Pagrindinė problema su įvairiausiais kosminiais tyrimais – iki tyrimo objektų sudėtinga, o dažnai ir neįmanoma, nuvykti, kad galėtume juos nagrinėti iš arti. Tada belieka pasikliauti stebėjimais iš toli, o šiems labai padeda, kai tiriamasis kūnas ką nors išmeta lauk. Tai gali būti meteoritai – štai iš Marso atlėkusių ir Žemėje nukritusių akmenų analizė parodė, kad dauguma jų yra palyginus jauni. Gali būti ir vulkaniniai produktai – ne tik magma, bet ir vanduo, kaip Plutone, kur aptiktas geologiškai jaunas supervulkanas. Kitas įdomus išmetimas yra planetų išsviedimas į tarpžvaigždinę erdvę; pasirodo, dvinarės žvaigždės planetas išmeta daug lengviau, nei pavienės. Galiausiai, dar didesniu masteliu, supermasyvios juodosios skylės, misdamos dujomis, sukelia ir jų tėkmes tolyn nuo savęs – dabar nustatyta, kad bent vienoje galaktikoje į juodąją skylę įkrenta vos 3% dujų, o likusios išmetamos. Kitose naujienose – Žemės magnetinės uodegos pokyčiai per audras, Marso debesų atlasas ir naujas Keplerio duomenų katalogas su 4000 egzoplanetų. Gero skaitymo!
***

Žemės magnetinės uodegos savybės. Saulės vėjas, pasiekęs Žemę, atsimuša į magnetosferą ir apskrieja aplink planetą. Už planetos susiformuoja magnetinė uodega. Joje išskiriamas regionas, vadinamas plazmos lakštu, kuris skiria išorinę ir vidinę magnetosferos dalis. Jonai iš plazmos lakšto patenka į vidinę magnetosferą, o iš ten – į atmosferą, ir sukelia įvairius reiškinius Žemėje, nuo pašvaisčių iki geomagnetinių audrų. Saulės vėjo svarba magnetinės uodegos ir plazmos lakšto formavimuisi žinoma seniai, o dabar mokslininkai pirmą kartą išnagrinėjo viršutinės Žemės atmosferos dalies įtaką. Viršutinė atmosfera, dar žinoma kaip jonosfera, susideda praktiškai vien iš jonizuotos medžiagos. Veikiami magnetinio lauko, jonai gali nuskrieti į magnetosferą. Tyrimo autoriai išnagrinėjo stebėjimus, atliktus geomagnetinės audros 2017 metų rugsėjį metu. Stebėjimai, daryti įvairių zondų Žemės apylinkėse, parodė, kad prieš audrą plazmos lakštą sudarė praktiškai vien vandenilio jonai iš Saulės vėjo, tačiau audrai prasidėjus juos pakeitė deguonies jonai iš jonosferos. Taigi sustiprėjęs Saulės vėjo srautas gali „pakelti“ jonosferą ir nustumti ją tolyn į magnetinę uodegą. Šis procesas greičiausiai turi įtakos geomagnetinės audros raidai ir poveikiui, kurį ši turi Žemei. Kuo geriau suprasime audras, tuo geriau galėsime joms pasiruošti ir apsaugoti tiek antžeminius prietaisus, tiek kosminius palydovus nuo žalingo Saulės vėjo poveikio. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Marso debesų atlasas. Nors Marso atmosfera daug retesnė ir sausesnė, nei Žemės, debesys joje formuojasi. Pagrindiniai jų tipai yra trys: anglies dvideginio kristalų, vandens ledo kristalų ir dulkių. Vienas pagrindinių debesų stebėjimo prietaisų yra Marso apžvalgos zondas (Mars Reconnaisance Orbiter, MRO), kuris jau 16 metų suka ratus aplink Raudonąją planetą. Praeitą savaitę paskelbtas pirmasis debesų analizės tyrimas, paremtas piliečių mokslo projekto „Cloudspotting on Mars“ duomenimis. Savanoriai analizavo MRO stebėjimų medžiagą ir ieškojo charakteringų arkų, kurias sukuria daugkartinės debesų nuotraukos iš skirtingų zondo orbitos taškų. Arkų spektras leidžia nustatyti debesų tipą. Apdorota informacija panaudota debesų marsalapiams sudaryti. Jų parodytas debesų išsidėstymas atitiko ankstesnes žinias – anglies dvideginio ledo debesys formuojasi aukštai, vandens ledo debesys formuojasi dulkių audrų metu, taip pat debesys linkę formuotis arti ašigalių. Patvirtinta ir tai, kad debesų pasiskirstymas laikui bėgant seka vadinamus „šiluminius potvynius“ – globalius temperatūros svyravimus Marso atmosferoje. Debesys formuojasi ten, kur atmosfera atšąla. Šiuo metu apdorota tik vienų Marso metų (maždaug dvejų Žemės metų) informacija; antrųjų metų duomenų išnagrinėta tik pusė. Turėdami keleto metų duomenis, mokslininkai tikisi suprasti, kaip Marso debesuotumas priklauso nuo skirtingo dulkėtumo ir kokie kiti ilgalaikiai procesai paveikia debesų formavimąsi. Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus. Prisijungti prie savanorių padėti identifikuoti debesis MRO duomenyse galite Zooniverse platformoje.

***

Dauguma Marso meteoritų – jauni. Žemėje aptikti pusketvirto šimto meteoritų, kurių kilmė – Marso uolienos. Kadaise išmuštos iš raudonosios planetos, jos milijonus metų skrajojo kosmose, kol galiausiai pasiekė Žemę. Maždaug trys ketvirčiai šių meteoritų klasifikuojami kaip šergotitai (pavadinti pagal pirmąjį šio tipo meteoritą, nukritusį prie Šergačio miesto Indijoje). Tai vulkaninės kilmės akmenys, tačiau jų amžius ilgą laiką kelia klausimų. Įvairūs matavimai davė rezultatus nuo kelių šimtų milijonų iki daugiau nei keturių milijardų metų – praktiškai apima visą Marso istoriją. Deja, pagrindinis uolienų datavimo metodas, vadinamas argono-argono laikrodžiu, davė amžius, nesutampančius su kitų metodų, taigi nebuvo aišku, kurie rezultatai teisingi. Naujame tyrime ši problema išsprendžiama. Argono-argono metodas remiasi dviejų argono izotopų – atmainų su skirtingu neutronų skaičiumi branduolyje – gausos santykiu. Didžioji dalis argono turi 18 protonų ir 22 neutronus – tai yra argonas-40. Šiek tiek yra argono-39, su 21 neutronu. Argonas-40 atsiranda, kai skyla radioaktyvus kalis-40, o argonas-39 gali atsirasti, kai kalis-39 apšaudomas neutronais. Iš principo metodu matuojama, kiek radioaktyvaus kalio pavirto argonu; kalio skilimo pusperiodis yra apie 1,25 milijardo metų, taigi metodas puikiai tinka uolienoms matuoti, nes yra jautrus amžiams nuo kelių šimtų milijonų iki daugiau nei penkių milijardų metų. Metodo trūkumas – argono izotopų į uolieną gali patekti ir iš kitur. Žemėje argono šaltinių yra trys: radioaktyvus kalis, planetos atmosfera ir matavimo procesui būtinas kalio bombardavimas neutronais. Marso meteoritams prisideda dar du: Marso atmosfera ir kosminių spindulių sukeltos reakcijos, meteoroidui lekiant kosmose. Naujojo tyrimo autoriai tiksliau įvertino šių šaltinių įtaką bei pasinaudojo labai kokybišku tyrimams skirtu branduoliniu reaktoriumi, kad patikslintų septynių šergotitų amžių. Gauti rezultatai – visi meteoritai jauni, nuo 160 iki 540 milijonų metų amžiaus. Šie rezultatai gerai sutampa su meteoritų datavimu kitų radioaktyvių elementų skilimo produktais, nors tie metodai nėra tokie patikimi, kaip argono-argono. Lieka klausimas, kodėl Marso meteoritai tokie jauni. Didžioji dalis planetos paviršiaus yra milijardų metų senumo, taigi atrodytų tikėtina, kad ir Žemę pasiekiantys meteoritai turėtų būti panašaus amžiaus. Tyrėjai pateikia vieną galimą paaiškinimą: laikui bėgant, senos paviršiaus uolienos padengiamos vis storesniu regolito (dulkių) sluoksniu, tad išmušti jas į orbitą aplink Saulę tampa vis sunkiau. Tuo tarpu jaunos uolienos, neužklotos dulkėmis, pabėga santykinai lengviau. Tad nors meteoritai krenta ant viso Marso, naujų uolienų į kosmosą pažeria beveik vien tie, kurie pataiko į jauniausias vulkanines uolienas, tokias kaip Olimpo kalno apylinkės. Šis atradimas prisideda ir prie įrodymų, kad Marse geologiškai neseniai dar buvo aktyvių ugnikalnių. Tyrimo rezultatai publikuojami Earth and Planetary Science Letters.

***

Lucy pasiekė pirmą taikinį. NASA zondas Lucy, jau dvejus metus skriejantis Jupiterio orbitos link, praeitą savaitę praskrido pro asteroidą Dinkinešę. Žiede tarp Marso ir Jupiterio skriejantis kilometro skersmens asteroidas – pirmasis iš dešimties Lucy misijos taikinių ir pats mažiausias iš jų. Kiti taikiniai – Jupiterio asteroidai-trojėnai, skriejantys toje pačioje orbitoje, kaip ir didžioji planeta, tik 60 laipsnių prieš arba už jos. 16 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu lėkdama pro Dinkinešę, Lucy darė gausybę jos nuotraukų, kurios į Žemę keliaus apie savaitę. Jau pirmosios nuotraukos atskleidė netikėtumą – Dinkinešė turi palydovą. Mažesnis – apie 200 metrų skersmens – asteroidas Lucy vizito metu skrido kaip tik priešingoje Dinkinešės pusėje, o nuotraukų serijoje aiškiai matyti jo judėjimas. Nuotraukų tikslas nėra vien asteroido – mažiausio Asteroidų žiedo kūno, kurį kol kas aplankė žmonių sukurtas prietaisas – tyrimai, bet ir zondo instrumentų patikrinimas bei kalibravimas. To reikės, kad duomenys apie Jupiterio trojėnus būtų kuo tikslesni. Šie asteroidai, savo ruožtu, mokslininkus domina kaip Saulės sistemos formavimosi liekanos. Lyginant su artimesniais Saulei, jie praktiškai nepakito per 4,5 milijardo metų nuo susiformavimo. Taigi juos nagrinėdami, mokslininkai geriau supras tiek Žemės, tiek kitų planetų kilmę. Šis tikslas pasufleravo ir misijos bei asteroido pavadinimus: Lucy praminta senovinė Etiopijoje rasta fosilija, labai svarbi atkuriant žmonių geneologinį medį, o Dinkineš yra fosilijos vardas amharių kalba, kuria kalbama Etiopijoje. Jupiterio orbitą Lucy pasieks po ketverių metų; iki tada, 2025 balandį, dar aplankys vieną Žiedo asteroidą Donaldjohansoną, pavadintą Licy fosilijos atradėjo garbei.

***

Jaunas kriovulkanas Plutone. Mums pažįstamas vulkanizmas yra išsilydžiusių uolienų – magmos – veržimasis iš planetos gelmių į paviršių. Šaltuose kūnuose gali vykti analogiškas procesas, kai veržiasi vandens ir ledo „magma“. Tai vadinama kriovulkanizmu, o išsiveržimo vietos – kriovulkanais arba ledikalniais. Kriovulkanų aptikta Cereroje bei didžiųjų planetų palydovuose. Dabar pateikti įrodymai, kad Plutone irgi yra bent vienas ledikalnis; maža to, jis atrodo gana jaunas – veržėsi vos prieš keletą milijonų metų. Kiladzės kalnas stūkso širdies formos Sputniko/Tombaugh lygumos šiaurės rytiniame pakraštyje. New Horizons darytose nuotraukose matyti, kad aplink jį plyti vandens ledas. Tai neįprasta, nes Plutono paviršių daugiausiai dengia sustingę metanas ir azotas. Be to, ledo praktiškai nedengia tolinai – šie anglies junginiai susidaro, kai Saulės šviesa ir kosminiai spinduliai pataiko į anglies dvideginio ar metano molekules. Tolinai gausiai dengia daugumos išorinės Saulės sistemos dalies kūnų paviršių, taigi jų nebuvimas rodo, kad vandens ledas atsirado neseniai. Žinodami, kaip sparčiai tolinai formuojasi Plutone, mokslininkai įvertino, jog Kiladzės kalnas paskutinį kartą išsiveržė prieš tris milijonus metų. Stiprių išsiveržimų galėjo būti ir seniau; bendras jų išmestos ledo/vandens „magmos“ tūris siekia net tūkstantį kubinių kilometrų. Vandens lede aptikta ir amoniako junginių – jis gerokai sumažina vandens stingimo temperatūrą, taigi leidžia „magmai“ išlikti skystai net ir labai šaltose gelmėse. Amoniako greičiausiai buvo medžiagoje, iš kurios Plutonas formavosi, mat taip toli nuo Saulės jis sustingsta į ledą net ir protoplanetiniame diske. Taigi ledikalnio apylinkės leidžia pažvelgti tiek į Plutono gelmes, tiek į jo formavimosi laikotarpį prieš puspenkto milijardo metų. Taip pat atradimas rodo, jog vos prieš keletą milijonų metų Plutone buvo skysto vandens po paviršiumi, taigi tikėtina, kad jo esama ir dabar. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Anglis atmosferoje kaip gyvybės indikatorius. Trys uolinės planetos Saulės sistemoje, turinčios atmosferą, labai skiriasi viena nuo kitos. Marso atmosfera plona, Žemės , Veneros labai stora. Skiriasi ir jų temperatūros. Bet vienu aspektu Marsas ir Venera labai panašūs, o Žemė išsiskiria. Tas aspektas – anglies dvideginio gausa: tiek Marso, tiek Veneros atmosferose ši molekulė dominuoja, o Žemėje jos kaip tik labai mažai. Skirtumo priežastis – gyvybė, kuri skatina anglies junginių reakcijas ir padeda palaikyti žemą dvideginio lygį. Grupė mokslininkų mano, kad tokia tendencija turėtų galioti ir kitoms planetinėms sistemoms, tad anglies dvideginio kiekį atmosferoje galima būtų naudoti kaip potencialų biopėdsaką. Tiesa, priešingai nei su kitais biopėdsakais, svarbus būtų santykinis anglies dvideginio kiekis keliose tos pačios sistemos planetose. Taip yra todėl, kad anglies kiekis skirtingose planetinėse sistemose gali gerokai skirtis, tad ir absoliučią anglies dvideginio gausą susieti su gyvybės pėdsakais būtų neįmanoma. Tačiau kaimyninės planetos toje pačioje sistemoje pasižymi labai panašia bendra chemine sudėtimi, taigi jei vienoje iš jų anglies junginių daug mažiau, galima daryti išvadą, kad toje planetoje yra daug vandens telkinių, vyksta tektoninių plokščių judėjimas irba yra daug biomasės. Visos trys savybės daro planetą labai įdomią detalesniems tyrimams. Dar viena priežastis, kodėl verta ieškoti anglies gausos skirtumų – tą padaryti įmanoma jau su James Webb teleskopu, tuo tarpu kiti, aiškesni biopėdsakai dar lieka nepasiekiami. Tyrėjai įvertino, kad TRAPPIST-1 sistemos planetose išmatuoti anglies dvideginio gausą užtektų keliasdešimties tranzitų stebėjimų, taigi iš viso prireiktų vos kelių ar keliolikos valandų James Webb laiko. Aišku, vienas indikatorius negali užtikrintai parodyti planetoje egzistuojant gyvybę ar tektonines plokštes, bet atsirinkti taikinius ilgesniems stebėjimams ir kitų biopėdsakų paieškoms tikrai padėtų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Dar keturi tūkstančiai egzoplanetų. Keplerio teleskopas, dirbęs iki 2018 metų, surinko tiek duomenų apie tranzituojančias egzoplanetas, kad atradimai juose daromi iki šių dienų. Štai praeitą savaitę mokslininkai pristatė naują egzoplanetų-kandidačių katalogą, kuriame yra virš 4000 įrašų. Tarp jų beveik 1800 aptiktos daugiaplanetėse sistemose. Kandidačių statusas reiškia, kad planetų egzistavimą reikia patvirtinti kitu metodu – dažniausiai tai būna radialinių greičių metodas, kuriuo nustatoma, kaip planetos gravitacija paveikia žvaigždės judėjimą. Katalogo dydis beveik prilygsta šiuo metu žinomų patvirtintų egzoplanetų skaičiui. Jį sudarydami, autoriai koncentravosi į kuo tikslesnį numanomų planetų savybių įvertinimą, o ne duomenų „vientisumą“. Pastarasis yra dažnas kriterijus tokiems katalogams, nes jo reikia, norint statistiškai įvertinti įvairaus tipo planetų gausą Galaktikoje. Bene didžiausia įdomybė kataloge – sistema Keplerio-385, turinti septynias planetas. Iki šiol žinojome tik tris sistemas su tiek ar daugiau planetų, įskaitant mūsiškę. Keplerio-385 yra didesnė už Saulę, tačiau visos septynios planetos skrieja arčiau žvaigždės, nei Merkurijus mūsų sistemoje. Taigi ir energijos iš žvaigždės šios planetos gauna daugiau, nei bet kuri Saulės sistemos planeta. Dvi artimiausios žvaigždei planetos yra panašaus dydžio į Žemę, likusios – maždaug dvigubai didesnės; jas greičiausiai gaubia storos atmosferos. Nors gyvybei nei viena planeta tikrai netinka, Keplerio-385 sistema parodo, kokių ekstremalių planetų konfigūracijų būna, ir padės patikrinti įvairius planetų formavimosi bei migracijos modelius. Dar vienas atradimas, sudarant katalogą, yra tranzitų laiko variacijos: panašu, kad daugelyje sistemų jos gerokai didesnės, nei formalios Keplerio stebėjimų paklaidos, ir gali rodyti papildomų planetų sistemose egzistavimą arba žvaigždžių formos netolygumų poveikį planetų orbitoms. Tyrimo rezultatai arXiv. 

***

Dvinarės žvaigždės lengvai išmeta planetas. Dauguma planetų skrieja aplink žvaigždes, kaip ir Žemė aplink Saulę. Bet pastaruoju metu atrasta keletas planetų-vienišių. Kaip jos atsirado? Greičiausiai jos irgi formavosi prie žvaigždžių, bet vėliau buvo išmestos lauk. Taip galėjo nutikti ir Saulės sistemoje – manoma, kad pradžioje ji turėjo ne keturias, o penkias dideles planetas, tačiau viena jų išlėkė į tarpžvaigždinę erdvę. Tam, kad taip nutiktų prie pavienės žvaigždės, reikia specifinių sąlygų: arba planetų orbitos turi būti labai artimos, arba migruodamos planetos netyčia pralekia labai arti viena kitos ir vienos orbita destabilizuojama. O kaip yra dvinarėse sistemose? Naujame darbe tyrinėjami tokie scenarijai. Tyrimo autoriai pasirinko modeliuoti dvinares žvaigždes, kurių planetinių sistemų plokštumos nesutampa. Suskaičiavę modelius su įvairiomis planetų ir orbitų konfigūracijomis, jie nustatė, kad planetų išmetimas tokiose sistemose daug dažnesnis, nei prie pavienių žvaigždžių. Panašu, kad planetų rikiuotė nėra svarbi, taip pat nelabai svarbūs ir atstumai tarp orbitų – bendra masyviausios planetos ir kaimyninės žvaigždės gravitacija destabilizuoja visą likusią planetinę sistemą. Orbitą išlaiko tik masyviausia planeta. Tiesa, ji turi būti pakankamai masyvi: jei dvinarės orbita apskritiminė, destabilizacijai reikia maždaug Neptūno masės planetos, jei pailga – užtenka mažesnės, maždaug dešimties Žemės masių. Taigi Visatoje turėtų būti gausybė mažų išmestų planetų, kurių dar neradome. Šis atradimas svarbus ir vertinant galimą planetinių sistemų tinkamumą gyvybei – prie dvinarių žvaigždžių, kurių kiekviena turi savo planetų (t.y. ne tokių, kur planetos sukasi kartu aplink abi žvaigždes), tikėtis atrasti stabilių planetų neverta. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Kaip aptiksime nežemišką gyvybę? Greičiausiai tirdami egzoplanetų atmosferas. Apie šią tyrimų sritį ir jos perspektyvas pasakoja PBS Space Time:

***

Betelgeizė kadaise prarijo kompanionę? Betelgeizė – viena artimiausių ir ryškiausių žvaigždžių nakties danguje. Ji yra 16-19 kartų masyvesnė už Saulę ir artėja prie gyvenimo pabaigos, kai sprogs supernova. Priešingai nei dauguma raudonųjų milžinių, Betelgeizė gana greitai sukasi aplink savo ašį – ties pusiauju jos paviršius juda apie 5,5 km/s greičiu, apie triskart greičiau, nei Saulės. Naujame tyrime pateikiamas galimas tokio greito sukimosi paaiškinimas – Betelgeizė galimai kadaise prarijo žvaigždę-kompanionę. Darbe pristatomi skaitmeniniai modeliai, kuriais sekamas 16 Saulės masių žvaigždės susijungimas su keturių Saulės masių kompanione. Susijungimas įvyksta, kai masyvesnė žvaigždė tampa milžine – išsipūtusi ji apgaubia kaimynę ir šios orbita pradeda mažėti. Galiausiai mažesnioji žvaigždė įkrenta ir susijungia su didesnės žvaigždės helio branduoliu. Proceso metu žvaigždė gali stipriai sužibti, taip pat iš jos, daugiausiai per ašigalius, išmetamas stiprus dujų pliūpsnis. Jis gali išnešti iki 0,6 Saulės masės medžiagos. Ištyrę ilgalaikę žvaigždės evoliuciją po susidūrimo, tyrėjai nustatė, kad jos paviršiaus sukimasis vis lėtėja, bet esant tinkamoms sąlygoms, gali išlikti pakankamai greitas, kad po maždaug milijono metų atitiktų Betelgeizės sukimąsi. Būtent tokiu metu Betelgeizės savybes atitinka ir žvaigždės šviesis, paviršiaus temperatūra ir paviršinės medžiagos cheminė sudėtis. Tai nėra įrodymas, kad Betelgeizė tikrai prieš milijoną metų prarijo kitą žvaigždę, bet toks scenarijus atrodo tikėtinas ir dėl dar vienos priežasties. Apskritai dauguma žvaigždžių, ypač masyvių, turi kompaniones, o Betelgeizė neturi. Taigi praeityje įvykęs susijungimas su porininke gali paaiškinti ir šį Betelgeizės savitumą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Dauguma galaktikų Visatoje telkiasi į spiečius; Paukščių Takas – išimtis, mes gyvename palyginus nedidelėje galaktikų grupėje. Vienas artimiausių mums spiečių yra Krosnies spiečius, nutolęs apie 20 megaparsekų. Čia matome jo nuotrauką – išskydusios gelsvos dėmės yra eliptinės galaktikos spiečiuje. Dvi didžiausios spiečiaus galaktikos, NGC 1399 ir NGC 1404, matomos apatinėje nuotraukos dalyje ties viduriu. Viršuje dešinėje – viena iš nedaugelio spiečiui priklausančių spiralinių galaktikų, NGC 1365.

***

Juodųjų skylių maitinimas. Supermasyvios juodosios skylės, esančios daugumos galaktikų centruose, kartais tampa aktyvios. Į jas sparčiai ima kristi medžiaga, kuri įkaista ir spinduliuoja ryškiau, nei visos galaktikos žvaigždės kartu sudėjus. Natūralu, kad toks reiškinys turi didžiulę įtaką visai galaktikai, todėl svarbu suprasti ir kaip jis prasideda. Tam reikia išsiaiškinti, kaip dujos iš galaktinių – kiloparsekų ir didesnių – mastelių pasiekia juodosios skylės aplinką, gerokai mažesnę nei parsekas. Didžiąją šios kelionės dalį galime stebėti įvairiose galaktikose, bet iki šiol galimybės baigdavosi maždaug ties dešimties parsekų masteliu. Vienintelė išimtis buvo mūsų Paukščių Takas, bet jame šiuo metu kaip tik nėra reikšmingų dujų srautų, artėjančių prie juodosios skylės. Dabar pirmą kartą pavyko stebėjimais užfiksuoti mažesnius nei parsekas dujų srautus kitoje galaktikoje. Skriestuvo galaktika (taip vadinama, nes matoma Skriestuvo žvaigždyne pietų pusrutulyje), nuo mūsų nutolusi maždaug keturis megaparsekus, yra viena artimiausių aktyvių galaktikų. Pasitelkę submilimetrinių bangų interferometrinius stebėjimus, astronomai identifikavo molekulinių, atominių ir jonizuotų dujų telkinius bei srautus prie pat juodosios skylės. Tankios molekulinės dujos sudaro srautą, besitęsiantį juodosios skylės link – jis greičiausiai pastarąją ir maitina bei yra atsakingas už dabartinį aktyvumo epizodą. Įdomu, kad didžioji dalis dujų į juodąją skylę nepatenka – tyrėjų skaičiavimais ją maitina vos 3% visų dujų. Likusios yra išmetamos lauk; dalis lieka molekulinės, dalis disocijuoja ir yra jonizuojamos. Šie rezultatai labai gerai vizualizuoja dujų judėjimą pačiame galaktikos centre, juodosios skylės maitinimo bei aktyvumo sukeliamų tėkmių ryšį. Aišku, tai tik viena galaktika, ir kitose situacija gali labai skirtis, bet ir šie duomenys padės patobulinti galaktikų aktyvumo skaitmeninius modelius. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse