Pirmoje apžvalgos dalyje pristačiau įdomiausius pirmojo pusmečio įvykius bei atradimus, o dabar kviečiu prisiminti, kas nutiko antrąjį praėjusių metų pusmetį. Kaip ir pirmoje dalyje, tęsiu naujovę – prie kiekvieno įrašo yra nuoroda ir į mano platesnį tekstą (dažniausiai – Visatos kąsnelį) apie tai.

***

Liepa

Nustatyta, kad astronautų kaulų tankis neatsistato bent metus po grįžimo į Žemę; kuo ilgiau astronautas praleido kosmose, tuo didesnis tankio praradimas. [Kąsnelis DXLV]

Apskaičiuota tikėtina temperatūra lavos tunelių Mėnulyje viduje; pasirodo, toli nuo angų į paviršių ji turėtų būti panaši į mums įprastą kambario temperatūrą ir beveik nekisti nepriklausomai nuo paros meto. [Kąsnelis DXLVIII]

Nustatyta, kad mažos dulkelės pabėga iš mažesnių nei kilometro skersmens asteroidų dėl elektrostatinės sąveikos; tai paaiškina, kodėl Bennu, Ryugu, Dimorphos ir kiti maži asteroidai atrodo gruoblėti. [Kąsnelis DXLVI]

Aptikti įrodymai, kad rudųjų nykštukių atmosferose egzistuoja silikatų – kitaip tariant, smėlio grūdelių – debesys; iki šiol tokia galimybė buvo nagrinėjama tik teoriškai. [Kąsnelis DXLV]

Atrasta planeta su labiausiai elipsine orbita; ji prie savo žvaigždės arčiausiai priartėja septynis kartus arčiau, nei nutolsta toliausiai – tokia ekstremali orbita rodo, kad ji greičiausiai neseniai susidūrė su kitu dideliu kūnu. [Kąsnelis DXLVII]

Atrastas masyviausias pulsaras – labai greitai aplink savo ašį besisukanti neutroninė žvaigždė; jos masė 2,35 karto viršija Saulės masę ir savo egzistavimu paneigia keletą neutroninių žvaigždžių struktūros modelių. [Kąsnelis DXLVIII]

Aptikta žvaigždė, skriejanti aplink Paukščių Tako centrinę juodąją skylę trumpiausiu periodu; S4716 vieną ratą apsuka per ketverius metus, keletą kartų trumpiau, nei ankstesnė rekordininkė. [Kąsnelis DXLV]

Debesų, randamų Paukščių Tako Fermi burbuluose, analizė parodė, kad dalis jų iškilę iš Galaktikos centro, o dalis greičiausiai buvo pagauti burbulams plečiantis arba įkrito į juos iš tarpgalaktinės erdvės; Fermi burbulus sukūrė aktyvumo epizodas Galaktikos centre, taigi debesų analizė leidžia suprasti, kaip tokie procesai vyksta ir kitose galaktikose. [Kąsnelis DXLVII]

Įrodyta, kad didžioji dalis neutrinų, kurių šaltinis nėra Saulė, atsklinda iš blazarų; blazarai yra aktyvūs galaktikų branduoliai, kurių čiurkšlės nukreiptos tiesiai į mus, vadinasi neutrinai įgreitinami čiurkšlėse ir paleidžiami lygiagrečiai joms. [Kąsnelis DXLVI]

Paskelbtos pirmosios nuotraukos, darytos James Webb kosminiu teleskopu; šiuose duomenyse aptiktos dvi ypatingai tolimos galaktikos ir dar keliolika galimų. [Astronaujiena]

***

Rugpjūtis

Nustatyta, kad 2014 metais į vandenyną netoli Naujosios Gvinėjos krantų nukritęs meteoritas buvo tarpžvaigždinis objektas; tai pirmasis žinomas objektas, atlėkęs iš už Saulės sistemos ribų ir pataikęs į Žemę. [Kąsnelis DXLIX]

Suformuluotas kitoks Saulės aktyvumo ciklų apibrėžimas, paremtas skirtingų krypčių magnetinio srauto egzistavimu žvaigždės paviršiuje; naudojantis juo, galima daug tiksliau prognozuoti Saulės aktyvumą, nei tradiciškai, matuojant pagal dėmių skaičių. [Kąsnelis DL]

Paaiškėjo, kad Jezero kraterio dugną Marse dengia vulkaninės uolienos, o ne nuosėdinės, kaip buvo tikėtasi. [Kąsnelis DLII]

Ligšiol detaliausiais skaitmeniniais modeliais nustatyta, kad žvaigždžių masių funkcija – skirtingos masės žvaigždžių skaičiaus skirstinys – tikrai nepriklauso nuo to, kokioje aplinkoje jos formuojasi; masių funkciją lemia gravitacijos ir prožvaigždžių čiurkšlių balansas, kuris visur pasiekiamas maždaug vienodomis sąlygomis. [Kąsnelis DLI]

Pirmą kartą egzoplanetos atmosferoje aiškiai užfiksuotas anglies dvideginio signalas; tą padarė, savaime suprantama, James Webb kosminis teleskopas. [Kąsnelis DLII]

Aptiktas seniausias planetinis ūkas – į Saulę panašios žvaigždės mirties šydas; jo amžius siekia 70 tūkstančių metų, apie tris kartus daugiau, nei tipiniai kitų planetinių ūkų amžiai. [Kąsnelis DLIII]

Pateiktas paaiškinimas, kodėl pulsarai juda greičiau už kitas neutronines žvaigždes: iš jų išilgai sukimosi ašies veržiasi neutrinų srautas, kuris veikia kaip reaktyvinis variklis. [Kąsnelis DL]

Aptikta turbūt ilgiausia aktyvios galaktikos čiurkšlė; galaktikoje NGC 2663 ji driekiasi 200 kiloparsekų, dešimt kartų toliau, nei pačios galaktikos dydis. [Kąsnelis DLI]

Tyrinėjant tolimų galaktikų savybes paaiškėjo, kad tarp jų yra labai daug – apie 40% – diskinių; anksčiau manyta, jog diskinių galaktikų ankstyvoje Visatoje turėtų praktiškai nebūti išvis, tad šio atradimo dabartiniai galaktikų formavimosi modeliai nepaaiškina. [Kąsnelis DLII]

Pirmą kartą užfiksuotas gravitacinio lęšiavimo signalas, kai lęšį kuriančio galaktikų spiečiaus šviesa iki mūsų keliauja 12 milijardų metų; anksčiau tolimiausi lęšiuojantys spiečiai buvo ne daugiau nei 11 milijardų metų šviesos kelionės atstumu, tad naujasis atradimas leidžia nagrinėti tamsiosios materijos pasiskirstymą daug jaunesnėje Visatoje. [Kąsnelis DXLIX]

***

Rugsėjis

Įvertinta, kad Mėnulio ašigalio padėtis plutos atžvilgiu per visą palydovo istoriją judėjo iki 300 kilometrų; tai nustatyta nagrinėjant, kiek Mėnulio sukimosi ašį galėjo pakeisti daugiau nei 5000 didelių kraterių atsiradimas. [Kąsnelis DLVI]

NASA zondas DART sėkmingai atsitrenkė į asteroidą Dimorphos ir pakeitė jo orbitą aplink didesnį asteroidą Didymos. [Kąsnelis DLVII]

Apskaičiuota, kad Marse senovėje egzistavę ledynai slinko, tačiau labai lėtai, todėl jų išgraužtų griovių planetoje beveik nematyti. [Kąsnelis DLIV]

Pirmą kartą besiformuojanti planeta aptikta pagal tai, kad jos gravitacija sukūrė dvi dulkių sankaupas planetos orbitoje, 60 laipsnių atstumu abipus planetos; Saulės sistemoje Jupiteris taip sutelkęs asteroidus trojėnus. [Kąsnelis DLV]

Apskaičiuota, jog Paukščių Take greičiausiai gausu „vandeninių“ planetų, kurių tankis siekia apie pusę Žemės tankio; tiesa, jas visai nebūtinai dengia stori vandenynai – vanduo gali būti pasklidęs uolinėje plutoje ir mantijoje ir sumažinti jos tankį. [Kąsnelis DLIV]

Sumodeliavus į Žemę panašių planetų plutos bei atmosferos raidą nustatyta, kad dauguma tokių planetų turėtų būti arba beveik visiškai sausos, arba padengtos kone ištisiniu vandenynu; vos 1% planetų turi tarpinį paviršiaus padengimą, panašiai kaip Žemė. [Kąsnelis DLVI]

Pateiktas galimas paaiškinimas, kaip masyvios žvaigždės įgyja masyvių planetų: jos jas pasivogia iš mažesnių žvaigždžių; masyvi planeta prie masyvios žvaigždės susiformuoti nespėtų, nes žvaigždės spinduliuotė labai greitai išgarina protoplanetinį diską, tačiau žvaigždės gravitacijos pakanka, kad gimtajame žvaigždžių spiečiuje pavogtų planetų iš mažesnių kaimynių. [Kąsnelis DLV]

Pirmą kartą rudosios nykštukės (už žvaigždę truputį mažesnio kūno) atmosferoje aptikti silikatai, kitaip tariant – smėlis. [Kąsnelis DLVI]

Apskaičiuota, kad žvaigždžių augimo istorijos paveikia vėlesnius jų virpesius, taigi net ir vienodos masės bei cheminės sudėties žvaigždės gali virpėti skirtingai; matuodami šiuos skirtumus mokslininkai galės ištirti, kaip žvaigždės augo. [Kąsnelis DLVI]

Pirmą kartą sudarytas Paukščių Tako žvaigždžių liekanų pasiskirstymo erdvėlapis; pasirodė, kad liekanos išsidėsčiusios gerokai tolygiau, nei žvaigždės – nematyti nei aiškaus disko, nei skersės ar centrinio telkinio. [Kąsnelis DLVII]

***

Spalis

Mėnulio formavimasis po Žemės susidūrimo su Tėja galėjo užtrukti vos kelias valandas, o ne tūkstančius metų, bent jau remiantis labai detaliu skatmeniniu proceso modeliu. [Kąsnelis DLVIII]

Išmatavus nuosėdinių uolienų sluoksnių storius 2,5 milijardo metų senumo kloduose nustatyta, kad tuo metu Žemę ir Mėnulį skyrė 320 tūkstančių kilometrų, o para truko 17 valandų. Šis matavimas daugiau nei milijardu metų pailgina žinomų Mėnulio atstumo nuo Žemės didėjimo įrodymų rinkinį. [Kąsnelis DLIX]

Nustatyta, kad Mėnulio mantija stingo nevienodai, greičiausiai dėl skirtingų kalcio ir titano oksidų koncentracijų; tai paaiškina, kodėl Kinijos zondo Chang’e-5 nusileidimo vietoje pluta yra maždaug trim milijardais metų jaunesnė, nei Apollo ir Luna misijų pargabenti mėginiai, nors visos šios uolienos – vulkaninės. [Kąsnelis DLX]

Išsiaiškinta, kad 2021 metų antroje pusėje Marse nukrito du meteoroidai, išmušę daugiau nei 130 metrų kraterius; jų sukelti drebėjimai buvo stipriausi, kuriuos užfiksavo zondas InSight. [Kąsnelis DLXI]

Atrasta mažiausio tankio planeta prie raudonosios nykštukės; jos spindulys kiek didesnis nei Jupiterio, o masė – penkis kartus mažesnė. [Kąsnelis DLX]

Galimai atrasta pati mažiausia neutroninė žvaigždė; vos 0,77 Saulės masių objektas yra gerokai mažesnis, nei įmanoma pagal šiandieninį supratimą apie jas, bet gali būti, jog tai iš tiesų yra „keista“ žvaigždė, kupina keistųjų kvarkų. [Kąsnelis DLXI]

Pirmą kartą aptiktas dujų išsiveržimas – čiurkšlė – prasidėjęs praėjus net dviem metams po žvaigždės suardymo, šiai praskridus šalia supermasyvios juodosios skylės. [Kąsnelis DLIX]

Nustatyta, kad galaktikų susiliejimai keičia jų sukimosi kryptį, net jei ir nesunaikina disko. [Kąsnelis DLVIII]

Pirmą kartą aptikta situacija, kai masyvios galaktikos čiurkšlė pataiko į gretimą mažesnę galaktiką. [Kąsnelis DLIX]

Identifikuota ypatingai ankstyva galaktikų spiečių susijungimo stadija, kai spiečiai tik pradeda sąveikauti tarpusavyje. [Kąsnelis DLIX]

***

Lapkritis

Po daugybės atidėliojimų pagaliau įvyko pirmoji Artemis programos misija; Artemis I sėkmingai apskrido Mėnulį ir gruodžio pradžioje grįžo į Žemę. [Astronaujiena]

Europos kosmoso agentūra paskelbė apie naują astronautų grupę – pirmąjį astronautų komandos papildymą nuo 2008 metų; prie septynių dabartinių astronautų prisijungs šeši nauji. [Kąsnelis DLXV]

Nustatyta, kad Jupiterio palydovo Europos lede vyksta tektoniniai procesai, bet jie gerokai skiriasi nuo Žemės tektoninių plokščių judėjimo. [Kąsnelis DLXVI]

Skaitmeniniais modeliais parodyta, kad du planetų tipai – uolinės superžemės ir lediniai mini-neptūnai – tikrai skiriasi savo sandara; alternatyvi hipotezė teigė, kad superžemės yra tie patys mini-neptūnai, tik netekę ledinio ir dujinio apvalkalo, bet ji paneigta. [Kąsnelis DLXII]

Pirmą kartą užfiksuotos fotocheminės reakcijos (tiksliau – jų produktai) egzoplanetos atmosferoje; mokslininkai neabejojo, kad jas pavyks atrasti, mat jos vyksta visose Saulės sistemos atmosferose, bet patvirtinti prognozes taip pat svarbu. [Kąsnelis DLXV]

Aptikti planetų, krentančių į 10 milijardų metų senumo baltąją nykštukę, pėdsakai; seniau irgi buvo aptikta į baltąsias nykštukes krentančių planetų, bet visais atvejais nykštukės buvo palyginus jaunos, susiformavusios prieš milijardą metų ir mažiau. [Kąsnelis DLXIII]

Nustatyta, kad artimų masyvių planetų turinčios žvaigždės yra aktyvesnės, nei tokios pačios masės ir amžiaus beplanetės žvaigždės; didesniu aktyvumu pasižymi jaunesnės žvaigždės, taigi galima sakyti, kad planetos žvaigždes atjaunina. [Kąsnelis DLXII]

Nustatyta, kad Paukščių Tako žvaigždžių halas yra nelygus – elipsoido formos struktūros pagrindinė ašis sudaro reikšmingą kampą su Galaktikos disko plokštuma; nelygumas yra prieš 10 milijardų metų įvykusio susiliejimo su kita galaktika pasekmė. [Kąsnelis DLXIV]

Pirmą kartą užfiksuota žvaigždės potvyninio suardymo žybsnio pradžia – šviesio augimo fazė; įprastai šie reiškiniai aptinkami jau vėliau, kai šviesis pasiekęs piką jau pradeda mažėti. [Kąsnelis DLXIII]

Išmatuota tarpgalaktinė šviesa galaktikų grupėje; ją sudaro žvaigždės, atplėštos nuo galaktikų pakraščių, be to, šios žvaigždės yra jaunesnės ir mažiau metalingos, nei likusios galaktikose. [Kąsnelis DLXV]

***

Gruodis

Nustatyta, kad bent dalis Žemėje esančio vandens molekulių susiformavo dar prieš atsirandant Saulės sistemai. [Kąsnelis DLXVIII]

Oficialiai baigta InSight zondo misija; NASA zondas nuo 2018-ųjų gruodžio tyrinėjo Marso drebėjimus. [Kąsnelis DLXIX]

Atlikti tiksliausi pasklidusios dangaus šviesos matavimai; anksčiau neišmatuota šviesos komponentė greičiausiai yra Saulės šviesa, atsispindėjusi nuo daugybės kometų dulkių Saulės sistemos pakraščiuose. [Kąsnelis DLXVII]

Apskaičiuota, jog poromis augančių planetų-milžinių masės turėtų būti didesnės ir panašesnės tarpusavyje, nei augančių pavieniui; tai leidžia spręsti, kad Jupiteris ir Saturnas pradėjo formuotis ne vienu metu, nes kitaip Jupiteris nebūtų trigubai masyvesnis už kaimynę. [Kąsnelis DLXVIII]

Pasiūlytas paaiškinimas, kodėl žvaigždžių spiečiuose karštieji jupiteriai – planetos milžinės labai arti žvaigždžių – pasitaiko dažniau, nei kitur: jie patenka į artimas žvaigždėms orbitas po dviejų žvaigždžių artimo prasilenkimo. [Kąsnelis DLXVII]

Trim būdais sumodeliavus žvaigždės vėją Kentauro Proksimos sistemoje paaiškėjo, kad net ir labiausiai idealizuotas metodas, paremtas žvaigždės sukimosi ir gravitacinių jėgų santykinės svarbos įvertinimu, duoda pakankamai tikslius rezultatus; tai leis modeliuoti daugybės egzoplanetų aplinkos kosminius orus, net turint tik nedaug informacijos apie jų žvaigždes. [Kąsnelis DLXVIII] Apžvelgus dabartines žinias apie kosminius orus padaryta išvada, kad Žemės aplinka yra palyginus labai rami. [Kąsnelis DLXVII]

Apskaičiuota, kad arti raudonųjų nykštukių skriejančių planetų gelmes gali įkaitinti žvaigždžių žybsniai; anksčiau manyta, kad žybsniai paveikia tik planetų atmosferas ir galbūt paviršių. [Kąsnelis DLXX]

Detaliau įvertinus palydovinių galaktikų orbitas paaiškėjo, kad aplink Paukščių Taką esanti nykštukinių galaktikų plokštuma – visiškai natūralus reiškinys, paaiškinamas standartiniu kosmologiniu modeliu; anksčiau buvo manoma, kad jos egzistavimas rodo kažkokį fundamentalų šio modelio trūkumą. [Kąsnelis DLXIX]

Įvertinus Paukščių Tako ir į jį panašių galaktikų žvaigždėdaros istorijas nustatyta, kad jas galima suskirstyti į tris grupes: panašias į mūsų Galaktikos, su ankstyva žvaigždėdara centre ir tolygia – diske; tolygesnes, kur visoje galaktikoje žvaigždės formavosi panašiai, kaip Paukščių Tako diske; ir tokias, kurių centruose žvaigždėdara po žybsnio jau visiškai užgeso. Skirtumus gali lemti aktyvaus branduolio poveikis arba galaktikų aplinkos veiksniai. [Kąsnelis DLXIX]

Pirmą kartą aptiktas ilgas gama spindulių žybsnis, kurį sukėlė dviejų neutroninių žvaigždžių susijungimas; anksčiau buvo manoma, kad tokie susijungimai gali sukurti tik trumpiau nei dvi sekundes trunkančius žybsnius, o ilgesni kyla vien dėl labai masyvių žvaigždžių sprogimų. [Kąsnelis DLXVII]

***

Laiqualasse