Kąsnelis Visatos CDXL: Perspektyvos

Liepos pabaigoje atsidaro eilinis, kas 26 mėnesius nutinkantis, „langas“ skrydžiams į Marsą – Žemė ir Raudonoji planeta atsiduria tokiose padėtyse, kad skrydis tarp jų reikalaus mažiausiai energijos. Tad ir skrydžių bus ne vienas, o vienas iš jų – NASA Perseverance misija – bus dvigubas, nes kartu su marsaeigiu skris ir sraigtasparnis. Kąsnelyje siūlau susipažinti su sraigtasparnio misijos tikslais ir išsilaisvinimo iš marsaeigio papilvės detalėmis. Kitose naujienose irgi yra įvairių perspektyvų: kometa, kuri galbūt matysis netgi plika akimi; asteroidų sekimas su Gaia duomenimis; apnuogintas egzoplanetos branduolys, atveriantis galimybę tyrinėti dujinių milžinių gelmes; ir dar daug visko. Gero skaitymo!

***

Dar viena perspektyvi kometa. Šiemet nakties danguje pro žiūronus buvo galima pamatyti ne vieną kometą: C/2019 Y1, Y4 ATLAS, 2017 T2 PanSTARRS, 2019 U6 Lemmon. Netrukus gali pavykti išvysti dar vieną – galbūt net plika akimi. Kometa C/2020 F3 NEOWISE penktadienį pasiekė perihelį – artimiausią Saulei orbitos tašką, – o liepos 23 dieną priartės arčiausiai Žemės. Šiuo metu kometos ryškis yra maždaug 0,5, palyginamas su ryškiausiomis nakties dangaus žvaigždėmis (Vegos ryškis yra 0, tai maždaug pusantro karto ryškiau už 0,5). Tiesa, įžiūrėti ją kol kas greičiausiai nepavyks, mat ji virš horizonto pakyla tik keliolika minučių prieš Saulę, kai šiaurės rytų dangus jau nušvitęs. Antroje mėnesio pusėje kometa nutols nuo Saulės ir bus virš horizonto visą naktį, o jos ryškis vis dar bus pakankamas, kad būtų įmanoma įžiūrėti plika akimi. Šeštą ryškį – akies jautrumo ribą – kometa kirs rugpjūčio pradžioje, bet dar apie mėnesį bus įžiūrima pro žiūronus. Šiuo metu kometos reikėtų ieškoti Vežėjo žvaigždyne, vėliau ji judės pietine Didžiosios Lokės dalimi (po Didžiaisiais Grįžulo ratais), rugpjūtį – tarp Jaučiaganio ir Mergelės.

***

Saulės sistemos centro paieškos. Gravitacinių bangų signalų atradimai kol kas daugiausiai daromi Advanced LIGO bei VIRGO detektoriais, kurių pagrindinė dalis yra keleto kilometrų ilgio tuneliai. Šviesos spinduliai per tunelius keliauja dešimtis kartų, tad detektorius geriausiai gali aptikti gravitacines bangas, kurių ilgis siekia kelias dešimtis ar šimtus kilometrų. Tokias bangas skleidžia besijungiančios neutroninės žvaigždės ar žvaigždinės masės juodosios skylės. Supermasyvių juodųjų skylių susijungimai turėtų paskleisti milijonų ar milijardų kilometrų ilgio gravitacines bangas – gerokai didesnes, nei įmanoma aptikti tiesiogiai iš Žemės. Vienas būdas jas užfiksuoti – stebėti tolimus pulsarus, neutronines žvaigždes, kurios labai greitai sukasi aplink savo ašį ir dėl to tampa tarsi kosminiais švyturiais. Jos daugiausiai spinduliuoja išilgai magnetinės ašies, kuri reguliariai atsisuka į mus, todėl atrodo, kad žvaigždė blyksi. Pulsaro blyksniai kartojasi labai reguliariai – juos galima naudoti kaip itin tikslius laikrodžius. Stebėdami daug pulsarų, astronomai gali nustatyti, jei pro juos prasklinda didžiulė gravitacinė banga, nes ji iškreipia erdvę ir pakeičia pulsarų signalų atsklidimo laiką. Tačiau norėdami tai padaryti, mokslininkai turi kuo tiksliau kompensuoti įvairius kitus judėjimo netolygumus, pavyzdžiui, Žemės judėjimo aplink Saulės sistemos masės centrą pagreitį. O tam reikia kuo tiksliau žinoti, kur tas masės centras yra. Naujame tyrime siekama nustatyti centro padėtį ir įvertinti jo paklaidų įtaką pulsarų stebėjimams. Saulės sistemos centras nėra Saulės centre – planetų gravitacija patraukia jį netgi į žvaigždės išorę. Daugiausiai įtakos turi Jupiteris, taigi naujame tyrime buvo derinami būtent šios planetos orbitos parametrai. Pasinaudoję tų pačių pulsarų stebėjimo projekto NanoGRAV duomenimis, surinktais per pastaruosius 15 metų, mokslininkai nustatė Saulės sistemos centro padėtį ir judėjimą 100 metrų tikslumu. Šie rezultatai gerokai patikslino ir galimą didelio masto gravitacinių bangų signalų stiprumą; nors kol kas nei vienos gravitacinės bangos taip aptikti nepavyko, net ir toks neigiamas rezultatas padeda geriau suprasti, kaip dažnai gali jungtis supermasyvios juodosios skylės. Ateityje tą bus galima daryti dar tiksliau. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Marsaeigio sraigtasparnio išsiskleidimas. Liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje į Marsą išskris naujausias NASA marsaeigis – Perseverance. Jo pilve skris dar vienas prietaisas – sraigtasparnis Ingenuity. Jei jo misija bus sėkminga, tai bus pirmasis varomas skrydis kitame dangaus kūne. Sėkmingam sraigtasparnio startui reikės gerai suveikiančių daugybės apjungtų sistemų. Viskas prasidės praėjus maždaug dviem mėnesiams po Perseverance nusileidimo Marse, ateinančių metų balandį. Per tą laiką marsaeigis turėtų rasti maždaug 10×10 metrų ploto lygią aikštelę, kurios viduryje sustos. Tada turėtų nukristi apsauginis gaubtas, dengęs sraigtasparnį marsaeigio pilve. Po šešių dienų, įsitikinus, kad dangtis nukrito tvarkingai ir nieko dėl to neatsitiko, bus duota komanda išlaisvinti sraigtasparnį. Kelionės metu jis supakuotas pasuktas šonu, tad iš marsaeigio išnirs sukdamasis. Pasisukus dviem sprogimais bus atkabintos laikančios jungtys ir sraigtasparnis nukris maždaug 12 centimetrų žemyn, ant paviršiaus – tai yra pavojingiausia operacijos dalis. Po visų šių veiksmų sraigtasparnis, kurio aukštis yra apie 50 centimetrų, stovės po marsaeigiu; pastarojo prošvaisa siekia apie 62 centimetrus. Tada Perseverance turėtų nuvažiuoti į šalį, o Ingenuity galės pakilti į orą. Mažiau nei du kilogramus sveriantis sraigtasparnis varomas dviem 1,2 metro skersmens sraigtais. Jo misijos pagrindinis tikslas yra išbandyti šią technologiją. Iš viso numatyti penki skrydžiai, kiekvieno skrydžio metu sraigtasparnis turėtų pakilti į 3-10 metrų aukštį ir nuskristi iki 300 metrų. Ateityje panašūs sraigtasparniai galėtų padėti mokslininkams tyrinėti sunkiai prieinamas vietoves.

***

Asteroidų sekimas su Gaia. 2013 metų pabaigoje darbą pradėjusio kosminio teleskopo Gaia pagrindinė užduotis – žvaigždžių stebėjimai ir trimačio Paukščių Tako žvaigždėlapio sudarymas. Norint nustatyti žvaigždžių padėtis, atstumus bei judėjimo kryptį ir greitį, reikia jas stebėti daug kartų ir labai tiksliai fiksuoti jų padėtis dangaus skliaute. Tokia stebėjimų metodika puikiai pasitarnauja ir asteroidų paieškoms – netgi dviem būdais. Visų pirma, kartais į Gaia stebėjimų lauką patenka koks nors asteroidas. Nuo žvaigždės jį atskirti paprasčiausia pagal tai, kad asteroidas danguje juda daug greičiau; kartais net taip greitai, kad tarp dviejų to paties dangaus gabaliuko ekspozicijų apskritai pranyksta. Kita Gaia nauda asteroidų medžiotojams – šiek tiek netiesioginė. Aptikus asteroidą, jo orbita apskaičiuojama padarius keletą nuotraukų, kuriose matomas asteroido judėjimas tolimų žvaigždžių atžvilgiu. Kuo tiksliau žinome tų žvaigždžių koordinates, tuo geriau galime apskaičiuoti ir asteroido trajektoriją ir prognozuoti, kur jį matysime ateityje. Tai padeda pagauti ir pradingusius asteroidus – tokius, kurie buvo aptikti artimesnėje Saulei savo orbitos dalyje, o toldami išblėso tiek, kad tapo nebematomi. Juos įmanoma aptikti tik tada, kai jie vėl priartėja prie Saulės ir paryškėja, tačiau tai ne visada pavyksta. Kartais asteroidas nepasirodo ten, kur planuota; kartais iš naujo aptiktas asteroidas kataloguojamas kitu numeriu, nes nebūna aišku, kad tai yra jau seniau aptiktas objektas. Gaia duomenys padeda išvengti šių problemų. Vienas toks asteroidas yra 2012 TC4, aptiktas 2012 metais. Po keleto metų jo stebėti nebebuvo įmanoma, bet orbita buvo apskaičiuota. Tiesa, su nemenka paklaida, tad prognozė, kur jis turėtų tapti vėl matomas, buvo gana netiksli – įmanoma dangaus skliauto dalis gerokai didesnė už teleskopo stebėjimo lauką. Perskaičiavus orbitą, naudojant Gaia duomenis apie žvaigždžių, matytų kartu su asteroidu, padėtis, prognozė patikslinta ir asteroidą pavyko pagauti pirmu bandymu. Tolesnis darbas buvo patikslinti asteroido orbitos savybes – 2012 TC4 orbita kerta Žemės orbitą, tad jis gali kelti pavojų mūsų planetai ir dėl to jo stebėjimai yra svarbūs. Pirmoje pernai darytoje nuotraukoje aplink asteroidą buvo matyti nedaug žvaigždžių; 17 žvaigždžių padėtys egzistavo seniau sudarytuose kataloguose, keturių – ir Gaia kataloge. Apskaičiavus orbitą, naudojantis tiek senais, tiek nauju katalogais, ir patikrinus prognozę remiantis vėliau atliktais stebėjimais, paaiškėjo, kad Gaia duomenys davė daug tikslesnę prognozę. Ir tai nepaisant to, kad atskaitinių žvaigždžių buvo keturgubai mažiau. Taigi Gaia tikrai yra įvairialypė misija, papildanti mūsų žinias apie kosmosą daug daugiau, nei vien tik žiniomis apie Paukščių Tako struktūrą.

***

Europos vandenyno kilmė. Jupiterio palydovą Europą dengia storas ledo sluoksnis, bet po juo yra skysto vandens vandenynas. Vandens jame yra netgi daugiau, nei Žemėje. Naujame tyrime nagrinėjama galima vandenyno kilmė. Iš principo vandenynas galėjo atsirasti dviem būdais: endogeniškai – vandeniui išsiskiriant iš uolienų, suformavusių Europą, arba egzogeniškai – kometoms ir asteroidams atnešant vandenį į palyginus sausą palydovą. Žemės vanduo yra daugiausiai egzogeninės kilmės, o kaipgi Europos? Tyrėjai sumodeliavo galimą Europos evoliuciją nuo pirmykščio dujų ir dulkių debesies aplink jauną Jupiterį. Uolienos, iš kurių formavosi palydovas, turėjo turėti nemažai vandens, nes formavimosi regionas yra už vadinamosios „sniego linijos“ – ribos, ties kuria Saulės šviesa išgarintų ledą. Tolesnė palydovo uolienų evoliucija priklauso nuo jų patiriamų temperatūrų bei slėgio. Šiuos lemia paties palydovo gravitacija, Jupiterio keliami potvyniai ir radioaktyvių elementų skilimo išskiriama energija. Šiek tiek apriboti galimybių erdvę leidžia faktas, jog Europa yra sluoksniuota – turi plutą, mantiją ir branduolį. Tai reiškia, kad jos gelmėse turi būti bent 800-900 Celsijaus laipsnių temperatūra. Naudodamiesi šiais duomenimis, tyrėjai nustatė, kad aukštas slėgis bei temperatūra buvo pakankami, kad iš uolienų išsiskirtų skysčiai – daugiausiai vanduo – ir suformuotų vandenyną. Apskaičiuota galima vandenyno masė atitinka stebėjimų duomenis. Taigi Europos vandenynas didžiąja dalimi yra endogeninis. Taip pat modeliai rodo, kad pradžioje vandenynas greičiausiai buvo rūgštus – vandenyje buvo daug sieros, – tačiau iki šių dienų sierą turėjo pakeisti chloras. Tyrimo rezultatai pristatyti Goldschmidt geomokslų konferencijoje.

***

Pirmas apnuogintas egzoplanetos branduolys. Planetos-milžinės, tokios kaip Jupiteris ar Neptūnas, turi kietus branduolius, tačiau stebėti jų praktiškai neįmanoma, nes pro tankią atmosferą neprasiskverbia jokia šviesa. Kartais ekstremalūs procesai gali apnuoginti tokių planetų branduolius ir taip suteikti galimybę tyrinėti jų savybes. Yra žinomos kelios planetos, sparčiai prarandančios tankias savo atmosferas dėl stiprios žvaigždės spinduliuotės. O dabar pirmą kartą aptikta egzoplaneta, kuri greičiausiai yra dujinės milžinės branduolys, visiškai praradęs atmosferą. Planeta TOI-849b, atrasta TESS kosminio teleskopo surinktuose duomenyse, skrieja aplink panašią į Saulę, tik kiek senesnę žvaigždę. Planetos spindulys yra apie tris su puse karto didesnis nei Žemės, o masė – net 40 kartų didesnė. Taigi ji yra uolinis kūnas, nors ir masyvesnė už Neptūną. Nuo žvaigždės ją skiria labai mažas atstumas, vieneri planetos metai trunka mažiau nei vieną Žemės parą. Bet vien stipri spinduliuotė, gaunama iš žvaigždės, planetos atmosferos išgarinti negalėjo net ir per beveik septynis milijardus metų. Atradėjai pasiūlė galimą jos evoliucijos scenarijų. Planeta pradėjo augti gerokai toliau nuo žvaigždės ir išaugo į dujinę milžinę, masyvesnę ir didesnę už Jupiterį. Vėliau ji migravo artyn prie žvaigždės, sąveikaudama su protoplanetiniu disku, neteko dalies atmosferos ir susitraukė dėl savo pačios gravitacijos. Galiausiai ji būtų sustojusi maždaug ties vidine disko riba penkiolika kartų arčiau žvaigždės, nei Žemė prie Saulės, tačiau būdama ten ji susidūrė su kita didele planeta. Galbūt planetų tame regione buvo daug, nes ir kitos migruodamos sustojo ties vidine disko riba. Susidūrimo metu išsiskyrė labai daug energijos, kuri įkaitino planetą ir išpūtė jos atmosferą. Žvaigždės gravitacija atmosferą nutraukė ir išsklaidė, tad planeta staiga liko beveik be dujinio apvalkalo. Visa tai įvyko vos per kelis milijonus metų nuo planetos atsiradimo. Per likusius kone septynis milijardus žvaigždės šviesa išgarino atmosferos likutį, tad dabar TOI-849b teturi tik retą atmosferą, galimai sudarytą iš vandens garų, kurie veržiasi iš planetos gelmių. Tolesni šios planetos tyrimai padės geriau suprasti planetų-milžinių struktūrą ir pagerinti jų formavimosi modelius. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Pranykstanti masyvi žvaigždė. Masyvios žvaigždės – tos, kurios gyvenimo pradžioje turi daugiau nei aštuonias Saulės mases – miršta supernovų sprogimais. Bet ar visos? Gali būti, kad kai kurios iš jų kolapsuoja tiesiai į juodąją skylę, be jokio žybsnio. Teoriniai modeliai rodo, kad taip gali nutikti, jei žvaigždėje yra mažai metalų – sunkesnių už helį cheminių elementų. Panašu, kad dabar atrastas tokios tiesiogiai kolapsuojančios žvaigždės pavyzdys. Labai mažai metalų turinčioje Kinman nykštukinėje galaktikoje egzistavusi ypatingai ryški žvaigždė tiesiog pranyko. 2001-2011 metais galaktikos spektre buvo identifikuotas objektas, vadinamas Šviesia mėlyna kintančiąja žvaigžde (angl. Luminous Blue Variable, LBV). LBV yra labai masyvios, kartais net šimtą kartų už Saulę masyvesnės žvaigždės, artėjančios prie gyvenimo pabaigos. Tuo metu jos pučia stiprius vėjus, o jų šviesis reikšmingai kinta. Kinman galaktikoje aptikta LBV už Saulę buvo šviesesnė bent kelis milijonus kartų. Tačiau naujame galaktikos spektre, kuris išmatuotas pernai, nematyti jokių žvaigždės pėdsakų. Tai reiškia, kad jos šviesis sumažėjo daugybę kartų. Teoriškai įmanoma, kad ji sprogo supernova, tačiau Kinman galaktika reguliariai patenka į supernovų paieškos apžvalgų stebėjimo lauką, taigi tikimybė pražiopsoti sprogimą yra labai menka. Tyrimo autoriai identifikuoja dvi kitas galimybes: arba žvaigždė kolapsavo į juodąją skylę be supernovos sprogimo, arba anksčiau buvo matomas jos išsiveržimas, kuris dabar baigėsi. Pastaruoju atveju yra tikėtina, kad geresni Kinman galaktikos stebėjimai parodys, jog žvaigždė ten vis dar egzistuoja. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Jonizuotos dujos Galaktikos centre. Artėjant link galaktikos centro, spinduliuotė darosi vis intensyvesnė. Tai galioja visoms galaktikoms, mūsų Paukščių Takui – taip pat. Stebėdami daugybės galaktikų centrines dalis regimųjų spindulių ruože, mokslininkai jau seniai nustatė, kad galaktikas galima suskirstyti į kelias grupes, kuriose dominuoja skirtingi spinduliuotės šaltiniai. Kai kur tai yra jaunų žvaigždžių šviesa, kitur – aktyvaus branduolio spinduliuotė. Šias galaktikas galima atskirti pagal kelių regimojo spektro linijų intensyvumo santykį. Tarp šių dviejų ekstremumų egzistuoja tarpinės galaktikos – LINERiai: silpnai jonizuojančios branduolio spinduliuotės regionai. Naujame tyrime pirmą kartą parodyta, kad Paukščių Tako centras yra būtent LINERis. Apskritai mūsų Galaktikos centrą tyrinėti regimųjų spindulių diapazone beveik neįmanoma, nes jį dengia labai daug dulkių. Bet šįkart astronomams pasisekė – jie aptiko regimąją spinduliuotę iš regiono maždaug kiloparseko atstumu į šoną nuo centro. Tai yra dujų srautas, atitinkantis seniai žinomą pusantro kiloparseko spindulio žiedą, pasisukusį kampu į Galaktikos disko plokštumą. Pritaikę modelį, kuriuo įvertinama ir dujų jonizacija (elektronų atplėšimas nuo atomų), ir dulkių poveikis spinduliuotei sklindant iki mūsų, tyrėjai nustatė, kad regione jonizuota bent 48% dujų. Šis dydis bei apskaičiuoti spektro linijų intensyvumo santykiai atitinka LINER tipo galaktikų savybes. Tiesa, neaišku, kokie tiksliai šaltiniai jonizuoja dujas – tai gali būti pagyvenusios žvaigždės, branduolio spinduliuotė ar kokie kiti reiškiniai. Šis atradimas, apjungtas su kitais Galaktikos centro stebėjimų rezultatais, padės tą išsiaiškinti. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Juodųjų skylių masių ribos. Gravitacinių bangų aptikimas atskleidė didžiulę juodųjų skylių masės įvairovę. Anksčiau buvo manoma, kad dauguma žvaigždinių (t. y. atsirandančių mirštant žvaigždėms) juodųjų skylių turėtų būti 5-15 kartų masyvesnės už Saulę, bet gravitacinės bangos aptiktos atsklindančios iš juodųjų skylių porų, kurių masyvesnė narė gali būti net ir 50 ar daugiau kartų masyvesnė už Saulę. Įprasti žvaigždžių evoliucijos modeliai negali paaiškinti tokių masyvių liekanų egzistavimo. Naujame tyrime pristatomi skaitmeniniai modeliai, rodantys, kad tokios masyvios juodosios skylės gali atsirasti po žvaigždės sprogimo, vadinamo pulsuojančio porinio nestabilumo supernova. Mokslininkai nagrinėjo, kaip gyvenimą baigia 80-130 Saulės masių žvaigždės dvinarėse sistemose. Iki gyvenimo galo jos netenka maždaug pusės masės. Likusios 40-65 Saulės masės susispaudžia tiek, kad centre ima jungtis deguonies branduoliai. Tokios masės kūne deguonies sintezė vyksta sprogimais: iš pradžių stiprėja, tada žvaigždės centras įkaista tiek, kad fotonai ima virsti elektronų-pozitronų poromis, procesas spartėja toliau, galiausiai išskiriama energija išpučia visą žvaigždę ir ją atvėsina, tad procesas sulėtėja. Kiekvieno tokio žybsnio metu dalis žvaigždės medžiagos virsta geležimi. Po kelių pulsavimų sintezės sustabdyti tampa nebeįmanoma ir įvyksta sprogimas – supernova. Naujajame tyrime suskaičiuoti modeliai parodė, kad maksimali įmanoma masė, sukrentanti į supernovos metu besiformuojančią juodąją skylę, yra 52 Saulės masės. Šis skaičius puikiai atitinka dabartinę stebėjimais apibrėžtą žvaigždinių juodųjų skylių masės ribą. Jei ateityje bus atrasta dar masyvesnių juodųjų skylių, tai reikš, kad masyviausios juodosios skylės formuojasi ne (arba ne vien) šiuo būdu. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Apie juodąsias skyles rašau gana dažnai, nemaža dalimi dėl to, kad jos yra viena iš mano profesionalių tyrimų sričių. Tad greičiausiai bent kartais rašydamas praleidžiu vieną-kitą paaiškinimą, kurio gali trūkti jums. Apie juodųjų skylių pagrindines savybes, ką mes žinome ir kaip jas tyrinėjame kviečiu žiūrėti Space & Astronomy vaizdo siužete:

***

Besijungiantis galaktikų spiečius Abell 2255. Šaltinis: Botteon et al. (2020) – LOFAR – SDSS

Galaktikų spiečiai – įspūdingi telkiniai. Juose lakstančios ir besijungiančios galaktikos palieka įvairiausių liekanų, juostų ir kitokių pėdsakų, kurie būna ilgai matomi, ypač radijo bangų ruože. Čia matome regimųjų ir radijo nuotraukų montažą – spiečiaus Abell 2255 vaizdą. Spiečius susiformavo susijungus dviem kitiems, o susijungimo pėdsakai vis dar matyti kaip karštų dujų tėkmės, įvairiomis kryptimis lakstančios tarp galaktikų.

***

Magnetinis kintamumas aktyvioje galaktikoje. Didelės energijos fotonai – gama spinduliai – mus pasiekia iš kelių šaltinių tipų. Vienas jų – aktyvių galaktikų čiurkšlės. Jei čiurkšlė nukreipta į mus, tokią aktyvią galaktiką vadiname blazaru. Detaliai stebėdami blazarus, galime geriau suprasti ir tos spinduliuotės prigimtį. Blazarų spinduliuotė nuolat kinta; manoma, kad tai vyksta dėl turbulencijos – sūkuringo dujų judėjimo čiurkšlėje. Naujame tyrime pateikta vieno tolimo blazaro stebėjimų analizė patvirtina šį modelį. Blazaro PKS1830-211 spinduliai iki mūsų keliauja apie 10 milijardų metų. Tarp jo ir mūsų yra galaktikų spiečius, kurio gravitacija iškreipia šviesos kelią ir padalina blazaro atvaizdą į du. Vieno iš jų šviesa mus pasiekia 26 paromis vėliau, nei kito. Pernai pavasarį blazaras sužibo ryškiau, nei bet kada iki šiol, o proga pasinaudoję astronomai stebėjo abu jo atvaizdus ir matavo spinduliuotės poliarizacijos kitimą. Poliarizacija yra šviesos bangų virpėjimo krypčių vienodumas; įprastos šviesos bangos virpa įvairiomis kryptimis, statmenai sklidimo krypčiai, o poliarizuotos bangos yra tarsi išsirikiavusios vienodai. PKS1830-211 žybsnio metu poliarizacija buvo apie tris kartus silpnesnė, nei tame atvaizde, kur žybsnio dar nesimatė. Taip pat pastebėta, kad vos per mažiau nei valandą reikšmingai pakisdavo poliarizacijos kryptis, o poliarizacijos stiprumas per tą patį laiką svyruodavo iki 10%. Šios savybės puikiai atitinka turbulentiško modelio prognozes. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.