Dažniausiai Visatos kąsneliuose trijų rūšių naujienos – iš Saulės sistemos, iš likusio Paukščių Tako ir iš tolimesnės Visatos – pasidalina maždaug po lygiai. Jei kurios nors ir būna pastebimai mažiau, tai pirmosios. Šįkart – reta išimtis: nei vienos naujienos iš už Galaktikos ribų. Tačiau žemiau rasite neįsivaizduojamai aukštų bangų žvaigždėse ir ilgaamžių audrų Saturne, Marso vandens sezoniškumo ir keistai besielgiančių dvinarių žvaigždžių analizę, deguonies svarbos technologinėms civilizacijoms klausimą ir tiksliausius Marso sukimosi matavimus. Gero skaitymo!

***

Plataus masto Saulės išsiveržimas. Šiuo metu Saulės aktyvumas artėja prie maksimumo, todėl vis gausėja dėmių, žybsnių ir vainikinės masės išmetimų. Bet ir prieš porą metų pasitaikydavo galingų įvykių. 2021-ųjų spalio 28 dieną Saulėje nutiko toks galingas išsiveržimas, kad jo poveikis buvo juntamas tiek Žemėje, tiek Mėnulyje ir netgi Marse, nors pastarasis tuo metu buvo priešingoje Saulės pusėje, nei Žemė. Tai pirmas kartas, kai geomagnetinės audros poveikis vienu metu užfiksuojamas net trijų dangaus kūnų paviršiuje. Efektai fiksuoti ir orbitoje, kur, kaip ir verta tikėtis, buvo didesni. Marse stebėjimai atlikti ExoMars atmosferos zondu bei Curiosity marsaeigiu, Mėnulyje – Lunar Reconnaissance Orbiter ir Chang’e-4 mėnuleigiu, Žemės orbitoje – Eu:CROPIS stebėjimų palydovu, o paviršiuje – neutronų detektoriais, kurie specialiai skirti geomagnetinėms audroms fiksuoti. Radiacijos – t.y. energingų dalelių – srautas orbitoje siekė keliolika miligrėjų; staigią spindulinę ligą sukelia 700 miligrėjų ir aukštesnė dozė, taigi ši audra nebuvo pavojinga. Dozė, pasiekusi Žemės paviršių, išvis buvo nykstamai maža; Mėnulio paviršiuje ji tik porą kartų žemesnė, nei orbitoje, o Marse – apie 30 kartų žemesnė. Visus šiuos rezultatus gerai paaiškina šiandieniniai modeliai, skirti skaičiuoti dalelių pernašai nuo Saulės po tarpplanetinę erdvę. Tai gera žinia, nes reiškia, jog modelių duodamos prognozės yra patikimos ir gali būti naudojamos planuojant bei koreguojant kosmines misijas. Apsaugoti misijas nuo žalingo Saulės išsiveržimų poveikio ypač svarbu, kai jose skrenda žmonės, o per artimiausius porą dešimtmečių tokių misijų turėtų vykti ne viena: tiek į Mėnulį, tiek į Marsą žmones skraidinti planuoja ir NASA, ir Kinija. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Iki šiol visi marsaeigiai ar paviršiniai zondai galėjo tik fotografuoti aplinką arba darytis asmenukes. Situacija pasikeitė su Perseverance: kartu su juo į Marsą nuvykęs pirmasis sraigtasparnis Ingenuity leidžia dviem aparatams daryti vienam kito nuotraukas. Čia tokią ir matome. Na, Perseverance fotografuotas ne specialiai, bet į kadrą pateko – jį matome pačiame viršuje, o į dešinę eina marsaeigio vėžės. Nuotrauka daryta rugpjūčio 3 dieną, arba 872-ąjį misijos solį (Marso dieną).

***

Marso sukimasis šiek tiek greitėja. Marsas aplink savo ašį apsisuka per 24 valandas 37 minutes ir 22 sekundes. Kaip ir Žemės, taip ir Marso realus sukimasis nėra idealiai tolygus – planeta truputį svyruoja dėl įvairių giluminių bei atmosferinių reiškinių. Dabar pirmą kartą šie svyravimai išmatuoti. Tam pasitarnavo, kaip galima nuspėti, InSight zondo duomenys. 2018-2022 metais dirbęs paviršinis zondas tyrinėjo Marso drebėjimus ir kitokius virpesius. Vienas iš jo prietaisų buvo radijo antena, kuria zondas nuolat gaudė signalus iš Žemės ir siuntė atsakymus. Priėmę signalus Žemėje, mokslininkai matavo jų Doplerio poslinkį – dažnio pasikeitimą dėl siųstuvo ir imtuvo tarpusavio judėjimo greičio. Žinodami, kaip juda antena Žemėje, jie galėjo apskaičiuoti ir Marso paviršiaus judėjimo greitį. Dabar, išanalizavę pirmų 900 dienų InSight judėjimo duomenis, mokslininkai pastebėjo nedidelius greičio svyravimus. Čia kalbama apie mažiau nei milimetro per dieną greičio pokyčius, tad mažesniuose duomenų rinkiniuose jų tiesiog nesimato. Greičio pokyčiai rodo, kad Marsas šiek tiek svyruoja. Žemė irgi svyruoja, bet tai vyksta dėl Mėnulio traukos. Mažyčiai Marso palydovai svyravimų nesukelia, taigi priežastis turi būti kita. Greičiausiai tai yra skysto branduolio siūbavimas. Remdamiesi tokia prielaida, tyrėjai apskaičiavo, kad Marso branduolio spindulys turėtų būti apie 1835 km, arba šiek tiek daugiau, nei pusė planetos spindulio. Šis skaičius gerai dera su rezultatais, gautais analizuojant drebėjimų duomenis. Taip pat nustatyta, kad visas branduolys turėtų būti skystas, priešingai nei Žemėje. Tai paaiškina, kodėl Marsas neturi globalaus magnetinio lauko: pilnai skystame branduolyje nesusidaro srovės, generuojančios dinamo efektą, kaip Žemėje. Dar vienas įdomus rezultatas – panašu, kad Marso sukimasis po truputį greitėja. Pokytis irgi labai mažas, dienos trukmė kasmet sumažėja mažiau nei viena milisekunde. Jis greičiausiai susijęs su Marso atmosferos arba ledo kepurių pokyčiais, bet tiksli priežastis kol kad neaiški. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Senovės Marso vandens sezoniškumas. Jaunas Marsas buvo šiltas ir drėgnas – jame buvo pakankamai vandens, kad plytėtų vandenynai, tekėtų upės, lytų lietūs. Šiandien Marsas šaltas ir sausas, o visas paviršinis vanduo sustingęs į ledą kepurėse prie ašigalių. Perėjimas iš pirmosios būsenos į antrąją nutiko prieš daugiau nei tris milijardus metų, bet kaip tiksliai tai vyko – nežinome. Įvairūs modeliai aprašo labai skirtingus scenarijus, kurie visi dera su turimais duomenimis. Dabar paskelbti nauji duomenys apie pereinamąjį laikotarpį padės tarp šių modelių atsirinkti: pasirodo, Marse kurį laiką vanduo buvo sezoninis reiškinys. Marsaeigis Curiosity, nuo 2012 metų važinėjantis Gale kraterio dugne, neseniai įvažiavo į regioną, kuriame dominuoja ne silikatinės, o sulfatinės uolienos. Sulfatai visame Marse ėmė dominuoti prieš 3,6-3,8 milijardo metų, taigi Curiosity dabar tiria jaunesnes uolienas. Jose mokslininkai pastebėjo įtrūkimų, kurie neabejotinai susidarė stingstant šlapiam purvui. Panašiai per sausrą sutrūkinėja molinga dirva. Svarbi detalė – įtrūkimai jungiasi Y formos sankirtomis. Žemėje tokios susidaro, kai trūkinėjimas ir stingimas vyksta epizodiškai ir daug kartų; priešingu atveju sankirtos yra T formos. Taigi panašu, kad ir Marse, nykstant vandeniui, kurį laiką jis pasirodydavo epizodiškai, kaip rudeniniai ar pavasariniai lietūs. Gali būti ir taip, kad vanduo atitekėdavo tik žaibiškų potvynių metu. Tačiau galime atmesti hipotezę, kad vanduo atsirasdavo tik paviršių pašildžius ugnikalnių išsiveržimams ar asteroidų smūgiams – tokiu atveju vandens epizodai nesikartotų. Periodiškai sausos-drėgnos vietos Žemėje galėjo būti puiki vieta formuotis pirmajai gyvybei, nes kintančios sąlygos skatino sudėtingų molekulių formavimąsi. Tad ir Marse tokia aplinka galėjo būti palanki gyvybei. Curiosity gyvybės pėdsakų aptikti nepajėgus, bet ateities misijos galės koncentruotis į panašius sieros gausius purvo sluoksnius. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Kaip paversti asteroidą gyvenamu? Asteroidai yra viena galimų vietų, kur ateityje žmonės gyvens kosmose. Tiesa, priešingai nei planetose, asteroiduose turbūt bus gyvenama po paviršiumi, „kojomis į išorę“: įsuktame asteroide bus sukuriama gravitacijos, nukreiptos tolyn nuo sukimosi ašies, iliuzija. Aišku, tam reikės asteroidą gerokai perdaryti – išrausti jame milžinišką urvą gyvenimui arba apskritai išardyti asteroidą ir iš jo suformuoti besisukantį cilindrą, apgaubtą kokia nors tvirta medžiaga, sulaikančią nuo išsilakstymo. Skamba kaip be galo brangus ir ilgas projektas, tačiau toks įspūdis gali būti apgaulingas. Bent jau taip teigiama naujame straipsnyje, kuriame pristatomas planas, kaip asteroidą paversti tinkamu gyvenimui vos per 12 metų, išleidžiant mažiau, nei NASAi kainuos žmonių grįžimas į Mėnulį. Planas remiasi dviem pagrindinėmis technologijomis: resursų išgavimu iš asteroido ir save atkartojančių sistemų gamyba. Iš Žemės į asteroidą keliautų vos vienas erdvėlaivis, kuriame būtų valdymo stotis ir keli vaikštantys zondai („vorai“) bei elektronikos komponentai dar keliems tūkstančiams vorų. Vorai iškastų uolienas iš asteroido, perdirbtų jas į reikalingas medžiagas ir pasigamintų daug kopijų, kurioms tereikėtų įdiegti atsigabentas mikroschemas. Vėliau tūkstančiai vorų galėtų gaminti paprastus prietaisus, kurių pagalba imtų perdarinėti asteroidą į toro formos gyvenamą erdvę. Būtent toro forma, pasak tyrimo autoriaus, suteiktų daugiausiai gyvenamojo ploto įdėjus tam tikrą pastangų kiekį. Asteroidas, tinkamiausias perdirbimui, yra Atira – maždaug penkių kilometrų skersmens akmuo, kurio orbita aplink Saulę artima Žemės orbitai. Tai reiškia, kad jis iš Saulės gauna panašiai energijos, todėl būtų santykinai lengva reguliuoti naujosios gyvenamosios erdvės temperatūrą. 12 metų užtruktų asteroido formos perdirbimas; vėliau dar reikėtų jo vidų užpildyti atmosfera ir vandeniu, įveisti biosferą. Visa tai galėtų vykdyti ir žmonės, nes jie jau būtų apsaugoti nuo žalingos spinduliuotės bei mikrometeoritų. Vieno erdvėlaivio skrydžio ir visos įrangos kaina siektų vos apie 4-5 milijardus dolerių. Planas, reikia pripažinti, skamba fantastiškai, ir greičiausiai jam trūksta įvairių svarbių detalių. Bet net jei jis tik apytikriai realistiškas, nurodoma kaina ir laikotarpis daro projektą ypatingai patrauklų. Apie jį netgi galėtų svarstyti privačios bendrovės. Ką gali žinoti, gal po keleto metų naujosios kosmoso lenktynės nusigręš nuo Marso į asteroidus? Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Šimtametės audros Saturne. Kai Galilėjas pirmą kartą pažvelgė pro teleskopą į dangų, jis pamatė Jupiterio Didžiąją raudonąją dėmę. Vėliau išsiaiškinome, kad tai – audros sūkurys. Nors po truputį kinta, jis neblėsta jau keturis šimtmečius. Dabar mokslininkai nustatė, kad panašių ilgaamžių audrų esama ir Saturne. Įprastai Saturno paviršius – tiksliau sakant, debesų sluoksnio viršus, kurį matome regimųjų spindulių teleskopais – atrodo gana lygus ir blankus, tačiau kas 20-30 metų jame kyla milžiniškos audros. Keletą mėnesių jos sukasi aplink planetą, kol galiausiai išblėsta. Bet radijo diapazone atsiveria kitoks vaizdas. Tirdami 2010 metais vykusią audrą, astronomai 2015 metais atliko radijo stebėjimus, kuriais galima pažvelgti į gilesnius Saturno atmosferos sluoksnius. Jie ten aptiko ne tik paskutinės, bet ir keleto senesnių audrų pėdsakus. Seniausios vis dar identifikuojamos audros buvo matomos prieš daugiau nei šimtmetį. Pagrindinis audrų požymis – amoniako gausos anomalijos. Viršutiniame debesų sluoksnyje esama daug amoniako ledo, kiek giliau šių molekulių beveik nebelieka, o dar giliau – 100-200 kilometrų gylyje po matomu debesų viršumi – amoniako vėl pagausėja, bet tik tose platumose, kuriose vyko audros. Greičiausiai audra transportuoja amoniaką žemyn, kur jo perteklius išlieka ilgą laiką iki išsisklaidydamas. Stebėjimai netgi atskleidė vieną audrą netoli šiaurės ašigalio, kuri nebuvo pastebėta optiniais teleskopais. Taip pat patvirtinta, kad Saturno sandara, einant nuo pusiaujo iki ašigalių, praktiškai nesiskiria, išskyrus audrų keliamas anomalijas. Tuo planeta labai skiriasi nuo Jupiterio, kurio šviesios ir tamsios juostos tęsiasi šimtus kilometrų gilyn. Kodėl dviejų, atrodytų, panašios sudėties planetų savybės taip skiriasi, lieka neaišku. Šie atradimas padės geriau suprasti tiek planetų formavimąsi, tiek jų atmosferų dinamiką ir audrų prigimtį. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Ar civilizacijai būtinas deguonis? Žmonės ugnį naudoti pradėjo prieš maždaug du milijonus metų. Nuo tada ši mūsų technologinė palydovė nepamainomai prisidėjo prie civilizacijų atsiradimo ir augimo. Žemdirbystė, metalurgija, apsisaugojimas, netgi elementarus išgyvenimas už tropikų – už viską galime būti dėkingi ugniai. Nors negalime tvirtai teigti, kad ugnis yra būtinas elementas technologinei civilizacijai atsirasti, tokia išvada atrodo logiška. Ir ji gali paaiškinti, kodėl dar neradome nežemiškų civilizacijų: planetos, kuriose gali degti liepsna, pernelyg retos. Atvira liepsna gali degti tik tada, kai deguonies atmosferoje yra bent 18%. Žemėje ši dalis truputį aukštesnė – 21% – bet tokia buvo tik paskutinius kelis šimtus milijonų metų. Naujajame tyrime vertinama, kokios turi būti planetų savybės, kad jų atmosferose galėtų susikaupti pakankamai deguonies. Jei planeta per šalta, deguonis sustingsta į ledą, jei per karšta – išgaruoja. Deguonies buvimas priklauso ir nuo masės: kuo planeta mažesnė, tuo jos gravitacija sunkiau išlaiko deguonį net ir arti stingimo temperatūros, o kuo masyvesnė, tuo daugiau šansų, kad planetą apgaubs vandenilio ir helio atmosfera, kurioje prikaupti pakankamą kiekį deguonies bus neįmanoma. Apskaičiavus šių apribojimų skaitines išraiškas, lieka gana siauras masių ir temperatūrų intervalas, kuriame esančios planetos gali turėti deguonies. Intervalą galima suskaidyti į dvi dalis: mažesnėse šaltesnėse planetose pakankamai deguonies sukurti gali tik gyvybė, kaip Žemėje, o didesnėse šiltesnėse – abiotiniai procesai, tokie kaip vandens garų skilimas atmosferos viršuje, veikiant žvaigždės ultravioletinei spinduliuotei. Taigi ieškant nežemiškų civilizacijų, verta apsiriboti planetomis, patenkančiomis į šį masių ir temperatūrų intervalą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Egzoplaneta prie mažos žvaigždės. Planetos, kaip žinia, formuojasi diskuose, kurie susidaro aplink gimstančias žvaigždes. Maksimali disko masė daugmaž proporcinga žvaigždės masei, taigi prie mažesnių žvaigždžių mažesni ir diskai. Taip pat disko masė lemia ir planetų mases: kuo diske medžiagos mažiau, tuo mažesnės planetos turėtų formuotis. Remdamiesi tokiais, atrodytų, neginčijamais teiginiais, astronomai prognozavo, kad mažos žvaigždės neturėtų turėti masyvių planetų, tokių kaip Jupiteris. Bet realybė, kaip dažnai ir būna, pasirodė įdomesnė. Per pastarąjį dešimtmetį atrasta keliolika planetų-milžinių prie žvaigždžių, kurių masė neviršija pusės Saulės masės. Dabar tokia planeta patvirtinta prie mažiausios žvaigždės – vos trečdalio Saulės masės TOI-4860. TOI žvaigždės pavadinime reiškia „TESS object of interest“ – būtent planetų paieškos palydovu TESS užfiksuota jos kompanionė. Tai nutiko prieš dvejus metus, bet duomenų neužteko pasakyti, ar kompanionė yra planeta, ar rudoji nykštukė. Naujojo tyrimo autoriai atliko labai detalius sistemos stebėjimus, kurie leido patikslinti tiek žvaigždės, tiek kompanionės parametrus. Vienas iš svarbiausių naujų duomenų – antrinio tranzito, kai kompanionė pasislepia už žvaigždės, paieška. Pritemimo užfiksuoti nepavyko, o tai reiškia, kad kompanionė labai tamsi, daug tamsesnė, nei galėtų būti rudoji nykštukė. Apskaičiuota kompanionės masė irgi rodo, kad tai tikrai planeta, maždaug dvigubai mažesnė už Jupiterį. Standartinis planetų formavimosi modelis negali paaiškinti, kaip tokia planeta susiformavo prie tokios mažos žvaigždės. Vienas galimas paaiškinimas susijęs su sistemos chemine sudėtimi: tiek žvaigždė, tiek planeta turi daug cheminių elementų, sunkesnių už helį. Gali būti, kad jie paskatino planetų augimą diske ir leido planetai išaugti iki didesnės masės, nei prognozuoja standartinis modelis. Kita galimybė – planeta susiformavo prie kitos, masyvesnės žvaigždės, o TOI-4860 ją pasigavo skrisdama pro šalį. Tai mažai tikėtina, nes paprastai planetas pasigauna masyvios, o ne mažos žvaigždės, bet kosmosas didelis, tad jame gali nutikti ir labai reti įvykiai. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS Letters.

***

Saulės aukščio bangos žvaigždėje. Kai kurios dvinarės žvaigždės pasižymi „širdies plakimu“: kiekvienos orbitos metu kurį laiką ima mirgėti, jų šviesos kreivė atrodo truputį panašiai į elektrokardiogramos liniją. Daugumos žvaigždžių šviesis kinta ne daugiau nei dešimtadalių procento, bet kelios dešimtys varijuoja daug labiau – net iki 20%. Būtent tokie yra objekto-rekordininko, MACHO 80.7443.1718, šviesio pokyčiai. Apskritai „širdies plakimas“ kyla tada, kai žvaigždės dvinarėje sistemoje juda labai ištęstomis orbitomis, o suartėjus vienos žvaigždės gravitacija kitos paviršiuje sukelia bangas. Dėl bangų pakinta žvaigždės paviršiaus plotas, o jai sukantis, matome tai didesnį, tai mažesnį paviršių, tad ir šviesos mus pasiekia tai daugiau, tai mažiau. Visgi toks modelis negali paaiškinti 20% ir panašaus lygio pokyčių ekstremaliose sistemose. Dabar mokslininkai mano radę atsakymą, kas jose vyksta: bangos ten kyla tokios aukštos, kad lūžta ir pažeria purslus. Skaitmeniniu modeliu suskaičiavę MACHO 80.7443.1718 narių tarpusavio sąveiką, mokslininkai nustatė, kad mažesnė nematoma kompanionė masyvioje 35 Saulės masių pagrindinėje žvaigždėje sukelia milžiniškas bangas. Jų aukštis siekia penktadalį žvaigždės spindulio, arba daugiau nei tris Saulės skersmenis – puspenkto milijono kilometrų. Tokia banga ilgai neišsilaiko, o užlinksta ir nukrenta atgal ant žvaigždės paviršiaus. Pasikartojančios bangos – žvaigždės suartėja maždaug kartą per mėnesį – turi du efektus. Pirmasis – masyvioji žvaigždė sukasi vis greičiau, taip pat trumpėja ir dvinarės sistemos periodas. Antrasis – lūždama banga dalį medžiagos paskleidžia aplink žvaigždę. Būtent ši įkaitusi plazma, iki nukrisdama atgal ant žvaigždės, ir sukelia milžiniškus šviesio paryškėjimus. MACHO 80.7443.1718 bei kitos maždaug dvi dešimtys ekstremalių „širdies plakimo“ žvaigždžių parodo ekstremalių potvyninių efektų įvairovę. Tolesni jų tyrimai padės suprasti, kaip tie efektai paveikia sistemas, o kartu leis geriau nagrinėti ir potvynius Žemėje bei įvairiose kitose astrofizikinėse sistemose. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Keista dvinarių žvaigždžių gravitacija. Ar gravitacija visur veikia vienodai? Šis, atrodytų, paprastas klausimas astronomams neduoda ramybės jau pusšimtį metų. Viskas prasidėjo nuo pastebėjimo, kad žvaigždės ir dujos galaktikų istorinėse dalyse juda greičiau, nei galima paaiškinti tų pačių žvaigždžių ir dujų kuriama traukos jėga. Standartinis šio neatitikimo paaiškinimas remiasi tamsiąja materija – nematoma medžiaga, kuri sudaro milžiniškus halus aplink kiekvieną galaktiką, o bendra jos masė 5-6 kartus viršija regimosios materijos. Alternatyvus paaiškinimas vadinamas modifikuotąja dinamika: pagal jį, esant silpnam gravitaciniam laukui, gravitacijos poveikis tampa stipresnis, nei prognozuoja klasikinė fizika. Žemėje tokio silpno gravitacinio lauko, kuriame turėtų pasireikšti modifikacija, nebūna, taigi patikrinti šį modelį, trumpinamą MOND (MOdified Newtonian Dynamics), laboratoriškai neišeina. Ilgą laiką vieninteliai duomenys, kuriais rėmėsi MOND palaikantys mokslininkai, buvo galaktikų judėjimas spiečiuose bei sukimasis. Dabar atrastas kitas duomenų rinkinys, kuriame matomas analogiškas efektas – ilgo periodo dvinarės žvaigždės. Dvinarės, kurių žvaigždes vieną nuo kitos skiria 200 astronominių vienetų (t.y. 200 kartų didesnis atstumas, nei Saulę nuo Žemės), juda su pagreičiais, siekiančiais vos vieną nanometrą per sekundę kvadratu. Maždaug ties šia riba išryškėja skirtumas tarp realių galaktikų sukimosi ir klasikinių prognozių. Tyrinėti tokias žvaigždes dar neseniai buvo beveik neįmanoma, nes turimi prietaisai negalėjo užtikrintai nustatyti jų judėjimo viena aplink kitą. Dabar, naudodamiesi Gaia teleskopo katalogais, kuriuose surašytos milijonų žvaigždžių padėtys danguje, atstumai iki mūsų bei judėjimo greičiai, astronomai atrinko daugiau nei 16 tūkstančių ilgo periodo dvinarių. Tada jie įvertino, kiek kiekvienos dvinarės plokštuma gali būti pasvirusi į dangaus plokštumą – tai svarbu, siekiant tiksliai apskaičiuoti atstumą tarp žvaigždžių, jų judėjimo greitį bei pagreitį. Šį vertinimą įmanoma padaryti tik statistiškai, tad patikimiems rezultatams gauti būtinas kuo gausesnis duomenų rinkinys. Tada tyrimo autoriai apskaičiavo, koks turėtų būti kiekvienos žvaigždės judėjimo pagreitis pagal klasikinę fiziką ir palygino su pagreičiu, gaunamu iš stebėjimų duomenų. Pastarieji pagreičiai pasirodė didesni, bet tik tada, kai prognozuojamas pagreitis mažesnis už vieną nanometrą per sekundę kvadratu – kaip ir prognozuoja MOND. MOND prognozė gerai dera ir su skirtumo tarp stebimo ir klasikinio pagreičių didėjimu, mažėjant patiems pagreičiams. Šio neatitikimo tamsiąja materija paaiškinti greičiausiai neįmanoma, nes tamsioji materija neturėtų telktis į halus aplink pavienes žvaigždes. Gali būti, kad kur nors skaičiavimuose padaryta klaida, tačiau toks idealus atitikimas MOND prognozei neatrodo atsitiktinis. Iš kitos pusės, taip lėtai judančių žvaigždžių greičio matavimų paklaidos gana didelės, o ir efektai, svarbūs jų judėjimui, greičiausiai neapsiriboja vien porininkės gravitacija, taigi klausimų dėl duomenų interpretacijos lieka ne vienas. Kaip bebūtų, paaiškinimo šiam reiškiniui reikia, ir jei standartinė gravitacija niekaip neleis jo gauti, daugybę astronominių žinių gali tekti permąstyti iš pagrindų. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Besiformuojanti keturnarė žvaigždė. Maždaug pusė žvaigždžių Paukščių Take yra daugianarėse sistemose. Didžioji dalis, aišku, dvinarėse, bet yra ir trinarių bei keturnarių. Kaip formuojasi pastarosios, kol kas žinome gana prastai, nes jų tiesiog labai nedaug, tad ir aptikti pavyksta nedažnai. Dabar vos antrą kartą aptikta besiformuojanti keturnarė. Sistema G206.93-16.61E2 atrasta nagrinėjant tankias dujų sankaupas Oriono molekuliniame debesyje. Už 450 parsekų esantis debesis yra vienas artimiausių Žemei žvaigždėdaros regionų. Visos keturios žvaigždės auga 1000 astronominių vienetų – vidutinių atstumų tarp Žemės ir Saulės – regione. Nors ir daug didesnis už Saulės sistemą, regionas pakankamai kompaktiškas, kad galėtume tikėtis, jog baigusios formuotis žvaigždės išliks vienoje sistemoje. Ankstesnė atrasta keturnarė formavosi daug platesniame regione ir greičiausiai laikui bėgant išsisklaidys. Žvaigždės yra šiek tiek skirtingose formavimosi stadijose: dvi jau pasiekė hidrostatinę pusiausvyrą ir tapo prožvaigždėmis, kitos dvi dar tik telkiasi. Į jas visas krenta dujos – aptikti trys „kaspinai“, kurie beveik neabejotinai yra dujų srautai, maitinantys žvaigždes. Taip pat matomi ir burbulai, kuriuos sukuria prožvaigždžių išsiveržimai ir čiurkšlės. Tokios struktūros būdingos ir pavienėms bei dvinarėms žvaigždėms, tad atrodo, kad keturnarių formavimasis niekuo esmingai nesiskiria nuo mažesnių sistemų. Iš kitos pusės, atradimas parodo, kad keturnarės sistemos tikrai gali susiformuoti kaip tokios, o nėra atsitiktiniai dviejų dvinarių susitikimo ir sukibimo padariniai. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Supermasyvios juodosios skylės kartais susijungia. Tai nutinka po galaktikų susiliejimų. Bet ar tikrai? Įvairūs modeliai atskleidžia problemą: suartėjusios maždaug iki vieno parseko nuotolio, jos tiesiog nustoja artėti toliau. Kaip ši problema sprendžiama, pasakoja Dr Becky:

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse