Virpesiai kosmose būna patys įvairiausi – nuo seisminių bangų iki didžiausių struktūrų sutankėjimų reguliarumo. Praeitos savaitės naujienose randame pranešimų iš abiejų šių skalės pusių. Senų, dar Apollo misijose surinktų, duomenų analizė parodė, kad Mėnulyje drebėjimai vyksta dėl Saulės poveikio regolitui ir Apollo nusileidimo moduliui. O palyginus netoli Paukščių Tako aptiktas sferinis galaktikų sutankėjimas, greičiausiai žymintis ankstyvos Visatos tankio bangą – barionų akustinį svyravimą. Kitose naujienose – Indijos Saulės misija, Dimorfo periodo pokyčiai ir dukart sprogusi supernova. Gero skaitymo!

***

Mėnulio drebėjimų kilmė. Mėnulis, palyginus su Žeme, yra seismiškai labai ramus – tektoninių plokščių ir ugnikalnių nebuvimas bei sustingusi mantija reiškia, kad palydovo paviršius beveik visiškai stabilus. Bet ne absoliučiai: įvairūs silpni drebėjimai Mėnulyje fiksuojami nuo Apollo programos laikų. Apollo 17 Mėnulio paviršiuje paliko keturis seismografus, kurie iš pradžių buvo naudojami siunčiant signalus į gruntą ir matuojant jų aidą, o vėliau perjungti į pasyvų stebėjimo režimą. 1976-1977 metais per aštuonis mėnesius stebėjimų užfiksuoti tūkstančiai „šiluminių“ drebėjimų, susijusių su dienos-nakties ciklu. Tuometiniai analizės algoritmai neleido apie juos pasakyti daug daugiau, nei patį egzistavimo faktą ir maksimalų intensyvumą. Dabar mokslininkai duomenis išnagrinėjo naudodami naujus algoritmus ir išsiaiškino daug detalių apie drebėjimų prigimtį. Paaiškėjo, kad drebėjimus galima suskirstyti į dvi grupes: impulsyvius ir iškylančius. Impulsyvieji drebėjimai yra labai lokalūs: juos sukelia netoli seismometrų stovintis Apollo 17 misijos nusileidimo modulis. Kai Saulė jį apšviečia, korpusas ima plėstis, o naktį susitraukia. Šie judesiai suvirpina ir regolitą – Mėnulio dulkes – po aparatu, o tuos virpesius fiksavo seismometrai. Virpesiai kartojosi kas keletą minučių ir trukdavo apie septynias valandas po Saulės patekėjimo. Iškylantys drebėjimai – natūralus regolito atsakas į temperatūros pokyčius. Jie fiksuojami vietinę popietę, t.y. praėjus maždaug savaitei po Saulės patekėjimo. Tuo metu Saulė ima leistis, o regolito temperatūra, nors ir lėtai, ima kristi. Pastebėta, kad drebėjimo trukmė tuo ilgesnė, kuo regolito temperatūra buvo aukštesnė. Tai greičiausiai rodo, kad sušilusio ir šalto regolito savybės skiriasi. Tiek impulsyvių, tiek iškylančių drebėjimų detalės labai svarbios planuojant žmonių grįžimą į Mėnulį. Kosminių aparatų korpusų virpesiai dėl temperatūros pokyčių gali juos sugadinti, o skirtingos regolito savybės dieną ir naktį gali turėti įtakos tiek įvairiems eksperimentams, tiek netgi astronautų judėjimui. Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.

***

Pakilo Indijos Saulės misija. Praėjus vos savaitei po sėkmingo zondo nusileidimo Mėnulyje, Indijos kosmoso tyrimų organizacija (ISRO) sėkmingai paleido raketą skrydžiui Saulės link. Rugsėjo 2 dienos ryte raketa pakilo iš Satišo Davano (Satish Dhawan) kosmodromo Indijos pietryčiuose. Per keturis mėnesius truksiančią kelionę zondas pasieks Saulės-Žemės L1 tašką – maždaug pusantro milijono kilometrų nuo Žemės esantį tašką, kuriame bendra Žemės ir Saulės gravitacija leis jam skrieti aplink Saulę vienų metų periodu, visada išliekant linijoje tarp žvaigždės ir planetos. Šiame regione skrieja ne vienas Saulės stebėjimų zondas, pavyzdžiui, NASA Saulės ir heliosferos observatorija. Jei kelionė vyks sėkmingai, Aditya-L1 taps pirmuoju zondu iš Azijos, pasiekusiu tokią orbitą aplink Saulę; iki šiol tą padaryti pavyko tik JAV ir Europos prietaisams. Japonija ir Kinija irgi yra paleidusios kosminių Saulės stebėjimo zondų, bet jie skrieja aplink Žemę. Septyni zondo instrumentai skirti Saulės atmosferos, vainiko bei vėjo stebėjimams. Per penkerių metų misiją zondas pagilins žmonijos žinias apie Saulės vėjo paleidimą, savybes bei kitimą su žvaigždės aktyvumu. Be to, jis veiks kaip išankstinio perspėjimo sistema – Žemės link artėjantys Saulės vėjo gūsiai neišvengiamai pralėks pro zondą, taigi šis galės mus iš anksto perspėti apie gresiančią audrą.

***

Ekstremalūs Saulės vainiko stebėjimai. Saulę supa retos karštos plazmos vainikas, kuris pereina į Saulės vėją. Mažas tankis reiškia, kad vainiko spinduliuotė labai blausi, palyginus su pačios žvaigždės. Žemėje vainiką pamatyti galime tik per Saulės užtemimus. Stebint vainiką kosminiais teleskopais, naudojami koronografai – specialūs diskai, kuriais uždengiamas Saulės diskas, tarsi sukeliant dirbtinį užtemimą. Bet tie diskai dažniausiai yra dideli, o jų pozicionavimo mechanizmas – labai sudėtingas. Ruošdami Solar Orbiter misiją, Europos kosmoso agentūros mokslininkai sugalvojo daug paprastesnį metodą: pritvirtino mažytį koronografą prie dangtelio, saugančio tolimųjų ultravioletinių spindulių teleskopą. Dangtelį atidarius pilnai, koronografas pasislepia ir galima stebėti Saulę, o atidarius dalinai jis kaip tik uždengia stebėjimo lauko centrą, kuriame yra žvaigždės diskas. Dabar paskelbti pirmieji stebėjimų šiuo „pusiniu“ būdu rezultatai. Pridengus Saulės diską pavyko užfiksuoti vainiko spinduliuotę iki septynių žvaigždės spindulių nuo disko krašto. Be priedangos vainikas matėsi tik iki dviejų spindulių atstumo. Anksčiau šiame, keliolikos nanometrų ilgio, spektro ruože Saulės vainiko stebėjimų apskritai praktiškai neturėjome. Taigi naujieji rezultatai padės geriau suprasti, kaip Saulės paviršiuje vykstantys procesai generuoja vainiką ir vėją, bei kodėl vainiko plazma tokia karšta. Bet dar svarbiau yra pats principas, kad teleskopas ir koronografas sujungti į vieną aparatą. Ateityje rengiant kitas Saulės, ypač jos vainiko, stebėjimų misijas galima bus naudoti tokią pat technologiją ir gerokai atpiginti bei palengvinti į kosmosą skrendančius aparatus. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Dimorfo periodas toliau trumpėja. Prieš beveik metus į asteroidą Dimorfą pataikė NASA zondas DART. Misijos tikslas buvo pakeisti Dimorfo orbitą aplink didesnį asteroidą Didymą ir taip patikrinti konceptualiai paprasčiausią metodą apginti Žemę nuo asteroido smūgio. Misija buvo visiškai sėkminga – atsitrenkęs zondas nesuskaldė 160 metrų skersmens asteroido į gabalus, tačiau pakeitė jo orbitą net kiek daugiau, nei buvo tikėtasi. Prieš susidūrimą aplink Didymą ratą jis apsukdavo per 11 valandų 55 minutes su trupučiu, po jo – per 11 valandų 22 minutes su trupučiu. O dabar paaiškėjo, kad dar po mėnesio periodas sumažėjo dar viena minute. Yra daug procesų, kurie galėtų pakeisti vieno asteroido orbitą aplink kitą – Saulės šviesos slėgis, potvyninė sąveika tarp kūnų, masės pabėgimas iš vieno objektų. Net ir prieš DART smūgį Dimorfo periodas šiek tiek keitėsi. Tačiau visi šie efektai negali paaiškinti tokio didelio pokyčio, o iki smūgio išmatuoti pokyčiai buvo apie 10 tūkstančių kartų menkesni, nei viena minutė per mėnesį. Gali būti, kad iš Dimorfo tiesiog veržiasi retos dujos, kurių užfiksuoti nepavyko, ir kurios toliau keičia asteroido judėjimą. Bet tam išsiaiškinti reikės daugiau stebėjimų, kad suprastume, kaip periodas kito vėlesniais mėnesiais. Tyrimo autoriai tą ir ketina padaryti. Be to, kitąmet į orbitą pakils ir Didymo-Dimorfo link išskris Europos kosmoso agentūros zondas Hera, kuris po dvejų metų pasieks asteroidus ir galės stebėti juos iš arti. Tada daugiau sužinosime ir apie DART paliktą kraterį bei kas tūno jo gelmėse. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Atrasta nauja kometa, kuri netgi matoma plika akimi – tiesa, gana sunkiai. Anksti ryte, valandą-pusantros prieš aušrą, žiūrėdami į šiaurės rytus, daugmaž Liūto žvaigždyne galite pamatyti C/2023 P1 Nišimura. Kaip tik rytoj (antradienį) ji bus arčiausiai Žemės; tiesa, tas atstumas bus nedaug mažesnis, nei skiria mus nuo Saulės. Artėdama prie Saulės ji šiek tiek paryškės, bet bus sunkiau aptinkama dėl pačios Saulės šviesos. Tikslesnę informaciją apie kometos padėtį danguje, judėjimą ir ryškį pateikia TheSkyLive.

***

Chromo hidridas egzoplanetos atmosferoje. Daugybė molekulių jautrios temperatūrai: jei aplinka per karšta, molekulė suyra, jei per šalta – ima formuoti kitus junginius. Įvairūs metalų hidridai egzistuoja gana aukštoje temperatūroje, taigi tinka tyrinėti karštą aplinką – pavyzdžiui mažų žvaigždžių ar rudųjų nykštukių atmosferas. Jau kurį laiką šiam tikslui naudojami chromo hidrido stebėjimai, o dabar molekulė pirmą kartą užfiksuota egzoplanetos atmosferoje. Planeta WASP-31b, aptikta dar 2011 metais, priklauso karštųjų jupiterių tipui – skrieja labai arti savo žvaigždės. Prieš keletą metų jos spektre pastebėti galimi chromo hidrido požymiai, tačiau to spektro detalumo nepakako tvirtai identifikacijai. Naujojo tyrimo autoriai atliko stebėjimus daug jautresniais prietaisais ir gavo aukštos raiškos spektrą, kuriame molekulės signalas išryškėjo. Chromo hidridas stabilus 1200-2000 kelvinų (900-1700 Celsijaus laipsnių) temperatūroje, taigi karštasis jupiteris yra natūralus taikinys tokios molekulės paieškoms. Tyrejai patvirtino jau anksčiau žinomą vidutinę planetos temperatūrą – 1400 kelvinų. Šis tyrimas reikšmingas labiau ne konkrečios planetos tyrimams, bet kaip metodo demonstracija. Tai pirmasis ne tik chromo, bet ir apskritai bet kokio metalo hidrido aptikimas aukštos raiškos egzoplanetos spektre. Gebėdami tą padaryti, astronomai įgyja naują būdą tirti planetų atmosferas, ypač jų temperatūros struktūrą. Taip geriau suprasime karštų planetų įvairovę, cheminę sudėtį ir raidą. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Webb’as aptiktų Žemės civilizaciją. Vienas iš James Webb teleskopo tikslų – uolinių, panašių į Žemę, planetų atmosferų tyrimas. Iš principo tokiuose duomenyse galima rasti gyvybės ir net technologinės civilizacijos pėdsakų. Tie pėdsakai – įvairios dujos atmosferoje, pavyzdžiui deguonis arba chlorofluorokarbonai. Bet ar James Webb gaunami duomenys bus pakankamai tikslūs, kad galėtume daryti tvirtas išvadas apie tokių molekulių egzistavimą? Geriausias būdas atsakyti į šį klausimą – ištirti Žemės spektrą. Mes žinome, kokie gyvybės ir technologinės civilizacijos pėdsakai egzistuoja mūsų planetos atmosferoje, turime puikius jos sudėties duomenis, taigi galime patikrinti su James Webb gaunamus rezultatus. Na, ne su juo pačiu, nes jei nukreiptume teleskopą į Žemę, jis apaktų nuo milžiniškos šviesos iš planetos ir Saulės. Bet galime paimti kitų teleskopų surinktus duomenis ir juos suprastinti taip, kad primintų James Webb atliktus egzoplanetos stebėjimus. Būtent tą naujojo tyrimo autoriai ir padarė. Tuo atveju, kai duomenys tik susilpninti tiek, lyg planeta būtų už 15 parsekų, bet nepridedant triukšmo, juose puikiai galima išskirti tiek vandenį ir anglies dvideginį (jie žymi tinkamas gyvybei planetas), tiek ozoną ir metaną (apgyvendintų planetų požymius), tiek azoto junginius ir CFC (technologinės civilizacijos pėdsakus). Triukšmas, neišvengiamas realiuose stebėjimuose, žinoma, apsunkina aptikimą. Taip pat interpretaciją apsunkina atmosferos struktūra, kitų molekulių kiekis ir gal net oro masių judėjimas. Visgi patikrinę metodą su TRAPPIST-1 sistemos planetų spektrais, į kuriuos dirbtinai pridėta gyvybės ir technologinės civilizacijos pėdsakų, tyrimo autoriai teigia, kad aptikti svarbiausias molekules pajėgia ir šiomis sąlygomis. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Pulsaras svaido plazmos sviedinius. Pulsarai yra neutroninės žvaigždės, kurių spinduliuotė sklinda siauru pluoštu išilgai magnetinės ašies. Pulsarui sukantis, pluoštas kartais nukrypsta tiesiai į Žemę, todėl matome periodiškus paryškėjimus – iš čia ir pavadinimas. Jei pulsaras sukasi dvinarėje sistemoje su įprasta žvaigžde, jis gali ryti šios medžiagą. Toks procesas pakeičia magnetinio lauko konfigūraciją ir gali sunaikinti „pulsariškumą“; tada ima dominuoti spinduliuotė iš medžiagos, krentančios į neutroninę žvaigždę ir sudarančios diską. Sistemos, kuriose nutinka toks pokytis, vadinamos tranziciniais pulsarais. Jų nėra žinoma daug, o prototipine sistema laikomas PSR J1023+0038. Beveik pusantro kiloparseko atstumu nuo mūsų esanti sistema pasižymi dar viena įdomybe: tuo metu, kai joje dominuoja disko spinduliuotė, ši vis kinta – tampa tai ryškesnė, tai blausesnė. Pokyčiai nutinka kas keletą sekundžių ar minučių, o pasikeitimas tarp būsenų užtrunka irgi kelias sekundes. Būtent šių pokyčių prigimtį bandė išsiaiškinti astronomai, apjungę net 12 teleskopų stebėjimus. Per dvi stebėjimų naktis jie užfiksavo daugiau nei 280 pasikeitimų iš ryškesnės į blausesnę būseną ir atvirkščiai. Detali sistemos spinduliuotės spektro pokyčių analizė parodė, kad šviesis kinta dėl disko medžiagos sąveikos su vėju, pučiančiu nuo neutroninės žvaigždės. Žemo šviesio būsenoje disko medžiaga po truputį išmetama statmenai jo plokštumai, siaura čiurkšle. Tačiau išmetimo nepakanka kompensuoti žvaigždės link krentančiai medžiagai, tad disko centrinė dalis vis storėja. Galiausiai medžiagos ten prisikaupia tiek daug, kad nuolat nuo neutroninės žvaigždės pučiantis vėjas sukelia joje smūginę bangą ir įkaitina. Taip sistema pereina į aukštesnio šviesio būseną, kurios metu šviesis stipresnis regimųjų, ultravioletinių ir rentgeno spindulių ruože, bet žemesnis radijo ruože, mat čiurkšlė susilpnėja. Net ir susilpnėjusi čiurkšlė gali išmesti medžiagą; pastaroji pasiskirsčiusi netolygiai, taigi išmetimai panašūs į šūvius ir patrankos. Medžiagai disko centre praretėjus, sistema grįžta į žemesnio šviesio būvį. Bent vienas toks pokytis nutiko kartu su žybsniu čiurkšlėje – taip dar labiau sustiprinama išvada, kad būtent čiurkšlė išneša perteklinę medžiagą iš disko. Ateityje toliau nagrinėdami šią sistemą mokslininkai tikisi išsiaiškinti, kas lemia jos persivertimą iš pulsaro į disko spinduliuotės būsenas. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Dukart sprogusi supernova. Ia tipo supernovomis vadinami sprogimai, kurių metu staiga prasidėjusios termobranduolinės reakcijos visiškai suardo baltąją nykštukę – į Saulę panašios žvaigždės pomirtinę liekaną. Įprastai toks sprogimas nutinka, kai nykštukės masė viršija vadinamąją Čandrasekaro ribą, apie 1,4 karto didesnę už Saulės masę. Šis universalumas lemia, kad dauguma Ia tipo supernovų pasižymi labai panašiomis šviesos kreivėmis – jų šviesis tiek auga, tiek blėsta beveik taip pat – ir maksimaliu šviesiu. Šios savybės, savo ruožtu, leidžia naudoti Ia tipo supernovas labai didelių kosminių atstumų matavimui. Visgi kartais pasitaiko ir netipinių sprogimų. Vienas toks buvo pernai sprogusi SN 2022joj, kurios šviesis blėso neįprastai sparčiai, o spektras, bent jau pirmas kelias savaites, iki pasiekiant maksimalų šviesį, buvo neįprastai raudonas. Naujame tyrime parodyta, kad tokias savybes greičiausiai lėmė retas sprogimo mechanizmas: žvaigždė sprogo ne iškart, o po dviejų detonacijų. Toks scenarijus teoriniais modeliais nagrinėjamas jau senokai. Pagal jį, baltoji nykštukė prisikaupia helio iš žvaigždės-kompanionės. Suspaustas helis ima jungtis į anglį, proceso metu išsiskirianti energija sukuria smūginę bangą, kuri plinta per visą nykštukę – įvyksta pirmoji detonacija. Smūginė banga suspaudžia nykštukės medžiagą ir gali įžiebti termobranduolines reakcijas pagrindiniame jos tūryje, kurį sudaro daugiausiai anglis ir deguonis. Tai ir yra antroji detonacija, kurios pakanka nykštukei suardyti į gabalus. Svarbiausia, kad tokiam supernovos sprogimui nebūtina, kad nykštukė pasiektų Čandrasekaro ribą. SN 2022joj atveju nykštukės masė buvo tik apie vieną Saulės masę. Helio sluoksnis, reikalingas detonacijai, irgi nedidelis – 1-2% Saulės masės. Būtent tokių savybių modelis geriausiai paaiškina stebimą supernovos šviesio ir spektro kitimą. SN 2022joj suteikė retą galimybę patikrinti tokį netipinį sprogimo modelį. Geresnis supratimas apie supernovas svarbus siekiant išsiaiškinti cheminių elementų kilmės detales, nes būtent supernovos didžiąją dalį jų paskleidžia į tarpžvaigždinę erdvę. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Juodosios skylės sukasi. Sukimosi spartą išmatuoti labai sudėtinga, bet dažniausiai rezultatai rodo, jog jos sukasi greitai – galbūt net arti maksimalios įmanomos spartos. Apie tai pasakoja Dr. Becky:

***

Didžiausias sferinis galaktikų sutankėjimas. Pačioje Visatos jaunystėje visa medžiaga ir spinduliuotė buvo sumišusios į plazmos jūrą. Tankesni regionai, veikiami gravitacijos, bandė trauktis, bet spinduliuotės slėgis juos išsklaidydavo. Taip atsirado virpesiai, vadinami barionų akustiniais svyravimais (BAO). Kiekvienas BAO buvo tankesnės medžiagos kevalas, plintantis garso greičiu į visas puses nuo pradinio sutankėjimo. Praėjus 380 tūkstančių metų po Didžiojo sprogimo, plazma pavirto neutraliomis dujomis, spinduliuotė atsiskyrė ir nebetrukdė gravitacijai sutraukti sutankėjimus. Tada ėmė formuotis galaktikos ir jų spiečiai, bendrai sudarantys kosminį voratinklį. Daugiausiai struktūros formavosi aukščiausio tankio zonose – BAO kevalų susikirtimuose. Taip augančio voratinklio struktūra nebuvo atsitiktinė – stebėdami trimatį galaktikų pasiskirstymą, astronomai randa statistinių sąryšių, kurie leidžia įvertinti BAO dydžius ir amplitudę. Pagrindinis iš sąryšių yra galaktikų dviejų bei trijų taškų koreliacijos – tipinių atstumų tarp atsitiktinai paimtų galaktikų porų ir trejetų pasiskirstymo netolygumai. O dabar pirmą kartą, panašu, užfiksuotas pavienis BAO kevalas. Jis aptiktas palyginus netoli, greta Laniakėjos galaktikų superspiečiaus, kuriam priklauso ir Paukščių Takas. Nagrinėdami išsamiausią trimatį galaktikų erdvėlapį, Cosmicflows-4, astronomai jame pastebėjo galaktikų skaičiaus sutankėjimus, išsidėsčiusius sferinio kevalo forma. Kevalo centre plyti Jaučiaganio superspiečius. Jo spindulys – apie 155 megaparsekus, praktiškai didžiausias, kokį įmanoma paaiškinti dabartine kosminio voratinklio formavimosi teorija. Daugelis struktūrų, sudarančių naujai identifikuotą burbulą, buvo žinomos jau seniau, tiesiog niekas neatkreipė dėmesio, kad jos sudaro vieną stambesnį darinį. Burbulas pavadintas Ho’oleilana – kaip ir Laniakėja, tai yra havajiečių mitologijos terminas, frazė iš pasaulio kūrimo giesmės. Struktūros dydis susijęs ir su Visatos plėtimosi sparta – apskaičiuota jos vertė šiek tiek didesnė už gaunamas kitais metodais, tačiau paklaidų ribose dera su apskaičiuota pagal supernovas. Identifikavus daugiau panašių struktūrų, Visatos plėtimosi spartą bus galima patikimai išmatuoti ir šiuo būdu. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Tolimiausias galaktikos magnetinis laukas. Kosmose visur plyti magnetinis laukas – nors ir labai silpnas, palyginus netgi su Žemės, jis turi įtakos dujų bei dulkių judėjimui. Kiek žinome, magnetinis laukas negali šiaip sau atsirasti ar pranykti, vadinasi, jis turėjo egzistuoti nuo pat Visatos atsiradimo. Bet įvairūs procesai gali sustiprinti ir susilpninti magnetinį lauką, tad pirmosios galaktikos nebūtinai buvo tiek įmagnetintos, kiek Paukščių Takas šiandien. Kaip keitėsi galaktikų magnetizmas, padės atsakyti nauji duomenys, kuriuose aptiktas kol kas tolimiausias magnetinis laukas galaktikoje. Naudodami ALMA submilimetrinių bangų teleskopą, astronomai stebėjo galaktiką 9io9, kurios šviesa iki mūsų keliauja apie 11 milijardų metų. Kitaip tariant, matome ją tokią, kokia ji buvo Visatai esant pustrečio milijardo metų amžiaus. Submilimetrinės bangos yra ruožas, kuriame ryškiausia tarpžvaigždinių dulkių spinduliuotė. Būtent ją mokslininkai ir aptiko, o analizuodami spinduliuotės savybes nustatė, kad fotonai yra maždaug 1% poliarizuoti. Tai reiškia, kad maždaug 1% fotonų srauto svyruoja ta pačia kryptimi, kai tuo tarpu likę svyruoja visomis kryptimis, statmenomis judėjimo krypčiai. Vienas iš šimto gali atrodyti nedidelė fotonų dalis, tačiau tai pakankamai reikšmingas nukrypimas nuo simetriškumo. Jis rodo, kad nesferiškos dulkės galaktikoje 9io9 yra išsirikiavusios panašia kryptimi. Vienintelis žinomas reiškinys, galintis išrikiuoti dulkių daleles, yra magnetinis laukas. Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad magnetinio lauko stiprumas siekia apie 500 mikrogausų – tai tūkstantį kartų mažiau, nei Žemės magnetinis laukas, tačiau panašus stiprumas, kaip Paukščių Tako magnetinio lauko. Poliarizacija matoma bent penkių kiloparsekų dydžio regione – nedaug mažesniame, nei atstumas nuo Saulės iki Paukščių Tako centro. Taigi 9io9, praėjus vos pustrečio milijardo metų po Didžiojo sprogimo, turėjo iš esmės tokį pat išvystytą magnetinį lauką, kaip ir Paukščių Takas bei aplinkinės galaktikos šiandien. Aišku, tai nėra pirmoji galaktika su magnetiniu lauku – jis turėjo išaugti ir susistyguoti nuo pirminių svyravimų iki matomos struktūros, o tam reikėjo laiko. Bet dabar turime geresnį supratimą, kiek to laiko prireikė – užteko mažiau nei pustrečio milijardo metų. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse