Kąsnelis Visatos DCXII: Organika

Organiniai junginiai, nors iš pavadinimo galima taip pamanyti, nebūtinai susiję su organais ar apskritai gyvybe. Bet ryšys visgi egzistuoja, taigi radę kur nors už Žemės ribų organinių molekulių, astronomai atkreipia dėmesį. Praeitos savaitės naujienose kalbama apie jų kilmę Cereroje – greičiausiai molekulės susidarė nykštukinės planetos popaviršiniame vandenyne. Iš po paviršiaus organika kyla ir Marse, ar bent jau kilo prieš kiek daugiau nei milijardą metų, prasiveržus rezervuarui. Organikos, na ar tiesiog gyvybės, ieškoti dažniausiai bandoma uolinėse planetose, taigi svarbu žinoti, kur ir kiek jų yra Galaktikoje – dar vienas darbas nagrinėja tokių planetų dažnumą prie mažiausių žvaigždžių. Kitose naujienose – didžiausio Marso drebėjimo prigimtis, besisukanti prožvaigždės tėkmė ir pavogti Paukščių Tako spiečiai. Gero skaitymo!

***

Ramios Saulės magnetizmas. Saulė, kad ir kiek daug tyrinėjama, dar turi ne vieną paslaptį. Turbūt didžiausia iš jų yra vainiko kaitinimas: Saulės vainikas, išorinė atmosferos dalis, yra apie 200 kartų karštesnis už fotosferą – žvaigždės paviršių. Šaltesnis kūnas karštesnio kaitinti negali, taigi kažkoks procesas plazmą kaitina papildomai. Per pastarąjį dešimtmetį mokslininkai priėjo bendros išvados, kad tas procesas turi būti susijęs su Saulės magnetiniu lauku. Visgi tikslesnė proceso prigimtis ir detalės lieka neaiškūs. Naujas tyrimas mus priartina prie atsakymo – jame parodoma, kad ramios Saulės magnetinis laukas labai stipriai susilankstęs, tad jame gali vykti dažni energiją paskleidžiantys persijungimo procesai. Tyrimo autoriai atliko aukščiausios raiškos ramios Saulės stebėjimus. Naudodami specialiai Saulės tyrimams skirtą Daniel K. Inouye Saulės teleskopą (DKIST) Havajuose, jie padarė Saulės nuotraukų, kurių erdvinė skyra siekė vos apie 60 kilometrų. Įprastai tokie detalūs stebėjimai koncentruojami ties Saulės dėmėmis – tamsesniais regionais, kuriuose magnetinis laukas stiprus ir įvairiai susisukęs, – tačiau šiems stebėjimams pasirinktas ramus regionas toli nuo bet kokių dėmių. Dėmių plotas įprastai panašus į visos Žemės, o ramios Saulės paviršius suskilęs į granules, kurių matmenys siekia apie 1000 kilometrų. Stebėjimai apėmė keletą granulių; juose identifikuoti 53 magnetiniai „elementai“, tokie kaip kilpos ar magnetinio lauko iškilimo ar sukritimo į Saulę zonos. Vienas elementas vos per 400 kilometrų tris kartus pakeičia magnetinio lauko kryptį. Kitaip tariant, ten magnetinis laukas susilankstęs kaip gyvatė. Tokia konfigūracija reiškia, kad daugelyje vietų priešingos krypties magnetinį lauką turintys plazmos elementai yra vienas šalia kito. Jiems susilietus, gali įvykti magnetinis persijungimas, kai magnetinis laukas ir plazma staigiai pereina į mažiau sulankstytą būseną, o magnetinė energija išskiriama į aplinką ir įkaitina daleles. Būtent magnetinio persijungimo įvykiai ramioje Saulėje greičiausiai ir yra energijos šaltinis vainiko plazmai. Naujasis atradimas parodo sąlygas, leidžiančias tiems įvykiams nutikti pakankamai dažnai. Aišku, viena magnetinė gyvatė – dar ne vienareikšmiškas įrodymas, kad būtent jos ir šildo Saulės vainiką, bet žingsnis ta kryptimi jau žengtas. Daugiau aukštos skyros ramios Saulės stebėjimų parodys, kokia magnetinio lauko konfigūracijų įvairovė ten yra iš tikro ir kiek visoje Saulėje vykstantys magnetiniai procesai šildo jos atmosferą. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Didžiausias Marso drebėjimas – tektoninis. Pernai gegužę NASA zondas InSight užfiksavo 4,7 balo Marso drebėjimą. Virpesiai tęsėsi apie šešias valandas. Žemėje toks drebėjimas nebūtų nieko įspūdingo – pajustume, tačiau rimtos žalos nepridarytų. Bet Marse tai buvo stipriausias kada nors užfiksuotas drebėjimas. Raudonoji planeta neturi tektoninių plokščių, taigi palyginus yra labai rami. Kas ją gali suvirpinti? Keli ankstesni stiprūs drebėjimai buvo greitai susieti su meteoritų smūgiais, tad iš pradžių mokslininkai manė, kad ir stipriausiąjį sukėlė į planetą atsitrenkęs kosminis kūnas. Bet po ilgų paieškų dabar pripažino, kad taip nutikti negalėjo. Meteorito smūgis turėjo palikti kraterį, taip pat sukelti dulkių debesį, kuris po truputį išsisklaidytų atmosferoje. Abu pokyčius galėjo pastebėti Marsą supantys orbitiniai zondai. Tyrimo autoriai išnagrinėjo visų jų – Kinijos Tianwen-1, Jungtinių Arabų Emiratų Al Amal, Indijos MOM, Europos Mars Express ir ExoMars TGO, NASA Mars Odyssey, MAVEN ir MRO – duomenis. Keletą mėnesių trukusios paieškos buvo bevaisės – visame Marso paviršiuje neaptikta jokio naujo kraterio, kurio susidarymas derėtų su drebėjimo momentu, taip pat neaptikta ir tuo laiku pakylančio dulkių debesies. Atmetus smūgio galimybę, tenka daryti išvadą, jog drebėjimą sukėlė tektoniniai procesai pačiame Marse. Tai reiškia, kad Raudonoji planeta yra seismiškai aktyvesnė, nei manyta iki šiol. Greičiausiai tai buvo staigus plutos įtampos išlaisvinimas – trūkio susiformavimas. Kur tiksliai jis nutiko, nežinia, tačiau drebėjimo epicentras lokalizuotas arti Marso pusiaujo, už 2200 km nuo InSight. Tolesnė drebėjimo analizė padės suprasti, kokie tektoniniai procesai tebevyksta Marse ir kur, o tai, savo ruožtu, leis geriau planuoti ateities misijas į planetą. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Jaunos nuosėdos Marso tarpekliuose. Tik susiformavęs Marsas buvo gana panašus į Žemę. Atmosferos temperatūra ir slėgis galėjo tikti gyvybei susiformuoti; bent jau skysto vandens ten buvo gausu. Per maždaug milijardą metų situacija pasikeitė: Marso paviršius atšalo ir išdžiūvo. Tiesa, dar ilgą laiką vandens buvo popaviršiniuose rezervuaruose. Šie kartais pratrūkdavo ir sukeldavo trumpis potvynius. Dažnas tokių potvynių pėdsakas yra ilgi grioviai, iš pusiaujo aukštumų einantys į šiaurines žemumas. Juose neabejotinai yra daug nuosėdinių uolienų, bet jų kilmė – įvairialypė. Dalis medžiagos atnešta iš vandens rezervuaro, dalis – iš aplinkinių aukštumų, dalis – iš tų pačių žemumų, kurias graužė vandens srovė. Dabar pirmą kartą atrastas nuosėdinių uolienų regionas, kuriame nuosėdos greičiausiai kilusios tik iš rezervuaro. Regionas yra Hidraoto chaose – netvarkingo paviršiaus zonoje ties Marso pusiauju. Pietinėje jo dalyje rasta plynė, padengta nuosėdinėmis uolienomis. Vietinė topografija nerodo jokių galingų potvynio srautų; panašu, kad čia popaviršinis rezervuaras prasiveržė į viršų ir suformavo ežerą, kuris vėliau išgaravo arba ištekėjo palaipsniui. Taigi tikėtina, kad nuosėdos šiame regione yra koncentruotas rezervuaro uolienų palikimas. Dar įdomesnė detalė – pagal kraterių tankį atrodo, kad paviršius čia tėra milijardo metų amžiaus, taigi rezervuaras prasiveržė daug vėliau, nei dauguma – trumpų potvynių pikas buvo prieš 3,4 milijardo metų. Visi šie požymiai daro Hidraoto chaosą labai įdomia vieta gyvybės pėdsakų paieškoms Marse, taigi ateities misijų planuotojai turėtų į tai atsižvelgti. Tyrimo rezultatai publikuojami Scientific Reports

***

Organinių medžiagų Cereroje raida. Prieš maždaug šešerius metus NASA zondas Dawn nykštukinėje planetoje Cereroje aptiko organinių junginių. Įdomiausi iš jų yra alifatinės molekulės – necikliški anglies ir vandenilio junginiai. Dvi pagrindinės hipotezės apie jų kilmę sako, kad arba junginius į Cereros paviršių atnešė kometos, arba jie susiformavo pačioje nykštukinėje planetoje. Nauji eksperimentų rezultatai rodo, kad labiau tikėtinas antrasis variantas ir kad Cereros gelmėse galėjo būti tinkamos sąlygos gyvybei užsimegzti. Tyrimo autoriai eksperimentams pasitelkė NASA vertikalaus šūvio laboratoriją, kurioje galima tirti meteoritų ar asteroidų smūgių pasekmes. Į grunto, primenančio Cereros paviršiaus sandarą, mėginius, kuriuose kartais buvo pridėta alifatinių molekulių, kulkos šaudytos 2-6 km/s greičiu – tokiu, kokiu tipiniai asteroidai turėtų kristi į Cererą. Taip pat jie iš naujo išanalizavo Dawn surinktus duomenis, apjungdami kameros bei spektrografo informaciją, ir pritaikė naują algoritmą, kuriuo susiejo spektrografo parodymus su tiksliomis vietomis kamera darytose nuotraukose. Pasirodė, kad smūgiai molekulių dažniausiai nesuardo, taigi jų buvimas prie kraterių nereiškia, kad kraterius sukūrę objektai jas ir atnešė. Nuotraukose matyti gana aiški koreliacija tarp alifatinių molekulių bei karbonatų, kurių formavimuisi reikalingas vanduo. Iš to galima daryti išvadą, nors ir ne šimtaprocentinę, kad molekulės susiformavo Cereros gelmėse buvusiame vandenyne, o kraterius suformavę smūgiai joms tiesiog padėjo iškilti į paviršių. Jei taip yra iš tiesų, labai tikėtina, kad po Cereros paviršiumi organinių junginių rasime dar daugiau. Šie rezultatai svarbūs ne tik pačios Cereros supratimui, bet ir platesniems Saulės sistemos raidos tyrimams. Pavyzdžiui, Lucy misija, skrendanti į Jupiterio asteroidų-trojėnų šeimą, irgi ieškos organinių medžiagų. Jupiterio trojėnų ir Asteroidų žiedo asteroidų raidos skirtumai turėtų pasireikšti ir per organinių medžiagų pasiskirstymą, taigi analizuodami pastarąjį, galėsime geriau suprasti, kaip vystėsi įvairios Saulės sistemos dalys. Be to, šiuo metu svarstoma galimybė surengti dar vieną misiją į Cererą, kuri paimtų iš jos mėginių pargabenimui į Žemę. Aišku, to reikėtų laukti ne vieną dešimtmetį, bet perspektyva betarpiškai nagrinėti sudėtingus organinius junginius iš kito dangaus kūno masina ne vieną astronomą. Tyrimo rezultatai pristatyti Amerikos geologų sąjungos konferencijoje.

***

Pusiaujinė sraujymė Jupiteryje. Jupiteris, kaip ir Žemė, turi sluoksniuotą atmosferą, kuri susideda iš „ląstelių“ – cirkuliacijos regionų. Žemėje ląstelės yra šešios – po vieną ašigaliuose, vidurinėse platumose bei apibus pusiaujo; Jupiteryje – 20. Kaip giliai jos siekia, nėra visiškai aišku, nes nežinome, kaip tarpusavyje sąveikauja skirtingi Jupiterio atmosferos sluoksniai. Pavyzdžiui stratosferoje, keli šimtai kilometrų virš debesų, ties pusiauju stebimas 2-4 metų trukmės vėjo srautų svyravimas. Debesų paviršiuje tokio svyravimo nematyti, be to, atmosfera ten juda daug lėčiau. Dabar aptiktas tarpinis regionas, kuriame pučia stiprūs vėjai, sudarantys planetą per pusiaują juosiančią čiurkšlinę srovę, arba sraujymę. Seniau, stebint Jupiterį regimųjų, artimųjų infraraudonųjų, submilimetrinių ir radijo bangų ruože, buvo detaliai tiriami debesys, susidarantys maždaug ten, kur atmosferos slėgis prilygsta mums įprastam, ir stratosfera. Buvo žinoma, kad tarp šių sluoksnių, ties tropopauze, tvyro migla, tačiau ryškiai išskirti jos nepavyko. James Webb teleskopas pakeitė situaciją – tolimųjų infraraudonųjų spindulių vaizdas bei beprecedentė erdvinė skyra leido identifikuoti įvairius debesis ir kitas struktūras ir taip nustatyti, kaip greitai jos juda planetos atžvilgiu. Paaiškėjo, kad tropopauzės sraujymė juda maždaug 140 m/s greičiu, dvigubai greičiau, nei aukščiausios kategorijos uraganai Žemėje. Sraujymė susidaro 40 km virš debesų sluoksnio, o jos plotis siekia apie 5000 kilometrų – maždaug po tris laipsnius abipus pusiaujo. Tuo pat metu Hubble darytos nuotraukos parodė, kad stratosferos srautai juda panašiu greičiu. Taigi tikėtina, kad aptiktoji sraujymė yra tos pačios cirkuliacijos dalis – pusiaujinė atmosferos ląstelės aukštis siekia bent kelis šimtus kilometrų. Jei tai tiesa, per 2-4 metus turėtume pamatyti reikšmingų tropopauzės sraujymės greičio, o gal net ir krypties, pokyčių. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Kometa C/2023 H2 Lemmon ir galaktikos. Šaltinis: Dan Bartlett

Skalikų žvaigždyne, maždaug dviejų laipsnių pločio regione, matome keletą ryškių ir gražių galaktikų; didžiausioji žinoma kaip Messier 106 arba NGC 4258. Bet šį lauką astrofotografas pasirinko ne dėl galaktikų, o dėl balandį aptiktos kometos C/2023 H2 Lemmon. Šiuo metu ji dar artėja prie Saulės – artimiausią tašką pasieks spalio 29 dieną. Lapkričio dešimtą ji bus arčiausiai Žemės. Maždaug tuo metu ji turėtų būti ir ryškiausia – gali viršyti septintą ryškį. Nors plika akimi jos nepamatysime, per nedidelius žiūronus turėtų pavykti. Tuo metu ji judės pro Jaučiaganio ir Heraklio žvaigždynus.

***

Jaunos žvaigždės maitinamos iš toli. Žvaigždės formuojasi iš fragmentų, į kuriuos subyra šaltų tarpžvaigždinių dujų debesis, veikiamas savo paties gravitacijos, turbulencijos ir magnetinio lauko. Fragmentai traukdamiesi vis greičiau sukasi, kol galiausiai suformuoja centrinį šaltinį – būsimąją žvaigždę – ir diską aplink – būsimų planetų gimimo vietą. Tarp disko ir žvaigždės dažnai matomos dujų juostos ar srautai – valdomi pagrinde magnetinio lauko, jie maitina augančią žvaigždę. Kartais panašūs srautai pastebimi ir daug didesniame mastelyje – jie jungia diską ir likusią debesies fragmento dalį. Naujame tyrime parodyta, kad šiais srautais fragmentas gali toliau maitinti jame gimstančią žvaigždę. Astronomai teleskopus nukreipė į žvaigždėdaros regioną Barnardo 5, esantį Persėjo žvaigždyne. Ten jau seniau aptiktos dujų juostos, jungiančios debesies fragmentus su gerokai mažesniais besiformuojančių žvaigždžių masteliais. Naujajame tyrime išmatuotas juostas sudarančių dujų spektras ir taip nustatyta jų judėjimo kryptis. Dujos juostų aplinkoje daugiausiai juda juostų ašių link, o tada – išilgai žvaigždės kryptimi. Ilgiausia tokia juosta – net 2800 astronominių vienetų ilgio, t.y. 2800 kartų ilgesnė, nei atstumas tarp Saulės ir Žemės, arba apie 15 kartų ilgesnė, nei Saulės heliosferos skersmuo. Taigi šie srautai tikrai neša dujas augančiai žvaigždei ir jos diskui. Atradimas įdomus dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – žvaigždė, pasirodo, gali užaugti daugiau, nei galėtume spręsti vien iš jos disko masės. Antroji – į diską krentančios dujos nėra paveiktos besiformuojančios žvaigždės spinduliuotės ir magnetinio lauko, taigi jų cheminė sudėtis turėtų skirtis nuo disko medžiagos. Pavyzdžiui, įkrentančios dujos turėtų turėti santykinai daugiau lakiųjų medžiagų, ypač lyginant su centrine disko dalimi. Tai gali paveikti planetų formavimosi procesą – arti žvaigždės taptų lengviau formuotis masyvioms dujinėms planetoms, ar bent jau planetoms su reikšmingu kiekiu vandens. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Besisukanti prožvaigždės tėkmė. Kiekviena besiformuojanti žvaigždė pradžioje buvo dujų debesies fragmentas. Fragmento dydis gerokai viršijo ne tik žvaigždės, bet ir visos žvaigždinės sistemos gabaritus, taigi jis turėjo susitraukti. Traukiantis kyla problema – kur padėti judesio kiekio momentą. Šis fizikinis dydis nusako, kaip sparčiai objektas sukasi. Matematiškai jis išreiškiamas kaip masės, spindulio ir sukimosi greičio sandauga. Judesio kiekio momentas yra tvarus: neatsiranda ir nepranyksta. Tad kai objektas traukiasi, jis turi suktis vis greičiau. Besitraukiantis debesies fragmentas – ne išimtis, ir nors pradžioje jis sukasi labai lėtai, judesio kiekio momentas gerokai viršija tipinę jaunų žvaigždžių ir jų protoplanetinių diskų vertę. Taigi fragmentas privalo kažkaip prarasti judesio kiekio momentą. Tą galima pasiekti, jei iš fragmento išlekia daug besisukančių dujų. Jau seniau aptikta keletas besisukančių čiurkšlių, kurios veržiasi iš prožvaigždžių; tačiau čiurkšlės yra siauros, tad ir judesio kiekio momento išneša nedaug. Prožvaigždės dažnai paleidžia ir plačias tėkmes. Dabar pirmą kartą aiškiai nustatyta, jog tokia tėkmė irgi sukasi ir išneša iš sistemos reikšmingą judesio kiekio momentą. Boko globulė CB26 yra tankus dujų fragmentas Vežėjo žvaigždyne, gaubianti besiformuojančią žvaigždę. Dar prieš 14 metų aptikta iš jo sklindanti dujų tėkmė, o priešingų jos šonų greitis nukreiptas priešingomis kryptimis. Tai leidžia spręsti, kad tėkmė greičiausiai sukasi, tačiau nebuvo galima atmesti ir kitų interpretacijų; be to, nebuvo aišku, iš kurios sistemos vietos tėkmė paleidžiama ir kiek judesio kiekio momento išsineša, net jei ir sukasi. Nauji, aukštesnės skyros, stebėjimai padėjo nustatyti tėkmės kūgio formą. Jie parodė, kad ties žvaigždę supančio disko plokštuma kūgio spindulys siekia 20-45 astronominius vienetus (AU). Tai panašu į Neptūno orbitos spindulį – 30 AU. Taip pat nustatyta tėkmės masė – apie tūkstantadalį Saulės masės – ir judesio kiekis bei judesio kiekio momentas, kurie tikrai pakankami gerokai sulėtinti fragmento sukimąsi. Turėdami naujus bei 14 metų senumo stebėjimus, tyrėjai galėjo išnagrinėti ir kitų žvaigždžių, kurių tėkmių judėjimas išmatuotas per pastarąjį dešimtmetį, duomenis. Taip jie nustatė, kad tėkmių plotis auga, žvaigždei vystantis: pačių jauniausių prožvaigždžių tėkmės paleidžiamos arti centro, o senesnių, apie milijono metų amžiaus – iš disko pakraščių. CB26 yra kažkur per vidurį tarp šių ekstremumų. Tokia tendencija rodo, jog tėkmės išneša judesio kiekio momentą iš vis tolimesnių disko bei fragmento dalių ir leidžia joms sukristi arčiau centro. Tėkmės energija tokia didelė, kad jos niekaip negalėjo sukurti vien prožvaigždės spinduliuotė; taigi galima tvirtai teigti, jog ją paleido magnetiniai procesai diske. Būtent jie laikomi pagrindiniu būdu pašalinti judesio kiekio momentą iš besisukančių fragmentų. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Uolinių planetų dažnumas. Ieškodami nežemiškos gyvybės, astronomai dažniausiai kalba apie planetas, panašias į Žemę – uolines, gaunančias panašų kiekį savo žvaigždės energijos, kaip mūsiškė. Tinkamas atstumas nuo žvaigždės tam energijos kiekiui gauti vadinamas gyvybine zona; ji kartais skirstoma į konservatyvią ir optimistinę, priklausomai nuo prielaidų apie planetos atmosferą ir šiltnamio efektą. Keplerio teleskopas, veikęs 2009-2018 metais, aptiko daugybę planetų, tarp jų nemažai ir uolinių. Kurį laiką atrodė, kad dažniausiai uolinės planetos pasitaiko prie mažiausių, M spektrinės klasės, žvaigždžių. Kai kuriais vertinimais uolinių planetų gyvybinėje zonoje turėtų turėti kas ketvirta šios klasės žvaigždė, tuo tarpu panašių į Saulę, G klasės – tik kas dešimta. Bet pastaraisiais metais paaiškėjo, kad didžioji dalis Keplerio stebėtų žvaigždžių yra didesnės, nei anksčiau manėme. Jų savybes patikslinti leido Gaia teleskopo duomenys – šis prietaisas pritaikytas būtent žvaigždžių stebėjimams, tad jo rezultatai patikimesni, nei Keplerio. Vietoj kelių šimtų uolinių planetų M klasės gyvybinėse zonose liko tik viena. Dabar mokslininkai įvertino, kiek nauja informacija apie žvaigždes pakeičia planetų dažnumo įvertinimus. Pasitelkę visus pirmosios Keplerio misijos – vieno dangaus lauko Gulbės žvaigždyne stebėjimų – duomenis ir apjungę juos su Gaia suteikta informacija apie žvaigždes, jie nustatė, kad uolinių planetų konservatyvioje gyvybinėje zonoje esama maždaug prie 8% M žvaigždžių; optimistinėje zonoje – prie 14%. Tiesa, abiejų skaičių neapibrėžtumas – didelis: atitinkamai 0,5-26% ir 1,5-39%. Taigi kol kas neįmanoma vienareikšmiškai atmesti ankstesnio dažnumo įvertinimo. Iš kitos pusės, nebegalima teigti ir kad M klasės žvaigždės uolinių planetų turi dažniau, nei didesnės. Tyrimo autorių teigimu, papildžius analizę vėlesniais Keplerio duomenimis, surinktais per antrą misijos pusę stebint įvairius dangaus plotus, bei TESS teleskopo medžiaga, įvertinimai taps daug patikimesni. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Žvaigždėdara pačiame Galaktikos centre. Paukščių Tako centre tūno juodoji skylė, žinoma kaip Šaulio A*. Aplink ją sukasi ne viena dešimtis gana jaunų žvaigždžių. Prie pat juodosios skylės – dešimtadalio parseko atstumu ir arčiau – yra vadinamasis S-spiečius, o kiek toliau, pusės parseko atstumu, – žvaigždžių diskas arba du. Manoma, kad diskų žvaigždės susiformavo iš dujų disko, kuris prieš kelis milijonus metų susisuko aplink Šaulio A*, o S-spiečiaus žvaigždės atmigravo į dabartines orbitas iš kažkur toliau. Dar vienas toks atmigravęs darinys yra spiečius IRS13, nuo Šaulio A* nutolęs apie 0,15 parseko. Bet dabar nustatyta, kad jame žvaigždės formavosi ir jau esant daugmaž dabartinėje orbitoje. IRS13 jau seniai aptikta keletas masyvių žvaigždžių, kurios susispietusios labai arti viena prie kitos. Jų amžius – apie keturis milijonus metų. Tiek laiko pakaktų, kad spiečius, susiformavęs keleto parsekų atstumu nuo juodosios skylės, galėtų atmigruoti prie pat jos. Dabar astronomai nukreipė IRS13 link įvairius teleskopus, kurie jautrūs radijo, submilimetrinėms ir infraraudonosioms bangoms, ir aptiko jame dar 33 dulkėtus spinduliuotės šaltinius. Dulkių apvalkalai rodo, kad tie šaltiniai yra besiformuojančios žvaigždės. Jų amžius tėra vos apie milijoną metų – tikrai mažesnis už anksčiau atrastųjų. Šaltinių kilmę išduoda jų padėtis: jie susitelkę spiečiaus priekinėje dalyje. Labiausiai tikėtinas scenarijus atrodo toks: IRS13 susiformavo toliau nuo Šaulio A* ir migravo artyn, bet dar nebuvo praradęs visų dujų. Įgreitėjęs jis atsitrenkė į juodąją skylę supančias dujas. Taip susidarė smūginė banga, kuri suspaudė spiečiuje likusias dujas ir leido susiformuoti naujai žvaigždžių populiacijai. Gali būti, kad panašus scenarijus paaiškintų ir S-spiečiaus kilmę, mat žvaigždžių migracijos paaiškinimas turi problemų. Jei žvaigždės galėjo susiformuoti prie pat Šaulio A*, migracijos nebereikia. Kitose galaktikose galbūt net pavyktų užfiksuoti tokių smūginių bangų ir ankstyvų žvaigždėdaros etapų požymius. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal

***

Pavogti Paukščių Tako spiečiai. Kiekviena didelė galaktika per savo gyvenimą patyrė ne vieną susiliejimą. Kai kurie buvo dideli, su panašaus dydžio kaimynėmis, dauguma – maži, kai galaktika suvalgo kokią nykštukinę palydovę. Paukščių Takas – ne išimtis: aplink jį sukasi dešimtys palydovinių galaktikų, o kai kurios yra akivaizdžiai valgomos. Taip pat žinome keletą žvaigždžių srautų, likusių po praeities susiliejimų. Prarytos ar šiuo metu ryjamos galaktikos turėjo ir kamuolinių spiečių, kurie greičiausiai nesubyrėjo, bet prisijungė prie Paukščių Tako šeimos. Mūsų Galaktikoje tokių spiečių žinoma 154. Kokia jų dalis gali būti kilę iš palydovių? Dviejų darbų serijoje šis klausimas nagrinėjamas skaitmeniniais modeliais. Pirmame darbe tyrėjai išnagrinėjo kamuolinių spiečių pabėgimą iš nykštukinių galaktikų, veikiant Paukščių Tako gravitacijai. Sumodeliavę skirtingos masės ir skirtingose orbitose skriejančių galaktikų evoliuciją, jie nustatė, kad 12-93% spiečių gali tapti Paukščių Tako dalimi, net jei pati galaktika nėra suardoma. Kaip ir galima tikėtis, lengviau spiečiai pagrobiami iš mažesnės masės galaktikų, judančių labiau ištęstomis orbitomis. Vidutiniškai pabėgimas užtrunka apie aštuonis milijardus metų; turint omeny, kad kamuoliniai spiečiai yra senesni, tikėtis naujų prisijungiant prie Paukščių Tako neverta. Antrame darbe analizuojamos Paukščių Tako kamuolinių spiečių ir palydovinių galaktikų orbitos, bandant susieti vienus su kitais. 29 spiečiai – beveik penktadalis – gali būti kilę iš palydovių. Taip pat nustatyta, jog palydovinė Šaulio nykštukinė galaktika galėjo palikti kamuolinių spiečių labai nutolstančiose pailgose orbitose. Tokių spiečių kol kas nėra aptikta, bet žinodami šią prognozę, astronomai galės suplanuoti specifines paieškos kampanijas. Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose MNRAS.

***

Dar 2009 metais astronomai pastebėjo ryškią žvaigždę netolimoje galaktikoje, kuri trumpam sužibo, o paskui išblėso. Buvo manoma, kad ji kolapsavo į juodąją skylę, tačiau nesprogo supernova. Bet nauji James Webb teleskopo stebėjimai rodo, kad žvaigždės vietoje dabar yra ne juodoji skylė. Apie šį atradimą ir ką jis reiškia žvaigždžių evoliucijos tyrimams pasakoja Dr. Becky:

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *