Apie klimato kaitą Žemėje kalbame labai daug – ir ne veltui. Kitų planetų klimato pokyčiai, žinoma, ne tokie svarbūs žmonijai, bet irgi būna įdomūs. Štai pavyzdžiui Veneros klimatas praeityje galėjo būti panašus į Žemės, bet vėliau tapo pragarišku dėl vulkanizmo; pasirodo, Žemė tokio likimo išvengė tik laimingo atsitiktinumo dėka. Marso klimato praeitį nustatyti galbūt padės nuosėdinių uolienų krateriuose analizė. Galaktikų „klimatas“ – jų juodųjų skylių aktyvumas – tolimoje praeityje buvo energingesnis, nei vėliau. Kitose naujienose – analizė, kaip labiausiai apsimoka statyti nusileidimo aikšteles Mėnulyje, planetos prie masyviausios žvaigždės ir Šaulio A* nuotrauka. Gero skaitymo!
***
Nusileidimo aikštelių Mėnulyje statyba. Kai žmonės sugrįš į Mėnulį – tai turėtų nutikti greičiau nei per penketą metų – jie turėtų pasilikti ilgam. Ne viena komanda, tačiau vis besikeičiančios įgulos, kurios dirbs Mėnulio paviršiuje įrengtose tyrimų stotyse. Tam reikės įvairios infrastruktūros – pastatų, elektrinių ir pan. Vienas iš reikalingų objektų – pakilimo/nusileidimo aikštelės, kad raketos ir kitokie erdvėlaiviai galėtų nutūpti bei pakilti nenuklodami visko aplinkui nauju dulkių sluoksniu. Pastaraisiais metais, vystant Artemis programą, pasiūlytas ne vienas būdas, kaip tokias aikšteles statyti. Praeitą savaitę paskelbta apžvalga, kurioje vertinami šių būdų kaštai ir ieškoma geriausio. Pagrindiniai nagrinėti kriterijai, atskiriantys projektus, buvo trys: masė, kurią reikia atgabenti iš Žemės, energijos poreikis Mėnulyje ir statybų trukmė. Antrasis kriterijus, pasirodo, niekada nėra lemiamas – Mėnulyje nesunkiai galima gauti daugiau energijos, nei pakanka visoms statyboms. Kiti du kriterijai vienas kitą kompensuoja: kuo daugiau medžiagų ir prietaisų atgabenama iš Žemės, tuo greičiau galima pastatyti infrastruktūrą Mėnulyje, ir atvirkščiai. Taigi kiekvienam statybų metodui galima rasti optimalų masės ir trukmės rinkinį, kuris minimizuoja viso projekto kaštus. Tiesa, tam reikia statybų trukmę įvertinti pinigais, kaip vertę, kuri prarandama dėl vėluojančių misijų; apžvalgos autoriai išnagrinėjo keletą galimų tokio vertinimo schemų. Bet kuriuo atveju, geriausias būdas gaminti centrinę aikštelės dalį, kurią labiausiai kaitins raketų liepsnos, yra mikrobangis sutankinimas, kai mikrobangų spinduliuote veikiamas regolitas (Mėnulio paviršiaus dulkės) sutvirtinamas iki betono konsistencijos. Išorinei daliai, kuriai tenka žemesnės temperatūros, šiandieninėmis sąlygomis geriausia ta pati metodika, bet jei medžiagos gabenimo į Mėnulį kainos sumažėtų iki 110 tūkstančių dolerių už kilogramą arba mažiau, efektyvesnis taptų polimerų įpurškimo metodas, kai regolitas sutvirtinamas polimeriniais junginiais. Dabartinė kelionės į Mėnulio paviršių kaina yra apie milijoną dolerių kilogramui. Tyrėjų teigimu, jei ši kaina sumažėtų iki 300 tūkstančių dolerių – toks kainos pokytis laikomas tikėtinu dėl Artemis programos metu sukursimų patobulinimų – vienos nusileidimo aikštelės kaina būtų apie 229 milijonus dolerių. Transportavimo kaštams nukritus iki 100 tūkstančių dolerių, nusileidimo aikštelė atpigtų iki 130 milijonų. Turint omeny, kad didelio tarptautinio oro uosto statybos kainuoja kelis milijardus dolerių, nusileidimo aikštelė Mėnulyje ima atrodyti nebe tokia brangi. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Venerą galėjo pražudyti ugnikalniai. Žemė ir Venera yra panašaus dydžio bei masės, be to, gauna panašų kiekį energijos iš Saulės. Bet Venera yra pragariškas pasaulis, dengiamas tankios ir karštos atmosferos. Kodėl planetos taip skiriasi? Vienas galimas paaiškinimas – vulkanizmas: ugnikalniai Veneroje galėjo sukelti negrįžtamą šiltnamio efektą, kuris išgarino vandenynus ir lėmė, kad planeta niekad negrįš į gyvybei palankias sąlygas. Bet tuomet kodėl taip nenutiko Žemėje? Naujame tyrime teigiama, kad tiesiog laimingo atsitiktinumo dėka. Tyrėjai apžvelgė Žemės vulkanizmo istoriją ir susikoncentravo į didžiulius išsiveržimus, kurie plačiuose regionuose paskleidžia lavą. Tokie regionai, vadinami didelėmis ugninėmis provincijomis (angl. Large Igneous Provinces, LIP), vali reikšmingai įkaitinti atmosferą. Viena LIP Žemės nepavers pragariška planeta, tačiau vienu metu atsiradusios dvi ar daugiau – gali. Tyrėjai nustatė, jog yra didesnė nei 50% tikimybė, kad per planetos istoriją nauja LIP susiformuos praėjus mažiau nei milijonui metų po ankstesnės atsiradimo kur nors kitur. LIP vidutiniškai išlieka ilgiau nei milijoną metų, taigi rezultatas gali būti katastrofiškas. Taip pat mokslininkai sumodeliavo tikėtiną planetos klimato istoriją, įvertinant LIP poveikį. Rezultatai davė tokią pačią išvadą: Veneros likimas yra labiau tikėtinas, nei Žemės. Šis atradimas svarbus ir ieškant gyvybės už Saulės sistemos ribų: jei vulkanizmas didžiąją dalį Žemės dydžio planetų paverčia veneromis, gyvybės geriau ieškoti jaunesnėse planetose, kur katastrofa dar neįvyko. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.
***
Stipriausi Marso drebėjimai. Praeitą savaitę net porą kartų sumušti Marso drebėjimų rekordai. Seismologinius duomenis apie Marsą renka NASA zondas InSight, dirbantis nuo 2018 metų pabaigos. Jo sensoriai fiksuoja įvairiausius virpesius – nuo aplink pučiančio vėjo iki tikrų planetos drebėjimų. Tie drebėjimai, kaip taisyklė, yra labai silpni – galingiausi tesiekia 4 balus; stovėdami šalia InSight, juos jaustume kaip netoliese pravažiuojantį sunkvežimį. Neseniai paskelbtas straipsnis, kuriame pristatomi pernai rudenį užfiksuoti du santykinai galingi drebėjimai. Rugpjūčio 25 ir rugsėjo 18 dienomis įvyko atitinkamai 4,2 ir 4,1 balo stiprumo drebėjimai – galingesni nei bet koks, užfiksuotas anksčiau. Pirmojo drebėjimo epicentras lokalizuotas Marinerio slėnyje, antrasis – galimai irgi jame arba apylinkėse. Šie drebėjimai įvyko kone 9000 kilometrų atstumu nuo InSight – apie penkis kartus toliau, nei anksčiau užfiksuotieji. Nepaisant panašios vietos, drebėjimų prigimtis beveik neabejotinai skirtinga – pirmasis kilo daug giliau po planetos paviršiumi, nei antrasis. Drebėjimų kilmė kol kas neaiški; Marse nėra tektoninių plokščių, kurių judėjimas sukelia daugumą drebėjimų Žemėje. Visgi mokslininkai tikisi, kad šių drebėjimų analizė padės geriau suprasti Marso gelmes ir ten vykstančius procesus.
Vos paskelbus apie šiuos rekordininkus atėjo žinia, jog gegužės pradžioje InSight užfiksavo dar stipresnį drebėjimą – net 5 balų. Tokio stiprumo virpesių Žemėje nesupainiotume su niekuo kitu, nuo jų išdūžta langai, gali skilti silpnesnių pastatų sienos. Toks stiprumas yra arti teorinės ribos, kokie drebėjimai gali egzistuoti Marse; anksčiau mokslininkai stebėjosi, kad InSight nepavyko aptikti tokių stiprių virpesių. Tiesa, prieš kelis dešimtmečius mokslininkai manė, kad Marse apskritai nevyksta drebėjimai, bet vėliau požiūris pasikeitė, tad gali būti, kad ir dabartinė teorinė riba nėra tiksli. Drebėjimo epicentras kol kas nėra lokalizuotas, tam reikia daug detaliau analizuoti zondą pasiekusias bangas ir jų galimą atsispindėjimą nuo planetos paviršiaus bei branduolio. Bet kuriuo atveju, šis atradimas prisideda prie žinių apie Marso gelmes ir padės suprasti jo mantijos bei branduolio sandarą.
Pirmų dviejų drebėjimų analizė publikuojama The Seismic Record; apie naują rekordininką kol kas galima perskaityti tik Jet Propulsion Laboratory pranešime.
***
Marso vandens istorija. Kad Marse apskritai būta skysto vandens – upių, jūrų ir ežerų, – žinoma jau gana seniai. Taip pat žinoma, kad šiandien paviršiuje skysto vandens jei ir būna, tai labai trumpai ir lokaliai, kai ištirpsta ledo sankaupos, iki joms greitai išgaruojant. Kaip tiksliai Marsas perėjo iš drėgnos praeities į sausą dabartį, iki galo neaišku. Du šiek tiek prieštaringi atradimai, paskelbti praeitą savaitę, papildo žinias apie šį procesą.
Pirmąjį atradimą padarė Kinijos marsaeigis Žurong, jau beveik metus važinėjantis Marse, pietinio pusrutulio Utopijos lygumos krateryje. Jo nuotraukose identifikuota nemažai paplokščių akmenų, kurių sudėtyje esama hidruotų mineralų. Labiausiai tikėtinas jų formavimosi būdas – nuolatinė vandens cirkuliacija negiliai po paviršiumi. Vandens veikiamos uolienos ima augti ties aukščiausiu vandens lygiu, o vėliau iškyla į paviršių dėl vėjo keliamos erozijos. Įdomiausia yra tai, kad Žurong tyrinėjamas krateris datuojamas Amazonine epocha – naujausia Marso geologine epocha, kuri prasidėjo prieš 2,9 milijardo metų. Įprastai manoma, kad tuo metu Marsas jau buvo visiškai sausas, bet šis atradimas rodo, kad vandens, bent jau negiliai po paviršiumi, dar buvo nemažai. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.
Kitame tyrime analizuojamas Marso meteoritas Miller Range 03346. Yra žinoma, kad jis priklauso nachlitų grupei – meteoritams, kurie Marse patyrė sąveiką su vandeniu prieš maždaug 630 milijonų metų. Tokia išvada padaryta nagrinėjant pavienius mineralo olivino grūdelius iš šių meteoritų – būtent juose aptikta sąveikos su vandeniu požymių. Naujojo tyrimo autoriai išnagrinėjo viso meteorito trimatę struktūrą, nesuardydami jo, ir nustatė, kad vanduo paveikė toli gražu ne visą ten esantį oliviną. Vandens formuotos uolienos meteorite išsidėsčiusios paskiromis grupėmis, tarp kurių praktiškai nėra jungčių. Tai reiškia, kad vanduo toje uolienoje atsirado labai lokaliai, greičiausiai tirpstant nedideliam kiekiui popaviršinio ledo. Jį ištirpinti galėjo netoliese nukritusio asteroido smūgio energija. Taigi prieš 630 milijonų metų meteorito aplinkoje skysto vandens beveik neabejotinai nebuvo, o atsirasdavo jis tik protarpiais ir neilgam. Tai svarbu galvojant apie vietas, kur Marse galėjo išsilaikyti gyvybė (jei ji ten kada nors apskritai egzistavo) – anksčiau buvo manoma, kad nachlitų aplinka galėjo būti tokia terpė. Šie rezultatai rodo priešingai. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.
***
Marso klimato atkūrimas. Nors apie Marso klimatą šiandien ir praeityje žinome jau nemažai, vis dar lieka daugybė neatsakytų klausimų. Vienas jų – kaip gi klimatas keitėsi. Ar planeta tolygiai perėjo iš drėgnos ir tinkamos gyvybei į šiandieninę būseną? O gal perėjimas buvo staigus? O gal klimatas keitėsi tai į vieną, tai į kitą pusę? Naujame tyrime pasiūlytas metodas, kaip galima rasti atsakymų į šiuos klausimus: reikia nagrinėti smėlio sąnašų sluoksnius krateriuose. Krateriai ir kitokios duobės yra puikios vietos, kuriose užsilieka atneštos smiltys. Laikui bėgant, smiltys susispaudžia į nuosėdines uolienas. Skirtingo gylio uolienų datavimas leistų nustatyti, kaip sparčiai krateris buvo pildomas skirtingu metu. Pildymo sparta priklauso nuo kelių dalykų, tarp jų – ir uolienų erozijos spartos, o ši susijusi su vandens kiekiu. Kuo daugiau planetoje upių, tuo dažniau akmenys trankosi vieni į kitus ir smulkėja. Šią idėją mokslininkai patikrino apjungę ją su globaliais Marso klimato modeliais, duomenimis apie vandens ledo pasiskirstymą ir kita informacija apie Marsą bei jo kraterius. Panašu, kad senovėje, kai Marse buvo daug vandens, o atmosfera – tankesnė, krateriai tikrai pildėsi sparčiau, nei dabar. Kol kas neturime pakankamai tikslių duomenų apie krateriuose susiformavusias uolienas, kad galėtume detaliau nustatyti Marso klimato istorijos vingius, bet ateityje tą galbūt pavyks padaryti. Tyrimo rezultatai publikuojami Geology.
***
Nuošliaužas kopų šlaituose Marse aptiko jau pirmoji nusileidusi misija – Viking 1 ir Viking 2. Vėliau kiekvienos misijos metu buvo užfiksuota vis naujų ir naujų. Kurį laiką buvo galvojama, kad jas sukelia rytais ištirpstantis vandens ledas, bet dabar manoma, kad nuošliaužos yra visiškai sausos. Jas gali sukelti pralekiantys dulkių sūkuriai, (mikro)meteoritai arba garuojantis anglies dvideginio ledas. Gilesni smėlio sluoksniai dažnai yra tamsesni, nes jų neišbalino Saulės šviesa, todėl nuošliaužos sukuria čia matomus tamsius dryžius.
***
Vandenynų savybes kontroliuoja palydovų sukimasis. Europoje, Encelade ir kituose palydovuose, kurių gelmėse esama vandenynų, vandens srovės greičiausiai primena Jupiterio ir Saturno paviršių dengiančius raštus. Tokia išvada gauta atlikus naują poledinių vandenynų judėjimo modeliavimą. Priešingai nei ankstesni bandymai sumodeliuoti palydovų savybes, naujajame tyrėjai sutelkė dėmesį į fundamentalias savybes, kuriomis pasižymi besisukantis iš apačios šildomas viršuje ledo dengiamas vandenynas. Ištyrę daugybės galimų parametrų, tokių kaip giluminio šildymo sparta ar vandenyno gylis, įtaką, tyrėjai nustatė, kad didžiausią reikšmę vandenyno elgesiui turi palydovo sukimosi greitis. Europos ir Encelado sąlygomis nusistovi vandenyno dinamika, kurią galima suskirstyti į du tipus: vertikalią cirkuliaciją arti ašigalių ir sukimąsi arti pusiaujo. Gelmių šilumos keliamas vanduo kyla aukštyn arčiau ašigalių esančiuose regionuose, tad ten greičiausiai paviršinis ledas tirpdomas labiau ir turėtų būti plonesnis. Tuo tarpu arčiau pusiaujo susiformuoja kelios priešingomis kryptimis nukreiptos sraujymės, panašios į atmosferos juostas Jupiteryje bei Saturne. Šis atradimas padės geriau pasiruošti misijoms į šiuos palydovus, nes leis geriau įvertinti, kuriose jų paviršiaus vietose verta tikėtis gyvybės pėdsakų. Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.
***
Masyvių žvaigždžių planetos. Iš daugiau nei 5000 šiuo metu žinomų egzoplanetų beveik visos aptiktos prie žvaigždžių, kurių masė neviršija dviejų Saulės masių. Kodėl taip yra? Ar egzoplanetos prie masyvesnių žvaigždžių tiesiog nesusiformuoja, ar nemokame jų aptikti? Į šį klausimą bandoma atsakyti projektu BEAST – B-tipo žvaigždžių egzoplanetų gausos tyrimu (B-star Exoplanet Abundance STudy). Projekto metu ieškoma planetų prie masyvių jaunų žvaigždžių Skorpiono-Kentauro Asociacijoje, maždaug 130 parsekų nutolusioje kelių šimtų masyvių žvaigždžių sankaupoje. B-tipo žvaigždės yra masyvesnės nei 2,4 Saulės masės. Dabar paskelbtas pirmasis projekto rezultatas – viena, o gal net dvi, palydovės prie žvaigždės Skorpiono μ2. Ši žvaigždė už Saulę masyvesnė devynis kartus; tai masyviausia žvaigždė, prie kurios kada nors aptiktos palydovės, ir pirmoji, kurios gyvenimas baigsis supernovos sprogimu. Aptiktos kompanionės yra 14-18 kartų masyvesnės už Jupiterį. Tokia masė yra didesnė nei riba tarp planetų ir rudųjų nykštukių – šie objektai pakankamai masyvūs, kad jų viduje galėtų vykti deuterio jungimosi termobranduolinės reakcijos. Visgi tyrėjų teigimu, abi palydovės susiformavo būtent kaip planetos, diske aplink žvaigždę, o ne kaip žvaigždės, fragmentuojant molekuliniam debesiui. Santykis tarp palydovių masės ir žvaigždės masės panašus į Jupiterio ir Saulės masių santykį. Aptikti kompaniones – ar tai būtų planetos, ar rudosios nykštukės – prie tokių masyvių žvaigždžių tikrai sudėtinga dėl jų ryškumo ir ilgo orbitų periodo, taigi sėkmingi rezultatai leidžia spėti, jog planetos prie masyvių žvaigždžių pasitaiko gana dažnai. Bet įdomu, kad nei vienas iš dviejų pagrindinių teorinių formavimosi modelių nepaaiškina šių palydovių atsiradimo. Pagal šerdies akrecijos modelį jos nebūtų spėjusios užaugti tokios masyvios, nes masyvi žvaigždė per greitai išgarina protoplanetinį diską. O pagal gravitacinio nestabilumo modelį prie žvaigždės turėtų formuotis planetos, kurių masės siekia 1-10% žvaigždės masės, bet ne 0,1%, kaip čia. Tiesa, pastarąjį paaiškinimą gali „išgelbėti“ naujesnė jo variacija, kurioje įtraukiamas magnetinio lauko poveikis – nustatyta, kad tokiu atveju tipinė planetų masė sumažėja 10-100 kartų – būtent iki tokios, kokia atrasta Skorpiono μ2. Bet kuriuo atveju, šis atradimas rodo, jog egzoplanetų įvairovė daug didesnė, nei manyta iki šiol. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Kodėl nerandame protingos gyvybės pėdsakų už Žemės ribų? Vienas galimas atsakymas – technologinės civilizacijos visada susinaikina prieš išsiplėsdamos iš gimtosios planetinės sistemos. Šią idėją, vadinamą Didžiuoju filtru, pristato John Michael Godier:
***
Novos baltojoje nykštukėje pradžia. Kai baltoji nykštukė – į Saulę panašios žvaigždės liekana – ryja medžiagą iš kompanionės dvinarėje sistemoje, kartais ji sužimba novos žybsniu. Nova yra trumpas termobranduolinių reakcijų įsižiebimas nykštukės paviršiuje, kai ten prisikaupia pakankamai vandenilio irba helio. Jo metu apvalkalas tampa tūkstančius kartų šviesesnis, išsipučia ir išlekia į tarpžvaigždinę erdvę, tačiau pati nykštukė nesunaikinama (priešingai nei supernovos atveju). Teoriniai modeliai prognozuoja, kad pirmasis novos požymis turėtų būti rentgeno spindulių žybsnis, žymintis prasidėjusias reakcijas. Dabar pirmą kartą toks žybsnis užfiksuotas . Apskritai novos dažniausiai nepasikartoja, bent jau ne žmogiškais laiko tarpais, tad kiekvienas toks žybsnis yra išskirtinis. Atradimas padarytas tyrinėjant novą Tinklelio žvaigždyne pietų danguje; ji aptikta 2020 metų liepą. Laimingo atsitiktinumo dėka, tą patį dangaus regioną stebėjo ir rentgeno spindulių teleskopas eROSITA. Būtent jo duomenyse aptiktas rentgeno žybsnis, nutikęs maždaug 12 valandų prieš regimųjų spindulių pliūpsniui pasiekiant Žemę. Rentgeno žybsnis truko mažiau nei aštuonias valandas. Jo savybės – temperatūra, spektro forma, apskaičiuotas spinduliuojančio objekto dydis – puikiai atitiko teorinių modelių prognozes. Taigi atrodo, kad novos sprogimo eigą suprantame tikrai neblogai. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Šaulio A* nuotrauka. Daugiausiai dėmesio sulaukusi praeitos savaitės astronominė naujiena, žinoma, yra Paukščių Tako centrinės juodosios skylės, Šaulio A*, nuotrauka. Ši nuotrauka sukėlė daugiau iššūkių, nei prieš trejus metus paskelbtas pirmasis analogiškas rezultatas – M87 galaktikos centrinio monstro nuotrauka. Priešingai nei pastaroji, Šaulio A* yra 1500 kartų mažesnės masės, todėl ir dujos jos aplinkoje juda daug greičiau. Prie pat juodosios skylės vieną ratą jos apsuka per 30 minučių, taigi mokslininkai neturėjo galimybės stebėti praktiškai nekintantį objektą 12 valandų, kad gautų didžiausią kiekį duomenų. Be to, tarp mūsų ir Šaulio A* yra labai daug dujų ir dulkių, kurios šiek tiek iškreipia net ir radijo bangų vaizdą. Daugiau nei 300 astronomų komanda duomenų analizei sukūrė naujų metodų; jais remiantis sukurta daugybė galimų realaus vaizdo modelių, kuriuos bendrai būtų galima sugrupuoti į keturias kategorijas. Visose kategorijose matyti trys medžiagos sutankėjimai. Vienoje – rečiausiai pasitaikančioje – tik jie ir matomi; kitose trijose dar matyti ir žiedas, juosiantis juodosios skylės šešėlį, tačiau skiriasi santykinis sutankėjimų šviesis. Galutinis vaizdas, gautas suvidurkinus pavienius modelius, turi ir žiedą, ir tris panašaus intensyvumo sutankėjimus. Atvaizdas primena M87* atvaizdą, bet kartu nuo jo ir pastebimai skiriasi. Svarbu, kad abiejose nuotraukose matyti šešėlis ir jį juosiantis žiedas – galima teigti, jog tai yra universalios juodąsias skyles supančios struktūros. Be to, šešėlio (tamsaus regiono) dydis puikiai atitinka tą, kurį prognozuoja bendroji reliatyvumo teorija. Galima teigti, kad ji patvirtinta kaip veikianti daugiau nei tūkstantį kartų besiskiriančios masės juodosioms skylėms. Kartu mokslininkai įvertino ir įvairius medžiagos kritimo į juodąją skylę modelius; nors daugelis jų neblogai atkuria stebimas sistemos savybes, nei vienas nėra tobulas. Sunkiausia modeliais paaiškinti spinduliuotės intensyvumo kitimą laikui bėgant. Taigi akrecijos modeliams dar tikrai yra kur tobulėti. Tyrimo rezultatai publikuojami net šešiuose straipsniuose The Astrophysical Journal Letters.
***
Praeityje galaktikų vėjai – dažnesni. Juodosios skylės yra labai svarbus galaktikų evoliucijos veiksnys. Jų kuriami vėjai išpučia labai daug dujų iš galaktikų, taip stabdo žvaigždėdarą ir pakeičia galaktikos cheminę sudėtį bei spalvą. Ar šis procesas buvo toks pat visą Visatos egzistavimo laiką, kol kas nežinia. Naujame tyrime gauti įrodymai, jog tolimoje praeityje juodųjų skylių kuriamos tėkmės buvo netgi dažnesnės, nei vėlesniais laikais. Tyrėjai atliko grupės kvazarų – galaktikų su labai sparčiai medžiagą ryjančiomis centrinėmis juodosiomis skylėmis – kurių šviesa iki mūsų keliavo apie 13 milijardų metų, stebėjimus. Pusėje jų aptikti galingi vėjai, pučiantys nuo juodosios skylės prieigų. Vėjo greitis siekė iki 17% šviesos greičio. Nors panašaus greičio vėjai randami ir vėlesniais laikais – 10-11 milijardų metų praeityje, – čia jie pasitaiko apie dvigubai rečiau. Dauguma kvazarų yra gana raudoni – tai rodo, kad juose daug dulkių, o kartu ir dujų. Gali būti, kad stebimi vėjai per kelis ar keliolika milijonų metų išstumia šias dujas iš galaktikų ir taip sukuria sąryšius tarp juodosios skylės ir galaktikos masių. Šie sąryšiai labai panašūs tiek šiandieninėse, tiek prieš 10 milijardų metų matomose galaktikose, tačiau seniausiose – tokiose, kaip čia tiriamos – juodosios skylės pastebimai masyvesnės. Dujų išmetimas iš galaktikos sustabdo ir tolesnį juodosios skylės augimą, o galaktika vėliau gali augti rydama naujas dujas iš tarpgalaktinės erdvės. Taip atsiranda šiandieniniai sąryšiai, o čia greičiausiai matome jų formavimosi pradžią. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Štai tokios žinios iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse