Kąsnelis Visatos CDLXXXI: Nuolaužos ir fragmentai

Kosmosas gali atrodyti tuščias – juk ten vakuumas! Bet pažiūrėjus atidžiau, jame visur galima rasti įvairiausio dydžio objektų. Kai kurie yra kosminės dulkės – o dabar žinome, kiek jų kasmet nukrenta į Žemę. Kiti – mūsų pačių palikimas: kosminės šiukšlės, visokių erdvėlaivių nuolaužos. Jos kelia vis didesnį pavojų, bet išvengti katastrofų gali padėti lazerinės patrankos. Didesniais mastais turime asteroidus ir kometas, kurie kartais išlekia į tarpžvaigždines keliones – galbūt tada, kai pro jų žvaigždę pernelyg arti pralekia kita. Kitose naujienose – sraigtasparnio skrydis Marse, pašėlusiai besisukančios rudosios nykštukės, žvaigždžių formavimosi detalės ir detaliausia dvinarės juodosios skylės vizualizacija. Gero skaitymo!

***

Tūkstančiai tonų kosminių dulkių. Į Žemę nuolatos krenta kosminės dulkės ir didesni objektai – meteoroidai. Bet koks jų srautas pasiekia planetos paviršių, pasakyti sudėtinga. Dulkės formuojasi ir Žemėje – ir dėl žmonių veiklos, ir dėl natūralių erozijos bei vulkaninių procesų, taigi kaip atskirti, ar nuo žemės pakelta dulkelė yra kosminė? Naujo tyrimo autoriai kosminių dulkių paieškoms pasirinko turbūt švariausią vietą Žemėje – Antarktidą. Du dešimtmečius prie bendros Prancūzijos ir Italijos tyrimų stoties Concordia specialiose tranšėjose buvo renkamos dulkės ir analizuojama jų sandara. Apskaičiuota, kad vidutiniškai į vieną kvadratinį kilometrą Žemės paviršiaus ploto kasmet nukrenta apie devynis gramus kosminių dulkių. Per visą planetos plotą tai sudaro 5200 tonų per metus. Būtent tokios dulkės sudaro pagrindinį Žemę pasiekiančios kosminės medžiagos kiekį; palyginimui, meteoritų kasmet nukrenta mažiau nei 10 tonų. Tokį rezultatą paaiškinti nesunku – stambūs objektai atmosferoje sudega, o mikrometrų dydžio dulkės, dažnai atskilusios nuo tų pačių objektų, ima judėti kartu su oro masėmis ir ant Žemės nusėda palengva. Dulkių sandara leidžia spręsti, kad 80% jų atlėkė iš kometų, o likusios – iš asteroidų. Tyrimo rezultatai publikuojami Earth and Planetary Science Letters.

***

Lazeriu stumdomos kosminės šiukšlės. Kosminės šiukšlės – neveikiantys palydovai, raketos ir jų dalys – tampa vis didesne problema. Vienas iš didžiausių pavojų yra jų susidūrimai: du objektai, lekiantys kilometrų per sekundę greičiu vienas kito atžvilgiu, susidūrę pažyra į šipulius, kurie gali sunaikinti gretimus objektus ir sukelti kaskadą. Galutinė tokio įvykio, vadinamo Kesslerio sindromu, pasekmė – orbita aplink Žemę, užpildyta nuolaužomis taip tankiai, kad tampa nebeįmanoma skristi į kosmosą. Nenuostabu, kad daugybė tyrimų grupių visame pasaulyje ieško būdų, kaip išvengti tokios baigties ir apskritai išspręsti kosminių šiukšlių problemą. Dabar pasiūlytas būdas išvengti susidūrimų, pakeičiant nuolaužų orbitas lazerio impulsais. Infraraudonųjų spindulių lazeris nuo Žemės paviršiaus galėtų pastumti nedidelį objektą pakankamai, kad būtų išvengta vos po kelių valandų ar net minučių įvyksiančio susidūrimo. Tiesa, tam reikėtų sekti šiukšlės padėtį realiu laiku ir labai tiksliai – tyrėjai siūlo tam panaudoti adaptyvios optikos technologiją, dabar naudojamą antžeminių teleskopų gaunamų vaizdų pagerinimui. Technologija irgi remiasi lazerio spinduliuote – lazeris sužadina natrio atomus viršutiniame atmosferos sluoksnyje ir sukuria „dirbtinę žvaigždę“, kurios mirgėjimas ir matomos padėties kitimas leidžia labai sparčiai apskaičiuoti atmosferos sukeliamą vaizdų iškraipymą bei pakoreguoti teleskopo veidrodžio geometriją, iškraipymą kompensuojant. Lygiai toks pat metodas leistų sekti ir greitai judančią nuolaužą. Norint užtikrinti apsaugą nuo susidūrimų, lazerinės patrankos turėtų stovėti visame pasaulyje. Tokio plano įgyvendinimas, žinoma, gali sukelti daug geopolitinių problemų, mat galingi lazeriai, nukreipti į kosmosą, gali pasitarnauti ne tik geranoriškiems tikslams. Tačiau tarptautiniai susitarimai reikalingi ir kitiems kosminių šiukšlių problemos sprendimams, mat blogam panaudoti galima ir įvairias kitas technologijas, nuo harpūnų ir tinklų iki tarpusavyje susijungiančių palydovų. Visgi šiukšlių problemai tik gilėjant, tokie sprendimai turėtų būti priimti artimiausiais metais.

***

Ingenuity skrydis. Prieš šešiasdešimt metų žmogus pirmą kartą pakilo į kosmosą. Po šešių dešimtmečių ir vienos savaitės pirmą kartą kitos planetos danguje skraidė sparnuotas prietaisas – sraigtasparnis. Nors tiksliau jų būtų vadinti dronu – Ingenuity išvaizda ir veikimu labiau primena būtent mažytį autonominį zondą. Vasarį nusileidęs Marse kartu su naujausiu NASA marsaeigiu Perseverance, Ingenuity balandžio pradžioje atsiskyrė nuo jo ir atsistojo and planetos paviršiaus keturiomis savomis kojomis. Kai sraigtasparnio prietaisai sėkmingai atlaikė pirmosios nakties šaltį, misijos vadovybė pradėjo ruoštis pirmajam skrydžiui. Buvo tikimasi, kad Ingenuity pakils balandžio 11 dieną, sekmadienį, bet vėliau dėl techninių nesklandumų teko jį atidėti. Nesklandumų – problemų su vienu iš rotorių – šalinimas užtruko beveik visą savaitę, ir štai pagaliau įvyko skrydis. Sraigtasparnis pakilo į trijų metrų aukštį, pakybojo ten 30 sekundžių ir nusileido. Tai gali neatrodyti kaip labai didelis pasiekimas, bet turint omeny, kad viskas atlikta autonomiškai, o Marso atmosferos slėgis tesiekia 1% Žemės atmosferos slėgio, toks rezultatas yra tikrai svarbus. Per artimiausias savaites numatomi dar keturi skrydžiai, kuriais bus toliau tikrinama skrydžių technologija. Būtent tokia yra Ingenuity misija – išbandyti, ar apskritai įmanoma dronui skraidyti Marso atmosferoje. Ateityje panašūs dronai padės tyrinėti tarpeklius, skardžius ir kitas sunkiai prieinamas vietas.

***

Išmetamų tarpžvaigždinių objektų kiekiai. 2017 metais aptiktas pirmasis tarpžvaigždinis svečias Saulės sistemoje – 1I/’Oumuamua. Po dvejų metų – kometa 2I/Borisov. Kaip tokie objektai išmetami iš savo gimtųjų sistemų ir paleidžiami į tarpžvaigždinę kelionę? Egzistuoja įvairių hipotezių, o dabar grupė mokslininkų paskelbė darbą, kuriame teigia, kad pagrindinis tarpžvaigždinių objektų šaltinis yra artimi žvaigždžių prasilenkimai jaunose grupėse ir spiečiuose. Tyrėjai apskaičiavo, kaip keistųsi asteroidų, kometų ir panašių nuolaužų – planetesimalių – orbitos, prasilenkiant žvaigždėms įvairiomis trajektorijomis. Paaiškėjo, kad jei žvaigždės suartėja arčiau nei per 250 astronominių vienetų – o taip gali nutikti spiečiuose ar per pirmą dešimtį milijonų metų po žvaigždės gimimo, – nuo jų atplėšiama daugiau nei pusė planetesimalių, nebent žvaigždžių judėjimo trajektorija priešinga planetesimalių orbitoms. Atplėšti objektai palieka sistemą 0,5-2 kilometrų per sekundę greičiu – nedideliu, lyginant su tipiniais žvaigždžių greičiais, taigi kelionė iki kitos žvaigždės gali užtrukti labai ilgai. Padriki jauni spiečiai, tokie kaip Oriono ūkas, iš viso gali „pagaminti“ tarpžvaigždinių objektų, kurių masė siekia beveik vieną Žemės masę vienai spiečiaus žvaigždei. Tuo tarpu kompaktiškuose spiečiuose šis skaičius gali siekti net iki 50 kartų daugiau. Dauguma tarpžvaigždinių objektų turėtų būti kometiški, panašesni į 2I/Borisov nei į ‘Oumuamua. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Pašėlusiai besisukančios rudosios nykštukės. Visos planetos sukasi aplink savo ašį. Žemei vieną kartą apsisukti užtrunka beveik 24 valandas, o didesnėms planetoms – mažiau. Saturnas apsisuka per kiek daugiau nei 10 valandų, Jupiteris – kiek trumpiau, nei 10. Sukimasis suplokština planetas: Žemės pusiaujo spindulys apie 40 kilometrų viršija ašigalinį. Saturne šis skirtumas daug didesnis ir planetos susiplojimas matomas net plika akimi pažiūrėjus į nuotrauką. Jupiteris, nors sukasi dar greičiau, yra daug masyvesnis, todėl ir suplotas nedaug. O kaip sukasi dar masyvesni objektai? Naujo tyrimo autoriai teigia radę maksimalią spartą, kaip gali suktis rudosios nykštukės – objektai, tarpiniai tarp žvaigždžių ir planetų. Rudųjų nykštukių masės 13-80 kartų viršija Jupiterio; šie objektai nėra pakankamai masyvūs, kad jų centre įsižiebtų vandenilio termobranduolinės reakcijos, tačiau gali vykti deuterio jungimasis. Apskritai rudosios nykštukės yra labai blausios, todėl jų žinoma palyginus nedaug – mažiau nei 3000. Dauguma nykštukių turi debesuotas atmosferas, panašias į Jupiterio. Nykštukei sukantis, į mus atsisuka vis skirtingi debesų sluoksniai, todėl matome nykštukės šviesio kitimą ir galime išmatuoti jos sukimosi periodą. Tai kol kas padaryta tik 78 nykštukėms. Naujajame tyrime pristatomos trys nykštukės, besisukančios beveik vienodais labai trumpais periodais. Kiekviena jų vieną ratą apsuka per vos daugiau nei valandą – beveik dešimt kartų greičiau, nei Jupiteris. Nepaisant didelės masės, šios nykštukės turėtų būti susiplojusios per ašigalius panašiai, kaip ir Saturnas. Išmatuotieji sukimosi periodai yra trumpiausi rudųjų nykštukių periodai. Tyrimo autoriai teigia, kad tai greičiausiai yra trumpiausias įmanomas periodas. Ties pusiauju šių nykštukių medžiaga lekia maždaug 100 kilometrų per sekundę greičiu. Tokio greičio beveik užtenka, kad medžiaga atsiplėštų nuo nykštukės, tad jei kas ją įsuktų dar greičiau, visas objektas išlakstytų į gabalus. Visos trys nykštukės yra labai vėsios. Tai sufleruoja, kodėl jos sukasi taip greitai: rudoji nykštukė laikui bėgant vėsta ir traukiasi, o besitraukdamas objektas ima suktis vis greičiau. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Deguonis nebūtinai reiškia gyvybę. Nufotografuoti egzoplanetos paviršiaus ir patikrinti, ar ten bėgioja kokie nors gyvūnai, negalime ir turbūt negalėsime dar ilgai. Tačiau jau dabar įmanoma išmatuoti kai kurių planetų atmosferų spektrus ir nustatyti, kokių dujų ten esama. Artimiausiu metu pradėsiantys veikti teleskopai, tokie kaip James Webb kosminis teleskopas, tą darys dar geriau, taigi artėja tikras perversmas supratime apie planetų atmosferų įvairovę. Jei planetoje yra gyvybės, jos vykdomos metabolinės reakcijos išskiria įvairių dujų, kurios gali užsilikti atmosferoje. Jei dujos negali išlikti atmosferoje ilgą laiką, nebent yra išskiriamos gyvybinių procesų, jos vadinamos biopėdsaku. Žemėje pagrindinis biopėdsakas yra deguonis – jei čia nebūtų gyvybės, visas atmosferinis deguonis greitai sureaguotų su uolienomis ir pranyktų. Įprastai manoma, kad taip turėtų būti ir kitose uolinėse planetose. Tad nenuostabu, kad nežemiškos gyvybės paieškos koncentruojasi būtent į deguonies paieškas. Visgi panašu, kad deguonis gali atsirasti ne vien gyvybės dėka. Naujo tyrimo autoriai išnagrinėjo galimus uolinių planetų evoliucijos kelius ir rado bent tris galimybes, kaip negyvos planetos atmosferoje galėtų būti daug deguonies. Planetų evoliucija nagrinėta naudojant detalius skaitmeninius modelius, kuriuose atsižvelgiama į medžiagų apykaitą tarp planetos gelmių, plutos, vandenynų (jei tokie egzistuoja) ir atmosferos per milijonus metų. Jei pradinė planetos sandara panaši į Žemės, tai negyvybiniai procesai tikrai negali paskleisti daug deguonies į atmosferą – vos atsiradęs, jis greitai pranyksta. Bet jei planetoje yra labai daug anglies dvideginio ir nemažai vandens, planetos paviršius ir atmosfera įkaista, vanduo nesikondensuoja į vandenynus, o po truputį skyla į vandenilį ir deguonį. Vandenilis pabėga į kosmosą, o deguonis užsilieka atmosferoje, ypač viršutiniuose jos sluoksniuose. Sunkesnis anglies dvideginis telkiasi arčiau paviršiaus ir trukdo deguoniui sąveikauti su uolienomis. Jei planetoje yra labai daug vandens – bent 50 kartų daugiau, nei Žemėje – visą planetos paviršių padengia storas vandenynas, kuris užspaudžia plutą ir sustabdo praktiškai visus geologinius procesus. Nuo vandenyno nuolat kyla vandens garai, kuriuos žvaigždės spinduliai skaido į vandenilį ir deguonį; vandenilis pabėga, o deguonis lieka atmosferoje, prieš tai prisotinęs vandenyną. Trečias scenarijus – planeta su labai mažai vandens. Stingstant jos plutai, vanduo sugeria karštį ir lieka atmosferoje. Maždaug milijoną metų po plutos sustingimo planetos atmosferoje gali būti gausu deguonies. Visus šiuos scenarijus galima atskirti nuo planetos su gyvybe, tačiau tam reikia informacijos ne vien apie deguonį atmosferoje, bet ir apie kitas atmosferos sudėtines dalis bei planetos temperatūrą. Taigi remtis vien deguonies aptikimu, ieškant planetų su galima gyvybe, nėra teisinga. Tyrimo rezultatai publikuojami AGU Advances.

***

Vidutinių žvaigždžių formavimosi pėdsakai. 2011 metais vienas piliečių mokslo iniciatyvos Zooniverse dalyvis uždavė klausimą kolegoms bei profesionaliems astronomams. Klausimas skambėjo taip: „kas čia per šviesūs geltoni neryškūs kamuoliai?“ Jie buvo pastebėti Spitzer teleskopu darytose infraraudonųjų spindulių nuotraukose, taigi geltoni atrodė tik kompiuterio ekrane, o realybėje jų infraraudoną „spalvą“ kūrė aplinkinę šviesą sugeriančios dulkės ir organinės molekulės. Visgi aiškaus atsakymo, kokia tų objektų prigimtis, niekas nežinojo, ir nuo tada prasidėjo „geltonųjų kamuolių“ tyrimai. Piliečių mokslo projektai buvo labai svarbi šių tyrimų dalis – būtent savanoriai, žvalgydami daugybę nuotraukų, surinko daugiau nei 6000 geltonųjų kamuolių katalogą. Tiesa, kataloge buvo tik jų nuotraukos ir spektro savybės, tačiau nebuvo žinomas tikslus atstumas. Naujame tyrime pristatomi detalūs daugiau nei 500 geltonųjų kamuolių stebėjimai. Rezultatai patvirtina ankstesnę išvadą, kad geltonieji kamuoliai yra viena iš žvaigždės formavimosi stadijų. Atstumai iki kamuolių siekia nuo kelių šimtų parsekų iki daugiau nei 12 kiloparsekų; jie matomi beveik išimtinai Galaktikos spiralinėse vijose. Apie 10-20% kamuolių padėtys sutampa su didelės masės žvaigždžių formavimosi vietomis, žinomomis iš kitų stebėjimų. Dauguma kamuolių atitinka labai jaunus mažesnių žvaigždžių formavimosi regionus, kurie anksčiau apskritai nebuvo identifikuoti. Kamuoliai susidaro, kai besiformuojančios, dar medžiagą iš aplinkos ryjančios, žvaigždės sušildo aplinkines dujas ir pakeičia jų cheminę sudėtį bei spinduliuotę. Jie yra masyvūs – tipinė apskaičiuota masė siekia apie tūkstantį Saulės masių, – bei dideli – 0,3-1 parseko skersmens. Tikėtina, kad žvaigždei vystantis, geltonieji kamuoliai išpučiami iki dar didesnių spindulių ir tampa burbulais, kartais aptinkamais prie jaunų žvaigždžių. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Žvaigždės auga konkuruodamos. Žvaigždžių masės siekia nuo maždaug 8% Saulės masės iki 150 kartų masyvesnių už mūsų žvaigždę. Praktiškai visur žvaigždžių masės pasiskirsčiusios labai panašiai – didesnių žvaigždžių yra daug mažiau, nei mažesnių, bent jau nagrinėjant masyvesnes žvaigždes, nei pusė Saulės. Kas lemia galutinę besiformuojančios žvaigždės masę, kol kas nėra iki galo aišku. Žinoma, kad jau pradedant formavimosi procesui, kai tarpžvaigždinių dujų debesys byra į gabalus, tų gumulų masės nėra vienodos, bet neaišku, kiek jos atitinka galutines žvaigždžių mases. Vienas teorinis modelis teigia, kad būtent pirminės gumulų masės apsprendžia galutines žvaigždžių mases; kitas sako, kad augančios žvaigždės konkuruoja dėl likusios debesies masės ir stengiasi ją prisijungti, o tos, kurioms pasiseka labiau, užauga masyvesnės. Naujame tyrime bandoma patikrinti šias prognozes, detaliai nagrinėjant masės pasiskirstymą Oriono žvaigždėdaros regione. Remdamiesi radijo spinduliuotės, sklindančios iš virpančių anglies monoksido dujų, stebėjimais, tyrėjai identifikavo kone 700 dujų gumulų. Kai kuriuose jų aptiktos žvaigždės, kituose žvaigždžių dar nėra. Nustatyta, kad ir gumulų, ir žvaigždžių masių skirstiniai labai panašūs. Gali pasirodyti netikėta, bet tai reiškia, kad medžiagos kritimas į gumulus yra labai reikšminga žvaigždėdaros proceso dalis. Taip yra todėl, kad visa gumulo medžiaga niekaip negali sukristi į žvaigždę – pastarosios spinduliuotė nupučia reikšmingą dalį krentančių dujų. Vadinasi, žvaigždės formavimosi metu jos apvalkalo – buvusio gumulo – masė turi vis dar augti. Tad panašu, kad abu teoriniai modeliai iš dalies teisingi: didesnės žvaigždės formuojasi iš didesnių pirminių gumulų, bet taip pat svarbus ir vėlesnis medžiagos prisijungimas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Greitųjų radijo žybsnių spektras. Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį aptikti greitieji radijo žybsniai – vos milisekundes trunkantys radijo spindulių žybsniai, atsklindantys iš įvairių taškų danguje. Nors šiuo metu jų žinoma šimtai, kol kas neaišku, kaip jie atsiranda. Greičiausiai egzistuoja keli žybsnių šaltiniai, mat kai kurie žybsniai įvyksta tik vieną kartą, o kiti – kartojasi. Naujame tyrime pristatyta vieno pasikartojančio žybsnio, FRB 20180916B, stebėjimų žemo dažnio ruože analizė. Iki šiol visi žybsniai buvo fiksuojami 300 MHz ir aukštesnio dažnio radijo bangų ruože, o dabar FRB 20180916B užfiksuotas naudojant instrumentą LOFAR, jautrų 110-188 MHz ruože. Iš viso aptikti 18 sužibimų, kai kurių iš jų signalas ėjo per visą stebimą dažnių ruožą, taigi greičiausiai apima ir žemesnius nei 110 MHz dažnius. Šis rezultatas iškart leidžia atmesti kai kuriuos žybsnių kilmės modelius, mat pagal juos visa žemo dažnio spinduliuotė turėtų būti sugerta prie pat šaltinio ir mūsų pasiekti negalėtų. Dalis žybsnių nutiko panašiu metu, kaip ir to paties objekto žybsniai, užfiksuoti kitais, aukštesnio dažnio, teleskopais. Tyrėjai pastebėjo, kad tokiais atvejais žemo dažnio signalas mus pasiekė maždaug trim dienomis vėliau, nei aukšto dažnio. Nors greitieji radijo žybsniai pasižymi dispersija – žemesnio dažnio bangos visada ateina šiek tiek vėluodamos – įprastai uždelsimai matuojami (mili)sekundėmis, o ne dienomis. Taigi greičiausiai skirtingo dažnio bangos yra išspinduliuojamos skirtingu metu, o ne tik išsiskiria keliaudamos iki mūsų. Šie duomenys padės geriau suprasti, kokie procesai gali sukurti greituosius radijo žybsnius. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Aktyvių galaktikų branduolių įvairovė. Dar praėjusio amžiaus pradžioje identifikuoti aktyvūs galaktikų branduoliai yra centrinės galaktikų dalys, iš kurių sklinda stipri nežvaigždinės kilmės spinduliuotė. Nuo antros praeito amžiaus pusės žinoma, kad spinduliuotę sukelia dujos, sparčiai krentančios į centrinę galaktikos supermasyvią juodąją skylę. Aktyvūs branduoliai būna labai įvairūs – skleidžia skirtingą kiekį radijo, regimųjų ar rentgeno spindulių, skiriasi jų spektrų detalės, spinduliuotė kinta skirtingais laiko intervalais ir taip toliau. Dešimto dešimtmečio pradžioje pasiūlytas vieningasis (arba unifikuotas) aktyvių branduolių modelis paaiškina šią įvairovę taip: kiekvienas aktyvus branduolys yra iš esmės tokia pati struktūra, tačiau skirtingose galaktikose matome juos iš skirtingų pusių, todėl ir atvaizdas gaunasi kitoks. Visgi tokio paaiškinimo nepakanka – detalesni stebėjimai atskleidė daugybę subtilesnių skirtumų, kurių vien geometrija paaiškinti nepavyksta. Naujame tyrime atskleidžiama ir daugiau reikšmingų skirtumų, susijusių su aktyvių galaktikų radijo spinduliuote. Naudodami aukštos raiškos interferometrinius radijo stebėjimus, mokslininkai nedideliame dangaus plote aptiko 31 aktyvią galaktiką. Tada jie patikrino 14 būdų, kuriais įprastai atskiriamos aktyvios galaktikos nuo neaktyvių pagal infraraudonųjų spindulių, regimąją ar rentgeno spinduliuotę. Paaiškėjo, kad nei vienas iš šių būdų neidentifikuoja visų 31 objekto kaip aktyvių galaktikų, bet apjungus kelis metodus, galima atskirti šiuos objektus nuo kitų. Ypač nepatikimas yra klasifikavimas pagal infraraudonąją spinduliuotę skirtinguose ruožuose – taip lengva supainioti aktyvaus branduolio ir galaktikos centre besiformuojančių žvaigždžių spinduliuotę. Taip pat pastebėta, kad nepriklausomai nuo radijo spinduliuotės intensyvumo, kitų ruožų spinduliuotė gali būti labai įvairi – tiek palyginus blausi, tiek labai ryški. Galiausiai, palyginus radijo ir rentgeno spinduliuotės šaltinių katalogus paaiškėjo, kad maždaug pusė rentgeną skleidžiančių aktyvių branduolių visiškai nespinduliuoja radijo bangų ruože, nors pagal kitus požymius nesiskiria nuo radijo bangas skleidžiančių objektų. Šis tyrimas tik patvirtina, kad aktyvių galaktikų įvairovė yra didžiulė, ir suprasti jas reikia daug geresnių bei detalesnių modelių, nei turime šiandien. Tyrimo rezultatai arXiv: bendri ir radijo/rentgeno spinduliuotės sąryšiai.

***

Dvinarės juodosios skylės vizualizacija. Šaltinis: NASA’s Goddard Space Flight Center, Jeremy Schnittman, Brian P. Powell

Kaip atrodo akrecinis diskas prie vienos juodosios skylės, žino jau daugelis – tam labai pasitarnavo fantastinis filmas „Insterstellar“. O čia matote vaizdą, kaip atrodytų du akreciniai diskai prie dviejų juodųjų skylių. Lengvesniam supratimui diskai nuspalvinti skirtingomis spalvomis; mėlyna juodoji skylė yra dvigubai mažesnė už oranžinę. Šiame vaizde mėlynoji skylė yra beveik tiesiai priešais oranžinę, todėl šviesa, iškreipiama abiejų objektų gravitacijos, mus pasiekia labai įvairiais keliais. Keturi padidinti vaizdai rodo labai įdomius reiškinius, kai bendrame vaizde matomi mažyčiai labai iškreipti pilni diskų atvaizdai. Vizualizacijos video pamatyti galite Goddard Media Studios tinklalapyje.

***

Tamsioji materija sudaro apie 80% visos Visatos materijos. Ar gali būti, kad tai – tiesiog juodosios skylės? Apie šią hipotezę ir bandymus ją patikrinti pasakoja PBS Space Time:

***

Štai ir visos naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Sveiki,
    Kaip manoma, zemes mase dideja (del meteoritu ar dulkiu) ar mazeja (del saules vejo ar kitu reiskiniu)?
    Ar nebutu galima daryti tam tikras isvadas del to, kad jupiteris taip greit besisukantis neploksteja, apie jo vidine sandara?

    1. Atrodo, kad Žemės masė mažėja: atmosferos per metus netenkama apie 100 tūkstančių tonų (sprendžiant pagal skaičius, pateiktus Wikipedijoje: https://en.wikipedia.org/wiki/Atmospheric_escape#Dominant_atmospheric_escape_and_loss_processes_in_the_Solar_System ).

      Apie Jupiterį greičiausiai kažką galima pasakyti, bet turbūt daugiau iš gravitacinio lauko netolygumų, o ne iš formos pokyčių. Bet šie reiškiniai susiję. Deja, daugiau detalių nežinau.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *