Iš astrofizikų kartais šaipomasi, kad jie kažką gali pasakyti tik apie sferines karves vakuume. Kitaip tariant, mūsų naudojami modeliai yra tokie idealizuoti, kad mažai ką bendro turi su realybe. Visgi tai nėra visai tiesa (nors nėra ir visai melas) – nesimetriškumai astrofizikoje dažnai labai svarbūs ir į analizę įtraukiami. Štai praėjusios savaitės naujienose randame dvinarės sistemos analizę, kurioje nagrinėjama, kaip stipriai ji pasisukusi į mus, mat nuo to labai priklauso jos rentgeno spinduliuotės intensyvumas. Taip pat analizuojami drebėjimai Encelade, kylantys dėl jo ne visiškai apskritiminės orbitos aplink Saturną. Planetų sukimosi ašies posvyris į orbitos plokštumą gali lemti planetos tinkamumą gyvybei. Kitose naujienose – ilgalaikis Marso uolienų kitimas džiūstant planetai, žvaigždžių šviesos pėdsakai meteorite ir palydovinių galaktikų žvaigždėdaros pokyčiai po praskridimo šalia didžiosios kaimynės. Gero skaitymo!

***

Bransono skrydis į kosmosą. Vakar, sekmadienį, popiet Lietuvos laiku kompanijos Virgin Galactic „kosminis lėktuvas“ VSS Unity pirmą kartą pakilo į kosmosą su keleiviais. Daugiausiai žiniasklaidos dėmesio, žinoma, sulaukė vienas iš keleivių – kompanijos įkūrėjas Richardas Bransonas. Jo paties teigimu, šiuo skrydžiu jis norėjo patvirtinti, kad Virgin Galactic skrydžiai yra tikrai saugūs, patogūs ir smagūs – visa ši reklama reikalinga, nes kompanija planuoja sekančiais metais pradėti teikti skrydžių į kosmosą paslaugą klientams. VSS Unity naudoja gerokai kitokią kosminių skrydžių koncepciją, nei mums įprasta „kapsulė ant raketos-nešėjos“: erdvėlaivis iškeliamas į dangų specialiu lėktuvu, tada yra nuo jo atkabinamas ir toliau kyla naudodamas savo raketinį variklį. Iki šiol erdvėlaivis kosmosą pasiekė keturis kartus; tiesa, visais atvejais buvo pasiektas tik pats kosmoso pakraštys – vos truputį didesnis nei 80 km aukštis virš jūros lygio. Pagal Tarptautinės aeronautikos federacijos naudojamą apibrėžimą, tai netgi nėra kosmosas – šios organizacijos apibrėžiama riba yra 100 km aukštis. Iš kitos pusės, JAV valdžia ir NASA naudoja 80 km kaip kosmoso ribą. Bet kuriuo atveju, skrydis buvo sub-orbitinis, t.y. erdvėlaivis neįėjo į orbitą aplink Žemę. Patyrę maždaug 15 minučių nesvarumo, keleiviai nusileido atgal į Žemę. Iš viso skrydis truko kelias valandas. Beje, tai buvo pirmasis keleivių skrydis į kosmosą, atliktas erdvėlaiviu, visiškai finansuotu privačiomis lėšomis; SpaceX keleivių skrydžių programa gausiai finansuojama NASA, taigi JAV valdžios, dotacijomis.

Po savaitės, liepos 20 dieną, panašų skrydį atliks kitas milijardierius – Blue Origin kompanijos įkūrėjas bei dar neseniai buvęs Amazon vadovas Jeffas Bezosas. Šios dvi kompanijos gana intensyviai vysto kosminio turizmo projektus. Blue Origin taip pat žada netrukus pradėti pardavinėti bilietus skrydžiams į kosmosą. Blue Origin skrydžiai bus šiek tiek kitokie ir „įprastesni“ – su raketa-nešėja ir įgulos kapsule. Visgi ir šiais skrydžiais numatoma kosmose pabūti tik po keletą-keliolika minučių. Ateityje turbūt ši trukmė ilgės, per artimiausią kosmoso turizmas gali išplisti ir iki kosminių viešbučių, kuriuose lankytojai galėtų praleisti ir savaitę. Tiesa, bent artimiausiu metu skrydžių kainos daugumai žmonių liks neįkandamos: Virgin Galactic skrydžių bilietai kainuoja apie ketvirtį milijono dolerių, Blue Origin kainos dar nepaskelbtos, bet greičiausiai pigesnės nebus.

***

Seniausias TKS eksperimentas. Greta daugybės kitų, Tarptautinėje kosminėje stotyje jau 20 metų veikia eksperimentas Plasma Kristall. Pirmoji jo versija, paleista 2001-ųjų kovą, buvo apskritai pirmasis fizinis eksperimentas TKS, o dabartinė, ketvirtoji, versija veikia nuo 2014-ųjų. Eksperimento esmė atrodo gana paprasta: specialioje talpykloje sukuriama plazma, tada į ją įleidžiamas įvairių dulkių srautas ir stebima, kaip dulkės įgyja krūvį bei sąveikauja tarpusavyje. Bet šis eksperimentas padeda ruošti branduolinės sintezės reaktorius, suprasti kristalų formavimąsi ir netgi tyrinėti Žemės kilmę. Įelektrintos dulkės mikrogravitacijos sąlygomis elgiasi panašiai, kaip atomai, ir jungiasi į įvairias struktūras bei kimba prie talpyklos sienelių. Procesas labai panašus į kristalų augimą, tik vyksta milijonus kartų didesniame mastelyje, taigi jį daug lengviau stebėti. Tinkamai parinkę plazmos bei dulkių savybes, mokslininkai sukūrė ir fazinių virsmų analogus. Dulkės taip pat gali būti didelė problema branduolinės sintezės reaktoriuose. Įgijusias krūvį jas išvalyti iš reaktoriaus patalpos gali būti sudėtinga. Plasma Kristall eksperimento duomenys padeda suprasti ir šį reiškinį. Galiausiai, dulkių tarpusavio sąveika karštų dujų aplinkoje yra pirmasis planetų formavimosi proceso žingsnis. Kad išaugtų planeta, pirmiausiai dulkelės turi kibti į vis didesnes granules, kurios galiausiai ima telktis dėl savo gravitacijos. Būtent pirminį susikabinimą ir galima ištirti TKS vykdomu eksperimentu.

***

Liepos pradžioje Žemė praėjo afelį – tolimiausią Saulei orbitos tašką. Gali pasirodyti keista, kad Žemė nuo Saulės toliau yra vasarą, tačiau metų laikai Žemėje atsiranda ne dėl kintančio atstumo nuo žvaigždės, o dėl posvyrio kampo į ją. Afelio ir perihelio (artimiausio Saulei taško) atstumų skirtumas yra apie 5 milijonus kilometrų – maždaug 3%, lyginant su vidutiniu atsumu iki Saulės. Taigi Saulės diskas liepą yra keliais procentais mažesnio skersmens, nei sausį, ką ir matome šioje nuotraukoje.

***

Ar būtų įmanoma Venerą – visiškai nedraugišką gyvybei planetą – paversti antra Žeme? Ko reikėtų jos teraformavimui? Apie tai pasakoja Kurzgesagt:

***

Ilgalaikis Marso uolienų kitimas. Praeityje Marse buvo daug skysto vandens. Upių ir ežerų dugne formavosi nuosėdinės uolienos, pavyzdžiui moliai. Šiandien jas randa mūsų marsaeigiai ir orbitiniai zondai – taip galime išsiaiškinti įvairias detales apie Marso praeities sąlygas. Įprastai manoma, kad kartą susiformavusios nuosėdinės uolienos keičiasi tik dėl tektoninių ar eolinių (vėjo sukeltų) reiškinių. Bet, pasirodo, pokyčius gali sukelti ir aukščiau besiformuojančios kitos uolienos. Tokia išvada gauta išnagrinėjus kelis Curiosity marsaeigio paimtus uolienų mėginius. 3,5 milijardo metų senumo sluoksnyje esančios uolienos, iškastos mažiau nei 400 metrų atstumu viena nuo kitos, labai skyrėsi: viena buvo molinga, kaip ir tikėtasi, o kita – ne. Pastarosios cheminė sudėtis atitiko numanomą rezultatą, jei molinės uolienos sąveikautų su daug sieros turinčiu sūrymu. tyrėjų teigimu, toks sūrymas galėjo susiformuoti po kelių šimtų milijonų metų nuo molinės uolienos susidarymo. Tuo metu nuosėdinės uolienos jau buvo gerokai padengtos kitais sluoksniais, o Marsas – beveik sausas. Per įtrūkimus uolienose prasiskverbęs sūrymas kai kuriose vietose sunaikino molį. Tai reiškia, kad kai kurie iškasti uolienų mėginiai gali duoti neteisingą informaciją apie realius praeityje vykusius procesus, nes vėlesni įvykiai sunaikino senesniųjų pėdsakus. Tokie reiškiniai galėjo vykti didžiojoje planetos dalyje, nes jų pėdsakai – sulfatinės uolienos – pasklidę visur. Šis atradimas padės geriau suprasti Marso praeities procesus ir geriau interpretuoti uolienų mėginių teikiamą informaciją. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

***

Jupiterio rentgeno pašvaistė. Jupiteris, kaip ir Žemė, turi magnetosferą. Tiesa, Jupiterio magnetinis laukas apie 20 tūkstančių kartų stipresnis, nei mūsų planetos, tad ir magnetosfera daug didesnė, ir daugiau įvairių įdomių reiškinių ten vyksta. Prieš maždaug 40 metų pastebėta, kad kartais Jupiterio ašigalinės pašvaistės išmeta rentgeno spindulių, tačiau kol kas nebuvo aišku, kaip jie atsiranda. Dabar nustatyta, kad juos sukuria plazmos bangos. Šios bangos įgreitina elektringas daleles, pakilusias iš palydovo Ijo ugnikalnių; atsitrenkusios į Jupiterio atmosferą, jos sužimba rentgeno spinduliais. Atradimas padarytas apjungus dviejų kosminių aparatų duomenis: Juno, kuri skraido aplink Jupiterį, ir XMM-Newton, Žemės orbitoje skriejančio rentgeno teleskopo. Juno duomenys parodė, kad Jupiterio magnetosferoje susidaro plazmos bangos, o XMM-Newton padėjo jas susieti su rentgeno žybsniais pašvaistėje. Žybsniai stebėjimų, trukusių 26 valandas, metu kartojosi maždaug kas 27 minutes. Jų periodiškumas pastebėtas jau seniau, bet nebuvo paaiškintas. Skaitmeniniu modeliu pavyko atkurti stebimus duomenis – pademonstruota, kad būtent plazmos bangos stumia daleles atmosferos link, ir įgreitina jas pakankamai, kad kiltų rentgeno žybsniai. Plazmos bangas sukelia magnetinio lauko vibracijos, tačiau lieka neaišku, kas sukelia pastarąsias. Tai gali būti magnetosferos sąveikos su Saulės vėju pasekmė arba Jupiterio vidinių procesų aidas išorėje. Panašios plazmos bangos nutinka ir Žemės magnetosferoje, bet nepagreitina dalelių tiek, kad pašvaistė švytėtų rentgeno spinduliuose. Taigi plazmos bangos gali būti universalus magnetosferose vykstantis reiškinys. Ateityje tyrėjai ketina jų ieškoti Saturne, Urane ir Neptūne. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Ledo drebėjimai Encelade. Saturno palydovą Encedalą dengia ledo sluoksnis, o po juo yra vandenynas, bent jau arti pietų ašigalio. Ten matoma daugybė įtrūkimų, keturi stambiausi vadinami „tigro dryžiais“. Pro juos reguliariai veržiasi geizeriai. Palydovui skriejant orbita aplink Saturną, planetos gravitacija nuolatos jį tampo ir gniuždo, tad vandenynas banguoja. Ledo pluta turėtų taip pat lankstytis, o dabar mokslininkai apskaičiavo, kad šie judesiai turėtų sukelti ledo drebėjimus. Pasitelkę Antarktidos Ross ledo šelfo stebėjimus, mokslininkai sukūrė modelį, galintį prognozuoti drebėjimų amplitudę bei pokyčius, kintant potvyninėms jėgoms. Ross šelfe yra keli įtrūkimai, panašūs į Encelado tigro dryžius, o visas šelfas kyla ir leidžiasi kaskart po juo praeinant potvynio bangai. Pagal sukurtąjį modelį, Encelade turėtų nuolat vykti silpni drebėjimai, o didžiausią amplitudę jie pasiekia, kai palydovas praeina ketvirtį-trečdalį orbitos po pericentro – artimiausio Saturnui taško. Seismometrai, padėti 10 km atstumu nuo dryžių arba arčiau, turėtų būti pajėgūs užfiksuoti drebėjimus ir padėti nustatyti Encelado ledyno storį bei kitas savybes. Prognozės, siejančios ledo drebėjimus su poledinio vandenyno savybėmis, labai naudingos ateities misijoms. Prasigręžti pro ledą ir pasiekti vandenyną praktiškai neįmanoma, taigi bet koks būdas tiksliau sužinoti, kas dedasi palydovų gelmėse, gerokai praturtins žinias, kurias duos misijos, skrisiančios jų tyrinėti. Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.

***

Žvaigždžių šviesos pėdsakai meteorite. Kai kurie meteoritai yra tokie seni, kad juose galima aptikti informacijos apie procesus, vykusius iki Saulės sistemos susiformavimo. Tą išsiaiškino mokslininkai, ištyrę sieros izotopų santykius meteorito Acfer 094 inkliuzuose. Šis meteoritas priklauso anglinių chondritų – seniausių Saulės sistemos meteoritų – grupei. Tokie meteoritai yra nepasikeitę nuo Saulės sistemos susiformavimo. Juose yra įvairių cheminių elementų, kurie turi įvairių izotopų – atmainų su skirtingu neutronų skaičiumi branduolyje. Priklausomai nuo to, kokio intensyvumo ir kokio spektro ultravioletinė spinduliuotė veikė medžiagą, formavusią meteoritą, į jį pateko skirtingi šių izotopų kiekiai. Spinduliuotės intensyvumą įvertinti galima remiantis deguonies izotopų santykiu, bet norint nustatyti spektrą, šios informacijos nepakanka. Naujojo tyrimo autoriai išnagrinėjo deguonies ir sieros izotopų santykius meteorito inkliuze, vadinamame simplektitu. Tai yra mišinys iš dviejų mineralų, įaugusių vienas į kitą. Paaiškėjo, kad lengvo sieros izotopo sieros-33 simplektite yra daugiau, o sunkaus sieros-36 – mažiau, nei Saulėje. Meteorituose taip pat yra daugiau sunkaus deguonies-17, nei Saulėje. Konkretūs gausos pokyčiai neatitinka poveikio, kurį galėjo turėti jaunos Saulės spektras, bet atitinka masyvių žvaigždžių spektrą. Taigi pokyčius greičiausiai sukėlė masyvios žvaigždės, apšvietusios molekulinių dujų debesį, iš kurio formavosi Saulė, o Acfer 094 yra meteoritas, senesnis už Saulės sistemą. Tyrimo rezultatai publikuojami Geochimica et Cosmochimica Acta.

***

Ašies posvyris nulemia gyvybingumą. Kurios egzoplanetos gali tikti gyvybei, panašiai į žemiškąją? Naujo tyrimo rezultatai rodo, kad didesnis sukimosi ašies posvyris į orbitos plokštumą turėtų padidinti šansus planetai turėti biosferą. Tyrimas atliktas siekiant paaiškinti, kaip Žemės atmosferoje paplito deguonis. Deguonį gaminantys fotosintetinantys organizmai Žemėje atsirado keliais šimtais milijonų metų anksčiau, nei išaugo deguonies kiekis atmosferoje. Taigi kurį laiką deguonies gamyba buvo lėtas ir nelabai globaliai reikšmingas procesas. Kas pasikeitė, kad deguonis išplito? Pasitelkę skaitmeninį modelį, tyrėjai išnagrinėjo, kaip deguonies gamyba vandenyne ir perdavimas į atmosferą gali priklausyti nuo įvairių planetos parametrų – tiek orbitinių, tiek geofizinių. Paaiškėjo, kad deguonies patekimą į atmosferą skatino įvairūs veiksniai: žemynų formavimasis ir judėjimas, aukštesnis atmosferos slėgis bei lėtėjantis Žemės sukimasis. Dar vienas svarbus veiksnys – ašies posvyris: didesnį posvyrį turinčiose planetose atsiranda didesnis skirtumas tarp vasaros ir žiemos sąlygų, o tai sustiprina paviršinių ir giluminių vandenyno sluoksnių maišymąsi. Taip iš gelmių iškeliamos maistinės medžiagos, todėl gausėja paviršinių fotosintetinančių organizmų ir atmosferoje daugėja deguonies. Ar kas nors tokio nutiko Žemei prieš kelis milijardus metų – nežinia, bet šis atradimas duoda papildomą užuominą, naudingą egzoplanetų tyrimams. Gerėjant stebėjimų duomenims turėtų pavykti nustatyti planetų sukimosi ašies posvyrio kampą; kuo jis didesnis, tuo daugiau šansų, kad vandens turinčioje planetoje bus gausesnė biosfera, nes vandenyno paviršius bus turtingesnis maistinėmis medžiagomis. Tyrimo rezultatai buvo pristatyti Goldschmidt geomokslų konferencijoje.

***

Nesimetriški rentgeno spinduliuotės šaltiniai. Visatoje egzistuoja objektai, vadinami ultrašviesiais rentgeno spinduliuotės šaltiniais (UltraLuminous X-ray sources, ULX). Jų žinoma apie 500, visi kitose galaktikose, nei mūsiškė. Pagal apibrėžimą, šaltinis vadinamas ULX, jei jo rentgeno spinduliuotės šviesis siekia bent $10^{39}$ erg/s, arba maždaug 300 tūkstančių kartų daugiau, nei Saulės šviesis visame spektre. Tiek daug rentgeno spindulių negali skleisti jokia žvaigždė; iš kitos pusės, ULX nėra tokie ryškūs, kaip aktyvūs galaktikų branduoliai, ir randami ne galaktikų centruose. Yra keli modeliai, aiškinantys šių objektų savybes; pagal vieną jų, tai yra dvinarės žvaigždės, kuriose neutroninė žvaigždė arba juodoji skylė labai sparčiai ryja medžiagą iš kompanionės. Tokiu atveju dalis prisitraukiamos medžiagos, sukritusios į diską aplink kompaktišką objektą, yra išmetama lauk dviem kūgiais abipus disko. Šis vėjas užstoja iš paties centro sklindančią rentgeno spinduliuotę ir nukreipia ją išilgai sukimosi ašies, tad objektas šviečia labai nesimetriškai. Paukščių Take irgi egzistuoja galimas ULX, žinomas katalogo numeriu SS 433, tačiau jo šviesis apie tūkstantį kartų mažesnis, nei ULX kategorijos riba. Naujame tyrime pateikti gana aiškūs įrodymai, jog taip yra todėl, kad SS 433 daugiausiai šviečia ne Žemės link. SS 433 yra dvinarė žvaigždė, o jos kompaktiškosios narės – greičiausiai dešimt kartų už Saulę masyvesnės juodosios skylės – ašis precesuoja maždaug 120 dienų periodu. Atlikę detalius ilgalaikius stebėjimus, mokslininkai nustatė, kaip kinta SS 433 rentgeno šviesis viso precesijos periodo metu ir įvertino, kiek daug objekto sukimosi ašis nusisukusi nuo mūsų. Tada jie apskaičiavo, kad jei SS 433 būtų atsisukęs tiesiai į mus, jo apskaičiuojamas šviesis siektų ULX ribą. Kiti ULX taip pat greičiausiai šviečia ne sferiškai simetriškai, o daugiausiai siaurais kanalais, kaip ir SS 433. Taigi iš tiesų tokių objektų tankis Visatoje turėtų būti daug didesnis, nei galima apskaičiuoti pagal aptiktuosius, mat nemažos dalies jų iš Žemės paprasčiausiai nematome kaip ULX. Šis atradimas dar kartą patvirtina, kad SS 433 ir kiti ULX tokį didelį šviesį skleidžia dėl ypatingai sparčiai ryjamos medžiagos. Panašūs objektai Visatos jaunystėje galėjo duoti pradžią supermasyvioms juodosioms skylėms, šiuo metu randamoms galaktikų centruose. ULX fazės metu žvaigždinės masės juodoji skylė galėjo palyginus greitai išaugti keletą, ar net keliasdešimt, kartų ir sudaryti palankias sąlygas tolesniam augimui iki milijonų Saulės masių per šimtus milijonų metų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Juodųjų skylių populiacija spiečiuje. Žvaigždžių spiečius sudaro tūkstančiai, o kartais net ir milijonai žvaigždžių, surištų tarpusavio gravitacijos. Beveik visos spiečiaus žvaigždės susiformuoja vienu metu. Jų masės nėra vienodos, tad laikui bėgant spiečiaus populiacija kinta: masyvios žvaigždės sprogsta supernovomis ir virsta juodosiomis skylėmis bei neutroninėmis žvaigždėmis, mažiausios masės žvaigždės „pakyla“ į spiečiaus kraštus ir pirmosios jį palieka. Šių procesų sparta priklauso ir nuo pradinių spiečiaus savybių, pavyzdžiui, jo spindulio – kuo spiečius labiau kompaktiškas, tuo mažiau žvaigždžių pabėga iš jo. Dabar pirmą kartą aptikti įrodymai, susiejantys spiečiaus dabartines savybes su ilgalaike evoliucija. Palomar 5 yra 30 tūkstančių kartų už Saulę masyvesnis spiečius, o už jo driekiasi dar 5000 Saulės masių uodega, sudaryta iš žvaigždžių, kurias nuo spiečiaus atplėšė Paukščių Tako gravitacija. Naujų stebėjimų metu detaliai išnagrinėtas žvaigždžių judėjimas spiečiuje ir apskaičiuota, kad maždaug 20% spiečiaus masės sudaro centre esančios juodosios skylės. Jei spiečius nebūtų praradęs nė kiek žvaigždžių nuo pat gimimo, juodosios skylės sudarytų vos kelis procentus jo masės. Pačios juodosios skylės yra masyvesnės, nei likusios spiečiaus žvaigždės, todėl telkiasi spiečiaus centre ir iš jo nepabėga. Taigi galima apskaičiuoti, kad tik gimęs spiečius greičiausiai turėjo kelis šimtus tūkstančių žvaigždžių, bet didžiosios dalies jau neteko. Tą patvirtina ir masyvi jo uodega. Per kelis milijardus metų iš šio spiečiaus liks vien juodųjų skylių telkinys. Labiausiai tikėtina, kad šis spiečius susiformavo didesnio spindulio, nei vidutiniai tokios masės spiečiai, todėl netenka daug žvaigždžių. Dar labiau pasklidę spiečiai iki šių dienų galėjo visiškai suirti ir palikti tik žvaigždžių srautus, matomus Paukščių Take. Šių srautų galuose galbūt dar įmanoma aptikti visiškai tamsius telkinius, sudarytus iš juodųjų skylių, likusių buvusio spiečiaus vietoje. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Palydovinių galaktikų žvaigždėdara atgyja. Vietinėje galaktikų grupėje yra trys didelės galaktikos – Paukščių Takas, Andromeda ir Trikampio galaktika, arba M33. Aplink jas sukasi daugiau nei šimtas įvairaus dydžio palydovių. Pastarųjų žvaigždės formavosi labai įvairiais laikotarpiais: vienose galaktikose žvaigždėdara praktiškai baigėsi prieš daugiau nei 10 milijardų metų, kitose tolygiai vyksta iki šiol, trečiose susideda iš trumpų žybsnių, ketvirtose dar kitaip. Kas lemia šiuos skirtumus? Didele dalimi – sąveika su didžiosiomis galaktikomis. Kai palydovinė galaktika praskrenda labai arti didesnės, ji gali prarasti daug dujų ir nustoti formuoti naujas žvaigždes, arba kaip tik pradėti jas formuoti sparčiau. Dabar mokslininkai ištyrė šį procesą nagrinėdami skaitmeninį modelį, parengtą specialiai taip, kad atkurtų Vietinės grupės galaktikas. Mažųjų galaktikų žvaigždėdaros istorijos, atkurtos modelyje, tikrai panašios į konkrečių realių galaktikų, taigi tyrėjai galėjo sekti šių galaktikų judėjimą ir susieti žvaigždėdaros istorijos pokyčius su svarbiais galaktikos evoliucijos įvykiais. Dauguma žvaigždėdaros žybsnių nykštukinėse galaktikose tikrai susiję su priartėjimais prie didžiųjų galaktikų; iš kitos pusės, kai kurie priartėjimai žvaigždėdarą tikrai numalšindavo. Nustatyti du esminiai kriterijai, kada palydovinės galaktikos žvaigždėdara atgyja praskridus arti didžiosios. Pirma, šaltų dujų masė palydovinėje galaktikoje turi sudaryti bent 1% visos galaktikos masės, įskaitant ir tamsiąją materiją. Antra, galaktikų centrai negali suartėti arčiau nei 10 kiloparsekų atstumu; vidutinis mažiausias atstumas tarp galaktikų porų „atgijusios žvaigždėdaros“ imtyje buvo 50 kiloparsekų. Tokiomis sąlygomis mažojoje galaktikoje esančios dujos labiau suspaudžiamos, nei išpučiamos, ir žvaigždžių formavimasis vėl išauga. Modelio duomenys taip pat parodė, kad palydovinės galaktikos praskriejimas sukelia žvaigždėdaros žybsnį ir didžiojoje galaktikoje – šį rezultatą irgi patvirtina stebėjimai. Taigi sąveika tarp didelių galaktikų ir jų palydovių yra daug įvairesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse