Daugelio kosminių sistemų evoliuciją galima apibūdinti kaip ilgalaikę ramybę, pertraukiamą kartkartėmis nutinkančių sukrėtimų. Aišku, ir sukrėtimų pobūdis, ir ramybės trukmė labai skiriasi. Vieni iš sukrėtimų yra išsiveržimai – pavyzdžiui, Saulės žybsniai, kylantys iš jos dėmių. Žybsniai kelia pavojų mums, jei yra nukreipti į Žemę, tad džiugu, kad vis geriau galime juos prognozuoti: naujausias pasiekimas yra Saulės dėmės atsiradimo priešingoje Saulės pusėje nuo Žemės prognozė. Kometų uodegos irgi yra išsiveržimai, kylantys joms priartėjus prie Saulės; pasirodo, uodegų savybės keičiasi labai sparčiai. Išsiveržimai – geizeriai – Europoje galimai kyla ne iš poledinio vandenyno, bet iš mažų negiliai esančių ežerų. Gama žybsniai gali būti naudojami kaip kosmologinės liniuotės. Aktyvioje galaktikoje aptikta pradedanti formuotis tėkmė – medžiagos išsiveržimas iš centro į pakraščius. Kitose naujienose – kosminių skrydžių poveikis sveikatai, jaunų planetų sąveika su diskais ir blausių galaktikų potvyninis ardymas. Gero skaitymo!
***
Kosminių skrydžių poveikis sveikatai. Kosmosas yra nedraugiška aplinka žmonių organizmas – mikrogravitacija, kosminiai spinduliai, energinga spinduliuotė, buvimas uždarose patalpose ir kiti pavojai sekina kūnus. Tad nenuostabu, kad ruošiantis tolesniems ir ilgalaikiams žmonių skrydžiams iš Žemės, daroma daugybė įvairių bandymų, siekiant kuo geriau išsiaiškinti poveikį ir sugalvoti, kaip jį minimizuoti. Praeitą savaitę paskelbti trys tyrimai šia tema.
Pirmajame nagrinėtas kosmoso sąlygų poveikis vaisinių muselių širdims. Muselės daugeliu atžvilgių yra puikūs žmonių organizmų analogai, o jų vamzdžio formos širdys atitinka pirmines struktūras, susiformuojančias žmonių embrionuose vystantis širdžiai. Jau seniai žinoma, kad astronautų širdys, dirbant Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), tampa apvalesnės ir susilpnėja. Muselių tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kokie pokyčiai vyksta ląstelių lygyje. Muselės specialiame inde buvo nusiųstos į TKS mėnesio trukmės skrydžiui. Per maždaug savaitę jos susilaukė palikuonių, kurie tris savaites – apie pusę tipinės gyvenimo trukmės – gyveno mikrogravitacijoje. Sugrįžusių iš kosmoso muselių širdys buvo mažesnės ir nusilpusios. Detalesnė analizė parodė, kad pakito ir raumens audinio struktūra: įprastai lygiagrečiai augančios skaidulos buvo išsidėsčiusios įvairiomis kryptimis ir silpniau jungėsi su greta esančiomis. Sumažėjusi buvo ir tarpląstelinė matrica – kolageno ir panašių stambių molekulių tinklas, gaubiantis širdį. Ši matrica dažnai perauga žmonėms, patyrusiems širdies smūgį, tad suprasti, kaip ji veikia, yra svarbi šiandieninės medicinos tyrimų sritis. Kosminės muselės gali padėti išspręsti šį klausimą. Tyrimai vis dar tęsiami – mokslininkai tikisi, kad muselės padės geriau suprasti ir astronautų akių pokyčius. Tyrimo rezultatai publikuojami Cell Reports.
Kitame tyrime analizuojamas ilgalaikių kosminių skrydžių poveikis telomerams – DNR grandinių galinėms dalims, kurios trumpėja ląstelėms dalinantis. Telomerų trumpėjimas susijęs su daugeliu senėjimo procesų. Jau seniau buvo nustatyta, kad astronauto Scotto Kelly telomerai, jam metus praleidus TKS, pailgėjo, lyginant su broliu dvyniu Marku Kelly, kuris tuo metu buvo Žemėje. Per kelias savaites po grįžimo į planetą, Scotto telomerai tapo normalaus ilgio. Naujajame tyrime toks pat efektas aptiktas ištyrus dar dešimt astronautų. Taip pat rasta kitokių DNR pažeidimų, nepaisant to, kad TKS yra gana gerai apsaugota nuo žalingos kosminės spinduliuotės. Įdomu, kad panašūs telomerų ir DNR pokyčiai aptikti ir alpinistų organizmuose, kaip ilgalaikio oksidacinio streso (deguonies trūkumo) pasekmė. Telomerų pailgėjimas susijęs su alternatyviais ląstelių biocheminiais procesais, skirtais palaikyti telomerus stresinėje aplinkoje. Panašūs pokyčiai pastebimi ir kai kuriuose vėžiniuose susirgimuose. Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose Cell Reports.
Dar viename tyrime nustatyta, kad mikrogravitacija ląsteles paveikia genų lygmenyje. Tyrimui pasirinkti kirminai nematodai Caenorhabditis elegans, ne vieną dešimtmetį gausiai tyrinėjami dėl savo paprasto genomo ir nervų sistemos. Ištyrus kirminų organizmų pokyčius padidintos gravitacijos (centrifugavimo) ir mikrogravitacijos (skrydžių TKS) eksperimentuose aptikta maždaug tūkstantis genų, kurių išraiška kinta priklausomai nuo gravitacinio lauko. Jie sudaro apie 5% visų C. elegans genų, o dalis svarbūs neuronų funkcijai ir ląstelių metabolizmui. Geresnis supratimas apie gravitacijos poveikį genetiniame lygmenyje padės sukurti metodikas, kaip nuo neigiamo poveikio apsaugoti astronautus. Tyrimo rezultatai publikuojami iScience.
***
Saulėje vyksta dvejopa sintezė. Visų pagrindinės sekos žvaigždžių branduoliuose vyksta termobranduolinės sintezės reakcijos, kurių metu vandenilio branduoliai – protonai – virsta helio branduoliais, išmetama įvairių dalelių ir išskiriama daug energijos. Yra du pagrindiniai šių reakcijų tipai: protonų-protonų grandinė (pp chain) ir CNO ciklas (CNO cycle). Pirmajame tipe protonai tarpusavyje reaguoja patys, o antrajame kaip katalizatoriai veikia anglies branduoliai, prisijungiantys keletą protonų, virstantys azotu ir deguonimi, o galiausiai subyrantys atgal į anglį ir heli. Saulėje ir mažesnėse žvaigždėse energija daugiausiai gaminama protonų-protonų grandine, o masyvesnėse žvaigždėse dominuoja CNO ciklas. Teoriškai CNO ciklas turėtų vykti ir Saulėje. Dabar pirmą kartą aptikta tiesioginių įrodymų, kad taip ir yra. Vienintelis būdas nagrinėti procesus, vykstančius Saulės branduolyje, yra neutrinų stebėjimai. Neutrinai – labai silpnai sąveikaujančios elementariosios dalelės, išmetamos branduolinės sintezės reakcijų metu. Saulė yra pagrindinis Žemę pasiekiančių neutrinų šaltinis. Žemėje yra detektorių, kuriuose šimtai tonų skysčių naudojami kaip sugerianti medžiaga ir fiksuojamos labai retos sąveikos su neutrinais. Skirtingos reakcijos sukuria skirtingos energijos neutrinus, o detektoriai tą energiją gali išmatuoti, taigi galima įvertinti ir įvairių reakcijų spartą Saulėje. Italijoje įrengtas Borexino detektorius skirtas būtent Saulės neutrinų stebėjimams. Jį sudaro 300 tonų trimetilbenzeno pagrindu paruoštos scintiliuojančios medžiagos, gerai izoliuotos nuo aplinkos. Kartkartėmis nutinkančius neutrinų sukeliamus žybsnius stebi daugybė jutiklių. Nauja duomenų analizė atskleidė maždaug kelias dešimtis žybsnių per dieną, nutinkančių energijų intervale, atitinkančiame CNO ciklo gaminamų neutrinų energijas. Atskirti juos nuo kitų procesų kuriamų neutrinų pavyko tik dabar, tačiau gautas signalas – statistiškai reikšmingas ir patikimas. Taigi Saulėje tikrai vyksta CNO ciklo termobranduolinės reakcijos; jos sukuria maždaug 1% Saulės energijos, kaip ir prognozuoja žvaigždžių struktūros modeliai. Be kita ko, rezultatas leidžia įvertinti anglies, azoto bei deguonies gausą Saulės branduolyje. Ankstesni skaičiavimai davė du tarpusavyje nesutampančius rezultatus: sunkesnių už helį elementų Saulėje yra apie 1,34%, arba 1,68%. Naująjį rezultatą gali paaiškinti abu modeliai, tačiau taip yra dėl kol kas nemenkų neutrinų srauto paklaidų. Ateityje patikslinti matavimai padės išspręsti ir šią Saulės metalingumo problemą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Saulės dėmių prognozavimas. Saulės aktyvumas yra cikliškas procesas. Kartais žvaigždė yra aktyvesnė – jos paviršiuje daugiau dėmių, dažniau vyksta žybsniai ir vainikinės masės išmetimai; kartais jų būna mažiau. Ciklo trukmė – 11 metų, šiuo metu Saulė yra ties minimumu, kuris sutartinai žymi seno ciklo pabaigą ir naujo pradžią. Visgi kartais dėmių pasitaiko ir minimumo metu; viena susiformavo maždaug prieš savaitę. Bet svarbus ne pats jos egzistavimo faktas, o tai, kad dėmės atsiradimas buvo sėkmingai nuspėtas bent penkios dienos iki jai atsirandant. Lapkričio 18 dieną, kai dėmė dar tik augo ir telkėsi priešingoje Saulės pusėje, nei tuo metu buvo matoma iš Žemės, apie jos egzistavimą paskelbė GONG (Global Oscillation Network Group) mokslininkai. GONG sudaro šeši teleskopai, nuolatos stebintys Saulę ir jos virpesius. Saulės virpesiai yra garso bangos, sklindančios žvaigždėje. Jų judėjimui įtakos turi medžiagos temperatūra, tankis ir magnetinis laukas. Saulės dėmės magnetinis laukas daug stipresnis, nei kitur paviršiuje, todėl ją pasiekusi garso banga pakinta – išauga jos dažnis. Būtent tokį dažnių padidėjimą ir pastebėjo GONG teleskopai; detali analizė parodė, kad dėmė po kelių dienų atsisuks ir taps matoma iš Žemės. Prognozė visiškai pasitvirtino. Galimybė prognozuoti dėmių atsiradimą ir judėjimą labai svarbi, nes iš dėmių dažnai kyla medžiagos pliūpsniai, galintys sukelti geomagnetines audras ir pakenkti mūsų elektronikai, erdvėlaiviams ar net žmonių sveikatai. Kuo tiksliau ir labiau iš anksto galėsime prognozuoti dėmių atsiradimą, tuo daugiau laiko turėsime pasiruošti galimiems pavojams. Daugiau informacijos rasite Nacionalinės Saulės observatorijos pranešime spaudai.
***
Nesutarimai dėl kometos spalvos. Kokios spalvos yra kometos uodega? Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas. Štai, pavyzdžiui, 2017 metais trijų grupių atlikti kometos 41P/Tuttle-Giacobini-Kresák stebėjimai davė labai skirtingus, vieni kitiems prieštaraujančius, rezultatus apie kometos spalvą. Naujame darbe paaiškinta, kodėl taip nutiko. Iš dalies tą lėmė pasirinkta matavimų bei analizės metodika. Kometa buvo stebima fotometriškai – naudojant filtrus, praleidžiančius tik tam tikro ilgių intervalo bangas. Skirtingai parinkti filtrai galėjo apimti nevienodas kometos spektro linijas, todėl atsirado dideli šviesio skirtumai. Taip pat rezultatai priklausė nuo to, kokio dydžio regioną aplink kometą tyrėjai pasirenka kaip „įdomų“. Iš kitos pusės, nemaža dalimi skirtumus – net ir metodinius – lemia fizikiniai efektai. Detali visų trijų stebėjimų analizė parodė, kad kometų uodegos labai sparčiai kinta, priklausomai nuo atstumo iki Saulės ir netgi nuo žiūrėjimo kampo. Uodegos cheminė sudėtis keičiasi ir jai tolstant nuo kometos galvos, taigi stebėjimų regiono parinkimas turi reikšmingos įtakos rezultatams. Kometai sukantis aplink savo ašį, jos uodegos savybės irgi kinta, tad skirtingus rezultatus gali duoti net tą pačią dieną daromi stebėjimai. Visai tai parodo, kad iš vienos nuotraukos, nesvarbu kokio detalumo, neįmanoma spręsti apie visas kometos savybes. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.
***
Europos geizeriai – negilūs? Jupiterio palydovą Europą dengia dešimčių kilometrų storio ledo sluoksnis, o po juo plyti vandenynas. Į kosmosą kartais veržiasi geizeriai, kurių savybės naudojamos nagrinėti tikėtiną vandenyno sudėtį ir ten vykstančius procesus. Visgi gali būti, kad geizerių šaltinis iš tiesų yra daug arčiau paviršiaus. Mokslininkai išnagrinėjo, kaip gali judėti skysčio telkiniai negiliai po Europos paviršiumi, keičiantis aplinkinio ledo temperatūrai. Tam jie pasitelkė modelį, nusakantį sūraus vandens telkinukų judėjimą Žemės ledynuose. Tyrėjų teigimu, Europoje atsiradęs vandens telkinys būtų linkęs judėti šiltesnio ledo link, tuo pat metu jis taptų vis druskingesnis. Toks scenarijus įmanomas po asteroido smūgio, kai atsiradusio kraterio pakraščiuose ištirpsta dalis ledo ir susidaro polediniai ežerai. Krateriui vėstant, ežeras migruoja šilčiausios vietos – jo centro – link, kol galiausiai, stingstant pakraščiams, padidėjęs slėgis išsprogdina kraterio centrą ir į viršų iššauna geizeris. Geizerio išmetama medžiaga suformuoja daug pailgų nuo kraterio tolstančių linijų – tokios struktūros matomos Manannano kraterio centre. Šiuo metu turimos Europos paviršiaus nuotraukos nėra pakankamai detalios, kad modelį būtų galima patikrinti geriau – dauguma jų darytos dar XX a. pabaigoje, Galileo misijos metu. Visgi jei ateityje paaiškėtų, kad Europos geizeriai kyla iš jaunų kraterių centrų, tai gerokai sumenkintų galimybes tyrinėti Europos poledinį vandenyną. Iš kitos pusės, tokie geizeriai padėtų daugiau suprasti apie Europos ledo druskingumą. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.
***
Žvaigždžių ir planetų formavimasis dažnai yra atskirtas laike: žvaigždė susiformuoja pirmiau, o planetos – vėliau, net jei skirtumas tėra keli milijonai metų. Visgi pasitaiko ir išimčių: čia matome besiformuojančią žvaigždė [BHB2007] 1, kurios aplinkoje formuojasi ir planeta. Apie žvaigždės augimą byloja šaltų dujų juostos, krentančios žvaigždės link ir matomos per CO spinduliuotę. Planetos augimą rodo didžiulis tarpas, atvertas protoplanetiniame diske ir matomas kaip šiluminės dulkių spinduliuotės intensyvumo sumažėjimas abipus žvaigždės.
***
Augančios planetos išlygina diskus. Aplink jaunas žvaigždes egzistuoja dujų ir dulkių diskai, kuriuose formuojasi planetos. Tik susiformavęs diskas yra toks masyvus, kad jo paties gravitacija sukuria nestabilumų. Dalis nestabilumų gali duoti pradžią planetoms, kiti pasireiškia kaip spiralinės vijos. Kai diske užauga bent viena planeta-milžinė, jos gravitacija atveria tarpą disko medžiagoje ir diskas subyra į kelis žiedus, o spiralinių vijų nebelieka. Bent jau tą rodo skaitmeniniai modeliai. Realybėje diskai, sudaryti iš žiedų su tarpais, randami, o štai protoplanetinių diskų su spiralinėmis vijomis aptikti nepavyksta. Naujame darbe pateikiamas galimas paaiškinimas, kodėl: spiralinę struktūrą suardo dar augančios planetos. Pasitelkę detalius skaitmeninius modelius tyrėjai išnagrinėjo, kaip sąveikauja tris kartus už Jupiterį masyvesnė planeta ir masyvus protoplanetinis diskas. Nesant planetos, diske formuojasi spiralinės vijos, kurias būtų galima aiškiai identifikuoti ALMA teleskopu – geriausiu šiuo metu tokių diskų tyrimams naudojamu įrenginiu. Tuo tarpu planeta, migruodama diske artyn žvaigždės, vijas sunaikina ir dirbtinėse ALMA nuotraukose jų nebematyti. Ir visa tai nepaisant to, kad aiškaus tarpo diske planeta dar nespėjo atverti. Svarbiausia, kad spiralinė struktūra diske išnyksta per maždaug pusę milijono metų – tai paaiškina, kodėl realūs diskai su spiralėmis tokie reti. Apskritai protoplanetiniai diskai gyvuoja iki 30 milijonų metų, pirmus kelis milijonus yra pakankamai masyvūs, kad juose galėtų formuotis spiralinės vijos. Taigi vijų retumas rodo, kad planetos-milžinės formuojasi sparčiai ir praktiškai prie kiekvienos naujos žvaigždės. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Supurtytas Paukščių Tako diskas. Kiekvienam veiksmui egzistuoja atitinkamas atoveiksmis. Jei vienas kūnas traukia kitą, tai antrasis taip pat stipriai traukia pirmąjį. Aplink Paukščių Taką skriejantis Didysis Magelano debesis yra pakankamai masyvi galaktika, kad pastebimai pajudintų Galaktikos diską – tokia išvada pateikiama naujame tyrime. Pasinaudoję daugybės halo žvaigždžių, kamuolinių spiečių ir palydovinių galaktikų judėjimo duomenimis, mokslininkai nustatė, kad Paukščių Tako diskas ne tik sukasi aplink Galaktikos masės centrą, bet ir juda kryptimi, nukreipta į ankstesnę Didžiojo Magelano debesies poziciją danguje. Žvelgiant iš Žemės, ta kryptis yra Pegaso žvaigždyne, o disko judėjimo greičio anomalija siekia 32 kilometrus per sekundę – kiek daugiau nei septintadalį Saulės judėjimo greičio Galaktikos centro atžvilgiu. Šis atradimas parodo, kad Galaktikos žvaigždžių dinamikos modeliai privalo atsižvelgti ir į kaimyninių galaktikų – bent jau Didžiojo Magelano debesies, o gal ir kitų – trauką. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Gama žybsniai – kosmologinės liniuotės. Didžiulius kosminius atstumus išmatuoti padeda įvairios „liniuotės“ – reiškiniai, kurių tam tikros savybės, pavyzdžiui šviesis, gerai žinomi. Tada lygindami tą gerai žinomą savybę ar kelių savybių funkciją su stebimomis savybėmis, galime nustatyti, kaip toli reiškinys yra nuo mūsų. Viena geriausių liniuočių tolimų galaktikų atstumams nustatyti yra Ia tipo supernovos, kurių maksimalus šviesis beveik visada yra vienodas. Liniuotėmis gali tapti ir gama spindulių žybsniai, tačiau didesnė ir jų savybių, ir tipų įvairovė, tad rasti atstumo matavimui tinkamą sąryšį sudėtinga. Naujame tyrime tai padaryta išanalizavus didžiausią gama žybsnių, įvykusių žinomais atstumais, rinkinį. Gama spindulių žybsniai skleidžiai ir kitų ruožų spinduliuotę, o rentgeno spinduliuotė pradžioje pasižymi plato fazę – kurį laiką praktiškai nekinta. Visiems gama žybsniams galioja sąryšis tarp trijų parametrų: maksimalaus gama spinduliuotės šviesio, rentgeno spinduliuotės šviesio plato fazėje ir plato fazės trukmės. Sąryšį galima pavaizduoti kaip plokštumą trimatėje erdvėje, sudarytoje iš šių parametrų. Visgi ne visi pavieniai žybsniai yra ant šios plokštumos – jų rentgeno plato šviesis nuo prognozuojamo pagal sąryšį kartais skiriasi net keliasdešimt kartų. Nagrinėdami imtį detaliau, tyrėjai aptiko tris sub-populiacijas, kurių nariai nuo plokštumos nutolę labai panašiai, taigi yra tinkamesni būti kosminių atstumų liniuotėmis. Geriausias rinkinys – trumpi gama žybsniai, įvykstantys kartu su kilonovų sprogimais. Vienas toks nutiko 2017 metų rugpjūtį ir buvo pirmasis neutroninių žvaigždžių susijungimas, užfiksuotas ir gravitacinių bangų diapazone. Visi šie žybsniai yra blausesni rentgeno ruože, nei prognozuoja bendrasis sąryšis, bet naudojant vien juos, numatyti tikrąjį žybsnio rentgeno plato šviesį galima geriau nei 1% tikslumu. Šis atradimas gali padėti geriau suprasti ir skirtingų gama žybsnių tipų prigimtį. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Neįprasta galaktika yra ardoma. Visatoje maždaug penki šeštadaliai medžiagos yra nematoma – tamsioji. Daugumoje galaktikų šis santykis išlaikomas, kai kur tamsioji materija netgi dar labiau dominuoja. Tačiau žinomos kelios galaktikos, kuriose, atrodytų, tamsiosios materijos nėra visiškai. Tamsioji materija su įprasta sąveikauja tik gravitaciškai, taigi jos masę galima įvertinti išmatuojant, kaip greitai juda galaktikos žvaigždės ar kamuoliniai spiečiai. Prieš porą metų atrasta galaktika NGC 1052-DF2, pernai – NGC 1052-DF4, abi netoli milžiniškos elipsinės galaktikos NGC 1052. DF2 ir DF4 yra mažytės galaktikos, o jų žvaigždžių tankis – labai mažas. Įprastai tokiose galaktikose tamsioji materija sudaro 90% ir daugiau masės, bet šiose jos neaptikta visiškai. Naujame tyrime pateiktas galimas paaiškinimas, kodėl. Dar detalesni NGC 1052-DF4 stebėjimai parodė, kad galaktika turi dvi potvynines uodegas – žvaigždžių srautus, kuriuos atplėšė didžiosios kaimynės trauka. Uodegos yra labai blyškiose – jose tėra vos 7% galaktikos žvaigždžių. Tačiau žvaigždės kiekvienoje galaktikoje susitelkusios arčiau centro, nei tamsioji materija ir kamuoliniai spiečiai, taigi tamsiosios materijos gali būti atplėšta labai daug. Kamuolinių spiečių išsidėstymas galaktikos pakraščiuose taip pat sufleruoja apie potvyninius efektus – jų orbitos atrodo ištemptos NGC 1052 link. Įvertinus šiuos efektus mažoji galaktika pasirodė esanti tokia, kokią prognozuoja standartiniai formavimosi modeliai. Tikėtina, kad NGC 1052-DF2 irgi yra potvyniškai ardoma. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Neseniai aktyvia tapusi galaktika. Kiekviena galaktika kelis procentus gyvavimo laiko praleidžia aktyvoje būsenoje – tuo metu į jos centrinę supermasyvią juodąją skylę sparčiai krenta dujos, o jų šviesa nustelbia visos galaktikos žvaigždžių spinduliuotę. Aktyvumas dažnai galaktikose sukuria tėkmes, kurios išstumia lauk dujas ir sulėtina ar sustabdo žvaigždžių formavimosi procesą. Bet tėkmių susiformavimas ir poveikis galaktikai užtrunka, tad kai kuriose aktyviose galaktikose turėtume matyti ir daug šaltų dujų, dar formuojančių žvaigždes. Pastaraisiais metais aptikta keletas tokių „šaltų kvazarų“, o naujame tyrime pristatomi detaliausi tokios galaktikos stebėjimai. Galaktika CQ 4479, esanti pusantro gigaparseko atstumu, žvaigždes formuoja maždaug šimto Saulės masių per metus sparta – apie dešimt kartų sparčiau, nei kitos panašios masės galaktikos tokiu atstumu nuo mūsų. Būtent sparti žvaigždėdara ir atkreipė tyrėjų dėmesį. Nagrinėdami galaktiką detaliau, jie atrado centre egzistuojant aktyvų branduolį. Stebėjimai taip pat atskleidė iš branduolio kelių šimtų kilometrų per sekundę greičiu plintančią tėkmę. Kol kas nežinia, kiek ji nutolusi nuo centro, bet akivaizdu, kad reikšmingos įtakos žvaigždes formuojančioms dujoms ji dar nepadarė. Tad CQ 4479 greičiausiai aktyvia tapo palyginus neseniai. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Kosminė foninė spinduliuotė – tvirčiausias įrodymas, kad Visata prasidėjo nuo Didžiojo sprogimo. Apie jos atradimą ir įdomiausias savybes pasakoja John Michael Godier:
***
Štai tiek naujienų iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse