Kąsnelis Visatos DLIV: Kinematika

Judesiai kosmose dažniausiai būna per lėti, kad galėtume juos matyti tiesiogiai. Protoplanetinio disko spiralės vieną ratą apsuka per šimtus metų, galaktikų tėkmės plinta milijonus. Tačiau ir tokį lėtą judėjimą galima ir verta tirti, nes taip galima susidaryti įspūdį apie daugybę procesų, vykstančių galaktikose, ir pereiti nuo statiško (kad ir kokio gražaus) dangaus vaizdo prie dinamiško (kad ir kokio netobulo) paaiškinimo apie Visatos raidą. Praeitos savaitės naujienose judėjimą sutinkame keliose vietose: senoviniuose Marso ledynuose, žvaigždžių spiečiuje ir Paukščių Tako skersėje. Kitose naujienose – dar daugiau pavojų astronautų sveikatai, sėkmingai kosmose išauginti ryžiai ir pasislėpę pulsarai. Gero skaitymo!
***

Trumpų kosminių skrydžių pavojai. Buvimas kosmose žmogaus organizmą paveikiai labai įvairiai; iki šiol nustatyti toli gražu ne visi poveikiai. Naujame tyrime išsiaiškinta, kad net ir palyginus jaunų astronautų kraujyje po gana trumpų misijų įvyksta pokyčiai, susiję su vėžiu ir širdies-kraujagyslių sistemos ligomis. Tyrėjai išnagrinėjo 14 astronautų, kurie 1998-2001 metų laikotarpiu skrido Šatlų misijose, kraujo mėginius. Vidutiniškai astronautai kosmose praleido tik po 12 parų. Mėginiai buvo surinkti prieš pat skrydį ir iškart po jo, o vėliau saugomi ir naudojami įvairiuose tyrimuose. Naujojo tyrimo imtis nuspręsta todėl, kad dabartinės DNR sekvenavimo ir analizės technologijos gerokai pažangesnės, nei buvo prieš 20 metų. Kiekviename mėginyje aptiktos somatinės kraujo ląstelių mutacijos, siejamos su būsena, vadinama klonine kraujodara. Tai būklė, dažnėjanti su amžiumi, kuri pasireiškia tam tikrų mutacijų kraujo ląstelėse pagausėjimu, tarsi visos ląstelės būtų vienos klonai. Nors kloninė kraujodara ne visada veda prie kraujo vėžio ar širdies ligų, ryšys tarp šių būklių neabejotinas. Neramina ir tai, kad astronautų kraujyje identifikuotos mutacijos dažniausiai paveikia genus, kurie atsakingi už auglių formavimąsi slopinančio baltymo gamybą. Be to, kraujyje aptikta daug palaidos mitochondrinės DNR grandžių; jos dažnai siejamos su įvairiais uždegimais. Vidutinis tirtų astronautų amžius – 42 metais; kloninė kraujodara nustatoma maždaug 2% tokio amžiaus žmonių. Taigi kelionės į kosmosą, net ir labai trumpos, padidina rimtų sveikatos problemų riziką. Planuojant ilgesnes keliones, arba komercinio kosmoso turizmo sektoriaus plėtrą, reikės atsižvelgti ir į šias rizikas. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications Biology.

***

Kinai išaugino ryžius kosmose. Kinijos kosminėje stotyje Tiangong dirbantys taikonautai sėkmingai išaugino dviejų rūšių ryžius. Liepos mėnesį į kosmosą išskraidintos sėklos buvo pirmųjų eksperimentų laboratorijos modulyje Wentian dalis. Per pirmą mėnesį nuo sudaiginimo aukštų ryžių veislės ūglis išaugo beveik 30 centimetrų, nykštukinių – apie penkis centimetrus. Panašiai gerai ryžiai auga ir Žemėje. Tiesa, pilnas ryžio augimo ciklas yra keturi mėnesiai; jo ištirti kol kas dar nepavyko. Visgi sėkminga augimo pradžia leidžia spręsti, jog ryžius auginti mikrogravitacijos sąlygomis turėtų būti įmanoma. Tai labai naudinga, mat ryžiai yra viena iš pagrindinių žmonijos naudojamų grūdinių kultūrų, taigi beveik neabejotinai bus svarbus maisto produktas ir kosmoso kolonistams. Galimybė jų užsiauginti kosminėse stotyse, Mėnulyje ar kitur reikš didesnę nepriklausomybę nuo atsargų tiekimo iš Žemės. Tai nėra pirmas bandymas, susijęs su ryžiais kosmose – pastaraisiais metais Kinijos misijų į Mėnulį metu ryžių sėklos gavo kosminės spinduliuotės dozę, vėliau buvo tiriamas jų augimas. Taip pat 2016 metais ryžiai sėkmingai sudaiginti Tarptautinėje kosminėje stotyje, tiesa, nebuvo auginti tiek ilgai, kiek dabar. Tiangong stoties eksperimentas kol kas tęsiamas, metų pabaigoje išaugę ryžiai bus sugrąžinti į Žemę ir nuodugniai tiriami skirtumai tarp kosmose ir Žemėje augintų augalų.

***

Saulės chromosferos detalė; Žemė šalia parodyta masteliui suvokti. Nuotrauka apima 82500 km kraštinės ilgio kvadratą. Šaltinis: NSO/AURA/NSF

Čia matome aukščiausios raiškos Saulės chromosferos – paviršiaus – nuotrauką. Ji padaryta nauju Saulės stebėjimams skirtu teleskopu, įrengtu Havajuose. Danielio K. Inouye`s, Havajų senatoriaus, garbei pavadintas teleskopas padės suprasti, kaip įvyksta išsiveržimai Saulės paviršiuje, ir taip pagerinti kosminių orų prognozes.

***

Marso regolitas tinka spausdinimui. Ilgų kosminių misijų metu greičiausiai nepavyks išvengti įvairių įrangos gedimų. Jų remontui reikės visokiausių detalių, tačiau gabentis jas atsargines iš Žemės – be galo brangu. Perspektyviausias būdas spręsti šią problemą – trimatis spausdinimas. Tada tereikėtų turėti tinkamų medžiagų, iš kurių būtų galima atsispausdinti tas detales, kokių reikia. Gali būti, kad net ir medžiagų reikės ne visų – naujame tyrime parodyta, kad kai kuriais atvejais spausdinimui galima naudoti Marso gruntą. Mokslininkai paruošė Marso regolito – paviršinių dulkių – savybes atitinkančių dulkių ir išbandė jas kaip trimačio spausdinimo medžiagą. Jie ištyrė tris galimas sudėtis: šimtaprocentinį regolitą bei titano-aliuminio-vanadžio lydinį su 5% arba 10% regolito priemaišomis. Medžiagos buvo išlydytos lazerio impulsais, o tada nukreiptos ant specialaus paviršiaus, ant kurio „užaugintos“ norimos detalės – plokštelės ir dantračiai. Tada ištirtas detalių tvirtumas, atsparumas erozijai ir kitos svarbios struktūrinės savybės. Paaiškėjo, kad vos peniki procentai regolito priemaišų padvigubina detalių tvirtumą. Didesnis priemaišų kiekis tvirtumą dar padidina, tačiau vien iš regolito pagamintos detalės stingdamos sutrūkinėja. Kai kuriais atvejais tokie trūkiai nėra problema, pavyzdžiui gaminant apsauginius skydus nuo spinduliuotės, kurie neturi judėti. Tokioms detalėms galima būtų naudoti gryną Marso gruntą, o toms, kurioms svarbu preciziškumas, galima pridėti šiek tiek grunto į titano lydinį ir taip gauti labai gerą produktą. Tyrimo rezultatai publikuojami Applied Ceramic Technology.

***

Marse buvo slenkančių ledynų. Paviršiaus apledėjimas pasireiškia įvairiomis formomis – būna ledo šelfų virš jūros, būna ledynų, būna tvirto įšalo, kuris sukausto ir gruntą. Po ledynais dažniausiai būna skysto vandens, kuris palengvina ledo judėjimą. Taip prasideda ledynų slinkimas, o vanduo ir ledas išgraužia fjordus bei slėnius, kuriais nusėta šiaurinė Europa ir Šiaurės Amerika. Marse panašių slėnių nematyti, nors turime kitų įrodymų, kad praeityje planetos paviršius buvo padengtas ledynais. Naujame tyrime pateikiamas galimas paaiškinimas, kodėl: silpnesnė Marso gravitacija lėmė, kad vanduo lengviau ištekėdavo iš po ledynų, tad ledynai judėjo labai lėtai. Tyrėjai pasitelkė skaitmeninius modelius, kuriais sekė vienodų ledynų elgesį įvairiomis sąlygomis, veikiant Žemės arba Marso gravitacijai. Marso atveju vanduo ledyno apačioje išgrauždavo kanalus ir lengvai ištekėdavo žemyn, o ledynas likdavo stovėti ant kieto paviršiaus arba slinkdavo labai lėtai. Tuo tarpu Žemėje vanduo pasklisdavo po ledu ir leisdavo visai masei slinkti žemyn palyginus sparčiai. Taigi ledynų sukurtų paviršiaus formų Marse ir neturėtų būti; iš kitos pusės, ten turėtų būti tirpstančio vandens tėkmių paliktų išgraužų – trumpalaikių upių vagų. Tokių griovių Marse kai kur randama, o dalis jų gali būti neaptikta dėl prastos šiandieninių nuotraukų raiškos. Įdomu, kad ilgą laiką vienoje vietoje stovintis ledynas gali sukurti palankias sąlygas gyvybei. Bet koks ežeras, susiformavęs po ledu, ilgą laiką – milijonus metų – galėjo gauti šviežio švaraus vandens, be to, temperatūra ten likdavo pastovi, o žalingos spinduliuotės srautas – labai mažas. Taigi buvusių ledynų vietos galėtų būti geri taikiniai ieškant senovinės gyvybės pėdsakų. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Kodėl Charono ašigalis raudonas? Vienas iš netikėtų New Horizons atradimų, skrendant pro Plutoną, buvo raudona dėmė palydovo Charono ašigalyje. Zondas matė tik vieną – šiaurinį – ašigalį, taigi negalime tvirtai pasakyti, ar raudonas tik vienas ašigalis, ar abu; tačiau tikrai aišku, kad ties pusiauju raudonumo nėra. Raudoną spalvą regionui, pramintam Mordoro tamsuma (Mordor macula), suteikia organiniai junginiai, vadinami tolinais. Jie susidaro, kai paprastas molekules, tokias kaip metaną, ilgą laiką veikia Saulės spinduliai. Bet iš kur imasi pats metanas? Dažnai kalbama, kad tai yra retos Plutono atmosferos draiskanos, nusėdusios palydove. Bet dabar mokslininkai teigia, kad labiau tikėtina metano kilmė – vidinė, iš paties Charono. Geologiniai (charonologiniai?) procesai Charone vyko bent pirmus kelis milijardus metų po susiformavimo: palydovas turėjo popaviršinį vandenyną, kuris sustingo prieš 2-4 milijardus metų. Vandenynui stingstant, ledas plėtėsi; dalis jo išsiveržė į išorę – šis procesas vadinamas kriovulkanizmu. Mokslininkai apskaičiavo, kad kriovulkanizmas greičiausiai į Charono paviršių iškėlė 1,3-3,5 trilijono tonų metano. Didelė dalis jo pabėgo į tarpplanetinę erdvę, bet ne visas – detalūs skaičiavimai parodė, kad nemažai metano galėjo nusėsti Charono ašigaliuose, kur temperatūra pakankamai žema, jog metanas išliktų kietos būsenos. Laikui bėgant, Saulės šviesa metaną pavertė tolinais, kuriuos dabar ten ir matome. Hipotezę sustiprina ir pastebėjimas, kad kai kurie kiti Kuiperio žiedo kūnai, dydžiu panašūs į Charoną tačiau nesisukantys aplink Plutono dydžio objektą, irgi padengti raudonomis medžiagomis. Kadangi šie objektai negalėjo prisikaupti organinių medžiagų iš kaimyninio Plutono, jų raudonio kilmė beveik neabejotinai vidinė. Vadinasi, ir Charonas tikrai galėjo raudoniu pasidengti dėl vidinių procesų. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Vandeninės planetos galimai dažnos? Kai prieš kiek daugiau nei dešimtmetį pradėjome aptikti labai daug egzoplanetų, atsirado galimybė nagrinėti jų savybes statistiškai – ieškoti įvairių dėsningumų. Netrukus aptikta įdomi tendencija, vadinama „spindulio tarpu“ arba „spindulio slėniu“. Ji nurodo, kad planetų, kurių spindulys yra apie 1,5-2 kartus didesnis, nei Žemės, randama mažiau, nei mažesniu ar didesnių planetų. Mažesnės planetos tikrai uolinės, didesnės – ledinės arba dujinės, o štai tarpinių kažkodėl nėra. Bet dabar, atlikę išsamesnę analizę, mokslininkai nustatė, jog planetų pasiskirstymas iš tiesų kitoks, ir jas galima sugrupuoti į tris kategorijas: uolines, vandenines ir dujines. Analizei jie pasitelkė informaciją ne tik apie planetų spindulius, gaunamą iš tranzitų stebėjimų, bet ir apie masę, gaunamą ir radialinio greičio matavimų. Tai leido apskaičiuoti kiekvienos planetos tankį, o pagal jį įvertinti galimą sandarą. Taip pastebėtas aiškus skirtumas tarp uolinių planetų, kurių tankis panašus į Žemės, ir vandeninių, kurių tankis apie du kartus mažesnis, nei mūsų planetos. Skirtumas tarp vandeninių ir dujinių planetų, kurių tankis apie keturis kartus mažesnis, ne toks aiškus, bet greičiausiai irgi egzistuoja. Tiesa, „vandenines“ planetas nebūtinai dengia stori vandenynai – vanduo jose gali būti užrakintas uolienose, tiesiog tos uolienos dėl vandens priemaišų yra dvigubai retesnės, nei panašios į Žemę. Tyrėjų teigimu, takoskyra tarp planetų grupių atsiranda dėl skirtingos kilmės: uolinės planetos formavosi arti žvaigždės, todėl yra palyginus sausos, o vandeninės – už vadinamosios „sniego linijos“, kur galėjo prisikaupti labai daug ledo, ir vėliau atmigravo arčiau žvaigždės, kur ledas ištirpo. Artimiausiu metu James Webb teleskopo duomenys leis patikrinti, kuo skiriasi numanomos uolinės ir vandeninės planetos, ir taip patikrinti šiuos rezultatus. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

***

Spiraliniai žvaigždžių srautai spiečiuje. Spiralinės vijos puošia neretą galaktiką. Spiralės matomos ir protoplanetiniuose diskuose, kur pradėjusi augti planeta destabilizuoja dujų judėjimą. Dabar pirmą kartą aptiktas spiralinis dujų ir žvaigždžių kritimas į jauną žvaigždžių spiečių. Spiečius NGC 346, matomas Mažajame Magelano debesyje, yra visai jaunas žvaigždžių telkinys, kuriame naujos žvaigždės dar formuojasi. Mokslininkai pasitelkė Hubble teleskopo duomenis, apimančius net 11 metų laikotarpį, bei labai detalius žvaigždžių spektrų matavimus su Labai dideliu teleskopu, esančiu Čilėje. Hubble teleskopu pavyko išmatuoti savąjį žvaigždžių judėjimą dangaus skliaute. Taip pastebėta, kad žvaigždės juda spirale spiečiaus centro link. Šią išvadą patvirtina ir spektro informacija; pastaroji taip pat rodo, kad analogiškai juda ir tankios dujos. Kaip susidarė toks srautas – neaišku, tačiau akivaizdu, kad jis gali efektyviai transportuoti ir sutankinti dujas, taip skatinant žvaigždėdarą. Tiesa, į spiečių krenta toli gražu ne visos dujos. Ten yra jonizuotų dujų, kurios juda tolyn nuo centro beveik 8 km/s greičiu. Toks greitis gerai atitinka modelio prognozę, jei žvaigždėdara baigėsi prieš kiek mažiau nei 2 milijonus metų. Dauguma savybių NGC 346 žvaigždėdara atitinka analogus Paukščių Take, nepaisant to, kad Mažojo Magelano debesies metalingumas (už helį masyvesnių elementų gausa) yra gerokai mažesnis nei mūsų Galaktikos ir atitinka dideles galaktikas prieš dešimt milijardų metų. Tai leidžia spręsti, kad žvaigždėdara buvo tikrai panaši visur ir visada. Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose The Astrophysical Journal.

***

Paukščių Tako skersės atsiradimas. Paukščių Takas turi skersę – daugmaž tiesą žvaigždžių sankaupą, nusidriekusią nuo centro iki spiralinių vijų pradžios už kelių kiloparsekų. Centrinė skersės dalis, vadinama centriniu telkiniu, yra storesnė už likusią – iš šono ji primena žemės riešutą arba raidę X. Yra du scenarijai, paaiškinantys tokią skersės formą. Pirmasis kalba apie skersės susmegimą, panašiai kaip pailga metalinė skardinė susmenga spaudžiama iš galų. Taip nutinka, jei skersėje formuojasi daug žvaigždžių ir jų gravitacija vis labiau tempia skersę į apvalią formą. Tokiu atveju dalies žvaigždžių orbitos staigiai išsiplečia vertikalia kryptimi ir suformuoja riešutą. Antrasis scenarijus yra tolygesnis – gravitacinės sąveikos tarp žvaigždžių suteikia daliai jų papildomos energijos judėjimui vertikalia kryptimi, o energijos perdavimas efektyvesnis toliau nuo centro, todėl aukščiausiai pakyla žvaigždės skersės galuose. Naujame tyrime ieškoma pirmojo scenarijaus pasekmių, kurias būtų galima identifikuoti šiandien ir taip patikrinti scenarijaus teisingumą. Mokslininkai parengė skaitmeninį modelį, kuriame labai detaliai sekamas tiek žvaigždžių, tiek dujų judėjimas formuojantis skersei ir vėliau. Vienas iš gerai žinomų skersės poveikių yra dujų migracijos į galaktikos centrą paspartinimas. Tačiau šiame tyrime nustatyta, kad paspartinima yra toks efektyvus, jog žvaigždės skersėje praktiškai nesiformuoja, išskyrus pačiame centre, į kurį ir sukrenta visos dujos. Taigi virš skersės pakylančios, riešuto formą sukuriančios žvaigždės turi būti senesnės, nei skersės amžius. Tuo tarpu pačiame centre besiformuojančios žvaigždės yra jaunesnės, nes didžioji jų dalis susiformavo vėliau, nei skersė. Išmatavę šių žvaigždžių populiacijų amžių, galėtume nustatyti ir skersės susidarymo laiką. Kol kas turimi duomenys nėra pakankami tokiai analizei, bet Gaia palydovo renkama informacija apie daugybės žvaigždžių padėtis bei amžių turėtų padėti išsiaiškinti, kad Paukščių Takas įgijo skersę. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktikos centro žvaigždėdaros plitimas. Paukščių Tako centras yra įvairiais aspektais ekstremali aplinka. Pavydžiui, ten, vos šimto parsekų spindulio (mažiau nei šimtadalio visos Galaktikos) regione sutelkta apie 10% šaltų tankių dujų, esančių visoje Galaktikoje. Dėl šios priežasties ten ir žvaigždės formuojasi sparčiau, nei bet kur kitur Paukščių Take. Bent jau pastaruosiu 100 milijonų metų. O kaip buvo seniau? Naujame tyrime analizuojama žvaigždėdara Paukščių Tako centro regione Šaulio B1. Tyrėjai išnagrinėjo aukštos raiškos infraraudonųjų spindulių duomenis, apimančius Šaulio B1, esantį maždaug 100 parsekų atstumu nuo Galaktikos centro. Jie nustatė, jog Šaulio B1 turi bent dvi žvaigždžių populiacijas: labai jauną ir vidutinio amžiaus. Labai jauna populiacija susiformavo prieš maždaug 10 milijonų metų, jos masė siekia apie 400 tūkstančių Saulės masių. Galaktikos centre žinomi kiti du jauni spiečiai – Arkų (Arches) ir Kvintupleto (Quintuplet) – tačiau jų amžius kiek mažesnis, o masė nesiekia net dešimtadalio Šaulio B1. Vidutinio amžiaus – 2-7 milijardų metų – populiacija neturi analogo arčiau Galaktikos centro. Žvaigždės prie centro dažniau yra senesnės nei septynių milijardų metų amžiaus. Toks rezultatas leidžia spręsti, kad centrinėje Galaktikos dalyje žvaigždės formavosi iš vidaus į išorę. Šie rezultatai bendrai rodo, kad Galaktikos centre žvaigždės formavosi keliais etapais, vienas kurių nutiko palyginus neseniai, per paskutines kelias dešimtis milijonų metų. Gilesnis supratimas apie Paukščių Tako centro žvaigždėdarą padės aiškinantis ne vien mūsų Galaktikos istoriją. Šio regiono savybės, įskaitant žvaigždėdaros spartą, primena vadinamąsias žvaigždėdaros žybsnio galaktikas, taip pat galaktikas, egzistavusias prieš 10 milijardų metų. Taigi praktiškai kaimynystėje turime gerą šių ekstremalių objektų analogą, kurį tyrinėdami galime geriau suvokti visos Visatos žvaigždžių populiacijų raidą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Šaulio galaktikos pulsarų spinduliuotė. Paukščių Take, abipus disko plokštumos, nuo centro tįsta du didžiuliai burbulai, švytintys gama spindulių ruože. Šie Fermi burbulai, pavadinti pagal atradimui panaudotą gama spindulių teleskopą, daugiau nei dešimtmetį nagrinėjami, stengiantis suprasti jų kilmę ir galbūt Paukščių Tako aktyvumo istoriją. Praeito dešimtmečio viduryje burbuluose aptiktos struktūros – ryškesnės ir blausesnės gama spinduliuotės regionai. Įprastai jų egzistavimas interpretuojamas kaip centrinės juodosios skylės aktyvumo pokyčių pasekmė. Bet dabar tyrėjai pateikė įrodymų, jog ryškiausias spinduliuotės sutankėjimas, vadinamas Kokonu, gali būti visiškai su Fermi burbulais nesusijęs darinys. Jų teigimu, Kokonas yra tiesiog už burbulų esančios Šaulio nykštukinės galaktikos vaizdas gama spindulių diapazone. Apskritai galaktikose yra du pagrindiniai ilgalaikiai gama spindulių šaltiniai: aktyvių branduolių čiurkšlės ir pulsarai. Gerai žinome, kad Šaulio nykštukinė galaktika neturi aktyvaus branduolio čiurkšlės, tačiau dėl pulsarų nesame tokie tikri. Pulsarai yra labai greitai besisukančios neutroninės žvaigždės; dažniausiai jos yra palyginus jaunos, t.y. jas sukūrė palyginus neseniai sprogusios supernovos. Šaulio nykštukinė galaktika, tampoma ir ardoma Paukščių Tako gravitacijos, žvaigždžių šiuo metu neformuoja, tad daugelis astronomų galvojo, kad ir pulsarų ten nedaug. Naujojo tyrimo autoriai neturi tvirtų įrodymų, kad yra priešingai, tačiau jie apskaičiavo, kad pulsarų spinduliuotė gali gerai paaiškinti visas Kokono savybes. Pulsarų magnetosferų spinduliuotė bei jų išmetamų dalelių sąveika su kosminės foninės spinduliuotės fotonais sukuria tokį pat gama spinduliuotės spektrą, koks matomas Kokone. Spinduliuotės intensyvumas taip pat atitinka tai, kas galėtų sklisti iš Šaulio nykštukinės galaktikos, turint omeny bendrą šios galaktikos masę. Šis rezultatas parodo, kad daugelis senų žvaigždžių populiacijų gali talpinti reikšmingą skaičių pulsarų. Jų spinduliuotė, pasklidusi po visą žvaigždžių telkinį – pavyzdžiui, centrinę galaktikos dalį – gali labai apsunkinti bandymus ten aptikti tamsiąją materiją. Vienas iš pastarosios aptikimo būdų yra ieškoti gama spindulių, kurie galimai išspinduliuojami anihiliuojant tamsiosios materijos dalelėms. Jei gama spinduliuotės foną kuria ir senos žvaigždžių populiacijos, tokios paieškos tampa bevaisės. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Dažnai galime išgirsti terminą multivisata. Jį tikrai mėgsta fantastai, bet konceptą nagrinėja ir mokslininkai. Kas tai yra? Ir ar multivisatos yra „tikras“ mokslas, ar pseudomokslas? Apie tai pasakoja Sabine Hossenfelder:

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

2 comments

  1. Heh, kąsnelį papildyčiau dar ir UTF standarto atnaujinimais. Nuo 15-tos versijos taipogi pridėti ir simboliai keliems transneptūniniams kūnams. Atnaujinime figuruoja dar trys, kurių neatkuičiau :D

    Orcus – U+1F77F,
    Haumea – U+1F77B,
    Quaoar – U+QUAOAR,
    Makemake – U+1F77C,
    Gonggong – U+1F77D

    Sąrašas: https://www.unicode.org/charts/PDF/U1F700.pdf
    Apie atnaujinimą:
    – atnaujinimas: https://blog.unicode.org/2022/09/announcing-unicode-standard-version-150.html
    – projektas: http://blog.unicode.org/2022/05/out-of-this-world-new-astronomy-symbols.html

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *