Vieni dalykai kartais atrodo kaip kiti dalykai. Įvairios optinės apgaulės ar tiesiog keisti rakursai gali suklaidinti mus apie tai, ką iš tiesų matome. Tyrinėjant kosminius reiškinius, ši problema ypač opi, nes negalime į objektus pažiūrėti iš skirtingų pusių, o kartais neturime net ir gero atskaitos taško jų dydžiams išmatuoti. Štai palydovinės Paukščių Tako galaktikos, Didysis ir Mažasis Magelano debesys, nusimetinėja dujas ir formuoja Magelano srautą, bet kaip toli pats srautas nuo mūsų – nežinia. Naujas tyrimas rodo, kad jis gali būti visai arti, praktiškai Paukščių Tako pakraštyje. Dar problemų gali sukelti šviesinė tarša – kad ir Saulė, kurios apšviestos tarpplanetinės dulkės trukdo išmatuoti Paukščių Tako šviesį. Laimė, turime instrumentų, nutolusių dešimtis astronominių vienetų, kurie leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą. Taip pat problemų kyla, kai negalime radinių tyrinėti visapusiškai – tai gali pakenkti gyvybės pėdsakų paieškoms Marse ar kituose dangaus kūnuose. Kitose naujienose – asteroido numušimo misija, ličio termobranduolinių reakcijų ribos ir nykštukinių galaktikų orbitos Paukščių Tako apylinkėse. Gero skaitymo!
***
Paleista asteroido numušimo misija. Antradienį į kosmosą sėkmingai pakilo nauja NASA misija – Dvigubo asteroido nukreipimo bandymas (Double Asteroid Redirection Test, arba DART). Tai – pirmasis žmonijos bandymas pastebimai pakreipti dangaus kūno orbitą. Beveik metus DART skries aplink Saulę, po truputį artėdamas prie tikslo – 780 metrų skersmens asteroido Didymos, kurio orbita artima Žemės orbitai. Ateinančių metų rugsėjį DART turėtų įsirėžti į Didymos palydovą – 160 metrų skersmens Dimorphos, kuris aplink didesnįjį kūną apskrieja per 12 valandų. Smūgio metu DART judės daugiau nei 6 km/s greičiu ir Dimorphos suteiks tiek judesio kiekio, kad šio orbitos periodas turėtų sutrumpėti maždaug šimtadaliu. Tai atrodo ganėtinai nedaug, bet tokį pokytį teleskopai iš Žemės turėtų užfiksuoti per kelias savaites stebėjimų. Dėl šios priežasties ir pasirinktas dvigubas asteroidas; jei panašiu bandymu būtų keičiama aplink Saulę skriejančio asteroido orbita, jos pokytį užfiksuoti reikėtų bent keleto metų nenutrūkstamų stebėjimų. 330 milijonų dolerių kainavusi misija – labai svarbus žingsnis vystant žmonijos gebėjimą apsisaugoti nuo asteroidų keliamo pavojaus. Kasmet į Žemę pataiko dešimtys dešimties metrų ar mažesnio skersmens asteroidų; jie pavojaus mums nekelia, tačiau didesni gali būti pražūtingi. Šiuo metu nežinomas nei vienas asteroidas, kurio orbita per artimiausią šimtmetį susikirs su Žeme, bet kai tokį aptiksime, bandyti technologijas gali būti per vėlu – reikės jas taikyti praktikoje. Nedidelis asteroido trajektorijos pakeitimas, likus dešimtmečiams iki smūgio, gali būti visiškai pakankamas, kad apsisaugotume nuo pražūties. Būtent tokio tipo technologija ir bandoma šia misija.
***
Netikros fosilijos Marse. Gali būti, kad Marse kadaise egzistavo gyvybė. Jei taip, jos pėdsakai greičiausiai bus kokios nors fosilijos uolienose. Gali būti, kad marsaeigis Perseverance aptiks fosilijas primenančių uolienų gabaliukų. Ar tai būtų vienareikšmiški praeities gyvybės įrodymai? Visai nebūtinai. Deja, įvairūs negyvybiniai procesai taip pat gali sukurti struktūras, kurių forma primena mikroorganizmų fosilijas. Kartą astrobiologai jau susidūrė su panašia problema: 1984 metais Antarktidoje aptiktas Marso meteoritas Allan Hills 84001. Keturių milijardų metų amžiaus uolienoje rasta bakterijų fosilijas primenančių 20-100 nanometrų ilgio darinių. Vėliau nustatyta, kad tokias struktūras gali sukurti ir negyvybiniai procesai, be to, fosilijos buvo mažesnės už bet kokią žinomą bakteriją, taigi mokslininkai gana vieningai sutaria, jog Alan Hills 84001 dariniai nėra gyvybės požymis. Ateityje panašūs klausimai gali būti tik aštresni ir sunkiau atsakomi. Naujame straipsnyje du mokslininkai apžvelgia šiuo metu žinomus negyvybinius procesus, kurie gali sukurti struktūras, panašias į fosilijas. Pagrindinis apžvalgos teiginys – nesvarbu, kokią mikroorganizmo fosiliją paimsime, galime rasti bent vieną negyvybinį procesą, kuriantį analogiškai atrodančias struktūras. Dažnai tai yra įvairūs kristalų augimo procesai, bet ne tik. Viena tokių junginių grupė vadinama cheminiais sodais – jie dažnai primena fraktališkus augalus. Kiti, vadinami karbonatų-silicio biomorfais, gali atrodyti kaip spiralės, kirmelės ar netgi augalų lapai. Anglies-sieros biomorfai dažnai atrodo daugmaž sferiški, tačiau sudaryti iš tiesių arba spirališkų atkarpų. Beveik visi šie dariniai randami panašiose ir panašaus amžiaus uolienose, kaip ir tikros fosilijos, atskirti juos dažnai galima tik kompleksiniais morfologijos (išvaizdos), cheminės sudėties, molekulių, mineralinės sandaros ir kitais tyrimais, nes pagal bet kurį vieną požymį šie junginiai gali sėkmingai apsimesti fosilijomis. Be to, autorių teigimu, šiandieninis supratimas apie cheminių „apsimetėlių“ įvairovę tikrai nėra pakankamas, kol kas jie nagrinėti nesistemingai. Taigi bet koks galimos fosilijos aptikimas Marse turėtų būti vertinamas labai atsargiai, ypač kol neįmanoma atlikti detalių įvairiapusiškų tyrimų. Apžvalga publikuojama Journal of the Geological Society.
***
Paukščių Tako šviesis. Įsivaizduokite, kad miglotą naktį stovite prie vienišo gatvės žibinto. Jūs žinote, kad kažkur tolumoje yra miestas, tačiau rūko išsklaidyta žibinto šviesa nustelbia miesto pašvaistę, tad nei kur jis iš tiesų yra, nei kaip toli, pasakyti negalite. Panašiai jaučiasi astronomai, bandantys ištirti Paukščių Take pasklidusių karštų vandenilio dujų savybes. Jos daugiausiai spinduliuoja vieno bangos ilgio, maždaug 121 nanometro, spinduliuotę, vadinamą Laimano alfa linija. Tačiau Saulė taip pat skleidžia tokio ilgio ultravioletinius spindulius, kurie sužadina vandenilį tarpplanetinėje erdvėje ir sukuria tarsi šviesų rūką, kuris visiškai nustelbia galaktinę spinduliuotę. Norėdami išmatuoti pastarąją, mokslininkai neseniai pasinaudojo New Horizons zondu, kuris dabar nuo Saulės nutolęs daugiau nei 50 kartų tiek, kiek Žemė. Panašiai kaip jūs, bandydami visgi išsiaiškinti, kur yra toji miesto pašvaistė, pasitrauktumėte nuo žibinto, kol jo šviesa nustos akinti, taip ir astronomai pasinaudojo New Horizons, kad išmatuotų Laimano alfa spinduliuotę, tolstant nuo Saulės. Zonde esantis ultravioletinės spinduliuotės detektorius Alice šiam matavimui įjungtas dešimt kartų: tris kartus artėjant prie Plutono, du – ties šia nykštukine planeta ir dar penkis – už jos. Tolimiausias matavimas atliktas 47 astronominių vienetų atstumu. Pridėjus Laimano alfa spinduliuotės intensyvumo ties Žeme duomenis, pavyko atskirti Saulės ir Galaktikos komponentes. Pasirodo, galaktinė kompinentė sudaro vos 5% spinduliuotės intensyvumo ties Žemės orbita – daug mažiau, nei prognozuota. Tai reiškia, kad Galaktikoje karšto vandenilio taip pat yra mažiau, arba kad tarpžvaigždinės dulkės šią spinduliuotę sugeria efektyviau, nei manyta iki šiol. Įdomu, kad matuojant skirtingomis kryptimis, neaptikta jokių koreliacijų tarp galaktinės komponentės intensyvumo ir aplinkinių dujų debesų tankio. Šios žinios leis papildyti ir patikslinti Saulės kosminės aplinkos modelius. Tyrimo rezultatus aprašanti publikacija dar nepaskelbta, bet pirminiai rezultatai buvo pristatyti Amerikos astronomų sąjungos Planetų mokslo skyriaus konferencijoje.
***
Vandens judėjimas TRAPPIST-1 sistemoje. Žemė susiformavo beveik visai sausa; vandenį čia atnešė vėliau nukritę asteroidai irba kometos. Ar toks pat scenarijus tinka ir kitų žvaigždžių planetoms? Pasirodo, ne visur – štai TRAPPIST-1 sistemos planetos negalėjo gauti daug vandens iš asteroidų ar kometų smūgių. Tokią išvadą mokslininkai gavo sumodeliavę galimą sistemos evoliuciją netrukus po susiformavimo. TRAPPIST-1 sistema turi septynias maždaug Žemės dydžio planetas, kurių orbitos išsidėsčiusios rezonanse – jų periodų santykiai artimi nedidelių sveikųjų skaičių santykiams. Tokia konfigūracija gali gana lengvai sunykti, veikiama pašalinių objektų gravitacijos, o sunykusi atsistatyti beveik neturi šansų. Taigi TRAPPIST-1 planetos turėjo būti rezonanse nuo pat susiformavimo. Tai reiškia, kad net ir sistemos jaunystėje ten negalėjo būti daug pašalinių kūnų. Skaitmeniniai modeliai parodė, kad į kiekvieną iš septynių planetų negalėjo nukristi daugiau nei 0,01-1% Žemės masės papildomos medžiagos. Maždaug tiek medžiagos nukrito į Žemę vėlyvajame augimo periode, po smūgio, suformavusio Mėnulį. Vanduo sudaro apie 0,05% Žemės masės, taigi vėlyvi smūgiai galėjo TRAPPIST-1 planetoms atnešti vandens, bet tik tuo atveju, jei į jas krito beveik išimtinai vandens ledo gabalai. Daug labiau tikėtina, kad šios planetos, jei ir turi vandens, tai gavo jį formavimosi metu tiesiai iš protoplanetinio disko. Taip pat tai reiškia, kad planetos augti baigė greitai – vos per kelis milijonus metų, apie dešimt kartų greičiau, nei Žemė. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Ličio degimas rudosiose nykštukėse. Litis yra vienas rečiausių elementų Visatoje. Vienam ličio atomui tenka apie dešimt milijonų deguonies ar anglies atomų, ir net dešimt milijardų – vandenilio. Viena iš priežasčių, kodėl ličio tiek nedaug, yra ta, kad šis elementas labai lengvai sunyksta žvaigždėse: protonai žvaigždžių branduoliuose lengvai prisijungia prie ličio, suformuodami nestabilų berilį, kuris greitai suskyla į du helio branduolius. Mažesniuose objektuose, pavyzdžiui planetose, nepasiekiamos pakankamos temperatūros šiam procesui, tad juose litis išlieka. Kur yra masės riba, virš kurios prasideda ličio degimo reakcijos, kol kas nežinoma, bet dabar ištirtos keturios rudosios nykštukės gerokai priartina prie atsakymo. Rudosios nykštukės yra objektai, tarpiniai tarp planetų ir žvaigždžių. Jų masės siekia nuo 13 iki 80 Jupiterio masių; tai atitinka nuo 1,3% iki 8% Saulės masės. Jose vyksta termobranduolinės reakcijose, kuriose jungiasi sunkieji vandenilio izotopai deuteris ir tritis, bet tų reakcijų išskiriamos energijos nepakanka įveikti objekto gravitacijai ir kompensuoti energijos nuostoliams dėl vėsimo. Naujojo tyrimo autoriai nagrinėjo dvi dvinares rudųjų nykštukių sistemas – tai leido labai tiksliai nustatyti jų mases. Vienoje iš keturių nykštukių aptikta ir ličio – tai reiškia, kad jos masė pernelyg maža, kad ten vyktų ličio degimo reakcijos. Šios nykštukės, Reid 1B, masė yra 41 kartą didesnė nei Jupiterio. Bet įdomesnis yra kitų trijų objektų rezultatas – jose ličio nerasta, nors jų masės siekia 54, 54 ir 59 Jupiterio mases. Pridėję dar septynių dvinarių rudųjų nykštukių informaciją, tyrėjai nustatė, kad litis rudosiose nykštukėse dingsta ties 51-54 Jupiterio masių riba. Taip pat svarbu, kad šis perėjimas yra labai staigus, o ne tolygus. Kartais ličio egzistavimas naudojamas kaip testas identifikuoti rudąsias nykštukes, nes teoriniai modeliai prognozuoja, kad ličio degimo sąlygos pasiekiamos tik labai arti 80 Jupiterio masių. Naujasis atradimas parodo, kad taip nėra, ir ličio testas tinka tik mažos masės rudosioms nykštukėms identifikuoti. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Kai žvaigždė baigia savo gyvenimą, ji nusimeta išorinius sluoksnius. Jei žvaigždė yra dvinarė, nusimetimas vyksta spirališkai. Vienos spiralės būna sunkiai įžiūrimos, o kitos – labai aiškios, kaip ši, vadinama Pegaso LL. Jos skersmuo – apie 20 tūkstančių astronominių vienetų, arba 100 kartų daugiau, nei Saulės sistemos skersmuo.
***
Baltųjų nykštukių rentgeno spinduliuotė. Baltosios nykštukės yra žvaigždžių liekanos, atsirandančios baigus gyvenimą į Saulę panašioms žvaigždėms. Tai yra maždaug Saulės masės, tačiau vos Žemės dydžio kompaktiški kūnai. Jų paviršiaus temperatūra dažniausiai gerokai viršija Saulės, tad ir spinduliuotė yra energingesnė (nors bendras šviesis – daug mažesnis): daug ultravioletinių ir netgi rentgeno spindulių. Visgi įprastai baltosios nykštukės neskleidžia labai energingų, arba „kietų“, rentgeno spindulių. Tad kai astronomai aptiko net tris baltąsias nykštukes, kurių kietoji rentgeno spinduliuotė panašiai intensyvi į minkštąją – mažos energijos, – jie tikrai susidomėjo ir nusprendė ištirti jas detaliau. Dabar paskelbti analizės rezultatai. Daugiausiai dėmesio skirta vienai iš trijų nykštukių, KPD 0005+5106. Iš visų trijų ji yra karščiausia – paviršiaus temperatūra siekia net 200 tūkstančių laipsnių, 35 kartus daugiau, nei Saulės. Ilgesnės trukmės stebėjimai parodė, kad kietoji rentgeno spektro dalis nėra visą laiką vienoda, o kinta maždaug 4,7 valandos periodu. Mokslininkų nuomone, tai yra požymis, kad nykštukė sukasi poroje su kitu objektu – žvaigžde, rudąja nykštuke arba dujine planeta. Medžiaga pabėga iš kompanionės ir po truputį krenta į nykštukę, pataiko daugmaž į jos ašigalius. Atsimušusi į nykštukės paviršių medžiaga labai stipriai įkaista ir ima spinduliuoti kietuosius rentgeno spindulius. Orbita yra elipsinė, todėl medžiaga krinta kintančia sparta. Iš trijų galimų kompanionės tipų tikėtiniausias yra trečiasis – dujinė planeta. Ji vienintelė iš trijų nagrinėtų objektų, skriedama taip arti nykštukės, imtų netekti daug medžiagos; rudosios nykštukės ar žvaigždės gravitacija pakankamai stipri, kad išlaikytų medžiagą prie savęs. Taip pat tai padeda paaiškinti, kodėl jokiais stebėjimais nepavyko įžiūrėti kompanionės prie KPD 0005+5106. Kitų dviejų nykštukių stebėjimai leidžia daryti analogiškas išvadas. Tai pirmasis atvejis, kai nedidelė baltosios nykštukės kompanionė aptikta – ar bent parodytas numanomas jos egzistavimas – remiantis pačios nykštukės spinduliuotės pokyčiais. Ateityje metodas gali pasitarnauti planetų prie baltųjų nykštukių paieškoms. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Paukščių Tako plunksnos. Daugelio spiralinių galaktikų vijas jungia siauresnės dujų juostos, kartais vadinamos plunksnomis. Kai kuriose galaktikose jos visai neryškios, kitose šviečia beveik tiek pat, kiek ir pagrindinės vijos. O kaip yra Paukščių Take? Kol kas nežinome, nes tyrinėti Galaktikos struktūrą, būnant jos viduje, labai sudėtinga. Bet dabar atrasta dujų juosta greičiausiai sudaro vieną tokią plunksną. Juosta aptikta nagrinėjant anglies monoksido dujų pasiskirstymą Galaktikos disko regione arčiau centro, nei Saulė. Juostos ilgis – bent du kiloparsekai, nuo mūsų ją skiria 4,4-6,5 kiloparseko atstumas, nuo Galaktikos centro – maždaug penki kiloparsekai. Juostos ilgis už plotį ir storį didesnis bent 60 kartų. Nepaisant matavimų paklaidų, mokslininkai teigia, jog juosta neabejotinai jungiasi su viena iš pagrindinių Galaktikos disko komponenčių – Matuoklės vija (Norma Arm). Gali būti, kad ji jungia Matuoklės viją su gretima Skydo-Kentauro vija, tačiau tai tik viena galima interpretacija. Vertikalia kryptimi – statmenai disko plokštumai – juosta vingiuoja aukštyn-žemyn, tarsi banga. Mokslininkai negalėjo paaiškinti, kas sukelia tokį bangavimą, bet ši išskirtinė savybė daro juostą labai įdomią ir vertą tolesnių tyrimų. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Halo tyrimai hipergreitosiomis žvaigždėmis. Dauguma Paukščių Tako žvaigždžių yra gravitaciškai surištos su Galaktika – skrajoja jos viduje ir nepabėga lauk. Bet yra ir kitokių – pabėgančių, arba hipergreitųjų, žvaigždžių. Išmestos po sąveikų su juodąja skyle arba supernovų sprogimų, jos juda didesniais nei 500 km/s greičiais, kurių reikia pabėgimui iš Galaktikos gravitacijos gniaužtų. Tolstant nuo centro jų greitis kinta priklausomai nuo veikiančios gravitacijos. Taigi hipergreitąsias žvaigždes būtų galima panaudoti Galaktikos gravitacijos lauko, taigi ir medžiagos – tiek regimosios, tiek tamsiosios – pasiskirstymui tirti. Naujame tyrime nagrinėjama, kiek tokia analizė būtų perspektyvi. Mokslininkai išnagrinėjo, kaip judėtų hipergreitosios žvaigždės Paukščių Take, esant skirtingoms tamsiosios materijos halo formoms. Sferinis, suplotas, ištemptas ar apskritai triašis halas žvaigždes sulėtina skirtingai; ypač tai gali pasimatyti nagrinėjant skirtingomis kryptimis judančias žvaigždes. Deja, norint patikimai nustatyti tamsiosios materijos halo formą, reikia aptikti daug daugiau hipergreitųjų žvaigždžių, nei žinoma dabar. Su 800 žvaigždžių rinkiniu, žinant jų greičius visiškai tiksliai, mokslininkams halo formos parametrus atkurti pavyko 89-96% atvejų, priklausomai nuo pasirinktos formos. Tuo tarpu sumažinus rinkinį iki šiuo metu turimo maždaug 80 žvaigždžių, sėkmingai atkurti parametrus pavyko tik 40-60% atvejų. Pagrindinis kliuvinys yra tas, kad žvaigždės pradeda skristi nevienodu greičiu, taigi žinodami tik dabartinį žvaigždės greitį, negalime būti tikri, kiek ji sulėtėjo. 800 žvaigždžių imtis gerokai sumažina pradinių greičių įtaką galutiniam rezultatui. Per artimiausią dešimtmetį pradėsiantys darbą nauji teleskopai turėtų gerokai papildyti turimas žinias apie hipergreitąsias žvaigždes. Tada jos gali tapti svarbiu įrankiu aiškinantis tikrąją Paukščių Tako halo formą. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Magelano srauto nuotolis. Nuo dviejų Paukščių Tako palydovių – Didžiojo ir Mažojo Magelano debesų – driekiasi dujų ir žvaigždžių juosta, vadinama Magelano srautu. Ji apima daugiau nei pusę dangaus skliauto. Srautą sudaro nuo debesų atplėšta medžiaga, bet nežinia, kaip seniai tai nutiko. Taip pat neaiškus ir atstumas iki šio darinio. Naujame tyrime teigiama, kad jis yra palyginus arti Paukščių Tako – artimiausiame taške nutolęs vos 20 kiloparsekų nuo Saulės. Palyginimui, Galaktikos centrą nuo mūsų skiria aštuoni kiloparsekai. Ankstesni vertinimai buvo gerokai didesni – kalbama apie 55, 100 ar net 200 kiloparsekų atstumą. Kodėl toks skirtumas? Priešingai nei ankstesniuose modeliuose, naujojo autoriai atsižvelgė ne tik į Magelano debesų orbitą aplink Paukščių Taką, bet ir į galaktikas bei srautą gaubiančius karštų dujų telkinius. Be to, naujausi duomenys apie galaktikų orbitas irgi truputį pasikeitė nuo ankstesnių – dabar manoma, kad Magelano debesys Paukščių Tako apylinkėse atsirado ne anksčiau nei prieš puspenkto milijardo metų, o vienas aplink kitą sukasi tris milijardus. Skaitmeninis modelis, geriausiai atkuriantis dabar žinomas stebimas sistemos savybes, Magelano srautą sukūrė daug arčiau Paukščių Tako, nei ankstesni. Toks nedidelis atstumas paaiškina ir keistą srauto savybę – jo dujos gana reikšmingai jonizuotos, nors žvaigždžių pačiame sraute nėra daug, ypač jaunų, kurios gali tą padaryti. Jei srautas yra netoli Paukščių Tako, jį jonizuoti gali mūsų Galaktikos žvaigždžių spinduliuotė. Be to, srautas turėtų sąveikauti su Paukščių Tako halu, taigi tolesni jo tyrimai padės geriau suprasti ir Galaktikos išorines dalis. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Aplinkinių nykštukinių galaktikų orbitos. Paukščių Taką supa kelios dešimtys nykštukinių galaktikų, nuo palyginus didelių Magelano debesų iki vos kelis tūkstančius žvaigždžių turinčios Didžiosios Lokės I. Įprastai jos vadinamos, ir laikomos, mūsų Galaktikos palydovėmis, bet naujame tyrime teigiama, kad taip greičiausiai nėra. Pasitelkę Gaia teleskopo duomenis, astronomai apskaičiavo 40 artimų nykštukinių galaktikų judėjimo greitį. Žinant jį buvo galima lengvai apskaičiuoti ir du kitus svarbius parametrus – kiekvienos galaktikos judesio kiekio momentą ir suminę energiją. Paaiškėjo, kad visos galaktikos juda greičiau, nei Paukščių Tako pakraščių žvaigždės ar spiečiai. Kitaip tariant, nykštukinės galaktikos nesisuka orbitose aplink Paukščių Taką, o tik krenta mūsų Galaktikos link ar lekia pro šalį. Tyrėjų teigimu, dauguma šių galaktikų į mūsų kosmines apylinkes atskrido ne seniau, nei prieš du milijardus metų. Tokia išvada padaryta lyginant šių galaktikų energiją su Šaulio nykštukinės galaktikos, kurią tikrai ardo Paukščių Tako gravitacija, energija. Šaulio galaktika į mūsiškės gniaužtus pateko prieš 4-5 milijardus metų; jos energija mažesnė, nei tirtųjų galaktikų. Prieš 10 milijardų metų Paukščių Takas prarijo palydovinę Gajos-Encelado galaktiką; jos liekanų energija dar mažesnė. Nauja galaktikų orbitų interpretacija padeda paaiškinti ir jų žvaigždžių populiacijų savybes. Daugelis galaktikų turi šiek tiek jaunų žvaigždžių, tačiau skriejant orbita aplink Paukščių Taką, iš jų būtų pašalintos dujos, todėl nebūtų iš ko šioms žvaigždėms susiformuoti. Įdomu, kad nors suminė galaktikų energija gana didelė, jų radialiniai greičiai – t.y. greičiai, nukreipti Paukščių Tako link – gana maži. Tai rodo, kad įkrentančias galaktikas stabdo trintis į dujas Paukščių Tako pakraščiuose. Šis atradimas, jei pasirodys esąs teisingas, privers gerokai permąstyti Paukščių Tako apylinkių istoriją ir netgi visą galaktikų evoliucijos ir didelio masto struktūrų formavimosi teoriją. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Kas yra juodosios skylės? Reliatyvumo teorijos duodamos prognozės veikia labai gerai, iki kol ima neveikti. Įvairios alternatyvos bando išspręsti problemas, bet kol kas jų prognozių patikrinti negalima. Apie vieną alternatyvą – „pūkuotus kamuoliukus“ – pasakoja PBS Space Time:
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse