Kąsnelis Visatos DXXXIV: Atmosferos

Žemės atmosfera mums tokia įprasta, kad apie ją nelabai susimąstome. Bet apskritai planetų ir palydovų atmosferų įvairovė yra tiesiog stulbinanti. Nuo Jupiterio palydovo Ijo, kuriame kartais susidarančios atmosferos užuomazgos judina smiltis ir formuoja kopas, iki Veneros, kurios tanki atmosfera palaiko planetos sukimąsi. Dar atmosferinėse naujienose – laboratorinis prietaisas, skirtas įvairių planetinių tėkmių (ir atmosferų, ir mantijos konvekcijos) tyrimams, bei žinios apie karštųjų jupiterių atmosferų savybių dėsningumus. Kitose naujienose – Mėnulio formavimosi ir stingimo skaitmeninis modelis, maži sprogimai baltosiose nykštukėse ir Plutono orbitos stabilumo analizė. Gero skaitymo!

***

Laboratoriai planetų atmosferų modeliai. Žemės atmosfera yra ypač sudėtinga sistema. Tiesios srovės ir sūkuriai, vertikalus ir horizontalus judėjimas – visa tai lemia ir orus, ir klimatą. Kažkas panašaus neabejotinai dedasi ir kaimyninėse planetose bei uolinėse egzoplanetose, kurios turi atmosferas. Bet, žinoma, yra ir skirtumų, tačiau sistemų sudėtingumas apsunkina jų tyrimų galimybes. Analogiškos problemos kyla ir nagrinėjant Žemės gelmes – ten taip pat pilna sudėtingų srovių. Naujame darbe pristatoma laboratorinė sistema, leidžianti tirti realistiškas tokių planetinių srovių judėjimo detales. Pagrindinė problema, su kuria susiduria tiek skaitmeniniai, tiek laboratoriniai planetinių srautų tyrimo eksperimentai, yra dviejų esminių veiksnių sąveika. Pirmas veiksnys yra planetos sukimasis, kuris skatina vertikalių sūkurių formavimąsi. Antrasis – šilumos gradientas, t.y. skirtumas tarp šiltesnių gelmių ir šalto viršaus, kuris skatina chaotišką medžiagos maišymąsi. Sujungus procesus į vieną sistemą, skirtingose vietose gali susidaryti labai skirtingi srautai, jų savybės gali sparčiai kisti ir laikui bėgant. Naujojo tyrimo autoriai nusprendė, kad nagrinėti sistemą padėtų didesnio masto eksperimentinis įrenginys. Tad jie pagamino keturių metrų aukščio cilindrą, kurį užpildė vandeniu, įsuko aplink vertikalią ašį ir ėmė kaitinti iš apačios. Vandens judėjimas cilindre tapo panašus į tai, ką žinome apie atmosferos ir skysto Žemės branduolio judėjimą. Tyrėjams pavyko išmatuoti tipinius sūkurių mastelius, judėjimo greičius ir kitas esmines srautų savybes. Taip pat aptikta viena anksčiau nežinota struktūra – stabilus keturgubas sūkurys. Šie rezultatai – tik pirmieji sistemos bandymai, bet ateityje ją bus galima naudoti tiek Žemėje, tiek kitose planetose judančių milžiniškų srautų nagrinėjimui. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Mėnulio pusių skirtumo priežastis. Kai prieš daugiau nei pusšimtį metų žmonės pirmą kartą pamatė tolimąją Mėnulio pusę, jų laukė nustebimas – ten beveik visiškai nebuvo tamsių žemumų, vadinamų jūromis ir vandenynais. Vėlesni stebėjimai ir Apollo misijų pargabenti mėginiai tik patvirtino, jog Mėnulio pusės gerokai skiriasi viena nuo kitos. Artimosios pusės pluta plonesnė – ypač tose žemumose, – sustingo vėliau, o joje yra daug kalio, fosforo, retųjų žemių metalų, titano bei radioaktyvaus torio, kurių nerandama tolimosios pusės paviršiuje. Iki šiol nėra iki galo aišku, kaip šie skirtumai atsirado, bet pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama milžiniško asteroido smūgio hipotezei. Asteroidas prieš maždaug keturis milijardus metų smogė į pietinį Mėnulio ašigalį ir suformavo Pietų poliaus – Aitkeno baseiną, didžiausią patvirtintą smūginį kraterį Saulės sistemoje. Naujame tyrime pristatomi skaitmeninio modeliavimo rezultatai, rodantys, kaip smūgis paveikė visą Mėnulį ir tolesnę jo evoliuciją. Pietų poliaus – Aitkeno baseinas yra beveik tiksliai priešingoje Mėnulio pusėje nuo Audrų vandenyno – didžiausios Mėnulio žemumos ir minėtų cheminių elementų sankaupos. Skaitmeniniu modeliu tyrėjai parodė, kad didelio asteroido smūgis sukėlė bangą Mėnulio mantijoje, kuri iškėlė ir sukaupė daugelį mantijoje buvusių elementų priešingoje pusėje po pluta. Pluta tuo metu buvo labai plona, o radioaktyvių elementų skilimo šiluma dar ilgą laiką neleido jai sustingti ir palaikė aktyvų vulkanizmą tame regione. Tai paaiškina tiek mažą žemumų paviršiaus uolienų amžių, tiek cheminių elementų anomalijas Audrų vandenyne ir pačiame Pietų poliaus – Aitkeno baseine. Įdomu, kad pradinėse modelio sąlygose nebuvo jokių anomalijų – priešingai nei ankstesniuose modeliuose, cheminės sudėties asimetriją sukūrė vien tik asteroido smūgio padariniai. Šis atradimas padės geriau suprasti tiek Mėnulio, tiek ir uolinių planetų evoliuciją, mat į jas irgi ne sykį yra pataikę dideli asteroidai. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Merkurijaus ledo kilmė. Merkurijų nuolat svilina Saulėkaita, kone septynis kartus stipresnė, nei jaučiame Žemėje. Nepaisant to, šioje planetoje esama vandens ledo telkinių. Juos NASA zondas MESSENGER aptiko ašigaliniuose krateriuose, kurių dugno niekada nepasiekia Saulės spinduliai. Dėl menko Merkurijaus ašies posvyrio į orbitos plokštumą, šie krateriai niekada neatsisuka į Saulę, tad jų dugne yra ypatingai šalta. Ledo ten esama nemažai – bent milijardai tonų, skaičiuojant per visą planetą, jei ne daugiau. Iš kur jis atsirado? Viena hipotezė sako, kad vanduo Merkurijuje turėjo būti nuo pat formavimosi, kita – kad vandenį galėjo atnešti vėlesni smūgiai, panašiai kaip į Žemę. Dabar patvirtinta, jog antroji hipotezė tikrai tikėtina. Pasitelkę skaitmeninius modelius, tyrėjai apskaičiavo, kaip dažnai į Merkurijų pataiko asteroidai, kometos ir kosminės dulkės. Apjungę šiuos skaičius su žinoma tų objektų chemine sudėtimi bei tikėtina evoliucija, artėjant prie Saulės, jie nustatė, kad kasmet asteroidai į Merkurijų atneša apie vieną toną vandens ledo, kometos – antra tiek, o dulkės – net apie 16 tonų. Per milijardus metų šio srauto visiškai pakanka, kad sukauptų šiuo metu stebimus vandens ledo kiekius. Modelyje įvertinta ir tai, kad į kraterius patenka toli gražu ne visas vanduo, ir kad smūgio metu dalis vandens iškart išmetama atgal į kosmosą. Tyrėjai nenagrinėjo alternatyvių vandens kilmės mechanizmų, tačiau savo darbu parodė, kad šis – asteroidų, kometų ir dulkių pernašos – modelis visiškai paaiškina stebėjimus. Šie rezultatai padės geriau suprasti visos Saulės sistemos evoliuciją. Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.

***

Atmosfera valdo Veneros sukimąsi. Kaimyninė planeta Venera kai kuriais atžvilgiais panaši į Žemę: masė, spindulys ir netgi atstumas nuo Saulės skiriasi nedaug. Bet Veneros paviršių alina daugiau nei 400 laipsnių karštis, o planetos para trunka 243 žemiškąsias – ilgiau, nei planetos metai. Tuo tarpu viena saulinė para – laiko tarpas tarp dviejų vidurdienių – Veneroje trunka 117 Žemės saulinių parų. Ir, panašu, toks lėtas sukimasis trunka jau seniai. Laikui bėgant Saulės gravitacija turėtų prirakinti Venerą nukreiptą viena puse į ją – panašiai, kaip Žemė prirakinusi Mėnulį. Bet net per milijardus metų taip nenutiko; Venera, atrodo, laikosi arti potvyninio prirakinimo būsenos, bet niekada į ją nepatenka. Panašu, kad tiek už šią savybę, tiek už karštį atsakinga planetos atmosfera. Tai, kad tanki atmosfera, sudaryta daugiausiai iš anglies dvideginio, Veneroje sukelia stiprų šiltnamio efektą, žinome jau seniai. Tačiau tuo atmosferos poveikis nesibaigia: apsisukdama aplink planetą per keturias Žemės paras, atmosfera labai efektyviai perskirsto Saulės teikiamą šilumą ir neleidžia atšalti net ir naktinei planetos pusei. Tokios sąlygos neleidžia kondensuotis vandeniui, kuris galėtų efektyviai toliau vėsinti planetą, taigi šiltnamio efektas tampa daug stipresnis. Didelis atmosferos tankis ir slėgis lemia, kad anglies dvideginis arti paviršiaus tampa superkritiniu skysčiu – kažkuo tarpiniu tarp dujų ir skysčio būsenų. Taigi atmosfera, besisukdama aplink Venerą, gana reikšmingai tempia planetos paviršių iš paskos. Tyrimo autorių teigimu, būtent tai sulaiko Venerą nuo potvyninio prirakinimo. Šie skaičiavimai svarbūs toli gražu ne vien Veneros tyrimams; daugybė egzoplanetų yra labai arti savo žvaigždžių, tad greičiausiai yra potvyniškai prirakintos. Bet jei jos turi storas atmosferas, šių įtaka gali padėti planetai išvengti prirakinkmo. Apskritai gilesnės žinios apie Veneros atmosferos dinamiką padės daug geriau vertinti ir egzoplanetų stebėjimų duomenis, kurių artimiausiais metais sulauksime kaip niekad daug. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Fobas priešais Saulę. Šaltinis: Perseverance, NASA

Čia matome Saulės užtemimą Marse. Tikrą. Perseverance pateko į užtemimo šešėlio zoną balandžio 2 dieną ir nufilmavo, kaip palydovas Fobas kerta Saulės diską. Nors Fobas yra daug arčiau Marso, nei Mėnulis prie Žemės, jis taip pat yra daug mažesnis, todėl neuždengia viso Saulės disko ir gauname dalinį užtemimą. Bet ir toks vaizdas tikrai įspūdingas – anksčiau Saulės užtemimo Marse dar nebuvo pavykę užfiksuoti.

***

Ijo kopų kilmė. Jupiterio palydovas Ijo garsus savo vulkanizmu – jis buvo pirmasis dangaus kūnas, neskaitant Žemės, kuriame aptikti ugnikalniai ir kol kas lieka vienintelis, kuriame ugnikalnių egzistavimas nekelia abejonių. Mažiau žinomas faktas, kad Ijo paviršiuje daug kur matyti smėlio gūbriai ir įdubos, labai primenantys kopas Žemėje ar Marse. Ilgą laiką mokslininkai jų nevadino kopomis, nes šias, pagal apibrėžimą, formuoja vėjas, o Ijo atmosfera tam pernelyg reta. Bet dabar mokslininkai parodė, kad gūbriai Ijo paviršiuje tikrai yra kopos ir pateikė paaiškinimą, kaip jos formuojasi. Visa esmė slypi sąveikose tarp lavos negiliai po Ijo paviršiumi ir sieros dioksido šerkšno, kuriuo padengta nemaža dalis palydovo paviršiaus. Lava įkaitina sieros dioksidą tiek, kad jis ima garuoti ir gali išjudinti smėlio kruopeles. Tokie lokalūs vėjo gūsiai pakankami, kad formuotų dideles smėlio struktūras. Taip pat tyrėjai išmatavo gūbrių dydžius, ilgio ir pločio santykius bei kitus svarbius parametrus Galileo zondo nuotraukose, darytose prieš tris dešimtmečius. Paaiškėjo, kad šie dydžiai atitinka kopų savybes Žemėje ir Marse. Taigi Ijo gūbrius pagrįstai galima vadinti kopomis. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Neseniai JAV Nacionalinė mokslų akademija paskelbė ateinančio dešimtmečio astronomijos ir planetų mokslo tyrimų prioritetus. Tarp jų yra misijos į Uraną ir Saturno palydovą Enceladą. Apie pastarąją pasakoja John Michael Godier:

***

Nestabili Plutono orbita. Plutonas aptiktas beveik prieš šimtą metų. Jo paieškas palengvino tai, kad astronomai žinojo, kur dairytis planetos (kaip Plutonas vadintas iki 2005-ųjų), mat jau anksčiau matė jos įtaką Urano ir Neptūno orbitoms. Aptikus Plutoną, neilgai trukus išmatuota ir jo paties orbita – paaiškėjo, kad ji labai ištęsta ir pasvirusi dideliu kampu į kitų planetų orbitų plokštumas. Naujame tyrime nustatyta, kad tokia orbitos forma bei sąveika su kaimyninėmis planetomis padaro Plutono orbitą beveik nestabilią. Jau seniai žinoma, kad Neptūno ir Plutono orbitos rezonuoja: dveji Plutono metai atitinka trejus Neptūno. Neptūno gravitacija neleidžia Plutono orbitai „sukiotis į šalis“. Naujojo tyrimo autoriai įvertino kitų didžiųjų planetų įtaką Plutonui per milijardus metų. Paaiškėjo, kad Urano gravitacija destabilizuoja Plutoną; jei jį veiktų tik dvi ledinės milžinės, Plutono jau seniai nebebūtų šioje orbitoje, o gal ir apskritai Saulės sistemoje. Tačiau jį išgelbsti Jupiteris – jis sulaiko Plutono orbitą nuo „lankstymosi“ kitų planetų orbitų atžvilgiu. Bet jei Plutono orbita būtų nežymiai kitokia, to stabilizavimo nepakaktų – ilgalaikė orbitos evoliucija taptų visiškai chaotiška. Toks rezultatas parodo, kad dabartinė Plutono būsena yra didžiųjų planetų migracijos pasekmė – judėdamos jos pasigavo Plutoną ir atitempė į dabartinę, labai specifinę, padėtį. Šis atradimas padės patikslinti ir planetų migracijos modelius, nes toli gražu ne visi jie leidžia Plutono orbitai išlikti stabiliai ilgą laiką. Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.

***

Egzoplanetų atmosferų dėsningumai. Ilgą laiką egzoplanetų mokslas apsiribojo jų aptikimu ir žiniomis apie planetos orbitą ir jos žvaigždę. Per pastarąjį dešimtmetį situacija gerokai pasikeitė – jau gana reguliariai matuojamos egzoplanetų atmosferų savybės. Netrukus darbą pradėsiantis James Webb kosminis teleskopas, taip pat planuojamos Twinkle ir Ariel misijos, žinias apie atmosferas praplės daugybę kartų. Ką galime tikėtis atrasti? Naujame tyrime panaši analizė, kokią įgalins nauji atradimai, pritaikoma Hubble ir Spitzer teleskopais darytiems egzoplanetų atmosferų stebėjimams. Ankstesni egzoplanetų atmosferų tyrimai daugiausiai koncentravosi į pavienių planetų stebėjimus ir charakterizavimą. Tačiau turint daugelio planetų duomenis, gautus tuo pačiu instrumentu, galima pradėti ieškoti dėsningumų ir priklausomybių, kurios daugiau pasako apie planetų atmosferas apskritai. Taigi tyrėjai išnagrinėjo 600 valandų Hubble stebėjimų ir 400 valandų Spitzer, kuriais buvo stebimos 25 planetos – karštieji Jupiteriai. Pavyko aptikti visų planetų užtemimus (pasislėpimus už savo žvaigždės) ir 17-os tranzitus (praskridimus prieš žvaigždę). Duomenys padėjo rasti atsakymus į penkis klausimus apie planetų atmosferas. Visų pirma aptikta aiški tendencija, jog šiluminė inversija – temperatūros augimas kylant į viršų – randamas tik karščiausiose planetose, kurių temperatūra viršija 2000 kelvinų. Šiose planetose praktiškai visada aptinkami neigiami vandenilio jonai, taip pat titano ir vanadžio oksidai bei geležies hidridas – molekulės, kurios žemesnėse temperatūrose sureaguoja su kitais elementais ir išnyksta. Tiesą sakant, šių junginių egzistavimas paaiškina šiluminės inversijos egzistavimą – jie visi labai gerai sugeria žvaigždės šviesą ir įkaista, o kuo dujos aukščiau, tuo jos įkaista stipriau. Kitas atradimas – temperatūros skirtumas tarp dieninės ir naktinės planetos pusės, panašu, nepriklauso nuo vidutinės temperatūros ar nuo neigiamų vandenilio jonų gausos. Karštesnėse planetose randama daugiau metalų oksidų ir hidridų, nei būtų galima tikėtis pagal Saulės cheminę sudėtį (kitaip tariant, jei Saulės cheminės sudėties terpę pakaitintume iki atitinkamos temperatūros, joje metalų oksidų ir hidridų susiformuotų ne tiek daug, kiek tose planetose) – tai atrodo visiškai tikėtina, nes planetose santykinai daugiau metalų, nei Saulėje. Iš kitos pusės, šaltesnėse planetose vandens gausa neviršija to, ko būtų galima tikėtis iš Saulės sudėties terpės. Galiausiai, bent kai kuriose planetose cheminių junginių gausos santykiai neatitinka reakcijų pusiausvyros skaičiavimų rezultatų. Tai reiškia, kad jų atmosferos labai dinamiškos, ten nuolat vyksta cheminės reakcijos, kurios visą laiką keičia atmosferos cheminę sudėtį. Šiame tyrime pritaikyti metodai ateityje bus tinkami ir kitų teleskopų duomenims analizuoti; taip pat jie padės patobulinti planetų atmosferų modelius. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Supplement Series.

***

Naujoviški žvaigždžių sprogimai – mikronovos. Novomis vadinami sprogimai, nutinkantys baltųjų nykštukių paviršiuje. Jei baltoji nykštukė – į Saulę panašios žvaigždės liekana – sukasi poroje su įprasta žvaigžde, pastarosios medžiaga gali po truputį kristi ant nykštukės. Susikaupus pakankamai dideliam medžiagos kiekiui, nykštukės paviršiuje kuriam laikui prasideda termobranduolinės reakcijos, kurių metu jos šviesis paryškėja milijonus kartų. Priešingai nei supernovos atveju, žvaigždė nesprogsta, o po kurio laiko grįžta į pradinę būseną, tik su trupučiu daugiau anglies ir deguonies. Novą sukuriančios termobranduolinės reakcijos vyksta visame nykštukės paviršiuje, tačiau jau seniai mokslininkai spėja, kad galimi ir kitokie žybsniai, kurių metu reakcijos įsižiebia tik dalyje žvaigždės. Panašūs reiškiniai vyksta neutroninėse žvaigždėse, ten jie vadinami I tipo rentgeno žybsniais. Dabar pirmą kartą analogiški žybsniai aptikti baltosiose nykštukėse. Atlikę trijų žvaigždžių – Balandžio TV, Didžiosios Lokės EI ir ASASSN-19bh – stebėjimus astronomai aptiko daugybę žybsnių, kurių metu sistemos šviesis išauga apie tris kartus. Žybsniai matomi regimųjų ir ultravioletinių spindulių diapazone, prasideda per mažiau nei valandą, o užgęsta per dešimt valandų. Tai visiškai atitinka lokalių termobranduolinių žybsnių modelių prognozes. Turint omeny, kad žybsnio metu šviesis yra apie milijoną kartų mažesnis, nei novos, jie pavadinti mikronovomis. Tyrėjų teigimu, žybsnius greičiausiai lokalizuoja stiprus baltosios nykštukės magnetinis laukas – jis sukaupia medžiagą viename nykštukės regione, todėl ji ten pradeda reaguoti tarpusavyje, o į šalis išsiplėsti jai nebepavyksta. Stiprūs magnetiniai laukai yra vienas iš labiausiai egzotiškų kosminių reiškinių, kurių atkartoti Žemėje neturime jokios galimybės, taigi tokie atradimai padeda daug geriau suprasti, kaip medžiaga elgiasi ekstremaliomis sąlygomis. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Tankios dujos požybsninėse galaktikose. Galaktikų susiliejimai dažnai sukelia žvaigždėdaros žybsnius. Žybsnis išeikvoja didžiąją dalį tankių dujų ir galaktika sparčiai pereina į ramybės būseną. Pereinamojo tipo galaktikos, vadinamos požybsninėmis, yra įdomios astronomams, nes gali atskleisti daug detalių apie žvaigždėdaros sustojimą, dujų išstūmimą iš galaktikų ir susijusius reiškinius. Yra žinoma, kad daugelis požybsninių galaktikų tebeturi nemažai dujų, nors teoriniai modeliai prognozuoja, kad jos turėtų būti virtusios žvaigždėmis arba išmestos lauk masyvių tėkmių. Naujame tyrime pirmą kartą pristatomi erdviškai išskirti šių dujų stebėjimai šešiose požybsninėse galaktikose. Kaip ir daugelis kitų tarpžvaigždinių dujų stebėjimų, šie atlikti naudojant ALMA submilimetrinių teleskopų masyvą Čilėje. Juo pavyko pasiekti erdvinę raišką, geresnę nei kiloparsekas, ir išskirti dujų telkinius. Visose galaktikose aptikta daug kompaktiškų tankių dujų telkinių; neretai jie būdavo visiškai galaktikų centruose. Tačiau žvaigždėdara juose yra apie dešimt kartų lėtesnė, nei panašaus dydžio ir tankio telkiniuose žvaigždėdaros žybsnį patiriančiose galaktikose. Pagrindinis skirtumas tarp telkinių žybsninėse ir požybsninėse galaktikose – tipiniai turbulentiški dujų greičiai: pastarosiose jie daugiau nei dešimt kartų didesni. Kodėl šie greičiai tokie aukšti – nežinia, bet akivaizdu, kad jie stabdo žvaigždėdarą. Lėtesnis turbulentiškas judėjimas gali kaip tik paspartinti žvaigždžių formavimąsi, tad bus labai įdomu išsiaiškinti, koks turbulencijos lygis ima žvaigždėdarą slopinti. Bet kuriuo atveju galima daryti išvadą, kad žvaigždėdaros žybsnis baigiasi ne todėl, kad galaktikoje apskritai nebelieka tankių dujų, o todėl, kad esamos tankios dujos įgreitinamos ir įveikia savo pačių gravitaciją, todėl nebefragmentuoja į žvaigždes formuojančius gumulus. Šis atradimas prisideda prie daugelio kitų, rodančių, kad būtent dujų virtimo žvaigždėmis efektyvumas, o ne pats dujų kiekis, yra svarbiausias žvaigždėdaros spartą valdantis parametras. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Juodosios skylės ryja žvaigždes. Juodosios skylės astronomų skirstomos į du tipus: žvaigždines ir supermasyvias. Pirmosios yra iki maždaug šimto kartų masyvesnės už Saulę, antrosios – bent kelis šimtus tūkstančių kartų masyvesnės. Pastaruoju metu vis dažniau aptinkama užuominų, kad egzistuoja ir tarpinės masės juodosios skylės, tačiau jos tikrai yra daug retesnės už pirmus du tipus. Yra keli būdai, kaip tokios juodosios skylės gali susiformuoti, bet daugumai jų reikalingos ypatingos sąlygos, kurių greičiausiai būta tik Visatos jaunystėje. Naujame tyrime pristatomi įrodymai, kad bent kartais veikia ir formavimosi būdas, kuriam sąlygos gali susidaryti bet kada. Šio formavimosi kelio esmė – labai spartus žvaigždinės juodosios skylės augimas tankiame žvaigždžių spiečiuje. Jei žvaigždžių koncentracija ten viršija tam tikrą kritinę ribą, bet kokia žvaigždinė juodoji skylė ima vieną po kitos ardyti aplinkines žvaigždes ir siurbti jų medžiagą į save, taip užaugdama iki tūkstančių Saulės masių ar daugiau vos per kelias dešimtis milijonų metų – visai nedaug, kalbant galaktikų evoliucijos laiko skalėmis. Pakankamai tankūs žvaigždžių spiečiai būna tik galaktikų centruose – būtent juos ir nagrinėjo naujojo tyrimo autoriai. Jie atliko 108 galaktikų centrinių spiečių stebėjimus Chandra rentgeno spindulių teleskopu. Rentgeno spinduliuotė yra geras kriterijus, identifikuojantis augančias juodąsias skyles. Spiečiai, kurių tankis viršijo teoriškai apskaičiuotą ribą, rentgeno spinduliuotės šaltinį turėjo dvigubai dažniau, nei mažesni. Taigi atrodo, kad reikšmingas žvaigždžių rijimas tikrai vyksta bent dalyje tankių žvaigždžių spiečių. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Saulės užtemimas Marse įspūdingas tuo, jog jo palydovai daug mažesni už Mėnulį ir roveriui papulti į dengiama plotą – tikimybė smulki.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *