Į veidrodį turbūt pasižiūrime bent sykį per dieną. Atspindys, kurį jame matome, padeda susišukuoti ar apsižiūrėti veidą. Astronomams atspindžiai irgi padeda – pavyzdžiui, nustatyti asteroidų ir kitų kietų kūnų savybes. Praėjusios savaitės naujienose rasite pranešimų apie asteroido Ryugu atspindžius, taip pat Jupiterio atmosferos sudėties tyrimą remiantis jo atspindima Saulės šviesa. Kitose naujienose – supernova, kilusi į žvaigždę įkritus juodajai skylei; planetų pasiskirstymas Galaktikoje; ir netikėtų savybių turinti, greičiausiai labai sena, rudoji nykštukė. Gero skaitymo!

***

Palydovų spiečiaus sąmonė. Viena iš svarbių veiklų, kuria užsiima kosmoso agentūros, yra Žemės stebėjimai. Jie padeda sekti atmosferos, paviršiaus bei vandenynų pokyčius, o tai leidžia geriau suprasti klimatą bei jo kaitą, prognozuoti orus bei aptikti pavojingus reiškinius. Stebėjimai dažniausiai vykdomi naudojant didelius teleskopus, kurie gali apžvelgti platų paviršiaus ruožą gana aukšta erdvine skyra. Deja, jie negali vienu metu į reiškinį pažiūrėti iš kelių pusių ar sekti jo evoliucijos laike. Šiai problemai išspręsti NASA vysto mažų palydovų spiečiaus technologiją. Maži palydovai yra daug pigesni, tad viena misija galėtų susidėti iš dešimčių palydovų. Jie galėtų judėti kiek skirtingomis orbitomis, arba ta pačia orbita, bet su tarpais. Tai leistų stebėti vieną įdomų reiškinį – pavyzdžiui, debesų formavimąsi – iš skirtingų vietų arba skirtingu metu. Tačiau suvaldyti visą būrį pavienių zondų – labai sudėtinga. Čia į pagalbą ateina mašininio mokymo programinė įranga, kuri padės zondus sujungti į spiečių. Zondai galės dalintis informacija tarpusavyje ir patys parinkti tinkamas judėjimo trajektorijas bei stebėjimo kryptis, kad kuo geriau ir išsamiau apžvelgtų norimą reiškinį. Mokslininkams tereikės nurodyti, kokius reiškinius laikyti idomiais. Toks metodas padės pagerinti ir trumpalaikes orų prognozes, ir supratimą apie tikėtinus ilgalaikius klimato pokyčius. Pirmieji realūs zondų spiečiaus bandymai numatomi 2023 metais.

***

Asteroido atspindžiai. Japonijos zondas Hayabusa2 2018-2019 metais suko ratus aplink asteroidą Ryugu. Iš pažiūros šis asteroidas atrodo kaip ir daugelis kitų – netvarkingos formos įvairių uolienų rinkinys, palaikomas silpnos savigravitacijos. Visgi kiekvienas asteroidas yra skirtingas – savo chemine sandara, susidūrimų istorija, Saulės šviesos poveikio požymiais ir taip toliau. Vienas iš Hayabusa2 misijos tikslų buvo kuo detaliau ištirti Ryugu sandarą. Dabar astronomai išanalizavo duomenis apie tai, kaip Ryugu atspindi Saulės šviesą, ir patvirtino, kas asteroido paviršius tikrai padengtas mikroskopinėmis dulkėmis. Duomenys surinkti toje zondo orbitos dalyje, kai jis skriejo tiksliai tarp asteroido ir Saulės. Tokia konfigūracija, vadinama asteroido opozicija, leido geriausiai įžvelgti įvairius šešėlius bei atspindžius, kuriuos paviršiuje sukūrė Saulės spinduliai. Analizė parodė, kad atspindžių intensyvumas, spektras, šešėlių forma ir kitos savybės atitinka susmulkintų anglinių chondritų atspindžius, gaunamus laboratorijose. Angliniai chondritai yra vienas dažniausių meteoritų tipų, tokios uolienos sudaro ir didelę dalį asteroidų. Taigi faktas, kad Ryugu atitinka anglinio chondrito sudėtį, tikrai nestebina. Bet svarbu tai, jog geriausiai atspindžius atitiko būtent susmulkinti iki dulkių chondritų mėginiai. Tai reiškia, kad asteroido paviršių dengia dulkių sluoksnis. Jis greičiausiai nėra storas – kitaip dulkių egzistavimas būtų neginčijamai įrodytas ir kitais stebėjimais, – bet pakankamas, kad atspindėtų ir sugertų reikšmingą dalį krentančios spinduliuotės. Atradimas parodo, kad net ir panašiu atstumu nuo Saulės, kaip Žemė, skriejantys asteroidai išlaiko dulkes paviršiuje. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Vestos griovių kilmė. Asteroidas Vesta, vienas didžiausių objektų Asteroidų žiede, turi du didžiulius griovius, vadinamus Divalijos ir Saturnalijos tranšėjomis (angl. fossae). Jų kilmė kol kas nėra paaiškinta. Prieš keletą metų mokslininkai pastebėjo, kad Divalijos tranšėja, apimanti maždaug du trečdalius pusiaujo, išsidėsčiusi koncentriškai su milžinišku Rėjasilvijos krateriu pietiniame Vestos pusrutulyje, o Saturnalijos tranšėja šiaurės pusrutulyje – su kiek mažesniu Venenėjos krateriu. Tai gali reikšti, kad tranšėjos atsirado tuo pat metu, kaip ir krateriai – asteroido smūgio banga suplėšė Vestos plutą net ir priešingoje pusėje. Dabar grupė mokslininkų patikrino šią hipotezę dviem būdais. Pirmasis būdas – tranšėjų amžiaus tikrinimas, skaičiuojant mažesnių kraterių tankį jose. Krateriai ant beorių Saulės sistemos kūnų atsiranda reguliariai, tad kuo paviršiaus regionas senesnis, tuo krateriai jame išsidėstę tankiau. Pasitelkę Dawn zondo darytas nuotraukas, tyrėjai apskaičiavo, kad abi tranšėjos gali būti panašaus amžiaus, kaip ir susiję didieji krateriai. Deja, nei vienas iš šių amžių nežinomas labai tiksliai – paklaidos matuojamos milijardais metų – taigi tvirtai pasakyti, kad tranšėjų ir kraterių kilmė susijusi, negalima. Kitas analizės būdas – įvertinti, ar tranšėjos formavosi dėl plutos vertikalios slinkties, ar dėl sutrūkimo. Daugelis mokslininkų laikosi pirmosios hipotezės, bet naujieji skaičiavimai rodo, jog Vestos gravitacija pernelyg silpna, kad joje galėtų įvykti tokio lygio plutos judėjimas. Tuo tarpu plutos skilimas ir prasiplėtimas – įmanomas įvykis, jei visą Vestą supurtė smūginė banga. Taigi nors šios dvi analizės neįrodo, kad tranšėjos susijusios su didžiausių Vestos kraterių kilme, jos šią hipotezę tikrai sustiprina. Tranšėjų amžiaus skaičiavimus aprašantis straipsnis publikuojamas Icarus; tranšėjų formavimosi pobūdžio skaičiavimai dar nepublikuoti.

***

Kur dingo susidūrimų pėdsakai? Saulės sistema, kaip ir kitos planetinės sistemos, formavosi audringai. Protoplanetiniame diske augančios uolienos nuolat daužėsi tarpusavyje, kartais sulipdamos, kartais išsitaškydamos į gabalus. Išaugusios iki pakankamai didelių mastų, jos tapdavo planetesimalėmis – daugmaž apvaliais dariniais su sluoksniuota struktūra iš plutos, mantijos bei branduolio. Tolesni planetesimalių susidūrimai suformavo planetas. Bet net ir tie susidūrimai, kurių metu planetesimalės augo, nebuvo visiškai „švarūs“ – dalis medžiagos pasklisdavo po diską. Daugiausia tai turėjo būti mantijos medžiaga – lengvesnės uolienos. Bet šiandien Saulės sistemoje niekur nematyti tokių nuolaužų. Asteroidų žiedas pilnas pirmykščių darinių, bet ne mantijos uolienų iš planetesimalių. Tad kur jos? Naujame tyrime keliama hipotezė, kad tos uolienos paprasčiausiai išgaravo. Įprastai, skaičiuojant tikėtinas planetesimalių susidūrimų pasekmes, remiamasi lygtimis, išvestomis asteroidų smūgių į planetas padariniams skaičiuoti. Šios lygtys rodo, kad smūgio jėga ir kitos savybės labiausiai priklauso nuo susidūrimo greičio. Prie jų pridedamos lygtys, nurodančios tipinius greičius „gerai išmaišytame“ protoplanetiniame diske, ir gaunami rezultatai, kad mantijos medžiaga turėtų išsisklaidyti diske. Bet naujojo tyrimo autoriai, pasitelkę skaitmeninį hidrodinaminį modelį, nustatė, kad planetesimalių tarpusavio susidūrimo pasekmės priklauso ne tik nuo paties susidūrimo eigos, bet ir nuo vėlesnio pakilusios medžiagos kritimo atgal ant susidūrimo produkto. Šis procesas įkaitina ir aplinkinę medžiagą ir efektyviai ją išgarina. Dujos protoplanetiniame diske ilgai neišsilaiko – veikiamos Saulės spinduliuotės pabėga į tarpžvaigždinę erdvę. Taigi planetesimalių mantijų liekanų Asteroidų žiede ir neturėtų būti. Šis atradimas padės geriau suprasti ir Mėnulio formavimosi procesą, nes jis taip pat prasidėjo nuo didžiulio susidūrimo tarp Žemės ir Marso dydžio kūno. Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

***

Planetų atspindžių apskaičiavimas. Planetos ir palydovai patys (beveik) nešviečia, jie tik atspindi Saulės šviesą. Šį faktą visi išgirstame turbūt dar pradinėje mokykloje, jei ne darželyje. Bet atspindys, iš tiesų, nėra toks paprastas – jame slypi labai daug informacijos apie atspindintį kūną. Tiek atspindžio spektras (kokio bangos ilgio šviesa atspindima stipriau, kokio – mažiau), tiek fazės kreivė (kaip atspindys keičiasi, planetai sukantis ir judant žvaigždės atžvilgiu) labai priklauso nuo kūno paviršiaus savybių. Vienas svarbių atspindžio parametrų yra santykis tarp dviejų dydžio – geometrinio ir sferinio albedo. Geometrinis albedas – tai Saulės šviesos atspindėjimas, kūnui esant opozicijoje (priešingoje pusėje, nei Saulė) nuo stebėtojo, pavyzdžiui, per Mėnulio pilnatį. Sferinis albedas – atspindžio vidurkis per visas fazes. Seniau šio santykio apskaičiavimas rėmėsi sudėtingais skaitmeniniais metodais, bet dabar grupė mokslininkų išvedė analitinę formulę. Ši formulė tinka bet kokio pobūdžio atspindžiui – tiek veidrodiniam, tiek visiškai išsklaidytam, tiek tarpiniams variantams. Tai leis daug greičiau apskaičiuoti, kiek iš tiesų planeta atspindi žvaigždės šviesos, turint vos vieną – geometrinį – albedo matavimą. Tyrėjai metodą pritaikė Jupiterio stebėjimų duomenims, surinktiems Cassini misijos metu, zondui skrendant pro šią planetą pakeliui į Saturną. Atspindžio savybės apskaičiuotos 61 bangos ilgiui tarp 400 nanometrų (mėlynos šviesos) ir vieno mikrometro (infraraudonųjų bangų). Taip pavyko nustatyti, kad aerozoliai Jupiterio debesyse yra santykinai didelės dalelės, gerai sklaidančios įvairių ilgių bangas. Taip pat Jupiterio debesys dalį šviesos atspindi beveik veidrodiškai, panašiai, kaip kieti planetų ar palydovų paviršiai. Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose: analitinės formulės išvedimas, Jupiterio atspindžio analizė.

***

Šaltų planetų pilna Galaktikoje. Šiuo metu atrasta jau daugiau nei 5000 egzoplanetų – planetų už Saulės sistemos ribų. Dauguma jų aptiktos palyginus netoli Saulės, bent jau skaičiuojant galaktiniais mastais. To priežastis labai paprasta – kuo toliau yra planeta ir jos žvaigždė, tuo jas aptikti darosi sunkiau. Bet vienas aptikimo metodas, vadinamas mikrolęšiavimu, praktiškai nepriklauso nuo atstumo iki žvaigždės. Mikrolęšiavimas – tai tolimo objekto (žvaigždės ar galaktikos) šviesio paryškėjimas, kai tarp jo ir mūsų praskrenda planeta. Planetos gravitacija iškreipia šviesos trajektoriją, tad mus pasiekia šiek tiek daugiau spindulių. Stebėdami mikrolęšiavimo įvykį, astronomai gali apskaičiuoti ir atstumą iki planetos. Mikrolęšiavimas geriausiai veikia tada, kai planeta yra toli nuo savo žvaigždės, taigi jis tinka aptikti šaltas planetas, priešingai nei daugelis kitų metodų. Dabar, pasitelkę 28 tokių įvykių informaciją, tyrėjai nustatė, kad visur Galaktikoje planetų turi panaši dalis žvaigždžių. Kiekvienam įvykiui apskaičiuotas atstumas iki planetos išreiškiamas kaip tikimybių skirstinys. Jį mokslininkai palygino su žvaigždžių pasiskirstymu Galaktikoje ir apskaičiavo tikimybę, kad konkrečiu atstumu nuo Galaktikos centro esanti žvaigždė turės mikrolęšiuojančią planetą. Pasirodė, kad ši tikimybė greičiausiai nepriklauso nuo atstumo iki centro, o jei ir priklauso, tai gana nežymiai. Kartais teigiama, kad Saulės aplinkoje planetų gali būti daug daugiau, nei, pavyzdžiui, arti Galaktikos centro, kur žvaigždės, kaip taisyklė, turi mažiau cheminių elementų, tinkamų formuoti uolienas. Bet šis atradimas parodo, kad tokie teiginiai greičiausiai nepagrįsti. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Netikėtų savybių rudoji nykštukė. Rudosiomis nykštukėmis vadinami objektai, tarpiniai tarp žvaigždžių ir planetų. Jų centruose vyksta termobranduolinės reakcijos, bet tik tokios, kuriose jungiasi sunkieji vandenilio izotopai deuteris ir tritis. Šių reakcijų išskiriamos energijos nepakanka įveikti gravitacijai, todėl nykštukės būna blausios ir mažos. Apskritai Galaktikoje jų turbūt yra panašiai, kiek ir žvaigždžių, bet aptikta kol kas tik pora tūkstančių – visos palyginus netoli Saulės. Tipinis jų amžius, įvertintas pagal šviesumą bei cheminę sudėtį, panašus į mūsų žvaigždės. Bet dabar aptikta labai keista, neįprastų savybių rudoji nykštukė. Ji pavadinta „Netikėtumu“ (angl. The Accident), nes buvo aptikta visiškai netikėtai, nuotraukose ieškant kitos, žinomos nykštukės. Nuotraukos darytos teleskopu WISE, skirtu artimų Žemei objektų paieškai, todėl nykštukė turi ir katalogo numerį WISEA J153429.75-104303.3. Kaip ją bepavadinsi, nykštukė yra gana keista. Kai kuriuose elektromagnetinių bangų spektro ruožuose ji yra labai blausi – tai byloja apie didelį amžių ir žemą temperatūrą. Bet kituose ruožuose ji yra daug šviesesnė, nei būtų galima tikėtis iš pirmųjų temperatūros prognozių. Šį neatitikimą paaiškina cheminė sudėtis. Įprastai rudųjų nykštukių atmosferoje yra daug metano, kuris sugeria dalį infraraudonosios spinduliuotės. Tuo tarpu Netikėtumas metano beveik neturi, tad ties šiais bangos ilgiais yra šviesesnis. Metano nebuvimas patvirtina didelį amžių – jei Netikėtumas formavosi prieš 10-13 milijardų metų, jo sudėtyje turėtų būti labai mažai anglies, taigi metanui tiesiog nėra iš ko formuotis. Nykštukė juda gerokai greičiau, nei kitos aplinkinės. Teoriniai modeliai prognozuoja, kad tokių senų rudųjų nykštukių turėtų būti nedaug, tad Netikėtumo atradimas yra arba laimingas atsitiktinumas, arba užuomina, kad prognozės klaidingos. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Augančios žvaigždės akrecijos žymė. Standartinis žvaigždžių formavimosi modelis prognozuoja, kad auganti žvaigždė iš protoplanetinio disko medžiagą ryja siaurais srautais, kuriuos valdo magnetinis laukas. Dujos, judėdamos išilgai lauko linijų, krenta nuo disko vidinio krašto į žvaigždę, o tose vietose, kur paliečia jos paviršių, susidaro karštos dėmės. Jos spinduliuoja ryškiau ir energingiau, nei likęs žvaigždės paviršius. Realių žvaigždžių paviršiaus išskirti bent kol kas neįmanoma, taigi identifikuoti dėmes galima nebent pagal tai, kaip keičiasi žvaigždės šviesis, jai sukantis. Anksčiau buvo bandymų tą padaryti, bet jie davė nevienareikšmius rezultatus – žvaigždės šviesis gali svyruoti ir dėl kitų priežasčių, nei karštas taškas. Dabar gauti daug tvirtesni įrodymai, jog tokia dėmė tikrai egzistuoja. Apie mėnesį trukę žvaigždės Vežėjo GM stebėjimai, atlikti įvairių ruožų spindulius gaudančiais teleskopais, parodė reguliarų maždaug kas savaitę atsikartojantį kintamumą. Tačiau ultravioletinės spinduliuotės maksimumas buvo pasiekiamas maždaug viena diena anksčiau, nei regimosios. Tai reiškia, kad į mus pirma atsisukdavo karštesnis regionas, skleidžiantis ultravioletinę spinduliuotę, o po paros – truputį šaltesnis, bet vis tiek karštesnis už vidutinį žvaigždės paviršių, skleidžiantis regimąją. Būtent tokios struktūros ir reikėtų tikėtis iš karšto taško, atsirandančio dėl akrecijos į žvaigždę. Medžiaga ne visą laiką krenta į tą patį žvaigždės paviršiaus tašką; ten, kur medžiaga krenta dabar, temperatūra pakyla daugiausiai, o toje vietoje, kur kritimas neseniai nustojo, ima mažėti. Šis atradimas patvirtina žvaigždžių formavimosi modelių prognozes ir padeda geriau suprasti, kaip magnetiniai laukai valdo medžiagos judėjimą labai jaunų žvaigždžių aplinkoje. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Maksimali supernovų masė. Supernovos – tai žvaigždžių sprogimai. Vienas jų tipas, vadinamas branduolio kolapso supernova, nutinka, kai masyvesnė nei aštuonios Saulės žvaigždė baigia gyvenimą ir išnaudoja centre esantį branduolinį kurą. Kol kas nėra gerai žinoma, ar taip gyvenimus baigia visos masyvios žvaigždės, ar tik dalis. Manoma, kad kai kurios žvaigždės tiesiog kolapsuoja į juodąsias skyles, be supernovos sprogimo. Taip turėtų nutikti labai masyvioms žvaigždėms, bent maždaug 18 kartų masyvesnėms už Saulę. Dabar aptikti netiesioginiai įrodymai, kad labai masyvios žvaigždės tikrai nesprogsta supernovomis. Jis padarytas nagrinėjant masyvios galaktikos Arp 299 aplinką. Supernovų sprogimai turėtų šią aplinką pripildyti praturtintų dujų, t.y. dujų, kuriose yra palyginus nemažai cheminių elementų, susidarančių prieš pat žvaigždės sprogimą. Daugumos ištirtų cheminių elementų – silicio, magnio, neono, geležies, nikelio, azoto, sieros – gausa, lyginant su deguonies gausa, viršija Saulės vertę, taigi galaktikos aplinka tikrai praturtinta. Iš kitos pusės, išmatuoti gausos santykiai neatitinka teorinių modelių: geležies gausa pernelyg maža, o magnio ir neono – pernelyg didelė. Paaiškinti stebėjimus galima pakoregavus modelį ir atmetus žvaigždžių, masyvesnių nei 23-27 Saulės masės, sprogimų įtaką. Taigi gali būti, jog tokios žvaigždės supernovomis nesprogsta ir galaktikos aplinkos nepraturtina. Šis rezultatas gerai dera su ankstesniais supernovomis sprogstančių žvaigždžių paieškų duomenimis. Nėra aiškiai aptikta nei vienos žvaigždės, masyvesnės nei 18 Saulės masių, kuri tikrai būtų sprogusi supernova, nors pagal mažesnių analogiškų žvaigždžių kiekius turėtų būti užfiksuota ir masyviųjų. Tiesa, galima ir kita naujųjų interpretacija – gali būti, kad teoriniai modeliai duoda neteisingą prognozę apie magnio ir neono kiekius, pagaminamus supernovų sprogimų metu, ypač sprogstant masyviausioms žvaigždėms. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Supernovos sprogimas dėl susidūrimo. Masyvios žvaigždės gyvenimus baigia supernovų sprogimais. Sprogimas įvyksta tada, kai žvaigždės branduolyje termobranduolinės reakcijos ima gaminti geležį. Geležis, toliau jungdamasi į sunkesnius branduolius, nebeišskiria energijos, kuri galėtų sulaikyti žvaigždę nuo kolapso, kaip tai darė ankstesnės reakcijos. Netekusi palaikymo, žvaigždė labai sparčiai susitraukia, o išlaisvinta gravitacinė energija nusviedžia išorinius sluoksnius į šalis milžinišku greičiu – žvaigždė sprogsta. Teoriškai sprogimas gali įvykti ir anksčiau, nei branduolyje pradeda formuotis geležis, jei žvaigždė susijungia su kompaktiška kompanione – neutronine žvaigžde ar juodąja skyle. Toks tankus darinys, pasiekęs žvaigždės centrą, išstumia arba praryja ten esančią medžiagą, sustabdo termobranduolines reakcijas ir padidina žvaigždės masę. Visi šie veiksniai paskatina žvaigždę sprogti supernova. Dabar pirmą kartą aptiktas spinduliuotės šaltinis, greičiausiai atsiradęs po tokio sprogimo. Šaltinis aptiktas 2017 metais, pradėjus projektą VLASS – dangaus apžvalginius stebėjimus radijo bangų ruože. Ankstesniame analogiškame kataloge, FIRST, šio šaltinio nebuvo. Netrukus mokslininkai nustatė, kad šaltinis, įvardintas katalogo numeriu VT 1210+4956, sklinda iš mažos žvaigždes formuojančios galaktikos, esančios už 150 megaparsekų nuo mūsų, pakraščių. Radijo spinduliuotės pobūdis atitinka teorinę prognozę, kas turėtų nutikti, kai supernovos sprogimo banga susiduria su anksčiau žvaigždės išmestos medžiagos kiautu. 2014 metais toje pat vietoje užfiksuotas rentgeno spindulių žybsnis. Rentgeno žybsniai paprastai nėra supernovų sprogimų požymis, tačiau galėjo žymėti čiurkšlę, atsirandančią juodajai skylei sparčiai ryjant medžiagą. Tyrimo autorių teigimu, toks scenarijus geriausiai paaiškina stebėjimus. Kadaise ta žvaigždė buvo dvinarė, viena jos narė sprogo supernova ir paliko neutroninę žvaigždę arba juodąją skylę. Laikui bėgant, kompaktiška partnerė artėjo prie likusios žvaigždės, kol prieš kelis šimtmečius įkrito į jos atmosferą. Tokia perturbacija sukėlė žvaigždės vėją, kuris išpūtė medžiagos burbulą. Prieš keletą metų kompaktiškas inkliuzas pasiekė žvaigždės branduolį ir įvyko sprogimas. Sprogimo metu dalį kolapsuojančios medžiagos juodoji skylė surijo ir išmetė rentgeno spindulius skleidžiančią čiurkšlę. Čiurkšlė greitai užgeso, o radijo spinduliuotė išryškėjo tik po keleto metų. Būtent tokią įvykių eigą prognozuoja teoriniai modeliai. Ateityje interpretaciją patikrinti padėtų objekto spektro išmatavimas – tai leis nustatyti žvaigždės cheminę sudėtį, kuri padės suprasti jos evoliucinę stadiją prieš sprogimą. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

***

Šviesa sklinda tiesiomis linijomis, bet tos linijos kartais nėra visai tiesios. Gravitacija iškreipia erdvėlaikį, todėl masyvūs objektai – pavyzdžiui, galaktikos – veikia kaip lęšiai ir iškreipia bei padidina tolimų objektų atvaizdus. Kai Žemė, lęšis ir tolimasis kūnas išsidėsto beveik tiksliai vienoje linijoje, iškreiptas atvaizdas tampa apskritimu, vadinamu Einšteino žiedu. Šioje nuotraukoje matome kone idealų tokio žiedo pavyzdį. Keturi šviesesni taškai ant jo – tolimo kvazaro centro atvaizdai. Dar vienas atvaizdas susiformavęs pačiame žiedo centre, bet jo įžiūrėti beveik neįmanoma, nes spinduliuotę nustelbia galaktikų pora, sudaranti lęšį.

***

Visata kada nors pasibaigs. Kaip tiksliai tai nutiks – nežinome. Viena iš galimybių vadinama „vakuumo skilimu“ arba „vakuumo kolapsu“. Tai būtų turbūt radikaliausia įmanoma pabaiga. Apie ją pasakoja PBS Space Time:

***

Štai tiek naujienų iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse