonerius metus, o ne dabartinius 11. Atradimas padarytas nagrinėjant Korėjos metraščiuose nurodytus pašvaisčių pasirodymus. [Kąsnelis DCXI]
Ugnikalnių stebėjimai parodė, kad Jupiterio palydovas Ijo turi vientisą popaviršinį magmos okeaną. Ugnikalniai prie palydovo ašigalių tokie pat dažni, kaip ties pusiauju, tačiau jų išsiveržimai silpnesni – būtent taip prognozuoja vientiso okeano modelis. [Kąsnelis DCXIII]
Nustatyta, jog Kuiperio žiedo kūną Arrokoth sudaro keliolika kilometrinių uolienų, kurios sukibdamos ne visiškai susiliejo į vientisą darinį. Šiame atradime netikėta, kad visų uolienų dydžiai labai panašūs, o mažesnių sudedamųjų dalių – nematyti. [Kąsnelis DCX]
Pastebėta, kad senesnės žvaigždės turi mažiau karštųjų jupiterių. Tuo tarpu šaltųjų jupiterių gausa nuo žvaigždės amžiaus nepriklauso. [Kąsnelis DCX]
Užfiksuotas naujų žvaigždžių formavimasis spiečiuje IRS13, kuris nuo Paukščių Tako centro nutolęs vos 0,15 parseko. Anksčiau buvo manoma, kad taip arti susiformuoti žvaigždėms neįmanoma, bet IRS13 greičiausiai padėjo smūgis į aplink juodąją skylę tvyrančias dujas. [Kąsnelis DCXII]
Įvertinta, kad maždaug penktadalis Paukščių Tako kamuolinių spiečių gali būti kilę iš kitų galaktikų. Kai mūsiškė pastarąsias suvalgė, kamuoliniai spiečiai nesuiro, o prisijungė prie Paukščių Tako. [Kąsnelis DCXII]
Analizuojant senų žvaigždžių spektrus išaiškinta Andromedos galaktikos žvaigždėdaros istorija. Kaimyninė galaktika pirmiausia formavo žvaigždes gana tolygiai iki penkių milijardų metų praeities, o po pertraukos, prieš 4-2,5 milijardo metų, patyrė stiprų žvaigždėdaros žybsnį. [Kąsnelis DCXI]
Pateikti net keli galimi ryškių galaktikų pirmykštėje Visatoje paaiškinimai; vienas jų – ryškumą sukelia stiprūs žvaigždėdaros žybsniai. Šios galaktikos nėra anomaliai išskirtinės, tiesiog stebėjimai atlikti netipiniu jų ankstyvos raidos momentu. [Kąsnelis DCX]
***
Lapkritis
Analizuojant senus magnetometrų tinklo duomenis nustatyta, kad geomagnetinių audrų intensyvumas stipriai kinta net 100 kilometrų masteliais, o gal ir dar mažesniais. Taigi, norint gerai stebėti ir prognozuoti jų poveikį, reikia tankinti magnetometrų tinklą – šiuo metu jie išdėstyti maždaug 400 kilometrų atstumais. [Kąsnelis DCXVIII]
Apollo misijų pargabentuose Mėnulio grunto mėginiuose pirmą kartą aptiktas vandenilis. Laisvi lengviausi atomai greičiausiai buvo „implantuoti“ Saulės vėjui talžant Mėnulio paviršių. [Kąsnelis DCXVII]
Virš Saulės dėmės aptikta radijo spinduliuotė, labai primenanti žemišką pašvaistę. Atradimas padės suprasti, kaip vystosi Saulės ir kitų žvaigždžių magnetinė aplinka. [Kąsnelis DCXVI]
Juno zondo duomenys parodė, kad pagrindiniai atmosferos srautai Jupiteryje juda koncentriniais cilindrais. Iškilę į paviršių jie sudaro horizontalias debesų juostas. [Kąsnelis DCXV]
Plutone aptikti super-ledikalnio požymiai. Kiladzės krateris padengtas šviesiu vandens ledu, kurį paskleisti galėjo kriovulkanizmas – vandens ir minkšto ledo veržimasis į paviršių – prieš kelis milijonus metų. [Kąsnelis DCXIV]
Nustatyta, kad žvaigždžių formavimosi grupės ima irti maždaug 5,5 milijono metų po pirmųjų žvaigždžių gimimo. Greičiausiai tiek laiko reikia, kol jaunos žvaigždės išsklaido reikšmingą dalį dujų. [Kąsnelis DCXVII]
Apskaičiuota, kad kai kurias keistas Betelgeizės savybes – pavyzdžiui, neįprastai greitą sukimąsi – paaiškintų prieš milijoną metų įvykęs susijungimas su mažesne kompanione. Šiandieninis Betelgeizės šviesis, temperatūra ir paviršiaus cheminė sudėtis irgi gerai atitinka modelio prognozes. [Kąsnelis DCXIV]
Aptikti dujų srautai, krentantys atgal į galaktiką po išpūtimo aktyvumo epizodo metu. Šis reiškinys – paskutinė realybėje aptikta dujų apykaitos ciklo dalis, greta galaktiką maitinančių dujų ir išpučiamų iš jos. [Kąsnelis DCXVIII]
Stebėdami tolimas galaktikas, astronomai aptiko daugybę neutralių dujų tėkmių, kurias aiškiai išstumia aktyvūs branduoliai. Tėkmės pakankamai galingos, kad reikšmingai sulėtintų, o gal net visai sustabdytų, žvaigždėdarą. [Kąsnelis DCXVI]
Aptikta supermasyvi juodoji skylė 459 milijonai metų po Didžiojo sprogimo. Naujos atstumo rekordininkės masė – 10-100 milijonų Saulės masių: ne tokia didelė, kaip kitų, žinomų vienose tolimiausių galaktikų, bet reikalaujanti ekstremaliai spartaus augimo proceso. [Kąsnelis DCXV]
***
Gruodis
Įvyko kol kas galingiausias šio ciklo Saulės žybsnis. Tai buvo galingiausias žybsnis nuo 2017 metų ir vienas iš 50 stipriausių per paskutinius tris dešimtmečius. [Kąsnelis DCXX]
Apskaičiuota, jog Žemės ir Veneros gravitacija greičiausiai suardo nemažai pro šalį lekiančių asteroidų. Toks modelis paaiškina tiek didelių asteroidų su panašiomis orbitomis trūkumą, tiek „ugnies kamuolių“ Žemės atmosferoje dažnį. [Kąsnelis DCXXII]
Asteroido Ryugu mėginiuose aptikta molekulių, kurios greičiausiai susiformavo anksčiau, nei Saulės sistema. Kai kurių policiklinių aromatinių angliavandenilių anglies izotopų santykiai atitiko formavimąsi tarpžvaigždinėje erdvėje, o ne arti Saulės. [Kąsnelis DCXXI]
Radaro stebėjimais nustatyta, kad Marso Eliziejaus lygumoje per pastaruosius 120 milijonų metų buvo bent 40 magmos išsiliejimų. Tai rodo, kad Marsas geologiškai neseniai buvo aktyvus. [Kąsnelis DCXXI]
Nustatyta, kad net ir ramiose planetinėse sistemose, kur praktiškai nebuvo migracijos, planetų orbitos gali būti stipriai pasvirusios į žvaigždės sukimosi plokštumą. Tai rodo, kad planetų formavimasis nėra toks tvarkingas procesas, kaip manyta iki šiol. [Kąsnelis DCXIX]
Ilgalaikiai 63 žvaigždžių su uolinėmis planetomis stebėjimai parodė, kad maždaug kas trečia turi po šaltą Jupiterio masės ar didesnę planetą. Manoma, kad jupiteriai labai svarbūs gyvybei užsimegzti, tad šis atradimas padės geriau atsirinkti, kur jos ieškoti. [Kąsnelis DCXXI]
Paukščių Tako centre atrasta žvaigždė, greičiausiai susiformavusi kitoje galaktikoje. Žvaigždės spektras rodo, jog jos cheminė sudėtis atitinka formavimąsi nykštukinėje galaktikoje, kuri kadaise prisijungė prie mūsiškės. [Kąsnelis DCXIX]
Skaitmeniniu modeliu parodyta, kad Paukščių Tako susiliejimas su palydovine galaktika prieš 10 milijardų metų padėjo susikurti Galaktikos skersei. Anksčiau buvo manoma, kad skersės taip anksti Visatoje atsirasti tiesiog nespėtų. [Kąsnelis DCXX]
Nustatyta, jog Mažasis Magelano debesis greičiausiai yra dvi galaktikos, kurių padėtys danguje netyčia sutampa. Galaktikas skiria panašus atstumas, kaip matomas debesies plotis. [Kąsnelis DCXXII]
Atlikę maždaug 200 galaktikų jonizuotų dujų stebėjimus mokslininkai nustatė, kad galaktinės tėkmės jose dažniausiai yra kūgio formos. Iš centro lekiančias tėkmes suspaudžia galaktikų diskai, todėl jos plečiasi statmenai jiems. [Kąsnelis DCXIX]
Laiqualasse