Galaktikų centruose – beveik visuose – esančios supermasyvios juodosios skylės yra vieni pagrindinių galaktikų evoliucijos variklių. Nors jų masė labai maža, lyginant su visos galaktikos, augimo metu išskiriama energija gali visiškai sujaukti galaktikos dujas, sustabdyti ar paspartinti žvaigždėdarą ir kitaip pakeisti galaktikos raidą. Praėjusios savaitės naujienose juodąsias skyles rasime paminėtas tris kartus: Paukščių Tako centrinės juodosios skylės aplinkoje aptiktos dar besiformuojančios žvaigždės; palydovinėje nykštukinėje galaktikoje aptikta netikėtai masyvi centrinė juodoji skylė; o palyginus netolimos galaktikos M87 juodosios skylės išmetama čiurkšlė, pasirodo, atrodo kaip DNR spiralė. Kitose naujienose – naujovės asteroidų sekimo programinėje įrangoje, jaunų žvaigždžių beveik-susidūrimų modeliavimas ir žvaigždžių-milžinių savybių tyrimai. Gero skaitymo!
***
Nauja asteroidų sekimo programa. Saulės sistemoje yra bent dešimtys tūkstančių asteroidų, kurių orbitos kerta Žemės orbitą, taigi jie gali kelti pavojų mūsų planetai. Jų atrandama vis daugiau, tačiau norėdami nustatyti, kurie iš jų tikrai pavojingi, turime apskaičiuoti ir jų orbitas. Tą padaryti sudėtinga, mat asteroidams, priešingai nei planetoms, nemenką įtaką daro ne tik Saulės trauka, bet ir jos vėjas bei spinduliuotė, taip pat kitų Saulės sistemos kūnų gravitacinė įtaka. Ilgą laiką orbitų prognozėms NASA naudojo programinę įrangą, vadinamą Sentry, o dabar pristatė naują jos versiją, atnaujintą su dirbtinio intelekto galimybėmis. Sentry galėjo per valandą apskaičiuoti asteroido orbitą ir nustatyti susidūrimo tikimybę per artimiausią šimtmetį, įtraukdamas visus gravitacinius vidinės Saulės sistemos efektus. Tačiau to – negana: neįskaičiavus šiluminių efektų ar Saulės vėjo įtakos, orbitos prognozė yra netiksli. Asteroido padėties neapibrėžtumas neretai tampa didesnis už visą Žemę vos po keleto dešimtmečių, tad tais atvejais, kai susidūrimo tikimybė nustatoma nenulinė, mokslininkams reikėdavo atlikti kruopščius detalesnius skaičiavimus, kurie užtrukdavo dienas ar net savaites. Sentry-II tokius efektus įtraukia, taigi orbitų prognozių paklaidos turėtų sumažėti daugybę kartų. Dar vienas Sentry-II patobulinimas, lyginant su pirmtaku, yra daug tikslesnis įvertinimas, kaip asteroido orbita pasikeičia po artimo praskridimo pro Žemę. Praskrendant arčiau nei maždaug pusantro milijono kilometrų atstumu, asteroidą kurį laiką Žemės gravitacija veikia labiau, nei Saulės, o orbitos pokytis gali būti reikšmingas. Jei pirminė orbita apskaičiuojama su paklaida, po praskridimo paklaida gali išaugti iki tokios, kad tolesnis orbitos sekimas tampa beveik beprasmis. Taip nutiko su asteroidu Apofiu, kuris 2029 metais praskris netoli Žemės – tolesnė jo orbita jau apskaičiuota, bet tam reikėjo daug sudėtingesnių priemonių, nei Sentry. Sentry-II leis išvengti tokių sudėtingų darbų. Artimiausiais metais pradėsiantys dirbti nauji teleskopai – antžeminė Veros Rubin observatorija bei kosminis NEO Surveyor – atras dar dešimtis tūkstančių artimų Žemei ir galimai pavojingų asteroidų, taigi geresnė jų orbitų apskaičiavimo įranga leis nepasimesti tarp gausybės duomenų. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Prieš kiek daugiau nei dvi savaites NASA paleido misiją DART, kurios tikslas – pakeisti nedidelio asteroido orbitą. Kaip ji veiks, ir kokie būdai yra pakeisti asteroidų trajektorijas, pasakoja Launch Pad Astronomy:
***
Juno skraido labai ištęsta orbita aplink Jupiterį ir kartais priartėja visai šalia jo debesų. Tos nuotraukos atskleidžia atmosferinių sūkurių didybę ir įvairovę, kaip ir ši. Apatinėje apskritoje audroje greičiausiai tilptų visa Žemė.
***
Geležies svarba gyvybės atsiradimui. Visai gyvybei Žemėje būtini šeši cheminiai elementai – anglis, vandenilis, azotas, deguonis, fosforas ir siera, kartais trumpinami kaip CHNOPS. Didžiajai daliai Žemės gyvybės reikalinga ir geležis, o naujame tyrime nagrinėjama, kaip šis elementas galėjo pasitarnauti gyvybės atsiradimui mūsų planetoje. Žemiškoje gyvybėje geležis yra nepamainoma įvairių baltymų bei fermentų sudedamoji dalis; gyvi organizmai ją inkorporavo nuo pat atsiradimo. Taip nutiko, nes Žemės jaunystėje geležies kiekis mantijoje ir plutoje buvo pakankamas, o jūros vandenyje ištirpusi geležis – lengvai prieinama. Tuo tarpu tokiose planetose, kaip Merkurijus, geležies paviršiuje beveik nėra, o štai Marse jos paviršiuje santykinai daug – abi situacijos gali sumažinti planetos tinkamumą gyvybei užsimegzti ir vystytis, net jei kitos sąlygos būtų tinkamos. Vėliau, prieš maždaug 2,4 milijardo metų, Žemės atmosferoje ėmė gausėti deguonies; reakcija su geležimi pavertė pastarąją rūdimis, tad pasisavinti geležies iš aplinkos tapo beveik neįmanoma. Dėl to organizmai išsivystė įvairius būdus gauti geležį iš kitų biologinių šaltinių – misdami atliekomis ar kitų organizmų lavonais, gyvais organizmais ir panašiai. Jei gyvybės sudėtingėjimas tikrai nutiko dėl poreikio gauti sunkiai prieinamos geležies, ir šis procesas yra universalus, tai geležies gausa planetų plutoje/mantijoje gali būti geras papildomas indikatorius, kuriose planetose verta ieškoti gyvybės, ypač sudėtingos, pėdsakų. Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.
***
Jaunų žvaigždžių susidūrimai. Kai kurios jaunos, dar augančios, žvaigždės kartais sužimba dešimtmečiams, jei ne šimtmečiams. Pirmoji tokia žvaigždė buvo Oriono FU, kuri 1936 metais ėmė šviesėti ir per metus paryškėjo maždaug 250 kartų. Pagal šią žvaigždę vadinama visa žybsnių klasė. Oriono FU tipo žybsnis nutinka todėl, kad žvaigždė ima daug sparčiau augti, o į ją krentanti medžiaga generuoja didžiąją dalį spinduliuotės – viskas vyksta tuo metu, kai žvaigždėje termobranduolinės reakcijos dar neprasidėjusios arba tik prasideda, todėl nėra dominuojantis energijos šaltinis. Kodėl akrecijos sparta staigiai išauga nuo mažiau nei tūkstantadalio Jupiterio masės per metus iki daugiau nei dešimtadalio? Iki šiol aiškaus atsakymo nebuvo. Dabar mokslininkai, naudodami skaitmeninius modelius, pademonstravo galimą scenarijų – dviejų žvaigždžių artimą prasilenkimą, kurio metu viena žvaigždė kerta kitos protoplanetinį diską. Modelyje, kurio rezultatai geriausiai atkartoja Oriono FU sistemos evoliuciją, žvaigždės suartėja 20 astronominių vienetų nuotoliu – maždaug tiek skiria Saulę nuo Urano. Mažesnioji poros žvaigždė, kirsdama didesniosios diską, staigiai prisitraukia daug medžiagos ir ją įkaitina. Taip sparčiai išauga akrecijos spartą į abi žvaigždes, bet labiau į mažesniąją – būtent tokia situacija matoma Oriono FU ir kitose šio tipo žybsnius patyrusiose žvaigždėse. Pirminis žybsnis trunka neilgai – keletą ar keliolika metų – bet išaugusi akrecijos sparta išlieka šimtmečius. Skaičiuojama, kad vidutiniškai kiekviena žvaigždė augdama patiria apie 10-20 Oriono FU tipo žybsnių. Tai reiškia, kad 10-20 kartų jos protoplanetinį diską sujaukia gretimo žvaigždės praskridimas. Jei taip nutiko ir Saulei, į susidūrimus su kitomis žvaigždėmis būtina atsižvelgti nagrinėjant ir mūsų planetinės sistemos istoriją. Toks sukrėtimas gali paaiškinti vieną keistenybę – daugelyje meteoritų randama kristalų, kurių formavimuisi reikėjo staigaus įkaitinimo. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Žvaigždžių-milžinių savybės. Kai Saulė artės prie gyvenimo pabaigos, po maždaug penkių milijardų metų, ji išsipūs į raudonąją milžinę. Žvaigždės spindulys išaugs maždaug iki dabartinės Žemės orbitos dydžio, taigi mūsų planeta gali tiesiog išgaruoti Saulės viduje. Bet ar tikrai taip nutiks, nežinia, nes žvaigždžių evoliucijos modeliai nėra be galo tikslūs. Patikslinti juos turėtų padėti naujo tyrimo rezultatai, kuriuose beprecedentiškai tiksliai išnagrinėta beveik dviejų šimtų raudonųjų milžinių temperatūra ir spindulys. Tokiai analizei reikėjo išmatuoti šių žvaigždžių šviesį skirtinguose elektromagnetinio spektro ruožuose, įvertinti, kiek jų šviesa paraudonavo dėl tarpžvaigždinių dulkių sugerties (dulkės labiau sugeria mėlyną šviesą, nei raudoną), bei atlikti interferometrinius žvaigždžių dydžio matavimus. Gautos temperatūros vertės apima intervalą nuo 3000 iki 5050 kelvinų, t.y. maždaug nuo 2725 iki 4775 Celsijaus laipsnių. Mažėjant temperatūrai, tipinis milžinių spindulys auga, nuo maždaug 11 Saulės spindulių karščiausioms milžinėms iki 150 šalčiausioms. 150 Saulės spindulių yra kiek daugiau nei 100 milijonų kilometrų, arba du trečdaliai Žemės orbitos spindulio. Tiesa, kelių žvaigždžių spinduliai viršija ir 200 Saulės spindulių, t.y. Žemės orbitos dydį. Palyginę rezultatus su teorinių žvaigždžių evoliucijos modelių prognozėmis, tyrėjai rado gana gerą atitikimą, taigi modeliai, panašu, yra gana teisingi. Visgi šie rezultatai padės tiksliau įvertinti tiek ištirtų žvaigždžių evoliucinę stadiją, tiek kitų žvaigždžių spindulius ir mases. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Gimstančios žvaigždės Galaktikos centre. 2011 metais Paukščių Tako centre atrastas objektas, pavadintas G2. Spektroskopinių duomenų analizė parodė, kad tai yra santykinai tankus dujų debesis, o jo orbita, atrodė, neša jį labai arti supermasyvios juodosios skylės Šaulio A*. 2014 metais G2 praskriejo artimiausią Šaulio A* orbitos tašką, tačiau, priešingai prognozėms, nesubyrėjo į gabalus. Tada padaryta išvada, jog debesyje greičiausiai slypi žvaigždė, kurios gravitacija išlaiko palyginus nedidelę – vos kelis kartus už Žemės didesnę – dujų masę. Dabar pristatyti nauji, detaliausi iki šiol, stebėjimai, atskleidžiantys G2 evoliuciją po 2014 metų; jie leidžia daryti išvadą, kad debesyje slypi ne viena, o bent kelios dar besiformuojančios žvaigždės. Jau seniau žinoma, kad praskridęs arti Šaulio A*, debesis įgijo uodegą, greičiausiai dėl juodosios skylės gravitacinio poveikio. Naujieji stebėjimai parodė, kad uodega nėra vien dujų srautas, o susideda iš dviejų kompaktiškų spinduliuotės šaltinių. Šie šaltiniai greičiausiai yra jaunos žvaigždės. Taigi Tikėtina G2 kilmės interpretacija yra tokia: nedidelė žvaigždžių grupė susiformavo keleto parsekų atstumu nuo Šaulio A*, tačiau jų orbita nunešė visas žvaigždes daug arčiau juodosios skylės. Pastarosios gravitacija išardė žvaigždžių ryšius ir išbarstė jas kiekvieną sau, bet tai nutiko vos prieš keletą metų, taigi jos dar yra netoliese, nors ir gravitaciškai nebesurištos. Faktas, kad žvaigždes gaubia dulkių ir dujų apvalkalai, rodo jų jaunumą – tyrėjų teigimu, šioms žvaigždėms tėra apie milijoną metų. Tai gerokai mažesnis amžius, nei kitų Galaktikos centre esančių žvaigždžių; ten taip pat yra maždaug šešių milijonų metų amžiaus populiacija, o kitos žvaigždės – gerokai senesnės. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Ankstyvas staigus supernovos žybsnis. Supernova yra žvaigždės sprogimas. Jo metu išskiriama energija didesnė, nei tuo metu šviečia visos galaktikos žvaigždės kartu sudėjus. Dėl šios priežasties supernova bent kelis mėnesius būna matoma kaip labai ryškus spinduliuotės šaltinis galaktikoje. Tačiau jos šviesis nebūna visada vienodas – pačioje sprogimo pradžioje kartais įvyksta trumpas pirminis žybsnis, po kurio šviesis sumažėja, o tada vėl išauga. Dabar aptiktas ankstyviausias toks žybsnis, skaičiuojant nuo pačios supernovos užfiksavimo momento. Supernovų sprogimų prognozuoti neįmanoma, taigi jų ieškoma nuolat veikiančiais plačiakampiais teleskopais, kurie vienu metu skanuoja nemažą dangaus skliauto dalį ir fiksuoja visus pasikeitimus jame. Aptikę kažką panašaus į supernovą ar kitą įdomų reiškinį, jie praneša apie tai operatoriams, o šie nukreipia į taikinį jautresnius ir tikslesnius teleskopus. Supernova SN 2020hvf (2020 reiškia aptikimo metus, o raidės hvf koduoja jos numerį) aptikta pernai balandį. Praėjus vos penkioms valandoms, supernovos šviesis ėmė staigiai augti ir išliko didelis apie porą dienų, tada kiek sumažėjo ir ėmė vėl kilti, bet jau lėtai ir tolygiai. Galiausiai supernova sušvito gerokai ryškiau, nei kitos į ją panašios – SN 2020hvf priklauso Ia supernovų tipui, tai yra baltųjų nykštukių sprogimai, kai jose prasideda nekontroliuojamos termobranduolinės reakcijos. Pirminio žybsnio laikas ir trukmė leidžia spręsti, kad jį sukėlė supernovos išmesta medžiaga, atsitrenkusi į maždaug vieno astronominio vieneto atstumu nutolusią aplinkžvaigždinę medžiagą, galimai išmestą tos pačios žvaigždės prieš sprogimą. Bendra tokios medžiagos masė siekia apie 1% Saulės masės. Išmatuotas išmestos medžiagos greitis yra netikėtai didelis; kartu su dideliu šviesiu tai rodo, kad sprogimas kilo kiek didesnėje baltojoje nykštukėje, nei dažniausiai pasitaiko. Baltoji nykštukė turėtų sprogti, kai jos masė viršija Chandrasekharo ribą, apie 1,4 Saulės masės. Tačiau dėl įvairių priežasčių kai kurios nykštukės gali išlaikyti ir didesnę masę; tikėtina, kad SN 2020 hvf buvo būtent tokios pernelyg masyvios nykštukės sprogimas. Bet pilnai į šį klausimą atsakyti bus galima tik surinkus daugiau stebėjimų duomenų ir palyginus evoliuciją su skaitmeninių modelių rezultatais. Tolesni šios sistemos tyrimai pagerins supratimą apie Ia tipo supernovas apskritai, o tai svarbu, nes jos naudojamos atstumų iki tolimų galaktikų matavimui. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Masyvi juodoji skylė nykštukinėje galaktikoje. Kone kiekviena galaktika centre turi supermasyvią juodąją skylę. Bet nykštukinėms galaktikoms ši taisyklė galioja ne visada; kol kas nėra aiškaus atsakymo, ar jos visos turi centrines juodąsias skyles, bet dauguma mokslininkų galvoja, jog mažiausios – neturi. Leo I yra palydovinė Paukščių Tako galaktika, nutolusi apie 250 kiloparsekų – tai viena tolimiausių mūsų Galaktikos palydovių. Jos masė, įskaitant ir tamsiąją materiją, ir žvaigždes bei dujas, tėra apie 20 milijonų Saulės masių. Manoma, kad tokios mažos galaktikos neturėtų turėti centrinių juodųjų skylių, tačiau naujame tyrime nustatyta, kad Leo I tokią turi. Ir ne bet kokią, o beveik tokią pat masyvią, kaip ir Paukščių Tako centre esanti Šaulio A*. Tyrėjai pasinaudojo jau turimais duomenimis apie šią galaktiką ir pabandė apskaičiuoti pagrindinių jos masės komponenčių savybes. Jiems nepavyko atskirti tamsiosios materijos halo ir žvaigždžių bei dujų (t.y. šviečiančios materijos) pasiskirstymo savybių, tačiau pavyko išskirti masyvų tamsų objektą centre. Jo įtaka pasireiškia kaip didėjantis tipinis žvaigždžių judėjimo greitis arti galaktikos centro. Centriniuose šimte parsekų šis greitis siekia apie 12 km/s – nedaug, palyginus su Paukščių Taku, tačiau gerokai daugiau, nei galima paaiškinti vien pasklidusios medžiagos gravitacija. Labiausiai tikėtina centrinio objekto masė yra maždaug 3,3 milijono Saulės masių. Paukščių Tako centrinės juodosios skylės masė šiek tiek viršija keturis milijonus Saulės masių. Juodoji skylė Leo I centre sudaro daugiau nei dešimtadalį visos galaktikos masės. Tai yra ekstremali vertė – įprastai centrinės juodosios skylės masė už galaktikos masę mažesnė 1000 – 10000 kartų. Tokia masyvi juodoji skylė neabejotinai turėjo įtakos visai galaktikos evoliucijai. Yra žinoma dar keletas galaktikų su išskirtinai masyviomis juodosiomis skylėmis, bet jos pačios yra daug masyvesnės už Leo I. Taigi šis atradimas padės daug geriau suprasti, iš kur atsiranda tokie ekstremalūs objektai. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Galaktikos be tamsiosios materijos. Galaktikas gaubia tamsiosios materijos halai; jie driekiasi šimtus tūkstančių kiloparsekų aplink tokias galaktikas, kaip Paukščių Takas, ir sudaro didžiąją dalį visos galaktikos masės. Nykštukinėse galaktikose ši dalis gali viršyti ir 99%. O gali kaip tik būti artima nuliui. Praeitą savaitę pranešta apie vieną tokią nedidelę galaktiką, kuri greičiausiai neturi tamsiosios materijos halo. Jau seniau pastebėta, kad maža, plačiai pasklidusi, daug dujų turinti galaktika AGC 114905, yra keista: jos regimoji masė gerokai didesnė, nei kitų galaktikų, besisukančių panašiu greičiu. Dabar detalūs stebėjimai parodė, jog galaktika turi dujų diską, besisukantį 23 km/s greičiu, o dujų masė užtektina, kad išlaikytų šias dujas apskritiminėje orbitoje. Kitaip tariant, ši galaktika neturi tamsiosios materijos halo, arba tas halas yra labai mažas ar labai plačiai pasklidęs. Tyrėjai pabandė priderinti prie duomenų tokį tamsiosios materijos halą, koks būtų būdingas panašioms galaktikoms, ir nustatė, kad tokiu atveju dujos turėtų judėti žymiai greičiau, kad nebūtų įtrauktos į galaktikos centrą. Tai ne pirma galaktika, kurios tamsiosios materijos halo masė yra labai maža arba išvis nulinė. Prieš porą metų buvo aptiktos dar dvi tokios, taip pat mažos ir plačiai pasklidusios, galaktikos. Gali skambėti paradoksaliai, bet jų egzistavimas tik sustiprina teiginį, kad tamsioji materija egzistuoja. Alternatyvūs galaktikų judėjimo paaiškinimai remiasi hipoteze, kad judant mažais greičiais ar pagreičiais, gravitacija veikia kitaip, todėl tolimos galaktikų sritys gali judėti greičiau ir neišsilakstyti, veikiamos vien regimos medžiagos gravitacijos. Jei tai būtų tiesa, toks pat paaiškinimas turėtų galioti ir AGC 114905; faktas, kad taip nėra, rodo, kad alternatyvios gravitacijos paaiškinimas netinkamas. Be to, tyrimo autoriai patikrino ir vienos populiarios alternatyvos, vadinamos modifikuota niutonine dinamika, prognozę, ir parodė, kad AGC 114905 duomenys visiškai neatitinka jos prognozių. Iš kitos pusės, tamsiosios materijos halo nebuvimas irgi yra keistenybė, kurią paaiškinti šiandieniniai kosmologiniai galaktikų formavimosi modeliai kol kas nepajėgia. Taigi šios ir kitų panašių galaktikų savybės bus geras išbandymas, tuos modelius tobulinant. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Spiralinė galaktikos čiurkšlė. Galaktika M87, nutolusi nuo mūsų maždaug 17 megaparsekų atstumu, geriausiai žinoma dėl to, kad jos centrinė supermasyvi juodoji skylė pasirinkta pirmajai įvykių horizonto šešėlio nuotraukai. Nuo juodosios skylės prieigų driekiasi ir maždaug kiloparseko ilgio čiurkšlė. Nauji labai detalūs stebėjimai radijo bangų ruože atskleidė, kad didžioji dalis čiurkšlės medžiagos susisukusi į dvigubą spiralę. Tai pirmas kartas, kai nustatyta detali trimatė galaktinės čiurkšlės struktūra. To pasiekti leido radijo teleskopų grupė, vadinama Labai dideliu masyvu (Very Large Array), įrengta Niu Meksiko valstijoje. 27 teleskopų pasiekiama raiška parodė magnetinio lauko stiprumą bei radijo bangų poliarizaciją įvairiose čiurkšlės vietose, o tai leido apskaičiuoti trimatę geometriją. Prie pat juodosios skylės medžiaga, pabėganti į čiurkšlę, stumiama magnetinio lauko susisuka į spiralę, nes tik taip gali pakilti nuo akrecinio disko ir įveikti stiprų gravitacinį lauką. Tačiau iki šiol nebuvo manoma, kad spiralinė medžiagos, taigi ir magnetinio lauko, konfigūracija gali išlikti tokiais dideliais atstumais, nusidriekiančiais per nemenką galaktikos dalį. Tyrėjų teigimu, magnetinio lauko struktūrą išlaikyti padeda judančios medžiagos nestabilumai, kurie neleidžia jai gerai susimaišyti. Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.
***
Galaktikų spiečių susidūrimo eiga. Galaktikos ir jų spiečiai karts nuo karto susijungia ir suformuoja didesnius darinius. Skaitmeniniai modeliai rodo, kad jungiantis spiečiams, tarpgalaktinės dujos juose pereina kelias aiškiai išreikštas stadijas. Susidūrimo pradžioje dujos įgyja šiek tiek kometišką formą, tik su labai plačia uodega; „kometos“ priekis yra daugmaž apvalus. Vėliau priekinė dalis nusmailėja ir dujų pasiskirstymas primena kūgį. Dar vėliau kūgio galas užsiriečia tarsi liežuvis, o galiausiai dujos susimaišo ir nusistovi daugmaž apvalia forma. Žinoma ne viena besijungiančių spiečių pora, kurios dujos yra „kometos“ ar „liežuvio“ stadijoje, tačiau tik dabar pirmą kartą aptiktas spiečius vidurinėje, kūgio stadijoje. Nustatyti tarpgalaktinės medžiagos spiečiuje pasiskirstymą nėra labai lengva, nes ši medžiaga matoma tik energingų rentgeno spindulių ruože. Jos temperatūra siekia apie milijoną laipsnių ir daugiau, o koncentracija – maždaug viena dalelė litre, taigi ji spinduliuoja gana menkai. Be to, kūgio stadija tęsiasi daug trumpiau, nei kiti susiliejimo etapai, taigi rasti spiečių, esantį joje, taip pat iššūkis. Visgi atlikus gilius, iš viso 55 valandas trukusius, stebėjimus nustatyta, kad spiečius ZwCl 2341+0000 turi kūgišką tarpgalaktinės medžiagos telkinį. Šiaurinėje besijungiančios poros pusėje atrasto kūgio krašinių ilgiai siekia po 400 kiloparsekų – tai yra maždaug pusė atstumo tarp Paukščių Tako ir Andromedos. Tiesūs kūgio kraštai žymi smūgines bangas, kur vieno spiečiaus dujos, atsitrenkusios į kito, staigiai sulėtėja. Šis atradimas padės geriau suprasti galaktikų spiečių dinamiką, o tai, savo ruožtu, pagerins žinias apie tamsiosios materijos pasiskirstymą Visatoje. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Štai tiek naujienų iš praėjusios savaitės. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse