Kąsnelis Visatos DCXX: Atmosferiniai reiškiniai

Apie reiškinius, vykstančius mūsų atmosferoje, galvojame kasdien – nuo jų priklauso, ar į lauką eisime su skėčiu, ar be jo, ir apskritai kaip rengsimės. Atmosfera turi poveikį ir iš kosmoso atlekiančioms uolienoms – meteoritams. Naujame darbe išsiaiškinta, kiek labai meteoritų oksidacija pakeičia jų atspindimą šviesą. Kitur kosmose irgi yra atmosferų – ir panašių į Žemės, ir labai skirtingų – ir ten taip pat vyksta įdomūs procesai. Štai Saulės atmosfera, ypač jos išorinė dalis, vainikas, sukasi greičiau, nei pati žvaigždė, bet ne visada vienodai. Dabar atrastas galimas sukimosi netolygumų paaiškinimas. Marso atmosfera prieš metus staigiai išsipūtė, kai aplink ją taip pat staigiai praretėjo Saulės vėjas. Tam tikra prasme „atmosfera“ galima vadinti ir galaktikos tamsiosios materijos halą. Jei jis pakankamai „pūkuotas“ – išplitęs dėl kvantinių reiškinių – jo kuriamas pasipriešinimas gali padėti susijungti juodosioms skylėms. Kitose naujienose – galingiausias ciklo Saulės žybsnis, naujos molekulės Encelado geizeryje ir kilonovos sprogimo kaimynystėje įrodymai. Gero skaitymo!

***

Didžiausias šio ciklo Saulės žybsnis. Ketvirtadienį, maždaug septintą vakaro Lietuvos laiku, Saulėje sužibo ryškiausias šio aktyvumo ciklo žybsnis. X2.8 klasės žybsnis pats iš savęs nėra unikalus, tačiau patenka tarp 50 stipriausių per tris dešimtmečius. Tai ryškiausias žybsnis nuo 2017 metų rugsėjo, kai vienas po kito Saulėje išsiveržė du maždaug trigubai galingesni žybsniai, tarsi paskutinis praeito aktyvumo ciklo atodūsis. Žybsnis sujaukė Žemės jonosferą ir sukėlė vidutinę radijo audrą, dėl kurios sutriko aukšto dažnio radijo ryšiai dieninėje Žemės pusėje – daugiausiai Amerikose. Kartu su žybsniu išmestas ir plazmos pliūpsnis, vadinamasis vainikinės masės išmetimas. Žybsnis kilo šiaurės-vakarinėje (viršutinėje dešinėje) Saulės disko pusėje, taigi ir plazma išlėkė ta kryptimi, ne visai tiksliai į Žemę. Visgi šeštadienio vakare pliūpsnis kliudė ir mūsų planetą, sukeldamas nedidelę geomagnetinę audrą. Didelio pavojaus Žemei ir žmonijai nekėlė nei žybsnis, nei audra, bet abu dar sykį primena, kad Saulės aktyvumas dabar tik stiprėja. Dabartinis, 25-asis nuo matavimų pradžios, Saulės aktyvumo ciklas turėtų pasiekti piką 2025 metų pavasarį; jau dabar aišku, kad jis bus stipresnis už praeitą. Saulės aktyvumas – dėmių skaičius, žybsnių dažnis ir intensyvumas, vainikinės masės išmetimai – gali pasiekti lygį, nematytą nuo šio amžiaus pradžios. Vėlgi, mums, gyvenantiems po saugiu magnetosferos gaubtu, tiesioginis pavojus labai menkas, bet grėsmė kyla įvairiausiems palydovams ir astronautams. Per du dešimtmečius ir vienų, ir kitų pagausėjo, o dar prisimenant, kad kaip tik 2025-aisiais numatomi Artemis programos astronautų skrydžiai į Mėnulį, darosi aišku, kodėl Saulės aktyvumo sekimas ir prognozės tampa vis svarbesnės. Daugiau (glaustos) informacijos apie žybsnį rasite NASA Kosmoso orų prognozių centro pranešimuose.

***

Magnetizmas įsuka Saulės vainiką. Saulė aplink savo ašį apsisuka maždaug per 25 paras. Bet ji nėra kietas kūnas, todėl skirtingos dalys sukasi skirtingai: ties pusiauju greičiau, o ties ašigaliais – lėčiau. Saulės vainikas sukasi dar kitaip. Įvairūs matavimai duoda nesutampančius rezultatus: dažniausiai nustatoma, kad vainiko sukimosi periodas trumpesnis, nei Saulės fotosferos (giliausio matomo sluoksnio, kurį galime įvardinti Saulės „paviršiumi“), bet kartais periodas atrodo toks pat arba net ilgesnis. Dabar mokslininkai, panašu, išsiaiškino, kaip iš tiesų sukasi vainikas. Jie išnagrinėjo vainiko sukimosi duomenis, surinktus per pastaruosius 20 metų, ir nustatė ryšį tarp jų bei Saulės aktyvumo. Apskritai Saulės paviršiuje matyti daugybė magnetinių struktūrų. Kai kurios – kaip taisyklė, silpniausios iš jų – matomos visada ir nepriklauso nuo aktyvumo. Kiek energingesnės dažniausiai antikoreliuoja su Saulės dėmių skaičiumi, o energingiausios su juo koreliuoja; dar yra tarpinė rūšis tarp pastarųjų dviejų. Tyrėjai nustatė, kad kai Saulė aktyvi, vainiko sukimasis geriausiai dera su antikoreliuojančiomis struktūromis, o kai neaktyvi – tiek su antikoreliuojančiomis, tiek su koreliuojančiomis. Bendrai magnetinių struktūrų suteikiama energija lemia, kad vainikas vidutiniškai sukasi greičiau, nei fotosfera. Visgi kartais – ypač per Saulės minimumus – jis sulėtėja ir gali imti suktis netgi lėčiau už žvaigždės paviršių. Geriau suprasdami vainiko sukimosi detales, mokslininkai galės geriau prognozuoti daug didesnio masto reiškinius – Saulės vėjo pokyčius, žybsnius ir vainikinės masės išmetimus, kurie turi didelę įtaką ir Žemei. Tyrimo rezultatai publikuojami Scientific Reports.

***

Saulės užtemimas – ypatingas įvykis, tiek dėl grožio, tiek dėl mokslinės naudos. Bet juos matysime ne visada. Ateityje pilnų Saulės užtemimų nebebus. Apie tai, kodėl taip nutiks, pasakoja Minute Physics:

***

Ryugu parodo atmosferos poveikį meteoritams. Ant Žemės nukritę meteoritai dar neseniai buvo geriausi mėginiai tyrinėti asteroidų savybes. Žinodami, kurie meteoritai kadaise buvo asteroidų dalis, mokslininkai galėjo susieti laboratorijoje nagrinėjamų akmenukų ar metalo gabaliukų savybes su toli kosmose skrajojančiais objektais, ar bent jų analogais. Dabar turime geresnių: kosminių misijų pargabentus asteroidų mėginius. Jie į mūsų laboratorijas pateko be sąlyčio su Žemės atmosfera, taigi žymiai mažiau skiriasi nuo savo motininių kūnų. O tie skirtumai, pasirodo, gali būti nemenki: naujame tyrime nustatyta, kad viena gausi meteoritų grupė kilusi iš gerokai tamsesnių asteroidų, nei manyta iki šiol. Meteoritai, vadinami CI chondritais, yra gana reti, tačiau manoma, kad jie geriausiai atitinka pirminę Saulės sistemos cheminę sudėtį. Juose gausu lakiųjų medžiagų, įskaitant vandens molekules, sukibusias su įvairiais mineralais. Tai rodo, kad jų motininiai kūnai formavosi už sniego linijos – ribos, už kurios Saulės šviesa nepajėgė protoplanetiniame diske išgarinti vandens ledo. Šie meteoritai atspindi 4-5% krentančių infraraudonųjų spindulių – kaip meteoritams ar asteroidams, tai gana daug. Taigi mokslininkai ilgą laiką manė, kad ir jų motininiai kūnai turėtų būti palyginus šviesūs. Bet naujojo tyrimo autoriai palygino vieną CI chondritą su asteroido Ryugu mėginiais. Ryugu asteroido uolienų į Žemę prieš trejus metus pargabeno Japonijos zondas Hayabusa2. Jos, kaip ir pats asteroidas, yra labai tamsios – atspindi mažiau nei 3% infraraudonųjų spindulių. Pasirodo, tokie pat tamsūs yra ir CI chondritai, tereikia juos pakaitinti iki 300 laipsnių Celsijaus beorėje aplinkoje ir palaikyti taip kelias paras. Kaitinimas išgarina perteklinį vandenį ir oksidus, kurie susikaupė ar susidarė meteorito paviršiuje, veikiant Žemės atmosferai. Taigi tikrieji CI chondritų motininiai kūnai yra daug panašesnį į tamsų asteroidą Ryugu, nei manyta anksčiau. Šis atradimas padės geriau vertinti visus Žemėje randamus meteoritus ir jų pasikeitimus nukritus ant mūsų planetos, taip pat padės suprasti Saulės sistemos jaunystę. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Marso atmosfera išsprogo. Beveik lygiai prieš metus, pernai gruodžio 26 dieną, pro Marsą pralėkė stiprus Saulės vėjo gūsis. Už jo susidarė tuštuma, kuri leido Marso jonosferai ir magnetosferai padidėti daugiau nei trigubai. Pokyčius išmatavo NASA zondas MAVEN, skirtas Marso atmosferos tyrimams. Vėjo gūsis susiformavo, kai lėtąjį – maždaug 300 km/s greičiu lekiantį – Saulės vėją pasivijo daugiau nei 700 km/s greičio greitojo vėjo srautas. Už gūsio vėjas kone visiškai pranyko – dalelių tankis sumažėjo apie šimtą kartų, o slėgis – apie dešimt. Reta Marso atmosfera, kurią vėjas įprastai spaudžia prie planetos, netruko sureaguoti: staigiai išsiplėtė tūkstančius kilometrų į viršų. Kartu išsiplėtė ir susilpnėjo ir Marso magnetosfera. Nors planeta nekuria nuolatinio magnetinio lauko, kaip Žemė, jos magnetinį lauką indukuoja tas pats Saulės vėjas. Sumažėjus vėjo slėgiui, sulėtėjo ir dujų pabėgimas iš Marso atmosferos; tiesa, tik tris kartus. Šis ekstremalus įvykis padės geriau suprasti, kaip Marsas netenka savo atmosferos. Nors Saulės vėjo praretėjimas yra išskirtinis reiškinys, jis – ne unikalus; 1999 metais panaši ertmė pralėkė pro Žemę. Tuo metu mūsų planetos magnetosfera irgi išsiplėtė, jos tūris išaugo apie šimtą kartų. Pastebėti tokius pokyčius įmanoma tik turint vietinių matavimų – Marso atmosferos ir magnetosferos išsipūtimo iš Žemės pamatyti nepavyktų. Gautos žinios padės ne tik geriau suprasti Raudonąją planetą, bet ir dviejose kitose srityse: aiškinantis galimą Saulės vėjo poveikį ir pavojų Žemei, bet siekiant suprasti egzoplanetų sąveiką su savo žvaigždžių vėjais. Tyrimo rezultatai pristatyti Amerikos geofizikų sąjungos rudens susitikime.

***

Įdomios molekulės Encelade. Saturno palydovas Enceladas laikomas viena tikėtiniausių vietų aptikti nežemišką gyvybę Saulės sistemoje. Po keliolikos kilometrų storio ledo pluta plyti vandenynas, iš kurio į paviršių veržiasi geizeriai. Pro juos skrisdamas zondas Cassini paėmė mėginių ir išmatavo spektrą. Mokslininkai netruko aptikti vandens, anglies dvideginio, metano, amoniako ir vandenilio molekulių požymių spektre – tai parodė, kad Encelado vandenyne vyksta įdomių cheminių reakcijų ir yra energijos šaltinių. Spektre įvairių linijų matyti ir daugiau, tačiau nustatyti, kokie elementai jas kuria, iki šiol nepavyko. Dabar grupė mokslininkų pritaikė kitokius analizės metodus ir aptiko įrodymų, kad Encelado vandenyne esama vandenilio cianido bei įvairių angliavandenilių. Vandenilio cianidas – HCN – buvo labai svarbi molekulė gyvybės atsiradimui Žemėje, taigi gali tokį vaidmenį atlikti ir kitur. Ji gali dalyvauti gausybėje reakcijų ir jungtis į įvairias sudėtingas struktūras, taip duoti pradžią aminorūgštims ir kitoms sudėtingoms molekulėms, kurios būtinos gyvybei užsimegzti. Angliavandeniliai – acetilenas, etanas ir propenas – rodo, kad Encelado vandenyne esama galingų energijos šaltinių. Kartu šie atradimai leidžia spręsti, jog Encelade yra chemiškai ir energetiškai tinkamos sąlygos tiek gyvybei atsirasti, tiek jau egzistuojančiai išsilaikyti. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Kilonova kaimynystėje. Prieš keletą metų vandenynų dugno nuosėdose aptikta geležies-60. Šis radioaktyvus geležies izotopas susidaro tik ekstremalių kosminių sprogimų metu, o pusė jo kiekio sunyksta per 1,5 milijono metų. Taigi tapo aišku, kad palyginus neseniai – prieš 3,5 milijono metų – pro Žemę pralėkė galingo sprogimo banga. Kiek vėliau tose pačiose nuosėdose aptikta ir plutonio-244. Šis, taip pat radioaktyvus, izotopas daug retesnis už geležį-60, jis nesusidaro paprastose supernovose. Buvo pasiūlyti keli galimi scenarijai, kokie įvykiai galėjo sukurti abu šiuos radioaktyvius elementus, bet nei vienas nepaaiškino visų stebėjimų duomenų. Dabar grupė mokslininkų teigia radę atsakymą. Jų nagrinėjamas scenarijus yra kilonova – sprogimas, nutinkantis susijungiant dviem neutroninėms žvaigždėms. Šie įvykiai sukelia trumpus gama spindulių žybsnius, o į šalis ištaškoma neutronų masė paskatina daugybę branduolinių reakcijų, kurių metu susiformuoja gausybė už geležį sunkesnių cheminių elementų, tarp jų ir plutonis. Kilonovos yra ypatingai nesferiški sprogimai – būtent šį jų aspektą tyrėjai įvertino naujajame darbe. Jie nustatė, kad tinkamą geležies ir plutonio kiekių santykį galėtų paskleisti spirališkas vėjas, apie 0,1-0,2 sekundės pučiantis nuo susijungusios poros. Be to, tinkamas santykis pasiekiamas tik tam tikru kampu – ties vidutinėmis ar aukštomis platumomis, kitaip tariant, tolokai nuo sistemos pusiaujo plokštumos. Žinodami, kiek elementų sukuriama sprogimo metu, tyrėjai įvertino, kad kilonova greičiausiai sprogo 110-200 parsekų atstumu. Taigi galime spręsti, kad tokiu atstumu įvykęs sprogimas Žemei didelio pavojaus nekelia. Šiuo metu taip arti ar arčiau nežinome jokių sprogti galinčių žvaigždžių ar neutroninių žvaigždžių porų, tad galime jaustis saugūs nuo šio kosminio pavojaus. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gravitacinės bangos parodo neutroninių žvaigždžių temperatūrą. Jungiantis dviem neutroninėms žvaigždėms, išspinduliuojamas gravitacinių bangų signalas, kurį šiandieniniai detektoriai jau gali aptikti. Viena signalo dalis yra susijungimo padarinio – didesnės neutroninės žvaigždės arba (dažniausiai) juodosios skylės virpesiai, kurie greitai išnyksta. Naujame tyrime nagrinėjama, kiek šie virpesiai priklauso nuo neutroninę žvaigždę sudarančios medžiagos šiluminių savybių. Naudodami skaitmeninius modelius, kuriuose įtraukti reliatyvistiniai efektai bei neutrinų fizika, svarbūs nagrinėjamam reiškiniui, tyrėjai suskaičiavo daugybę neutroninių žvaigždžių susijungimo scenarijų. Skirtumai tarp scenarijų apsiribojo žvaigždžių savitąja šiluma – energijos kiekiu, reikalingu žvaigždės temperatūrą pakelti vienu laipsniu. Paaiškėjo, jog kuo savitoji šiluma didesnė, tuo kompaktiškesnis kūnas susidaro po susijungimo. To ir galima tikėtis, nes didesnė savitoji šiluma lemia žemesnę temperatūrą, taigi žemesnis ir šiluminis slėgis. Skirtingo dydžio objektai skirtingai ir virpa, todėl gravitacinių bangų signalai gali suteikti informacijos apie kūno temperatūrą. Šiandieniniai detektoriai dar nepajėgūs atskirti skirtingos temperatūros susiliejimo padarinių virpesių, bet naujos kartos prietaisai, kurie turėtų pradėti veikti dar šiame dešimtmetyje, šią informaciją užfiksuos. Tai padės geriau suprasti neutroninių žvaigždžių vidaus savybes ir apskritai materijos elgesį ekstremalaus tankio sąlygomis. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Neutroninių žvaigždžių trikdžių modeliavimas. Neutroninės žvaigždės yra tankiausi žinomi kūnai – maždaug dvi Saulės masės, suspaustos į keliolikos kilometrų skersmens rutulį. Jų tankis artimas atomų branduolių tankiui. Tyrinėdami jas, galime suprasti, kaip elgiasi materija ekstremalaus tankio sąlygomis ir taip patikrinti įvairius medžiagų teorijos modelius. Viena svarbi neutroninių žvaigždžių savybė yra trikdžiai (angl. glitch) – staigūs sukimosi pagreitėjimai. Įprastai neutroninė žvaigždė sukasi praktiškai nekintančiu periodu, bet kartais patiria staigius nedidelius pagreitėjimus. Šiuo metu vyraujantis teorinis trikdžių paaiškinimas remiasi prielaida, kad neutroninės žvaigždės vidus yra „superkietas“. Ši egzotiška būsena turi tiek kieto kūno, tiek supertakios medžiagos požymių. Besisukančios supertakios medžiagos suformuoja daugybę mažyčių sūkuriukų, kurie gali pabėgti iš medžiagos į išorę, sulėtinti jos sukimąsi ir įsukti aplinkinius objektus. Superkietame kūne vyksta panašus procesas, tik sūkuriai pabėga ne pavieniui, o grupėmis, pasiekę tam tikrą kritinę ribą. Dabar mokslininkai sumodeliavo šį procesą, remdamiesi ir neutroninių žvaigždžių stebėjimais, ir analogiškų sistemų laboratoriniais tyrimais. Dipolinės superkietos medžiagos yra gana naujas ekstremalių medžiagų srities išradimas, o sūkuriukai ir jų pabėgimas – reiškinys, kurio anksčiau laboratorijoje tirti nebuvo įmanoma. Naujajame tyrime pavyko susieti sūkurių pabėgimą iš dipolinių superkietų medžiagų ir neutroninių žvaigždžių, bei nustatyti šio proceso detalių priklausomybę nuo medžiagos savybių. Tai leis susieti neutroninių žvaigždžių trikdžių duomenis su sūkurių pabėgimo gyliu, o šis rezultatas, savo ruožtu, leis geriau suprasti neutroninių žvaigždžių struktūrą. Tyrimo rezultatai publikuojami Physical Review Letters.

***

Supernovos liekana Kasiopėjos A artimųjų (kairėje) ir vidurinių (dešinėje) infraraudonųjų spindulių ruože. Šaltinis: NASA, ESA, CSA, STScI, Danny Milisavljevic (Purdue University), Ilse De Looze (UGent), Tea Temim (Princeton University)

Kasiopėjos A yra vienas geriausiai žinomų ir detaliausiai tyrinėtų ūkų. Tai supernovos liekana, atsiradusi prieš 340 metų. Čia matome du naujus jos vaizdus – infraraudonųjų spindulių nuotraukas, darytas James Webb teleskopu. Vidurinių IR spindulių (dešinėje) nuotraukoje liekanos kraštai nušvinta dulkių spinduliuote, bet artimųjų spindulių (kairėje) ruože jų nematyti, nes dulkės nepakankamai įkaista. Balzgana spinduliuotė, kurios gausu artimųjų spindulių vaizde, greičiausiai kyla dalelėms sąveikaujant su magnetiniais laukais.

***

Susiliejimas sukūrė Galaktikos skersę. Paukščių Takas, kaip ir maždaug du trečdaliai diskinių galaktikų, turi skersę – pailgą struktūrą centre, nuo kurios galų prasideda spiralinės vijos. Naujausi duomenys apie joje esančias žvaigždes leidžia spręsti, kad skersė susiformavo bent prieš maždaug 10 milijardų metų. Panašiu metu Paukščių Takas patyrė paskutinį reikšmingą susiliejimą – prarijo galaktiką Gają/Enceladą. Jo metu Galaktika prisijungė bent 50 milijardų Saulės masių medžiagos. Gali būti, kad susiliejimas padėjo susiformuoti ir skersei. Apskritai jau seniai žinoma, kad galaktikų susiliejimai gali paskatinti skersės formavimąsi. Tačiau vien scenarijaus galimybė toli gražu nėra įrodymas, kad taip buvo ir Paukščių Take, mat skersė gali atsirasti ir be susiliejimo. Naujojo tyrimo autoriai pasitelkė į pagalbą Auriga skaitmeninį kosmologinį modelį, kuris parengtas taip, kad kuo tiksliau atkurtų Paukščių Taką ir jo kosminę aplinką, įskaitant aplinkines galaktikas bei susiliejimų istoriją. Šiame modelyje Paukščių Tako skersė susiformuoja praėjus maždaug milijardui metų po pirmo Gajos/Encelado pralėkimo arti Galaktikos. Šis įvykis paskatina dujų migraciją Paukščių Tako centro link ir sukelia ten žvaigždėdaros žybsnį. Tada tyrėjai pašalino Gajos/Encelado pirmtakus gerokai ankstesniame modelio taške, nei įvyko susiliejimas. Modifikuotame modelyje Paukščių Take irgi susiformavo skersė, tačiau tai nutiko dviem milijardais metų vėliau, nei nemodifikuotame. Taigi panašu, kad be Gajos/Encelado Paukščių Takas skersę būtų įgijęs daug vėliau, o susiliejimo ir skersės atsiradimo sutapimas laike – neatsitiktinis. Dar vienas modifikuoto modelio skirtumas – paskutinius septynis milijardus metų Paukščių Tako diskas neaugo į šalis. Taigi susiliejimas net ir praėjus milijardams metų greičiausiai turėjo reikšmingos įtakos Galaktikos disko augimui. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tamsioji materija sujungia juodąsias skyles. Kai susilieja dvi galaktikos, po kurio laiko susijungia ir jų juodosios skylės. Šis procesas neabejotinai vyksta – matome susijungimų padarinius, taip pat juodųjų skylių poras šimtų parsekų ir didesniais atstumais. Neseniai aptiktas ir besijungiančių supermasyvių juodųjų skylių kuriamas gravitacinių bangų fornas. Bet kol kas nežinome, kaip poros suartėja prieš pat susijungdamos. Skaitmeniniai modeliai gali nesunkiai paaiškinti jų migraciją iki maždaug vieno parseko nuotolio: migruoti leidžia gravitacinės sąveikos su žvaigždėmis bei dujomis. Bet centriniame parseke nei vienų, nei kitų nėra pakankamai, kad pora susijungtų per Visatos amžių. Nepadeda ir tamsiosios materijos halas – bent jau tuo atveju, jei tamsioji materija yra „įprasta“ šaltoji. Halo tankiausia dalis yra kaip tik centre, bet jo gravitacijos nepakanka reikšmingą pagreitinti juodųjų skylių suartėjimą. Tačiau dabar mokslininkai parodė, kad nedidelė tamsiosios materijos modelio modifikacija gali padėti juodosioms skylėms susijungti. Jie ištyrė, kokį poveikį orbitai turėtų judėjimas „pūkuotos“ tamsiosios materijos hale. „Pūkuota“ (angl. fuzzy) tamsioji materija susideda iš ypatingai mažos masės dalelių. Kuo masė mažesnė, tuo didesniu atstumu pasireiškia kvantiniai efektai. Pūkuotos tamsiosios materijos dalelių kvantinių efektų raiškos zona yra apie trečdalį parseko. Dėl šios priežasties halo centras išplinta į maždaug tokio dydžio sferą iš gerokai mažesnės, kurią suformuotų šaltosios tamsiosios materijos atveju. Tokio dydžio telkinys aplink sukuria tankio bangas, kurios skatina juodųjų skylių orbitos mažėjimą. Sumodeliavę šį efektą tyrėjai nustatė, kad per 100 tūkstančių metų orbitos spindulys gali susitraukti nuo 0,9 iki 0,6-0,75 parseko – stipresnį efektą patiria masyvesnės juodosios skylės. Taigi susijungimui gali užtekti vos kelių šimtų tūkstančių ar milijono metų – daugybę kartų mažiau, nei ankstesniuose modeliuose. Tai nėra įrodymas, kad juodosios skylės susijungia būtent dėl šio efekto, ar apskritai kad tamsioji materija yra pūkuota, bet jis duoda įdomių ir patikrinamų prognozių. Patikrinti jas leis LISA kosminis gravitacinis bangų detektorius, kuris darbą turėtų pradėti maždaug po dešimtmečio. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.