Saulė mums teikia šviesą ir šilumą, be kurios Žemėje nebūtų gyvybės. Bet ji kelia ir pavojų – Saulės žybsniai, vėjai, aktyvumo pokyčiai gali pažeisti tiek palydovus, tiek netgi antžeminę elektroniką ar pankenti mūsų sveikatai. Vis gausesni stebėjimai ir gerėjantys modeliai leidžia Saulės aktyvumą prognozuoti, bet dažnai atsiremiama į problemą – sunku susigaudyti, kuris Saulės elgesys yra savitas tik jai, o kuris – bendras daugeliui žvaigždžių. Bet praėjusios savaitės naujienose randame vieną žingsnį šios problemos sprendimo link: informaciją apie kelių dešimčių žvaigždžių aktyvumo ciklus ir vienoje žvaigždėje aptiktą aktyvumo sumažėjimą, kuris primena analogišką procesą Saulėje, nutikusį prieš pusketvirto šimto metų. Taip pat Saulėje aptikta naujo tipo banga ir išsiaiškintos kai kurios detalės apie protuberantų burbulų sprogimus. Kitose naujienose – asteroido Ryugu kometiška kilmė, deguonies migracija iš Europos paviršiaus į giliai esantį vandenyną ir ORCų nuotraukos. Gero skaitymo!
***
Mėnulio garbanos priklauso nuo topografijos. Nepaisant daugybės tyrimų, tiek iš Žemės, tiek iš orbitos, tiek netgi nuskridus į vietą, Mėnulio paviršius vis dar turi paslapčių. Viena jų – vingiuotos juostos, arba garbanos. Tai yra šviesūs dariniai, kurie gali driektis dešimtis ar net šimtus kilometrų. Garbanos yra jaunesnės už aplinkines uolienas, o jas sudaro dulkės. Bet kodėl dulkės taip sukrenta – nežinia. Mėnulyje nėra vėjo, kuris galėtų jas sunešti į sankaupas, nevyksta ir geologiniai (selenologiniai?) procesai. Mokslininkai dažnai įvardija tris galimus garbanų atsiradimo kelius. Pagal vieną, dulkes suneša kometų smūgiai, kai turbulentiška kometos uodega sujaukia dulkių išsidėstymą Mėnulio paviršiuje. Pagal antrą, paviršiuje esančios įmagnetintos uolienos atstumia Saulės vėją, todėl kai kur dulkės apsaugomos nuo jo poveikio. Pagal trečią, Saulės vėjas lengviau perneša šviesesnes dulkes, todėl gali jas nunešti net į vietas, kurias dengia vietinis magnetizmas. Nei vienas iš šių modelių neprognozuoja ryšio tarp garbanų ir paviršiaus kraštovaizdžio, tačiau naujame tyrime pristatomi įrodymai, kad toks ryšys galimai egzistuoja. Tyrėjai išnagrinėjo dvi garbanas Protingumo jūroje tolimojoje Mėnulio pusėje. Jie nustatė, kad garbanos matomos šiek tiek žemesnėje vietovėje, nei aplinka – regionai, kur matomos garbanos, vidutiniškai yra dviem-keturiais metrais žemesni, nei greta garbanų esančios vietos. Nors skirtumas nedidelis ir nėra jokių aiškiai apribotų griovių, jis matomas per visą garbanų ilgį, taigi nepanašus į atsitiktinį sutapimą. Šios žinios padės geriau suprasti, kaip juda dulkės Mėnulio paviršiuje, o tai labai svarbu planuojant žmonių sugrįžimą ir ilgalaikes misijas. Mėnulio dulkės yra labai smulkios, konsistencija panašios į miltus, tad gali būti ir labai pavojingos. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.
***
Naujo tipo banga Saulėje. Helioseismologija vadinamas Saulės virpesių tyrimas. Saulėje sklinda įvairios bangos – akustinės, magnetinės, gravitacijos (nepainioti su gravitacinėmis) – o jų požymiai žvaigždės paviršiuje leidžia susigaudyti, kas vyksta jos gelmėse. Dabar paskelbta apie visai naujo tipo bangą Saulėje, kurios prigimties kol kas paaiškinti nepavyksta. Banga atrasta analizuojant 25 metų Saulės stebėjimų duomenis. Atskyrę įvairių žinomų bangų efektus, tyrėjai aptiko dar vieną, kuri pasireiškia kaip sūkuriai abipus Saulės pusiaujo. Sūkurių kryptis leidžia spręsti, jog bangos juda priešinga kryptimi, nei sukasi Saulė, o jų greitis – trigubai didesnis, nei prognozuoja teoriniai modeliai. Paaiškinti tokio didelio greičio nepavyko ir bandant apjungti žinomų bangų judėjimą su magnetinio lauko, gravitacijos ar konvekcijos poveikiu. Tad kol kas tyrėjai negali pasakyti, kokie procesai sukuria bangas. Tai yra labai įdomu, nes gali būti, kad tolesnė šių bangų analizė atskleis įdomių detalių apie Saulės viduje vykstančius procesus. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Protuberantų plunksnų formavimasis. Protuberantais vadinamos plazmos kilpos, išsiveržiančios iš Saulės. Kilpoje plazmos temperatūra maždaug šimtą kartų žemesnė, o tankis šimtą kartų aukštesnis, nei aplink esančiame Saulės vainike. Jos ribojamas burbulas kartais pratrūksta ir susiformuoja protuberanto plunksnos – į viršų nusidriekusios plazmos gijos. Naujame tyrime nagrinėjamas plunksnų formavimasis. Analizei pasitelkti stebėjimų duomenys, surinkti keliais teleskopais – tiek antžeminiais, tiek kosminiais. Jų taikinys buvo protuberantas, išsprogęs pernai balandį. Prieš susprogimą ir plunksnų iškilimą pastebėti protuberanto burbulo pokyčiai – jis įgijo pusrutulio formą ir išsipūtė. Nestabilumas, suardęs burbulą, abiem atvejais kilo tada, kai burbulo aukštis tapo lygus pusei pločio. Burbulo viduje esančios plazmos slėgis pasirodė esąs aukštesnis, nei vainiko slėgis išorėje, taigi galima daryti išvadą, kad išsiveržimas įvyko dėl šiluminio slėgio padidėjimo. Kodėl šis slėgis išaugo, kol kas neaišku, bet tai gali būti susiję su visą Saulės vainiką kaitinančiais procesais. Jei energija, generuojama protuberanto viduje, negali išsisklaidyti vainike, slėgis jame gali išaugti, kol galiausiai burbulas suardomas. Plunksnų atsiskyrimas nuo protuberanto beveik neabejotinai kilo dėl magnetinio lauko linijų persijungimo, taigi šiluminiai efektai paveikia ir magnetinio lauko konfigūraciją. Šios žinios, kaip ir dauguma kitų atradimų apie Saulės aktyvumą, bus naudingos tobulinant kosminių orų prognozes. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Asteroidas Ryugu buvo kometa? 1999 metais atrastas, 2014-2019 metais zondo Hayabusa2 tyrinėtas Ryugu vadinamas asteroidu. Šiuo metu jis tikrai toks ir yra: sudarytas iš paskirų uolienų, kurias silpna gravitacija ir ilgas buvimas kartu išlaiko vienus prie kitų, sparčiai besisukantis aplink savo ašį ir turįs išsipūtusį pusiaują. Bet naujo tyrimo autoriai teigia, kad praeityje Ryugu buvo kometa. Įtarimą tyrėjams sukėlė vienas iki šiol nepaaiškintas faktas apie Ryugu: Hayabusa2 jame aptiko daug organinių junginių. Asteroiduose jų būna daug mažiau, tuo tarpu kometose – daug. Tyrėjai sumodeliavo, kaip vystytųsi kometa, daug kartų skrisdama pro Saulę. Pirmykštę kometą sudaro daugiausiai ledas, su įvairiomis uolienų ir organinių junginių priemaišomis. Kiekvienos orbitos metu ledas garuoja, o uolienos po truputį kaupiasi arčiau centro. Mažejantis kometos branduolys sukasi vis sparčiau, kol galiausiai ledas išgaruoja visiškai o likusios uolienos sudaro „nuolaužinį“ asteroidą – būtent kaip Ryugu. Alternatyvus Ryugu kilmės modelis – dviejų asteroidų katastrofiškas susidūrimas ir vėlesnė nuolaužų aglomeracija – paaiškina asteroido sandarą ir sukimąsi, bet ne organinių medžiagų gausą. Tyrėjų teigimu, dauguma kampuotos vilkelio formos greitai besisukančių asteroidų gali būti išgaravusios kometos. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.
***
Deguonies migracija Europoje. Jupiterio palydovas Europa po dešimčių kilometrų storio ledo apvalkalu turi didžiulį vandenyną. Jo dugną šildo palydovo gelmių šiluma bei Jupiterio gravitacijos sukeliamos Europos deformacijos, taigi ten greičiausiai vyksta įvairios cheminės reakcijos ir galbūt netgi gali egzistuoti gyvybė. Daugeliui reakcijų reikalingas ir deguonis, tačiau kaip jis atsiranda vandenyne? Ten nevyksta energingi procesai, galintys suskaldyti vandens molekules ar suardyti deguoninius mineralus. Tačiau deguonies reguliariai atsiranda Europos paviršiuje, kur Saulės šviesa, kosminiai spinduliai ir Jupiterio magnetosferoje įgreitintos dalelės gali išlaisvinti šį atomą iš ledo. Ar gali deguonis numigruoti dešimtis kilometrų per ledą iki vandenyno? Naujo tyrimo autoriai teigia, kad tikrai gali. Tyrėjai išnagrinėjo, kaip turėtų vystytis nedideli skysto vandens telkiniai, susidarę negiliai po Europos paviršiumi, pavyzdžiui po asteroidų smūgių arba dėl ledo plokščių migracijos. Tokie telkiniai yra ypatingai sūrūs – tai leidžia jiems kurį laiką išlikti skystiems. Sūrus vanduo graužiasi gilyn: skaitmeniniu modeliu tyrėjai parodė, kad tokiu būdu tiek vanduo, tiek jame ištirpęs deguonis efektyviai gabenamas vandenyno link. Maždaug 85% deguonies (ir kitokių oksiduojančių junginių), patekusio į telkinį paviršiuje, per maždaug 20 tūkstančių metų pasiekia vandenyną. Sūraus skysčio telkiniai greičiausiai susidaro po paviršiaus zonomis, vadinamomis „chaoso reljefu“ – jose pilna įtrūkimų, gūbrių ir ledo riedulių. Jie apima apie ketvirtį Europos paviršiaus. Tyrėjai įvertino, kad iš viso po jais gali būti iki 180 trilijonų tonų deguonies. Deguonies patekimo sparta į vandenyną siektų iki 400 tūkstančių tonų per metus, arba 13 kilogramų per sekundę. Panašiai sparčiai deguoniu pildomi ir Žemės vandenynai. Taigi, jei šie skaičiavimai teisingi, Europa tikrai atrodo kaip tinkama gyvybei vieta. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.
***
Technopėdsakų paieška artimoje ateityje. Technopėdsakais vadinami kosminiais atstumais aptinkami signalai, bylojantys apie technologinės civilizacijos egzistavimą. Keli pavyzdžiai, kuriuos jau sukuria žmonija, yra cholofluorokarbonų egzistavimas atmosferoje bei gausybė dirbtinių palydovų aplink Žemę. Teoriškai, daug pažangesnės civilizacijos galėtų sukurti ir gerokai didesnius technopėdsakus, pavyzdžiui žvaigždę gaubiančius žiedus ar net sferas, arba tarpžvaigždinių komunikacijų tinklus. Per pastaruosius daugiau nei pusšimtį metų buvo įvairių bandymų aptikti technopėdsakų; daugiausiai jie apsiribojo radijo signalų paieškomis, o kitos paieškos, kaip taisyklė, nebuvo sistemingos. Pernai JAV Nacionalinė mokslų akademija paskelbė ataskaitą Astro2020 – didžiulį dokumentą, kuriuo nubrėžtos astronominių tyrimų gairės artimiausiam dešimtmečiui. Dabar grupė mokslininkų apžvelgė, kaip šios perspektyvos galėtų būti panaudotos technopėdsakų paieškoms. Technopėdsakams Astro2020 tiesioginio dėmesio skirta nedaug, išskyrus vieną konkretų paminėjimą egzoplanetų ir astrobiologijos skiltyje. Visgi gerai apibrėžtos technopėdsakų paieškos, autorių teigimu, yra reikšminga nežemiškos gyvybės paieškų ir apskritai Saulės bei Žemės vietos Galaktikos kontekste supratimo dalis. Pagrindinės artimiausios ateities misijos, kurios galėtų pasitarnauti technopėdsakams aptikti, yra kosminis teleskopas LUVOIR, antžeminiai ELT klasės teleskopai ir tolimųjų infraraudonųjų spindulių detektoriai. LUVOIR yra planuojamas 8 arba 15 metrų skersmens ultravioletinių, regimųjų ir infraraudonųjų spindulių teleskopas, kuris turėtų skrajoti panašia orbita, kaip James Webb kosminis teleskopas. Visgi tikimasi, kad iki jį paleidžiant po maždaug 15-20 metų, žmonės turės galimybę nuskristi pusantro milijono kilometrų nuo Žemės ir atlikti teleskopo remontą ar atnaujinimo darbus, todėl LUVOIR planuojamas atitinkamai. Apžvalgos autoriai mano, jog LUVOIR puikiai tiktų ieškoti azoto oksidų – dujų, kurios Žemės atmosferoje daugiausiai atsiranda dėl pramoninių degimo procesų. Be to, LUVOIR galėtų gana plačiame spektro ruože ieškoti tarpžvaigždinių komunikacijų signalų. ELT – arba Ypatingai dideli teleskopai (Extremely Large Telescopes) – yra grupė planuojamų antžeminių teleskopų, kurių pagrindinio veidrodžio skersmuo turėtų siekti apie 30 metrų. Tokie teleskopai turėtų pradėti darbą šio dešimtmečio pabaigoje. Gerokai didesnis jų jautrumas, lyginant su šiandieniniais teleskopais, atvers galimybę tyrinėti egzoplanetų atmosferas ir galbūt aptikti dirbtinių struktūrų – tiek paviršinių, tiek orbitų – žvilgesį. Tolimųjų infraraudonųjų spindulių ruožas yra menkai ištirtas, nes jam reikalingi fiziškai dideli kosminiai teleskopai. Šiame ruože galima tikėtis aptikti kai kuriuos cheminius junginius planetų atmosferose, pavyzdžiui aukščiau minėtus chlorofluorokarbonus. Taip pat tokie detektoriai padėtų geriau įvertinti dulkių pasiskirstymą Galaktikoje ir leistų atskirti dulkes nuo galimų didelių dirbtinių struktūrų – pastarosios turėtų spinduliuoti trumpesnio bangos ilgio infraraudonuosius spindulius. Dabartiniai bandymai aptikti tokias struktūras atsiremia į pavojų, kad bet kokį signalą sudėtinga atskirti nuo tarpžvaigždinių dulkių sankaupos. Apžvalgoje minimi ir keli kiti paieškų metodai, apimantys visą elektromagnetinių spindulių ruožą. Apžvalga yra kartu ir kvietimas skirti daugiau dėmesio technopėdsakų paieškoms, nes jos gali reikšmingai prisidėti ir prie kitų astrofizikinių klausimų sprendimo. Visą apžvalgą rasite arXiv.
***
Žvaigždžių aktyvumo ciklų įvairovė. Mūsų Saulė turi 11 metų aktyvumo ciklą – tokiu periodu kartojasi stipresnio ir silpnesnio aktyvumo tarpsniai. Kai žvaigždė aktyvesnė, sustiprėja jos vėjas, pagausėja žybsnių ir dėmių. Kitos žvaigždės greičiausiai irgi turi aktyvumo ciklus, bet aptikti juos nėra paprasta. Dėmė žvaigždės šviesį pakeičia labai nežymiai, tad užfiksuoti jos egzistavimą, o juo labiau suskaičiuoti, kiek tų žvaigždžių yra iš viso, praktiškai neįmanoma. Laimei, žvaigždės aktyvumas pakeičia kai kurių spektro linijų intensyvumą. Ypač naudingos yra jonizuoto kalcio linijos, žymimos H ir K raidėmis, kurių stiprumas proporcingas magnetinio lauko sukeliamam žvaigždės išorinio sluoksnio – chromosferos – kaitinimui. Dar nuo 1966 metų Mount Wilson observatorijoje vykdomi daugybės žvaigždžių H ir K linijų stebėjimai. Dabar paskelbta daugiau nei pusšimčio metų duomenų analizė, apjungianti tiek Mount Wilson, tiek Keck teleskopais surinktus duomenis. Iš 59 nagrinėtų žvaigždžių 29 pasirodė turinčios periodinius aktyvumo ciklus. Greičiausiai jų turi ir daugiau žvaigždžių, bet mokslininkai tvirtai įsitikina ciklo egzistavimu tik tada, kai užfiksuoja bent du pilnus svyravimus, taigi negalėjo išmatuoti ilgesnio nei 25 metų trukmės ciklo. Aptiktų ciklų periodai įvairūs – nuo mažiau nei septynerių iki minėtų 25 metų. Viena žvaigždė – HD 166620 – pasirodė labai įdomi: stebėjimų periodo pradžioje turėjo 17 metų ciklą, bet nuo 2003 metų yra visiškai neaktyvi. Kitaip tariant, jos aktyvumas pranyko ir neatsistatė bent vieną pilno ciklo trukmę. Toks elgesys primena Saulės aktyvumo nebuvimą, vadinamą Maunderio minimumu, kuris nutiko 1645-1715 metais. Kol kas nežinome, kodėl taip atsitiko, kad 70 metų Saulė praktiškai neturėjo dėmių. Nežinome ir kodėl pranyko HD 166620 aktyvumas, bet tolesni šios ir kitų žvaigždžių stebėjimai greičiausiai padės tą išsiaiškinti. Tada galbūt sužinosime ir Maunderio minimumo priežastį. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astronomical Journal.
***
Galaktikos dalys – netikėtai senos. Paukščių Takas susideda iš kelių dalių – halo, centrinio telkinio, storojo bei plonojo diskų. Jos skiriasi savo forma, chemine sudėtimi ir amžiumi. Įprasti Galaktikos formavimosi modeliai rodo, jog seniausia komponentė yra halas, pradėjęs augti prieš maždaug 13 milijardų metų; vėliau formavimosi storasis diskas, o plonasis yra jauniausias; centrinis telkinys susideda iš įvairių sumišusių populiacijų. Bet dabar šis scenarijus apverstas jei ne aukštyn kojomis, tai ant šono – pasirodė, kad storasis diskas yra toks pat senas, kaip halas, arba net senesnis. Atradimas padarytas nagrinėjant daugybės žvaigždžių milžinių duomenis, surinktus Gaia kosminiu teleskopu ir LAMOST spektrografu. Gaia duoda labai tikslią informaciją apie žvaigždžių padėtį danguje ir judėjimo greitį – tai leidžia nustatyti, kuriam Galaktikos komponentui jos priklauso bei labai tiksliai nustatyti žvaigždės šviesį. Tuo tarpu LAMOST duoda informaciją apie žvaigždžių cheminę sudėtį. Svarbiausias dydis šiam tyrimui yra metalingumas – cheminių elementų, sunkesnių už helį, gausa. Nuo jo priklauso, kaip sparčiai žvaigždė vystosi ir kada tampa milžine. Pastaroji stadija užima neilgą žvaigždės gyvenimo dalį, todėl stebėdami vien milžines, galime gana tiksliai įvertinti jų amžių. Naujojo tyrimo autoriams pavyko sumažinti amžiaus vertinimo paklaidas iki keleto procentų, nors ankstesniuose tyrimuose tekdavo tenkintis 20-40% paklaidomis. Tada paaiškėjo, kad storasis diskas formuotis ėmė praėjus vos 800 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Panašiu metu pradėjo formuotis ir halas, tačiau šis procesas gerokai paspartėjo dviem milijardais metų vėliau, kai Paukščių Takas susijungė su palydovine Gajos-Encelado galaktika. Per 5-6 milijardus metų storasis diskas augo, o žvaigždės jame tapo vis metalingesnės, mat senesnės žvaigždės mirdamos praturtindavo aplinkines dujas sunkiais cheminiais elementais. Per tą laiką vidutinis žvaigždžių metalingumas išaugo apie dešimt kartų. Įdomu, kad visų vienodo amžiaus storojo disko žvaigždžių metalingumas yra beveik vienodas; tai rodo, kad žvaigždės formavosi iš visos Galaktikos mastu gerai susimaišiusių dujų. Prieš aštuonis milijardus metų storojo disko formavimasis baigėsi; po pertraukos ėmė formuotis plonasis diskas, kuriam priklauso ir Saulė. Šis atradimas padės geriau suprasti tiek Paukščių Tako evoliuciją, tiek kitų galaktikų raidą, bei leis patobulinti Visatos struktūros formavimosi modelius. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Maždaug 30 megaparsekų nutolusi galaktika Arp 78 daug kuo panaši į Paukščių Taką. Jos skersmuo siekia apie 30 kiloparsekų, kaip ir mūsiškės; abi galaktikos yra spiralinės. Visgi Arp 78 turi ir akivaizdžių skirtumų: joje formuojasi daug daugiau žvaigždžių, o viena spiralinė vija gerokai stambesnė už esančią priešingoje pusėje. Asimetrijos kaltininkė yra palydovinė galaktika NGC 770; jei nuotrauka apimtų didesnį plotą, ją matytume į viršų ir į dešinę nuo Arp 78.
***
Glaudžiausia supermasyvių juodųjų skylių pora. Kiekviena didelė galaktika centre turi supermasyvią juodąją skylę. Galaktikos kartais susilieja, taigi po susijungimo atsiradusi didesnė galaktika kurį laiką turi dvi supermasyvias juodąsias skyles. Jos artėja viena prie kitos, tampa dvinare juodąja skyle, o galiausiai – per kelis šimtus milijonų metų – susijungia į vieną. Kiek iš tiesų užtrunka šis procesas ir kaip migruoja juodosios skylės, iki galo nėra žinoma. Viena priežasčių – dvinarių supermasyvių juodųjų skylių aptikta vos keletas. Tai gali reikšti, kad jas aptikti tiesiog labai sudėtinga, o gal jos suartėja ir susijungia labai greitai, palyginus su tipiniu laiko tarpu tarp galaktikų susiliejimų. Kaip bebūtų, dabar pavyko aptikti glaudžiausią supermasyvių juodųjų skylių porą, kurios viena nuo kitos nutolusios vos 200-2000 astronominių vienetų. 1 AU yra vidutinis atstumas tarp Saulės ir Žemės, taigi atstumas tarp šių juodųjų skylių yra nedaug didesnis už Saulės sistemą. Atradimas aptiktas nagrinėjant blazaro PKS 2131−021 radijo spinduliuotę, sekamą beveik pusšimtį metų. Blazarais vadinami aktyvūs galaktikų branduoliai, kurių čiurkšlės nukreiptos mūsų link. Jie skleidžia daug gama bei radijo spindulių. PKS 2131–021 duomenyse pastebėtas maždaug ketverių metų periodiškumas, kuris atitinka beveik lygiai dvejus metus blazaro atskaitos sistemoje (blazaras yra taip toli nuo mūsų, kad spinduliuotė, keliaudama iki mūsų, pastebimai išsitęsia dėl Visatos plėtimosi). Statistinė analizė parodė, kad periodiškumas nėra susijęs su medžiagos kritimo į juodąją skylę spartos pokyčiais, o žymi orbitinį judėjimą dvinarėje sistemoje. Kitaip tariant, blazaras susideda iš dviejų juodųjų skylių. Jos abi turi būti supermasyvios, nes kitaip arba nematytume blazaro, arba nebūtų įmanoma užfiksuoti periodiškumo. Tikslių poros narių masių nustatyti nepavyko – tai yra pagrindinis veiksnys, lemiantis rezultato neapibrėžtumą. Jei juodosios skylės yra maždaug milijardo Saulės masių, atstumas tarp jų yra arti viršutinės galimos ribos, t.y. apie 2000 AU; apatinė riba atitinka milijono Saulės masių juodųjų skylių porą. Jei masės yra arti viršutinės ribos, šios poros skleidžiamas gravitacines bangas turėtų pavykti aptikti stebint pulsarų poras, kurių tarpusavio atstumą paveikia pro šalį sklindančios bangos. Taigi tikėtina, kad šiuo metodu ateityje pavyks aptikti ir daugiau panašių porų, o tai, savo ruožtu, leis pagaliau suprasti, kaip iš tiesų jungiasi supermasyvios juodosios skylės ir kurie teoriniai modeliai geriausiai paaiškina šį procesą. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.
***
Geresni radijo apskritimų vaizdai. 2019 metų pabaigoje Visatoje aptikti ORCai. Ne, ne subjauroti ir tamsos valdovo valiai palenkti elfai, o Keisti radijo apskritimai (angl. Odd Radio Circles) – milžiniškos beveik tiksliai apvalios struktūros, matomos radijo bangų diapazone. Keleto ORCų centruose matomos galaktikos, kurių šviesa iki mūsų keliauja 3,5-6 milijardus metų; jei apskritimai tikrai supa šias galaktikas, jų skersmuo siekia šimtus kiloparsekų. Iki šiol aptikta vos apie dešimt ORCų, o jų kilmė lieka visiškai neaiški. Naujame tyrime pristatyti gerokai detalesni vieno iš ORCų stebėjimai, nei ankstesni. Priešingai nei ankstesni atradimai, atlikti ASKAP radijo teleskopų masyvu Australijoje, naujieji stebėjimai daryti MeerKAT teleskopais Pietų Afrikoje. Taip pasiekta dvigubai geresnė erdvinė skyra ir dešimt kartų didesnis jautrumas radijo bangoms. Naujose nuotraukose šaltinis, žinomas kaip ORC1, išskiriamas į sudėtingesnę struktūrą su keliomis radijo spinduliuotės arkomis. Neįmanoma tiksliai pasakyti, kokia yra trimatė struktūra, tačiau tyrėjai įvardija kelias galimybes. Gali būti, kad ORCą sudaro su elipsiniai žiedai – skirtingo dydžio smūginės bangos. Alternatyva – dvi vienodo dydžio elipsės, pasislinkusios viena kitos atžvilgiu. Pastaruoju atveju galima spekuliuoti ir apie struktūros fizikinę prigimtį – tai gali būti aktyvaus galaktikos branduolio išmestos čiurkšlės sukurti burbulai, matomi beveik, bet ne visiškai, iš viršaus. Taip pat nustatyta, kad radijo spinduliuotės prigimtis yra sinchrotrono procesas – energingų elektronų judėjimas magnetiniame lauke. Tokia spinduliuotė būdinga čiurkšlių kuriamiems burbulams, bet ne tik jiems. Tolesni kitų ORCų stebėjimai bei vis geresnė erdvinė skyra padės atskleisti ir šią kosmoso paslaptį. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Ar Visata turi centrą? Visatos plėtimasis kartais įvardijamas kaip „becentris“. Ką tai reiškia? Atsakymo ieško PBS Space Time:
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse