Artemidė ir vėl neišskrido; ir vėl sutrukdė kuro nuotėkis. Sekantis bandymas greičiausiai bus tik spalį. Tad dabar artimesnis kvapą gniaužiantis kosminis įvykis bus DART zondo smūgis į asteroidą Dimorfą. O kol kas pažiūrėkime, kas naujo kosmose nutiko praeitą savaitę. Čia randame idėjas apie pripučiamą gyvenvietę Mėnulyje, seniausią planetinį ūką, žvaigždėdaros sustabdymą galaktikų susiliejimo metu ir kometos paviršių kitimo modeliavimą. Gero skaitymo!

***

Pripučiama stotis Mėnulyje? Kaip žmonės gyvens Mėnulyje? Žinoma, astronautams reikės gyvenamųjų patalpų, tačiau kokia geriausia jų konstrukcija, kol kas neaišku. Praeitą savaitę paskelbta Europos kosmoso agentūros užsakyta studija apie nedažnai aptariamą idėją – pripučiamus statinius. Pripučiamos struktūros turi labai didelį privalumą prieš kitokio pobūdžio statinius – transportuojamos jos užima labai mažai vietos, taip pat gali sverti gerokai mažiau, nei standžios. Tai leistų į Mėnulį gabenti santykinai didelius pastatus-balionus. Projekto autorių teigimu, tinkamiausia pripučiamos gyvenvietės koncepcija būtų sudaryta iš toro formos žiedų ir cilindrinių jungčių. Kiekviename tore būtų įrengtas didelis šiltnamis, į kurį Saulės šviesą nukreiptų virš toro įrengtas reguliuojamas veidrodis. Veidrodis taip pat būtų dalinai minkštas – sudarytas iš žiedo ir ant jo ištemptos veidrodiškos membranos. Šiltnamyje auginami augalai tiektų tiek maistą, tiek deguonį. Kitos gyvenamosios ir darbo patalpos būtų cilindriniuose tuneliuose. Tokią modulinę struktūrą būtų galima pritaikyti prie vietovės ypatybių, taip pat lengvai parinkti tinkamą jos dydį. Tiek žiedai, tiek cilindrai būtų užpilami keturių-penkių metrų storio regolito sluoksniu – jis veiktų kaip puiki apsauga nuo kosminių spindulių, Saulės vėjo ir mikrometeoritų. Tolesnis šio projekto etapas galėtų būti prototipo gamyba ir įrengimas kur nors Žemėje, taip išbandant visas gyvenvietės detales prieš gabenant jas į Mėnulį. Ypač svarbu patikrinti veidrodines membranas, jų perduodamą šviesą šiltnamiams ir pačių šiltnamių veikimą, nes nuo jų priklausytų gyvenvietės apsirūpinimas deguonimi ir maistu. Detaliau apie projektą galite paskaityti oficialioje ataskaitoje (PDF).

***

Užfiksuota netolygi Marso pašvaistė. Nors Marsas neturi nuolatinio globalaus magnetinio lauko, kaip Žemė, jame irgi būna pašvaistės. Magnetinį lauką ten indukuoja pats Saulės vėjas, o šis vėją pristabdo ir nukreipia kitur. Saulės vėjo protonai, pasiekę indukuotos magnetosferos barjerą, sukuria elektrinį lauką, kuris kartais atplėšia elektronus nuo atomų viršutinėje planetos atmosferos dalyje. Tada šie atomai, tapę jonais, krenta žemyn link Marso paviršiaus ir, susidurdami su kitomis dalelėmis, sukuria pašvaistę. Ji vadinama protonų pašvaiste, mat protonai yra dažniausiai pasitaikančios dalelės šiame sraute. Pirmą kartą ji aptikta 2018 metais. Iki šiol mokslininkai manė, kad pašvaistė yra visiškai tolygi ir apima visą dieninę Marso pusę. Bet nauji duomenys rodo ką kita. Atradimas padarytas apjungus Jungtinių Arabų Emyratų zondo Al-Amal ir NASA zondo MAVEN duomenis. Al-Amal turi ultravioletinių spindulių spektrografą, kuriuo stebėjo Marso dieninę pusę. Analizuojant šiuos duomenis pastebėta, kad protonų pašvaistė nėra tolygi, o turi daugybę nuolat kintančių šviesesnių ir tamsesnių regionų. MAVEN turi keletą instrumentų, skirtų plazmos savybėms fiksuoti. Atrinkę šių instrumentų duomenis iš tų laikotarpių, kai zondas skrido pro pašvaistę, mokslininkai patvirtino, kad matomi netolygumai tikrai yra protonų srauto kitimo pasekmė. Tokių sparčių pokyčių prigimtis kol kas neaiški, bet tyrimo autoriai teigia, kad ją sukelia bent keli efektai. Vienas iš jų yra tiesioginis Saulės vėjo kritimas į Marsą, kažkaip įveikiant indukuotos magnetosferos barjerą. Toks judėjimas gali turėti reikšmingos įtakos Marso atmosferos evoliucijai – tiek dabar, tiek praeityje. Tolesnė šių duomenų analizė gali padėti išsiaiškinti, kaip Marsas neteko didžiosios dalies atmosferos ir vandens. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Perseverance nusileidimo nuolaužos. Kiekvienas marsaeigis į Raudonąją planetą keliauja su didžiuliu nusileidimo įrangos komplektu, kuris numetamas artėjant prie paviršiaus. Praeitą savaitę NASA apžvelgė Perseverance nusileidimo nuolaužas. Nors tai toli gražu ne pirmas kartas, kai užfiksuotos nusileidimo įrangos liekanos – Opportunity tą padarė dar 2004 metais – visgi šįkart nuotraukų padaryta daug daugiau. Didele dalimi čia padėjo Ingenuity sraigtasparnis, kuris galėjo fiksuoti objektus iš oro ir palyginus dideliu atstumu nuo marsaeigio, net iki kilometro. Nedidelių nuolaužų – pavyzdžiui, šiluminės izoliacijos komponentų – pastebėta ir Perseverance darytose apylinkių nuotraukose. Ar galime sakyti, kad šios nuolaužos užteršia Marsą? Iš vienos pusės – taip, tačiau jų tikrai nėra daug, be to, Marse, bent jau kiek žinome, nėra jokios biosferos, kuriai jos galėtų pakenkti. Grėsmės jos nekelia ir misijos eigai – tiek Perseverance ratai, tiek mėginių ėmimo ranka tikrai nesulūžtų, susidūrę su šiais objektais. Iš nuotraukų gauname netgi naudos, ypač jei jos padaromos keletą kartų: įvertinę nuolaužų spalvos pokyčius, mokslininkai gali nustatyti, kaip sparčiai jie padengiami dulkėmis. Tai, savo ruožtu, leidžia geriau suprasti dulkių judėjimą skirtingose Marso vietose. Ataskaitą rasite misijos tinklalapyje.

***

Kometos paviršiaus struktūrų kitimas. Kometos yra pirmykščiai dariniai, beveik nepakitę nuo Saulės sistemos susiformavimo. Tačiau „beveik” nereiškia „išvis”. Kometų paviršius nuolat kinta. Ypač sparčiai tai vyksta, kai kometa priartėja prie Saulės, ima kaisti ir spjaudytis įvairiais garais. Garai pakelia ir dulkes, kurios formuoja kometos uodegą, tačiau dalis dulkių nukrenta atgal ant kometos branduolio. Naujame tyrime, remiantis zondo Rosetta duomenimis, nagrinėjama, kurios kometos paviršiaus vietos kinta labiausiai. Rosetta 2014-2016 metais tyrinėjo kometą 67P/Čuriumov-Gerasimenko, kuri tuo metu kaip tik skriejo arti Saulės. 2015 metų birželio-gruodžio mėnesiais kometa buvo aktyvi – turėjo halą ir uodegą, sudarytus iš garuojančios medžiagos. Būtent šio laikotarpio nuotraukas išnagrinėję mokslininkai išskyrė 16 įdubų kometos pietiniame lygiame Imhotepo regione, ir nagrinėjo jų dydžio, formos bei gylio pokyčius. Remdamiesi šiais duomenimis, jie sukūrė modelį, leidžiantį prognozuoti įdubų pokyčius ir netgi jų atsiradimą kometos aktyvumo metu. Pagrindinė išvada – įdubų formavimąsi lemia vietinė topografija, kuri, savo ruožtu, nulemia šešėlių judėjimą ir paviršiaus regionų temperatūros pokyčius. Šis rezultatas gerokai skiriasi nuo ankstesnių hipotezių, kad kometų paviršiaus kintamumas priklauso nuo vandens ledo pasiskirstymo po paviršinėmis dulkėmis – tokio ryšio šiame tyrime neaptikta. Atrasti ryšiai ir modelis svarbūs dviem aspektais. Visų pirma, jie padės geriau suprasti kometų evoliuciją ir interpretuoti kometų stebėjimus – tiek iš toli, tiek iš arti priskridusių zondų. Be to, kometa 67P aplink Saulę apskrenda per maždaug 6,5 metų ir visai gali būti, kad po vieno ar dviejų ratų ją pasieks koks nors kitas žmonių zondas bei bandys nutūpdyti paviršinį zondą. Žinant, kurie lygumų regionai stabiliausi, bus galima daug patikimiau planuoti zondo nusileidimą. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Trimatė planetinės sistemos struktūra. Nors žinome jau daugiau nei penkis tūkstančius patvirtintų egzoplanetų, informacija apie jų orbitas dažnai yra gerokai menkesnė. Aišku, žinome planetų periodus, nuotolius nuo žvaigždės, neretai ir orbitos elipsiškumą. Tačiau orbitos posvyrio kampas dažniausiai lieka neaiškus. Šis kampas ypač svarbus, kai žvaigždė yra dvinarėje sistemoje, arba kai planetų yra daug, mat orbitų tarpusavio kampai byloja apie planetų formavimosi bei tolesnių sąveikų istoriją. Dabar pirmą kartą pavyko detaliai nustatyti trimatę struktūrą sistemos, sudarytos iš dviejų žvaigždžių ir vienos dujinės planetos. Sistema GJ 896 susideda iš dviejų žvaigždžių, mažesnių už Saulę. Nutolusios maždaug tiek, kiek Neptūnas nuo Saulės, jos vieną ratą apsuka per 229 metus. Didesnioji – maždaug 44% Saulės masės – žvaigždė turi planetą, dvigubai už Jupiterį masyvesnę dujinę milžinę. Šioji atrasta naudojant radijo interferometrinius stebėjimus, kuriais labai detaliai sekama žvaigždės padėtis danguje. Tai vos trečia planeta, aptikta naudojant šį metodą, vadinamą astrometrija. Tikslesniam orbitos apibūdinimui mokslininkai pasitelkė ne tik radijo, bet ir regimųjų spindulių stebėjimus. Ši žvaigždė, esanti palyginus netoli nuo Saulės – vos už šešių parsekų – reguliariai stebima nuo 1941 metų. Apjungę duomenis, jie galėjo labai tiksliai įvertinti tiek visos sistemos judėjimą Saulės atžvilgiu, tiek abiejų žvaigždžių judėjimą aplink bendrą masės centrą, tiek masyvesnės žvaigždės svyravimus dėl planetos gravitacijos. Taip jie nustatė, kad planetos orbita su žvaigždžių tarpusavio orbita sudaro 148 laipsnių kampą. Kitaip tariant, planeta skrieja priešinga kryptimi, nei žvaigždės. Be to, planetos ir žvaigždės masių santykis yra didesnis, nei buvo laikomas įmanomu pagal dabartinius modelius. Toks orbitos pasvirimas ir didelė planetos masė rodo, kad planetų formavimosi dvinarėse sistemose modeliai nėra pilni, tad juos reikės tobulinti. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astronomical Journal.

***

Deimantų lietus – gana dažnas? Spėjama, kad kai kuriose planetose, labai aukšto slėgio sąlygomis, anglis gali suformuoti deimantus, kurie krenta žemyn, sudarydami tarsi lietų ar sniegą. Naujame tyrime eksperimentiškai pademonstruota, kad tokių deimantų formavimasis gali vykti dažniau, nei manyta iki šiol. Jau seniau eksperimentiškai identifikuoti du egzotiški reiškiniai, vykstantys labai aukšto slėgio aplinkoje, panašioje į, pavyzdžiui, Urano ir Neptūno gelmes. Vanduo tokiomis sąlygomis gali tapti vadinamuoju superjoniniu ledu, kuriame deguonies atomai sudaro kristalinę gardelę, o vandenilis laisvai juda joje. Tuo tarpu anglis gali spontaniškai kristalizuotis į deimantus. Tačiau pirmasis reiškinys aptiktas tik gryname vandenyje, o antrasis – tik anglies ir vandenilio mišinyje be deguonies. Naujojo tyrimo autoriai nusprendė išsiaiškinti, kas vyksta realistiškesnėje aplinkoje, kur yra vandenilio, anglies ir deguonies atomų. Tam jie panaudojo kiek netikėtą bandinį – buteliams naudojamą PET plastiką. Jis sudarytas būtent iš šių trijų elementų, o jų gausos tarpusavio santykiai neblogai atitinka tai, ką tikimės esant leidinių planetų milžinių gelmėse. Šovę į bandinį stipriu lazerio impulsu, mokslininiai sukūrė jame smūginę bangą, kurios padarinius nagrinėjo rentgeno spindulių spektroskopu. Taip jie aptiko daug mažyčių anglies kristalų – deimantų. Panašu, kad deguonis ne tik nesusilpnino, bet netgi sustiprino jų formavimąsi, padėdamas angliai atsiskirti nuo vandenilio. Nuo anglies atskirti vandenilio ir deguonies atomai gali formuoti superjoninį ledą. Taigi galima daryti išvadą, kad abu egzotiški procesai ledo planetose milžinėse greičiausiai vyksta. Taip pat šiuo tyrimu pademonstruota, jog nanodeimantus galima gaminti tiesiog šaudant galingu lazeriu į PET plastiko plokšteles; tai gali būti naudinga įvairiose pramonės srityse. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Planeta dalinai gyvybinėje zonoje. Kalbant apie planetų tinkamumą gyvybei, neapsieiname be kriterijaus, vadinamo gyvybine zona. Tai yra regionas aplink žvaigždę, kuriame esančių planetų paviršiaus temperatūra tinkama skystam vandeniui egzistuoti. Aišku, paviršiaus temperatūra priklauso ne tik nuo atstumo iki žvaigždės, bet ir nuo žvaigždės spektro, atmosferos sudėties bei planetos sukimosi, tačiau šiuos aspektus galima įvertinti ir įtraukti į gyvybinės zonos skaičiavimus. Daugumos planetų orbitos yra labai artimos apskritimams, taigi planetos arba visą laiką sukasi savo žvaigždžių gyvybinėje zonoje, arba niekada į ją nepatenka. Bet dabar pirmą kartą aptikta planeta, kuri dalį orbitos praleidžia gyvybinėje zonoje, dalį – ne. Nagrinėdami netolimą labai mažą žvaigždę Ross 508, kurios masė nesiekia ketvirčio Saulės masės, mokslininkai nustatė, jog jos greitis periodiškai kinta. Šie pokyčiai atitinka bent keturių Žemės masių planetos sukuriamą trauką. Planetos periodas – vos vos mažiau nei 11 Žemės parų; jei planetos orbita būtų apskritiminė, ji driektųsi arti vidinės gyvybinės zonos ribos. 11 parų – labai trumpas periodas, lyginant su Žemės metais, tad gali pasirodyti keista, kad gyvybinė zona yra taip arti žvaigždės, tačiau svarbu nepamiršti, kad žvaigždė yra šimtus kartų blausesnė už Saulę, taigi įkaitinti iki tinkamos temperatūros gali tik labai artimas planetas. Kaip bebūtų, planetos Ross 508b orbita beveik neabejotinai nėra apskritiminė, mat žvaigždės greitis kinta nesimetriškai. Tai reiškia, kad kartais planeta žvaigždę traukia stipriau, mat yra arčiau, o kartais – silpniau, nes nutolsta. Tikėtiniausias santykis tarp didžiausio ir mažiausio nuotolių nuo žvaigždės – net du kartai. Tai reiškia, kad bent dalį orbitos planeta praleidžia arčiau žvaigždės, nei gyvybinės zonos riba. Jei planetoje yra vandens, dalį metų jis praleidžia garų pavidalu atmosferoje, dalį – iškritęs ant paviršiaus. Toks didelis orbitos elipsiškumas gana netikėtas ir rodo, kad planeta greičiausiai kadaise artimai prasilenkė su kita, taip pakeisdama savo orbitą. Įdomu, kad atradimas padarytas naudojant naują metodą – infraraudonųjų spindulių spektroskopiją. Tik taip buvo įmanoma išmatuoti tokios mažos ir blausios žvaigždės judėjimo greitį pakankamai tiksliai. Ateityje šis metodas turėtų atverti duris daugybės planetų prie panašių žvaigždžių atradimui. Mažos žvaigždės yra dažniausios Galaktikoje, taigi turime šansų atrasti tikrai daug naujų planetų kitokioje aplinkoje, nei daugiausiai tirta iki šiol. Tyrimo rezultatai publikuojami PASJ.

***

Seniausias planetinis ūkas. Kai žvaigždė, panaši į Saulę, baigia savo gyvenimą, ji nusimeta išorinius sluoksnius ir suformuoja vadinamąjį planetinį ūką. Ūko centre lieka baltoji nykštukė. Planetinis ūkas – taip vadinamas tik dėl to, kad pirmasis atrastas toks objektas per tuometinius teleskopus atrodė panašus į Uraną ar Neptūną – plečiasi ir sklaidosi, kol galiausiai pranyksta. Paprastai tai nutinka po 5-25 tūkstančių metų, bent jau sprendžiant iš daugiau nei 4000 ūkų, žinomų Paukščių Take. Dabar atrastas ūkas, kurio amžius greičiausiai siekia apie 70 tūkstančių metų. Ūkas aptiktas padrikajame žvaigždžių spiečiuje – tai vos trečias toks atvejis apskritai. Ūko amžius įvertintas pagal jo dujų judėjimo greitį: jei dujos visą laiką judėtų vienodu greičiu, joms reikėtų 70 tūkstančių metų išsiplėsti iki šiandieninio ūko dydžio. Buvimas spiečiuje greičiausiai leidžia ūkui išlikti ilgiau, nes spiečiuje daug mažiau tarpžvaigždinių dujų, kurios susimaišo su ūko medžiaga ir ją išsklaido. Paties spiečiaus amžius yra maždaug pusė milijardo metų. Žinodami šį amžių, mokslininkai galėjo apskaičiuoti ir labiausiai tikėtiną pradinę žvaigždės, suformavusios ūką, masę. Ji yra 2,8 karto didesnė, nei Saulės. Ūko centre likusi baltoji nykštukė sudaro 60% Saulės masės. Ši vertė gerokai – maždaug dešimtadaliu Saulės masės – mažesnė, nei įprastai skaičiuojama tokios pradinės masės žvaigždėms. Paprastai šis ryšys, vadinamas pradinės-baigtinės masių sąryšiu, išvedamas nagrinėjant baltąsias nykštukes padrikuosiuose bei kamuoliniuose spiečiuose, mat taip galima nustatyti, kokios mažiausios masės žvaigždės jau spėjo tapti nykštukėmis. Tačiau pačių nykštukių amžių nustatyti dažnai sudėtinga, todėl ir masių sąryšis apskaičiuojamas su nemenka paklaida, o planetinis ūkas leidžia ją sumažinti. Kiti du ūkai, atrasti spiečiuose, taip pat turi centrines baltąsias nykštukes, kurių masė mažesnė, nei prognozuojama pagal sąryšį. Šis atradimas padės geriau suprasti panašių į Saulę žvaigždžių evoliuciją. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Juodoji skylė – šiandien labai įprastas terminas astronomijoje. Bet pirmus kelis dešimtmečius fizikai teoretikai šiuos objektus vadino kitaip – gravitaciškai visiškai kolapsavusiais objektais, Švarcšildo gerklėmis ir panašiai. Iš kur atsirado šiandieninis terminas, pasakoja Dr. Becky:

***

Prancūzo Charleso Messier sudarytas nežvaigždinių objektų katalogas yra labai mėgstamas taikinių rinkinys astronomams mėgėjams. Čia matome 51 katalogo narį, galimai pirmąjį objektą, įvardintą kaip „spiralinis ūkas” – Sūkurio galaktiką. Dar praeityje vadinta Klaustuko ūku, tai yra besijungiančių galaktikų pora. Didesnioji galaktika M51A valgo mažesnę kaimynę M51B, kuri atrodo tarsi prikibusi prie vienos spiralinės vijos galo. Ši nuotrauka yra montažas iš regimųjų spindulių nuotraukos bei siauro diapazono spektro, kuris išryškina jonizuotų vandenilio dujų debesį šalia galaktikų, čia pažymėtą raudonai.

***

Potvyninis žvaigždėdaros sustabdymas. Galaktikos nestovi vietoje, o juda aplinkinių atžvilgiu. Kartais jos priartėja taip arti viena kitos, kad susilieja į vieną darinį. Dabar pirmą kartą aptikta galaktika, kuri susiliejimo metu neteko didelės dalies šaltų dujų, iš kurių formuojasi žvaigždės. Galaktika J1448+1010 patraukė astronomų dėmesį, nes atrodo neseniai patyrusi susiliejimą, tačiau praktiškai neformuoja naujų žvaigždžių. Paprastai susiliejimas supurto dujas galaktikoje, paskatina jų srautų susidūrimus, o tai, savo ruožtu, ilgam laikui paspartina žvaigždėdarą. Atlikę detalius galaktikos stebėjimus submilimetrinių bangų ruože, astronomai aptiko labai daug šaltų molekulinių dujų galaktikos aplinkoje. Ten jų atrasta daugiau nei 10 milijardų Saulės masių – maždaug pusė visų šaltų dujų, esančių stebimoje sistemoje. Anksčiau nei vienoje susiliejimą patiriančioje ar neseniai patyrusioje galaktikoje nebuvo atrastas toks dujų pasiskirstymas. Susiliejimo metu potvyninės jėgos išplėšia daug dujų iš galaktikų, tačiau įprastai tai būna karštos retos dujos iš galaktikų pakraščių, o ne centre nusėdusios tankios ir šaltos molekulinės. Savaime suprantama, iš vieno pavyzdžio daryti išvadų apie visas galaktikas negalima, tačiau šis atradimas parodo, kad galaktikų susiliejimai gali pašalinti šaltas dujas iš galaktikų vidaus. Taigi jie, bent jau kartais, irgi stabdo galaktikų žvaigždėdarą. Anksčiau buvo manoma, kad santykinai staigus – kelias dešimtis milijonų metų tetrunkantis – žvaigždėdaros užgesimas gali būti nebent staigios ankstesnės žvaigždėdaros ir daugybinių supernovų sprogimų arba aktyvaus galaktikos branduolio sukurtos tėkmės padarinys. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Žvaigždžių kuriami galaktiniai supervėjai. Kai kuriose galaktikose matomos milžiniškos tėkmės – plataus kūgio formos dujų srautai, bėgantys iš galaktikos šimtų ar net tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu. Yra du procesai, galintys sukurti tokias tėkmes: centre esančios supermasyvios juodosios skylės aktyvumas arba daugybė supernovų sprogimų, kylančių keli milijonai metų po žvaigždėdaros žybsnio. Pastaruoju atveju – t.y. galaktikose, kurios turi tėkmes ir neseno žvaigždėdaros žybsnio požymius – tėkmės dažniausiai susideda iš dviejų sluoksnių. Jos turi centrinį labai karštų – dešimties milijonų laipsnių temperatūros – dujų kūgį, kurį supa platesnis šaltesnių – dešimties tūkstančių laipsnių temperatūros – dujų apvalkalas. Naujame tyrime paaiškinta tokios konfigūracijos prigimtis – pasirodo, viskas priklauso nuo žvaigždėdaros žybsnio geometrijos. Žvaigždėms formuotis reikalingos tankios dujos, taigi žvaigždėdaros žybsniai nutinka daugiausiai ten, kur dujų tankis didžiausias. Galaktikose dažnai susiformuoja tankių dujų žiedas maždaug toje vietoje, kur spiralinės disko vijos pereina į sferiškesnį centrinį telkinį. Toje vietoje iš išorės į centrą judančios dujos sulėtėja ir užsilieka ilgiau, nei kitose galaktikos dalyse. Ten įvykus žvaigždėdaros žybsniui, žvaigždžių vėjai ir supernovų sprogimai ima pūsti dujas į šalis. Dalis dujų sklinda tolyn nuo žiedo į galaktikos išorę; nors jos pradžioje yra karštos, palyginus greitai atvėsta iki dešimties tūkstančių laipsnių temperatūros. Tuo tarpu dujos, pučiamos galaktikos centro link, susidūrinėja tarpusavyje, įkaista dar labiau ir išsiveržia vertikalia kryptimi, suformuodamos karštą centrinį kūgį. Be to, centrinio kūgio dujos juda greičiau, nei tiesiog išstumtos supernovų sprogimų – tai gali paaiškinti kai kurias galaktines tėkmes, kurios laikomos per greitomis, kad būtų sukeltos žvaigždėdaros, nors galaktikose nematoma jokių juodosios skylės aktyvumo požymių. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse