Kąsnelis Visatos CDXCI: Biosferos

Vienintelė biosfera – gyvybės pilnas sluoksnis planetos struktūroje, – kurią šiuo metu žinome, yra žemiškoji. Nekeista, kad kitų biosferų paieškoms daugiausiai koncentruojamasi į panašias į Žemę planetas. Bet galbūt taip pernelyg save apribojame? Galbūt gyvybė galėtų sėkmingai egzistuoti Neptūno tipo planetose, jei jos būtų pakankamai šiltos? Šis klausimas nagrinėjamas vienoje iš praėjusios savaitės naujienų. Kitoje analizuojama galimybė kitose uolinėse planetose egzistuoti deguonine fotosinteze paremtoms biosferoms, kaip Žemėje. Trečioje kalbama apie galimus popaviršinio vandens telkinius Marse – irgi galimą gyvybės arealą Raudonojoje planetoje. Dar viena su gyvybe susijusi naujiena – analizė, iš kurių palyginus artimų žvaigždžių būtų galima aptikti Žemę tranzitų metodu. Taip pat – tektoniniai judėjimai Veneroje, seniausių galaktikų žvaigždėdaros istorija ir blazarų spinduliuotės kintamumas. Gero skaitymo!

***

Nauji Mėnulio tyrimų planai. Pastaruoju metu, kaip nauja savaitė, taip vis išgirstame naujienų apie planuojamas Mėnulio misijas. Praeita savaitė – ne išimtis, sužinojome net dvi naujienas. Pirmoji – NASA misijos į tolimąją Mėnulio pusę. Iki šiol visos NASA misijos į Mėnulį buvo arba orbitinės, arba nusileido toje pusėje, iš kurios matoma Žemė ir galima palaikyti nuolatinį ryšį. Pirmieji sėkmingai tolimojoje pusėje vos prieš dvejus metus nusileido kinai. Dabar NASA pranešė, kad 2024 metais į Mėnulio tolimąją pusę, tiksliau į Šriodingerio kraterį, išsiųs paviršinės medžiagos savybių tyrimams skirtą misiją LITMS. Misijos prietaisai nagrinės šilumos judėjimą kelių metrų paviršiniame Mėnulio plutos sluoksnyje, taip pat elektrinį ir magnetinį laukus zondo aplinkoje. Misija turės ir porininkę, kuri metais anksčiau nusileis artimojoje pusėje esančioje Krizių jūroje. Abiejų misijų tikslas bendras – kuo geriau suprasti skirtumus tarp artimosios ir tolimosios Mėnulio pusių, įskaitant ir jų paviršiaus formavimąsi, ir vystymąsi per milijardus metų. Šriodingerio krateryje taip pat ketinama nutupdyti dar vieną misiją, kurios pagrindinis komponentas bus du jautrūs seismografai. Jie labai pagerins supratimą apie Mėnulio drebėjimus.

Kinija ir Rusija jau keletą metų kalba apie glaudesnį bendradarbiavimą kosmoso tyrimų srityje, įskaitant ir Mėnulio tyrimus. Praeitą savaitę Kinijos kosmoso agentūra (CNSA) išplatino dokumentą, aprašantį Mėnulio tyrimų planus ir kviečiantį prie jų jungtis kitų šalių atstovus. Projektas, vadinamas Tarptautine Mėnulio tyrimų stotimi (ILRS), susidėtų iš penkių instaliacijų: orbitinės stoties, bazinės stoties Mėnulio paviršiuje, logistinės instaliacijos, mokslinių tyrimų stoties ir duomenų saugojimo bei perdavimo centro. CNSA teigimu, instaliacijų statyba galėtų prasidėti maždaug 2025-2030 metais, o nuo 2030-ųjų visas jas būtų galima naudoti įvairaus pobūdžio tyrimams. Bendradarbiaujančios šalys prie projekto galėtų prisidėti visose stadijose – nuo parengiamųjų tyrimų iki statybos ir vėlesnio stočių panaudojimo.

***

Veneros tektonika. Ar Venera yra tektoniškai aktyvi planeta? Pastaraisiais metais randama vis daugiau užuominų, kad taip gali būti – palyginus neseniai išsiveržusių ugnikalnių pėdsakų, lyg ir kintančių paviršiaus darinių ir panašiai. Dabar paskelbta apie dar vieną – paviršiaus struktūras, kurios primena susigrūdusias ledo lytis. Struktūros atrastos dar NASA Magellan misijos metu darytose Veneros paviršiaus radaro nuotraukose. Veneros žemumose pastebėti regionai, kurių kraštuose matyti daugybė tektoninių įtrūkimų, bylojančių apie regionų slinkimą, trynimąsi ir sukiojimąsi vieni kitų atžvilgiu. Įtrūkimai yra jaunesni, nei jauniausi paviršiai regionų viduje, kitaip tariant, jie atsirado būtent dėl to, kad tie regionai judėjo, o ne dėl juos formavusio vulkanizmo. Tyrėjai apskaičiavo, kaip stipriai Veneros gelmių magma spaudžia ir tempia plutą – paaiškėjo, kad to tempimo užtenka, kad pluta kartais suplyštų. Taigi dar visai neseniai – bent jau kalbant geologiniais mastais – Veneros pluta judėjo dėl konvekcinių srovių skystoje mantijoje, panašiai, kaip juda tektoninės plokštės Žemėje. Gali būti, kad procesai vyksta iki pat šių dienų. Šis atradimas padės ne tik geriau pažinti Venerą šiandien, bet taip pat ir Žemę 2,5-4 milijardų metų praeityje, kai mūsų planetos litosfera buvo plonesnė, o gelmės – karštesnės, nei šiandien. Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.

***

Marso popaviršinio vandens rezervuarai. Ar po Marso paviršiumi egzistuoja skysto vandens ežerai? Prieš keletą metų radaro signalų atspindžiai keliose vietose po pietinio ašigalio ledynais davė užuominą, kad taip galbūt ir yra. Dabar pristatyti daug detalesni tyrimų rezultatai, atskleidžiantys Pietų ašigalio sluoksniuoto regiono (South Polar Layered Region, SPLD) savybes. Seniai žinoma, kad SPLD sudaro sluoksniais nusėdęs vandens ir anglies dvideginio ledas, bet dabar radaro pagalba išmatuotas jo storis – iki 3,7 kilometrų. Įvertintas ir SPLD tūris – 1,6 milijono kubinių kilometrų. Tai atitinka daugiau nei trečdalį Viduržemio jūros tūrio. Daugumoje vietų radaro atspindžiai nuo regiono dugno yra silpnesni, nei nuo paviršiaus, tačiau visame regione pasitaiko plotų, kuriuose dugno atspindys – stipresnis. Tokį atspindį galėtų sukurti skysto vandens telkiniai, nors vienareikšmiškai taip teigti negalima. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Ar Saturno palydovuose Encelade ir Titane gali egzistuoti gyvybė? Nemažai astronomų mano, kad ten yra tam tinkamos sąlygos. Šiandienines žinias ir planuojamus tyrimus apžvelgia Dr. Becky:

***

Dulkelės judėjimas protoplanetiniame diske. Planetas formuojantys protoplanetiniai diskai turi daug dulkių. Dulkelės, jungdamosi tarpusavyje, formuoja įvairaus dydžio granules. Jų cheminė sudėtis priklauso ir nuo susiformavimo vietos, ir nuo tolesnio judėjimo: kuo dulkelė labiau priartėja prie žvaigždės, tuo daugiau mineralų gali išsilydyti ir išgaruoti, o kuo toliau nutolsta, tuo daugiau lakiųjų medžiagų gali nusėsti ant jos. Naujame tyrime pirmą kartą išnagrinėta realios granulės formavimosi ir migracijos istorija. Tam tyrėjai sukūrė naują metodą, paremtą atominės struktūros skanavimu ir termodinaminės evoliucijos modeliavimu. Tyrimui pasirinkta dalelė yra Allende meteorito, nukritusio Meksikoje 1969 metais, dalis. Ji priklauso tipui, vadinamam kalciu-aliuminiu praturtintu inkliuzu – šios granulės, manoma, yra seniausi kieti kūnai Saulės sistemoje. Šios dalelės analizė parodė, kad greta spinelio – magnio aliuminio oksido – randami ir perovskito – kalcio titano oksido – inkliuzai, taip pat vanadžio sluoksniai. Spinelis formuojasi žemesnėje temperatūroje, nei perovskitas, taigi granulė greičiausiai susiformavo maždaug 1435 kelvinų temperatūros aplinkoje, o vėliau migravo artyn Saulės, bent iki 1681 kelvinų aplinkos, kur aplink spinelį susikondensavo perovskitas. Vėliau granulė numigravo tolyn, buvo inkorporuota į asteroidą ir galiausiai nukrito į Žemę. 1435 kelvinai maždaug atitinka temperatūrą toje protoplanetinio disko vietoje, kur formavosi Žemė. Šis tyrimas – tik pirmasis, parodantis vienos dalelės kelionę. Panašią analizę pritaikius daugybei granulių, bus galima susidaryti daug geresnį vaizdą apie planetas pagimdžiusio protoplanetinio disko evoliuciją. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Protoplanetinių diskų skylių statistika. Aplink jaunas – maždaug 10 milijonų metų ir jaunesnes – žvaigždes egzistuoja protoplanetiniai dujų ir dulkių diskai. Kartais juose matomos skylės, arba tarpai – žiedinės kiaurymės, tarsi dalis disko būtų iššluota. Manoma, kad tarpai yra besiformuojančių planetų-milžinių pėdsakas – jų gravitacijos pakanka pravalyti dalį disko medžiagos. Bet dauguma žinomų planetų-milžinių randamos daug arčiau žvaigždžių, nei tipiniai tarpai diskuose. Ar tai – evoliucijos pasekmė, ar teorijos trūkumas? Naujame tyrime bandoma atsakyti į šį klausimą, nagrinėjant diskų pasiskirstymą prie skirtingos masės žvaigždžių. Tyrėjai išnagrinėjo daugiau nei 500 protoplanetinių diskų nuotraukų, pakankamai ryškių, kad jose būtų galima įžvelgti tarpus ar bent jau nustatyti disko dydį pagal dujų ir dulkių spinduliuotę. Labai skirtingi dujų ir dulkių pasiskirstymai taip pat yra tarpų turinčio disko požymis. Paaiškėjo, kad tarpus turintys diskai dažniau pasitaiko prie masyvių, nei prie mažos masės žvaigždžių. Tokia pati tendencija matoma ir su planetomis – masyvesnės planetos dažniau randamos prie masyvesnių žvaigždžių. Tai neįrodo, kad masyvios planetos tikrai atsakingos už tarpų atsiradimą, bet gerokai sustiprina tokią hipotezę. Gali būti, kad vėliau šios planetos numigruoja arčiau žvaigždės. Dar vienas įdomus atradimas – mažuose, tarpų neturinčiuose diskuose laikui bėgant gana sparčiai mažėja dulkių, o masyviuose diskuose dulkių išlieka daugiau. Gali būti, kad taip nutinka dėl uolinių planetų formavimosi: kompaktiškuose diskuose jos formuojasi efektyviai, tuo tarpu dideliuose diskuose joms augti trukdo masyvių planetų gravitacija. Šis atradimas ne tik padės geriau suprasti, kaip formuojasi planetos, bet ir leis efektyviau atsirinkti žvaigždes, kurias verta detaliai stebėti, ieškant konkretaus tipo – didelių arba mažų – planetų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Deguoninių biosferų dažnumas. Sudėtingi organizmai Žemėje pradėjo vystytis tik tada, kai atmosferoje atsirado daug deguonies. Pagrindinis procesas, palaikantis aukštą deguonies koncentraciją, yra fotosintezė. Visi fotosintetinantys organizmai Žemėje tą daro sugerdami 400-800 nanometrų bangos ilgio spinduliuotę. Šios ribos greičiausiai yra universalios: trumpesnės bangos pažeidžia ląsteles, o ilgesnės neturi užtektinai energijos, kad aktyvuotų reakcijas. Kokį fotoaktyvios spinduliuotės srautą gauna planetos prie kitų žvaigždžių? Atrodo, kad nepakankamą palaikyti tokiai biosferai, kaip Žemėje. Tokią išvadą mokslininkai padarė, apskaičiavę žinomų į Žemę panašių planetų gaunamos spinduliuotės spektrą. „Panašiomis į Žemę“ vadinamos uolinės planetos, iš žvaigždės gaunančios pakankamai energijos, kad jų paviršiuje galėtų egzistuoti skystas vanduo. Bet energija – ne vienintelis svarbus kriterijus. Daugelis šių planetų skrieja aplink mažesnes už Saulę žvaigždes, todėl jas apšviečia daug raudonesnė šviesa. Apskaičiuotas fotosintezei tinkamos spinduliuotės srautas šių planetų paviršiuje dažniausiai keletą kartų mažesnis, nei Žemėje. Tokio srauto neužtektų išlaikyti masyviai daugiasluoksnei biosferai, kaip Žemėje. Prie didesnių už Saulę žvaigždžių esančios planetos gauna daugiau fotoaktyvios spinduliuotės, bet tos žvaigždės gyvena trumpiau už Saulę, taigi jų amžiaus gali nepakakti sudėtingai biosferai išsivystyti. Tad ieškoti tokių biopėdsakų, kokius skleidžia žemiška gyvybė, gali būti bergždžias reikalas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

RCW 49 ūkas. Šaltinis: NASA/JPL-Caltec/E.Churchwell (University of Wisconsin)

Vienas didžiausių žvaigždėdaros regionų Paukščių Take yra RCW 49. Jame randame ir vieną didžiausių Galaktikos spiečių – Westerlund 2, o visą sistemą gaubia didžiulis ūkas. Čia matote naują, detaliausią regiono nuotrauką, kurioje aiškiai atsiskleidžia burbulas, plintantis nuo spiečiaus į ūko dujas ir jas sužadinantis.

***

Gyvybė neptūniškos planetos atmosferoje? Kai kalbame apie nežemiškos gyvybės paieškas už Saulės sistemos ribų, paprastai dėmesys kreipiamas į planetas, panašias į Žemę: uolines, galinčias turėti paviršinio vandens ir atmosferą. Būtent atmosferos stebėjimai bus pagrindinis gyvybės pėdsakų paieškų metodas artimiausioje ateityje. Tačiau Žemės atmosfera, palyginus, yra labai plona, tad ir aptikti bei stebėti ją iš toli – sudėtinga. Daug lengviau būtų tyrinėti dujinių milžinių planetų atmosferas. Tiesą sakant, tą jau ne vienerius metus astronomai ir daro, tik nesikoncentruoja į gyvybės paieškas. Bet gal būtų verta? Naujame darbe nagrinėjama galimybė gyvybei egzistuoti Neptūno tipo planetos atmosferoje. Saulės sistemoje Uranas ir Neptūnas vadinami ledinėmis milžinėmis, nes nemenką šių planetų masės dalį sudaro vanduo. Jis yra pasklidęs storoje planetos atmosferoje, o gilesniuose sluoksniuose, sumišęs su metanu ir amoniaku, greičiausiai sudaro keistų savybių turintį vandenyną, gaubiantį maždaug Žemės dydžio kietą branduolį. Urano ir Neptūno paviršiaus temperatūra gerokai per žema gyvybiniams procesams, kokius juos pažįstame Žemėje, tačiau kitose planetinėse sistemose panašių planetų randama ir gyvybinėje zonoje – ten, kur žvaigždės teikiamos šilumos užtektų skystam vandeniui egzistuoti planetos paviršiuje. Gyvybės kilmės tyrimai rodo, kad šiam procesui reikalingi trys pagrindiniai ingredientai: vanduo, energija ir paviršius. Vanduo reikalingas kaip chemines reakcijas palengvinanti bei junginiams maišytis tarpusavyje padedanti medžiaga, energija reikalinga daugeliui reakcijų vykti ar bent prasidėti. Tuo tarpu paviršius – turimas omeny kietas paviršius – irgi reikalingas reakcijų palengvinimui. Tai stebima net tarpžvaigždinėje erdvėje – daugelis cheminių reakcijų ten vyksta dulkėtuose regionuose, kur atomai ar molekulės gali prikibti prie dulkelių. Ne visai žemiškai gyvybei paviršiai būtini išgyvenimui – žuvys visą gyvenimą praleidžia vandenyje, kai kurios bakterijos sėkmingai tarpsta ore – tačiau gyvybės atsiradimui paviršiaus greičiausiai reikėjo. Naujojo tyrimo autoriai apžvelgia ir apjungia ankstesnius tyrimus ir vertina, kokios turėtų būti sąlygos planetoje bei visoje jos sistemoje, kad Neptūno tipo planetos atmosferoje galėtume rasti gyvybės. Pagrindiniai kriterijai – pakankamai gausus maistinių medžiagų kiekis atmosferoje, kad mikroorganizmai spėtų vystytis ir daugintis greičiau, nei gravitacija juos nutempia žemyn į planetos gelmes, kuriose jiems jau per karšta. Maistinių medžiagų – įvairių organinių molekulių, bet kartu ir metalų bei mineralų – galėtų atnešti asteroidai, tačiau tai reiškia, kad jų sistemoje turėtų būti daug. Taigi tinkamos sąlygos labiau tikėtinos jaunoje planetinėje sistemoje, kuri dar nėra iki galo nusistovėjusi ir kurioje egzistuoja daug asteroidų, judančių nestabiliomis orbitomis. Gyvybės kilmė – didžiausias iššūkis, bet vėlgi, tokioje sistemoje gyvybė, ar jos užuomazgos, galėtų atkeliauti iš kitos planetos per tuos pačius asteroidus. Tad nors sąlygos gyvybei neptūniškose planetose nėra tokios palankios, kaip žemiškose, neptūniškų planetų gausa ir santykinis tyrimų paprastumas skatina galvoti ir apie jas, kaip galimą gyvybės pėdsakų paieškos taikinį. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Kas gali stebėti Žemę? Pagrindinis būdas aptikti egzoplanetas yra tranzitų metodas. Jo esmė – ilgą laiką stebėti žvaigždę ir ieškoti periodiškų šviesio sumažėjimų, kurie žymi planetos praskridimus tarp mūsų ir žvaigždės disko. Vienas iš metodo privalumų – tranzito metu išmatavus sistemos spektrą, galima nustatyti ir planetos atmosferos sudėtį, o tai leidžia ieškoti planetoje vykstančių įdomių procesų, taip pat ir gyvybės, pėdsakų. Teoriškai kitų planetų gyventojai tuo pačiu metodu gali aptikti ir Žemę bei užfiksuoti čia esančią gyvybę, bet tam reikia tinkamo išsidėstymo erdvėje. Stebėtojų planeta turi būti beveik toje pačioje plokštumoje, kaip Žemės orbitos plokštuma; kitų atveju iš jų požiūrio taško Žemė nekirs Saulės disko ir tranzitai nebus matomi. Naujame tyrime pristatoma analizė, kurių artimų žvaigždžių sistemose esančios planetos galėtų aptikti Žemę tranzitų metodu. Pasitelkę Gaia teleskopo, labai tiksliai fiksuojančio daugybės žvaigždžių padėtis, duomenis, tyrėjai identifikavo tokias žvaigždes, nutolusias iki 100 parsekų nuo mūsų. Jie taip pat įvertino žvaigždžių judėjimą Galaktikoje ir kintančias tarpusavio padėtis, bet apsiribojo laikotarpiu nuo 5000 metų praeities iki 5000 metų ateities (t.y. nuo maždaug 3000 m. pr. Kr. iki 7000 m. po Kr.). Toks laikotarpis pasirinktas dėl dviejų priežasčių – žvaigždžių judėjimo įvertinimo tikslumo ir žmonių civilizacijos, nes maždaug prieš 5000 metų ėmė kilti pirmosios centralizuotos valstybės. Žvaigždžių, iš kurių jau buvo galima matyti Žemę, priskaičiuota 1715, o dar 319 turėtų galėti mūsų planetą aptikti per artimiausius 5000 metų. Septynios iš šių žvaigždžių turi žinomų planetų, bet greičiausiai planetų yra daug daugiau. 75 žvaigždės yra pakankamai arti, kad jas jau pasiekė žmonijos skleidžiami radijo signalai. Vienos žvaigždinės sistemos gyventojai Žemę aptikti gali vidutiniškai tūkstantį metų – tiek laiko tipinė žvaigždė praleidžia regione, iš kurio matosi Žemės tranzitai. Aišku, šis tyrimas nieko nepasako apie nežemiškų civilizacijų dažnį – nebent tai, kad jų nėra kiekvienoje žvaigždžių sistemoje, mat kitaip greičiausiai jau būtume iš jų ką nors išgirdę. Kita vertus, planetų paieškos prie šių poros tūkstančių žvaigždžių gali duoti daugiau naudos, nei atsitiktinės. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Blazarų spinduliuotės poliarizacijos pokyčiai. Blazarais vadinami aktyvūs galaktikų branduoliai, kurių čiurkšlės nukreiptos beveik tiesiai į mus. Čiurkšlę sudaro labai karštos ir greitai judančios dujos, skleidžiančios daug gama spindulių, bet kartu ir kitų, didesnio ilgio, bangų. Blazaro regimoji spinduliuotė dažniausiai yra bent dalinai poliarizuota – dalis atsklindančių bangų virpa vienoje plokštumoje. Daugelyje blazarų karts nuo karto pasikeičia poliarizacijos plokštuma – kryptis, kuria svyruoja dauguma regimųjų bangų, gali tolygiai pasikeisti net ir šimtu laipsnių. Yra keletas teorinių modelių, aiškinančių šį reiškinį, bet nei vienas nėra visuotinai priimtas. Naujame tyrime pateikiami įrodymai, jog poliarizacijos kampo pokyčiai susiję su atsikartojančiais žybsniais gama spindulių ruože. Analizei pasirinktas seniai tyrinėjamas blazaras 3C 279. Fermi kosminio teleskopo duomenys, renkami nuo 2008 metų, atskleidė, kad prieš kiekvieną poliarizacijos plokštumos pokytį stebimi pasikartojantys žybtelėjimai gama spindulių ruože. Per šį laikotarpį tokie pasikeitimai vyko bent tris kartus. Ši tendencija gerai atitinka vieno teorinio modelio prognozę; pagal jį, poliarizacijos plokštuma pakinta dėl medžiagos sutankėjimo čiurkšlėje, kuris toldamas nuo juodosios skylės iškreipia čiurkšlę gaubiantį spiralinį magnetinį lauką. Kartu šis regionas išmuša daug fotonų iš čiurkšlės pakraščių į aukštesnės energijos centrinę dalį, kur jų energija išauga iki gama ruožo ir matome gama spinduliuotės sustiprėjimą – žybsnį. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Seniausių galaktikų žvaigždės. Pirmosios žvaigždės Visatoje ėmė formuotis praėjus šimtui milijonų metų, ar kiek daugiau, po Didžiojo sprogimo. Jų pamatyti bent kol kas neturime jokios galimybės. Seniausias žvaigždžių kuriamas signalas yra silpna radijo ruože aptinkama spektro linija, kylanti dėl to, kad žvaigždžių sušildytos aplinkinės dujos ima kitaip sąveikauti su kosmines fonine spinduliuote; šis signalas atsiranda praėjus maždaug 180 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Bet iš jo neįmanoma nustatyti, kaip sparčiai formavosi žvaigždės. Dabar pristatyti seniausios žvaigždėdaros spartos įvertinimai, siekiantys laikotarpį 250-350 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Astronomai analizei pasirinko šešias galaktikas, kurių spalva – kitaip tariant, spinduliuotės intensyvumo įvairiuose spektro ruožuose santykis – rodo, jog jų spinduliuotė iki mūsų keliauja bent 13,2 milijardo metų. Kitaip tariant, matome jas tokias, kokios jos buvo Visatai esant vos 550 milijonų metų amžiaus. Tai yra vienos tolimiausių žinomų galaktikų. Atlikę labai detalius spektroskopinius stebėjimus, tyrėjai patikslino atstumą iki dviejų galaktikų – jis tikrai pasirodė esąs toks, kaip ir tikėtasi. Dar vienos galaktikos atstumui gauta tik apatinė riba. Taip pat apskaičiuotas visų galaktikų žvaigždžių amžius, kuris siekia apie 200-300 milijonų metų. Taigi šių galaktikų žvaigždės didžiąja dalimi susiformavo 250-350 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Tai beveik neabejotinai nebuvo pirmosios šių galaktikų žvaigždės, bet šis atradimas parodo, kad tuo metu bent kai kuriose galaktikose žvaigždėdara jau buvo gerokai įsibėgėjusi. Šių metų pabaigoje į kosmosą pakilsiantis James Webb kosminis teleskopas turėtų pajėgti pažvelgti dar toliau į pirmąsias galaktikas ir dar geriau nustatyti, kaip prasidėjo ir vystėsi pirmųjų žvaigždžių formavimasis. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.