Kąsnelis Visatos CDXXVIII: Pagreičiai

Viskas kosmose juda. Žemė sukasi aplink Saulę, Saulė juda Galaktikoje, netgi Visata plečiasi. Ir judėjimas nėra pastovus – veikiami tarpusavio jėgų, daugiausiai gravitacinių, bet ne vien jų, kūnai greitėja ir lėtėja. Praėjusios savaitės naujienose tokių greičio pokyčio pavyzdžių rasime ne vieną. Čia ir meteoras, pagreitėjęs dėl sąveikos su Žeme; ir idėjos apie netolygų Visatos plėtimąsi skirtingomis kryptimis; ir rudosios nykštukės vėjas; ir medžiaga Saulės vainike, perduodanti gravitacinę potencinę energiją magnetiniam laukui ir taip kaitinanti plazmą. Taip pat naujienose – radijoteleskopo planai Mėnulyje, yrantys asteroidai prie baltosios nykštukės ir dar šis tas. Gero skaitymo!

***

NASA planai Mėnulyje. NASA Artemis programos tikslas yra vėl nuskraidinti žmones į Mėnulį; tą tikimasi padaryti 2024 metais. Vienas iš esminių skirtumų nuo Apollo misijų – Artemis astronautai Mėnulyje praleis ne po kelias dienas, o savaites ar mėnesius. Tam jiems reikės atitinkamos gyvenamosios erdvės. Praeitą savaitę NASA pristatė planus tokios bazės kūrimui. Bazė turėtų būti įrengta Pietų ašigalyje esančiame Shackletono krateryje ir susidės iš trijų pagrindinių dalių: stacionaraus gyvenamojo modulio, judančio gyvenamojo modulio, kuris leis vykdyti išvažiuojamąsias iki 45 dienų trukmės misijas, ir mėnuleigio, kuris leis tyrinėti apylinkes. Ataskaitoje nenurodoma, kada ketinama pastatyti tokią bazę; tai tikrai nebus padaryta iki 2024 metų. Visgi laikui bėgant Mėnulio bazė turėtų būti nuolat apgyvendinta, panašiai kaip nuo 2000 metų nuolat apgyvendinta Tarptautinė kosminė stotis. Bazėje vykdomi tyrimai padės pasiruošti ir žmonių misijoms į Marsą.

Dar vienas NASA planas – siųsti į Mėnulį labai mažus mėnuleigius su mažais prietaisais ar eksperimentais. Tokios misijos būtų daug pigesnės ir lengviau parengiamos, nei įprastiniai dideli aparatai, todėl leistų išbandyti įvairias idėjas ir tyrinėti Mėnulį įvairiais aspektais. Praeitą savaitę paskelbtas atviras konkursas siūlyti mažų eksperimentų idėjas. Eksperimentai turi būti ne didesni, nei 10x10x5 cm ir sverti ne daugiau nei 400 gramų. Kokį mokslą galima sutalpinti į tokį nedidelį tūrį? Kol kas nežinia, bet neabejoju, kad idėjų bus pasiūlyta įvairiausių. Gal jų turite ir jūs? Pasiūlymų laukiama iki birželio 1 dienos.

Dar viena labai įdomi žinia – praeitą savaitę NASA skyrė finansavimą grupei tyrėjų, kurie vysto idėją tolimojoje Mėnulio pusėje įrengti kilometro skersmens radijo teleskopą. Pagrindinis teleskopo „veidrodis“ būtų apskritas krateris, kurio dugne robotai išklotų kilometro skersmens vielinį tinklą, atspindintį žemo dažnio radijo bangas. Kraterio, taigi ir tinklo, forma sufokusuotų šias bangas į virš kraterio pakabintą imtuvą, iš kurio duomenys būtų perduodami į apdorojimo centrą – galbūt orbitoje aplink Mėnulį, galbūt, naudojantis orbitiniu retransliatoriumi, į Žemę. Pagrindinis tokio teleskopo privalumas – galimybė stebėti Visatą bangų ruože, kuris Žemėje yra pernelyg triukšmingas. Tai yra 6-30 megahercų dažnio bangos, kurios dažnai naudojamos radijo transliacijoms ir mobiliam ryšiui. Be to, tokias bangas atspindi Žemės jonosfera, taigi iš kosmoso ateinantys spinduliai nepasiekia planetos paviršiaus. Geresnės žinios apie šiuos spindulius padės suprasti pirmųjų žvaigždžių ir apskritai jaunos Visatos evoliuciją, egzoplanetų magnetosferas ir kitus reiškinius.

***

Meteoras, pagreitėjęs Žemės orbitoje. Meteorai – tai įvairaus dydžio kosminės dulkės ir akmenukai, sužimbantys Žemės atmosferoje. Dalis jų ten ir sudega, kai kurie nukrenta ant paviršiaus, o dar kiti – išlekia atgal į kosmosą. Stebėdami meteorų judėjimą, mokslininkai gali apskaičiuoti ir jų trajektorijas. Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį Australijoje įrengtas Dykumos ugnies kamuolių tinklas (Desert Fireball Network, DFN), skirtas automatinei meteorų paieškai. Naujame tyrime pristatomi DFN surinkti duomenys apie vieną meteorą, kuris pro Žemę pralėkė 2017-ųjų vasarą. Detalūs stebėjimai leido įvertinti atmosferą kirtusio kūno masę ir orbitos parametrus. Nustatyta, kad kūnas buvo bent 60 kilogramų masės – mažesnis tiesiog būtų sudegęs per tas 90 sekundžių, kiek meteoras praleido atmosferoje. Daug įdomesnė yra jo orbita, tiksliau jos pokytis. Meteoroidas į Žemės atmosferą įskriejo iš artimos Žemei orbitos; kitaip tariant, anksčiau jis vis skraidė panašiu atstumu nuo Saulės, kaip ir Žemė. Bet judant Žemės gravitaciniame lauke, jo trajektorija reikšmingai pasikeitė – objektas įgavo daug energijos. Jos užteko, kad kūnas išlėktų į orbitą, kuri nuneš jį iki pat Jupiterio. Šią planetą jis turėtų pasiekti 2025 metais. Skaitmeniniai modeliai rodo, kad meteoroidas naujoje orbitoje gali praleisti kelis šimtus tūkstančių metų, dažnai sąveikaudamas su Jupiteriu. Vėliau jis turbūt bus išsviestas iš Saulės sistemos arba numestas į jos pakraščius. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Saulės vainiko magnetiniai plaukai. High-Resolution Coronal Imager teleskopo nuotrauka. Šaltinis: University of Central Lancashire

Saulės vainiką kerta įvairiai susisukusios magnetinio lauko juostos. Ypač jų daug aktyviuose regionuose – ten, kur matomos Saulės dėmės. Jas pamatyti galima pagal plazmos – karštos jonizuotos medžiagos – judėjimą. Kai kurie plazmos srautai yra didžiuliai, o kiti – visai menki. Šioje nuotraukoje matome tokių siaurų plaukų rinkinį viename aktyviame Saulės regione. Plaukų storis nesiekia 500 kilometrų. Tai yra aukščiausios raiškos Saulės paviršiaus nuotrauka. Ji daryta 2018 metų gegužę NASA teleskopu High-Resolution Coronal Imager, kurį trumpiems skrydžiams virš atmosferos iškelia suborbitinė raketa.

***

Protuberantai kaitina Saulės vainiką? Saulės vainikas yra labai retų ir karštų dujų sfera, gaubianti mūsų žvaigždę. Jos temperatūra siekia apie milijoną laipsnių, nors Saulės paviršius įkaitęs tik iki 5800 kelvinų (maždaug 5500 Celsijaus laipsnių). Kol kas nėra aišku, kaip vainikas įkaista iki tokios aukštos temperatūros, bet greičiausiai tai susiję su magnetinio lauko energijos perdavimu retoms dujoms. Naujame tyrime nagrinėjamas vienas iš galimų įkaitinimo šaltinių – medžiagos judėjimas protuberantuose. Protuberantas yra iš Saulės kylantis medžiagos srautas, dažnai susisukęs kaip kilpa. Medžiaga jame pakyla, o vėliau nukrenta atgal į Saulę. Įdomu tai, kad besileidžiančios medžiagos greitis dažnai nekinta, jai artėjant prie Saulės, nors veikiama gravitacijos medžiaga turėtų greitėti. Naujajame tyrime pristatomi detalūs vieno protuberanto stebėjimai. Dalis medžiagos jame leisdamasi greitėjo – jos padėtis sutapo su magnetinio lauko kilpomis, vedančiomis tiesiai į Saulę. Kita medžiagos dalis, judanti skersai horizontalių magnetinio lauko linijų, negreitėjo. Medžiagos prarandama gravitacinė energija kažkur turėjo pasidėti – greičiausiai ji sužadino bangas magnetiniame lauke, kurios galėjo įkaitinti vainiko dujas dideliame plote aplink protuberantą. Tyrėjai apskaičiavo, kad gravitacinės energijos užtektų įkaitinti vienai 2000-ajai daliai viso Saulės vainiko, o gal net vienai 320-ajai, įvertinus, kad dalis energijos gali išsiskirti medžiagai nukritus taip žemai, kad jos šie stebėjimai nebeatskiria nuo likusios Saulės. Taigi protuberantai gali prisidėti prie vainiko kaitinimo, nors tikslios proceso detalės lieka neaiškios. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Merkurijaus magnetinio lauko modelis. Merkurijus, kaip ir Žemė, turi globalų magnetinį lauką – tuo negali pasigirti nei Venera, nei Marsas. Dabar pirmą kartą sukurtas šios artimiausios Saulei planetos magnetosferos ir jos sąveikos su Saulės vėju modelis. Modelis yra trimatis – dažnai magnetinio lauko modeliai yra pernelyg sudėtingi, kad būtų įmanoma juos skaičiuoti trijuose matmenyse. Jame įtraukta Merkurijaus branduolio, kuriame generuojamas magnetinis laukas, sąveika su planetos pluta bei paties magnetinio lauko reakcija į Saulės vėją. Modeliu gaunami rezultatai gerai atitinka šiuo metu turimus duomenis apie Merkurijaus magnetinį lauką, tačiau pagrindinis tyrėjų tikslas yra ne toks. Skaičiavimų rezultatai bus labai naudingi BepiColombo misijai, kuri šiuo metu keliauja Merkurijaus link ir turėtų ten nuvykti 2025 metais. Misiją sudaro du palydovai, kurie galės tuo pačiu metu stebėti magnetinio lauko savybes dieninėje ir naktinėje planetos pusėje, arba šiaurės ir pietų pusrutuliuose. Šie duomenys, kartu su naujuoju modeliu, turėtų padėti suprasti, kodėl Merkurijaus šiaurės pusrutulyje magnetinis laukas yra trigubai stipresnis, nei pietiniame, arba kaip vyksta magnetinio lauko linijų persijungimas ir judėjimas iš dieninės pusės į naktinę, jas stumiant Saulės vėjui. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Urano palydovų formavimasis. Uranas yra labai neįprasta planeta – jos sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, kitaip sakant, planeta tarsi rieda savo orbita aplink Saulę. Taip pat šonu pasvirusi ir Urano palydovų sukimosi plokštuma. Jau seniai manoma, kad geriausiai šias savybes galima paaiškinti stipriu smūgiu Saulės sistemos jaunystėje: jei į Uraną pataikė kelis kartus už Žemę masyvesnis kūnas, jis galėjo pasukti planetą ant šono, o iš smūgiavusio objekto likučių susiformavo ir palydovai. Pagrindinė modelio problema – apskaičiuotas tikėtinas palydovo liekanų žiedo dydis yra apie dešimt kartų mažesnis, o masė – šimtą kartų didesnė, nei šiandieninės Urano palydovų sistemos. Naujame tyrime šį neatitikimą bandoma paaiškinti, įvertinant protoplanetų chemines savybes. Didelę Urano masės dalį sudaro vandens ledas; greičiausiai panašios sudėties buvo ir į jį pataikiusi protoplaneta. Ledas smūgio metu turėtų išgaruoti – į tai ankstesni modeliai neatsižvelgė. Iš vandens garų sudarytą diską gerokai lengviau suardyti: įkaitusio Urano bei Saulės spinduliuotė jį galėjo reikšmingai apmažinti. Remdamiesi skaitmeniniais modeliais tyrėjai parodė, kad per tiek laiko, kiek reikėjo diskui atšalti ir susikondensuoti į ledo kristalus ir dulkes, jis galėjo netekti kone 99% masės ir išsiplėsti 10 kartų – būtent tiek, kiek reikia norint sukurti palydovų sistemą, analogišką šiandien matomai. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Žemės, kaip ir visos Saulės sistemos, amžius yra 4,5 milijardo metų. Kaip mes tą žinome? Supratimas apie tokias ilgas laiko skales yra pakankamai naujas – mokslininkai tą išsiaiškino mažiau nei prieš du šimtus metų. Plačiau apie giliojo laiko atradimą pasakoja PBS Space Time:

***

TRAPPIST-1 nuolaužų žiedo paieškos. Planetos formuojasi iš dulkių ir dujų sudarytuose protoplanetiniuose diskuose. Dujos, netapusios planetų dalimi, per kelias dešimtis milijonų metų yra išpučiamos, bet įvairaus dydžio uolienų ir ledo nuolaužos lieka. Saulės sistemoje iš jų sudarytas Kuiperio žiedas už Neptūno orbitos. Naujame tyrime pristatomos analogiško žiedo paieškos TRAPPIST-1 sistemoje. Ši sistema garsi tuo, kad turi net septynias uolines planetas. Visos jos yra labai arti žvaigždės, kuri pati yra daug mažesnė už Saulę. Net trijų planetų paviršiaus temperatūra tinkama skystam vandeniui egzistuoti, bet ar vandens ten yra, priklauso nuo sistemos evoliucijos. Nuolaužų žiedo egzistavimas leistų daryti išvadą, kad planetos galėjo būti bombarduojamos ledo luitais, panašiai kaip Žemė jaunystėje, ir gauti nemažą kiekį vandens. Visgi stebėjimai, atlikti ALMA submilimetrinių bangų teleskopu, jokio žiedo ten neparodė. Tai reiškia, kad net jei žiedas egzistuoja, jo masė neviršija nuo vienos tūkstantosios iki vienos Mėnulio masės (mažesnė riba tinka tuo atveju, jei žiedo spindulys yra apie keturis astronominius vienetus, didesnė – jei šimtą astronominių vienetų). Žinoma, per aštuonis milijardus metų, kiek gyvuoja sistema, žiedas turėjo gerokai sumažėti nuo pradinės masės, nes jame esančios nuolaužos nuolat byrėjo, o mažiausias nupūsdavo žvaigždės vėjas. Tyrėjai apskaičiavo, kad pradinė planetas formavusio žiedo masė negalėjo viršyti 20 Žemės masių. Tai yra maždaug lygu visų septynių planetų masių sumai. Taigi galima daryti išvadą, kad beveik visa žiedo masė buvo sunaudota planetų formavimosi metu, ir nuolaužų liko labai nedaug. Ar jų užtektų, kad į bent vieną iš trijų gyvybinės zonos planetų atneštų daug vandens – nežinia, bet tikimybė neatrodo didelė. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Rudosios nykštukės vėjo greitis. Rudosios nykštukės yra tarpiniai objektai tarp planetų ir žvaigždžių: pakankamai dideli, kad jų centruose vyktų šiek tiek termobranduolinių reakcijų, bet per maži, kad tos reakcijos palaikytų ilgalaikę pusiausvyrą tarp objekto gravitacijos ir slėgio. Jos daug kuo panašios į dujines planetas, pavyzdžiui, savo sudėtingomis sluoksniuotomis atmosferomis, kupinomis įvairių molekulių. Taip pat manoma, kad jose, kaip ir didelėse planetose, turėtų pūsti stiprūs vėjai. Dabar pirmą kartą išmatuotas tokio vėjo greitis. Stebėjimams astronomai pasirinko maždaug dešimties parsekų atstumu esančią nykštukę 2MASS J10475385+2124234 (skaičiai žymi jos koordinates danguje) ir nukreipė į ją radijo bei infraraudonųjų bangų teleskopus. Radijo teleskopais galima stebėti spinduliuotę, kurią skleidžia nykštukės atmosferos dalelės, sąveikaudamos su magnetiniu lauku, o infraraudonųjų spindulių teleskopu – pačią atmosferą. Magnetinis laukas kyla iš nykštukės gelmių, taigi jo sukimasis atitinka objekto branduolio judėjimą. Stebėjimai parodė, kad žvaigždės branduolys apsisuka per 1 valandą, 45 minutes ir 28 sekundes, o atmosfera – per 1 valandą, 44 minutes ir 27 sekundes. Šis minutės ir sekundės dydžio skirtumas reiškia, kad atmosfera juda 650 m/s greičiau, nei branduolys; kitaip tariant, nykštukėje pučia nuolatinis maždaug 650 metrų per sekundę greitis. Palyginimui, vėjo greitis Jupiteryje yra tik apie 100 metrų per sekundę. 2MASS J10475385+2124234 už Jupiterį masyvesnė 40 kartų; modeliai prognozuoja, kad tokiuose objektuose vėjo greitis turėtų augti, didėjant masei, taigi stebėjimų rezultatai patvirtina modelių prognozes. Ateityje šį metodą būtų galima panaudoti ir kitų rudųjų nykštukių, ir egzoplanetų atmosferų tyrimams. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

***

Baltoji nykštukė ardo asteroidus. Kai kurios baltosios nykštukės – į Saulę panašių žvaigždžių liekanos – pasižymi neįprastu spektru, kuriame matyti įvairių sunkių cheminių elementų pėdsakai. Nykštukė pagrinde sudaryta iš anglies ir deguonies, o sunkesni elementai turėtų būti jos centre ir spektre nesimatyti. Taigi matomi pėdsakai yra tarša, greičiausiai žyminti neseniai suardytas ir prarytas planetas arba asteroidus. Nykštukės WD 1145+017 spektre taip pat matyti periodiški pritemimai, nepanašūs į planetos tranzitą – tai greičiausiai yra suardyto, bet vis dar viena juosta skriejančio asteroido šešėlis. Naujame tyrime pristatomi skaitmeniniai modeliai, kuriais bandoma nustatyti asteroido savybes iki subyrėjimo. Tyrėjai sumodeliavo asteroidą kaip sferinį kūną, sudarytą iš branduolio, mantijos ir galbūt plutos. Skirtinguose skaičiavimuose buvo keičiamas mantijos ir branduolio tankių santykis bei branduolio ir viso asteroido masių santykis. Kiekvienu atveju asteroidą suardė baltosios nykštukės gravitacija ir buvo sekama, kokios šviesos kreivės gaunamos asteroido liekanoms slenkant prieš nykštukės diską. Nustatyta, kad geriausiai stebėjimų duomenis atitinka asteroidas, turintis mažos masės ir didelio tankio branduolį. Plutos egzistavimas reikšmingos įtakos rezultatams neturėjo. Tokia asteroido struktūra panaši į Vestą Saulės sistemoje. Taigi galima pagrįstai teigti, kad WD 1145+017 spektre matyti suardyto gana didelio asteroido pėdsakai. Panašus likimas laukia ir Saulės sistemos asteroidų: kai Saulė taps baltąja nykštuke, tai sujauks planetų ir asteroidų orbitas ir dalis kūnų priartės tiek arti žvaigždės, kad subyrės į gabalus. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktikos ir halo ryšys. Galaktikos formuojasi tamsiosios materijos haluose, o halo dydis didžiąja dalimi lemia ir galaktikos dydį bei savybes. Halai ir juose esančios galaktikos buriasi į įvairius telkinius – pavyzdžiui, aplink didesnes galaktikas sukasi daugybė mažesnių, palydovinių. Šiuo metu žinoma apie 60 palydovinių Paukščių Tako galaktikų, nors skaitmeniniai modeliai rodo, kad tamsiosios materijos halų turėtų būti apie tūkstantį. Naujame tyrime detaliau nei bet kada iki šiol nagrinėjama, kokioje dalyje halų galėtų egzistuoti galaktikos ir kiek jų pasiskirstymą pakeičia Didžiojo Magelano debesies egzistavimas. Didysis Magelano debesis yra didžiausia Paukščių Tako palydovė; manoma, kad ji galėjo atsinešti bent kelias mažesnes galaktikas, kurios dabar skrieja aplink mūsiškę. Remdamiesi detaliais skaitmeniniais modeliais, kuriuose buvo sekama dalies Visatos evoliucija beveik nuo Didžiojo sprogimo iki šių dienų, mokslininkai išnagrinėjo galaktikų pasiskirstymą aplink Paukščių Tako analogą – galaktiką, kuri ir pati panaši į mūsiškę, ir turi panašų palydovą į Didįjį Magelano debesį. Taip jie nustatė, kad Didysis Magelano debesis Paukščių Taką pasiekė prieš du milijardus metų ir greičiausiai atsinešė šešias palydoves. Toks pat skaičius gautas anksčiau, nagrinėjant palydovinių galaktikų orbitas. Taip pat mokslininkai įvertino, kad aplink Paukščių Taką dar sukasi maždaug pusantro šimto palydovinių galaktikų, kurias bus galima aptikti per artimiausius keletą metų pradėsiančiais veikti teleskopais. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Neizotropiškas Visatos plėtimasis? Mūsų Visata didžiausiais masteliais yra homogeniška – vienoda visose vietose – ir izotropiška – vienoda visomis kryptimis. Šis postulatas, vadinamas kosmologiniu principu, yra šiandieninės kosmologijos pagrindas, padedantis susigaudyti visos Visatos evoliucijoje. Bet pastaraisiais metais vis randama užuominų, jog galbūt postulatas nėra teisingas. Dabar prie jų pridėta dar viena, susijusi su galaktikų spiečiais. Yra žinoma, kad spiečiuje esančių tarpgalaktinių dujų rentgeno spinduliuotės šviesis glaudžiai susijęs su jų temperatūra. Išnagrinėję daugiau nei 300 spiečių, matomų įvairiomis kryptimis, duomenis mokslininkai nustatė, jog sąryšis skirtingomis kryptimis yra skirtingas. Analogišką rezultatą jie gavo ir paėmę kitus du spiečių katalogus, kuriuose sudėti visai kiti spiečiai, nei pirmajame rinkinyje. Pačių spiečių savybių skirtumai nepaaiškina koreliacijų nevienodumo, taigi vienintelis paaiškinimas yra kosmologinis. Spiečiaus dujų temperatūrą galima išmatuoti nesiremiant jokiais kosmologiniais parametrais, o šviesio įvertinimas priklauso nuo atstumo iki spiečiaus, kurio matavimui reikia pasitelkti žinias apie Visatos plėtimąsi. Sistematiškai viena kryptimi gaunamos mažesnės šviesio vertės reiškia, kad ta kryptimi Visata plečiasi lėčiau, nei kitomis. Nors šis rezultatas nėra neginčijamas įrodymas, kad Visatos plėtimasis vyksta neizotropiškai, įdomu, kad nustatyta kryptis gerai sutampa su kelių kitų matavimų aptiktomis anomalijomis. Taigi laikyti Visatą vidutiniškai vienodu dariniu tampa vis sunkiau. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tiek naujienų iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

10 comments

  1. Neizotropiškas Visatos plėtimasis. Ar kartais nebus Liuto zvaigzdyno kryptimi? CMB irgi reikia padaryti 380 km/s judejimo erdve dopplerio korekcija kad normalizuotusi reiksmes.

    1. Ne Liūto, maždaug Povo. Galaktinės koordinatės l 330, b -27. Rašydamas galvojau, kad šitos koordinatės turbūt sutampa su CMB dipoliu, bet, pasirodo, ne. Tačiau jų gauti rezultatai sutampa su kitų tyrimų gaunamomis anizotropijos kryptimis (žr. 3 lentelę 28 puslapyje).

  2. Ir isvis, kryptis ne prie ko. Netolygus pletimasis labiau lemtu skirtinga pletimasi skirtingu nuo muse, o ne kazkokios krypties nuo musu atzvilgiu.

    1. Man atrodo, kad kažkur pasimetė dalis sakinio. Ką reiškia „skirtinga pletimasi skirtingu nuo muse”, kokios čia musės plečiasi? :)

      1. Netolygus pletimasis labiau lemtu skirtinga pletimasi skirtingu atstumu, o ne kazkokios musu krypties atzvilgiu.

        1. Yra du esminiai netolygumo variantai: skirtingas plėtimasis skirtingose vietose (nehomogeniškumas) arba skirtingas plėtimasis skirtingomis kryptimis (neizotropiškumas). Atskirti juos vieną nuo kito gali būti sudėtinga, bet įmanoma.

  3. Ach: „Dar vienas NASA planas – siųsti į Mėnulį labai mažus mėnuleigius su mažais prietaisais ar eksperimentais. Tokios misijos būtų daug pigesnės ir lengviau parengiamos, nei įprastiniai dideli aparatai” – tas tai taip, tik – kokia jų prasmė jei jie riedulių neįveiks? BET – tik jų pagalba ir bus galima tą radioteleskopą pastatyt (matyt, taip ir planuojama); panašu kad paskui juos siekiama ir kažkaip kitaip panaudot. Bet kaip tuomet su Mėnulio paviršiaus ‘ekologiniu’ užterštumu?.. Bet – o kodėl jiems taip sunkiai į tą Mėnulį sekasi JEI, kaip sakoma, jie ten NET vaikščiojo?.. :s

    1. Ne visas Mėnulio paviršius padengtas rieduliais.

      Apie ekologinį užterštumą kalbėti galėtume tada, jei Mėnulyje būtų kokios nors ekologijos. Aišku, būtų įdomu ten rasti gyvybės, bet nemanau, kad kas nors to rimtai tikisi. O jei nieko gyvo ten nėra, tai ir užterštumas kaip toks, ypač „užterštumas” mažais nebeveikiančiais mėnuleigiais, man neatrodo problema.

      Į kliedesius apie žmonių nebuvimą Mėnulyje gal neatsakinėsiu :)

      1. Na, artimajame kosmose irgi (berods) gyvybės nėra, bet ir ten mes sugebėjom aplinką užteršt (o dar Muskas prisidėjo); Mėnulio paviršius dar jautresnis – negi turim teisę šiukšlinti visur kur tik atsiduriam? Dėl tų ‘kliedesių’ dėl vaikščiojimo Mėnuly – vieni į pomirtinį gyvenimą tiki, kiti ne (nors kavantinės fizikos požiūriu ir sielos negalima paneigt :s); įdomiai čia: „JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) pasirašė beveik 1 mlrd. dolerių vertės sutartis su trimis kosminių technologijų bendrovėmis, priklausančiomis Elonui Muskui ir Jeffui Bezosui, kad būtų sukurti nusileidimo Mėnulyje moduliai” – jEI tas kelias praeitas, tai kam tie milijardai svetimiems? (klausimas retoriškas… pamąstymams).

        1. Kadangi jau nusibodot su savo „pamąstymais”, tai gaunat baną ir galite eiti mąstyti kur nors kitur.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *