Kąsnelis Visatos CLXXIV: Čiurkšlės

Štai ir dar viena savaitė prasidėjo, o su ja – ir dar vienas kąsnelis. Jame po kirpsniuku perskaitysite, naujienų apie Plutoną, senienų apie kosmines stotis ir atradimą, kad kai kurie kamuoliniai spiečiai yra pernelyg masyvūs. Ir, žinoma, dar visko kitko.

***

Skylab jubiliejus. Gegužę suėjo 42-eji metai nuo pirmosios JAV kosminės stoties, „Skylab“, išskridimo į kosmosą. Šio jubiliejaus proga galite susipažinti su stoties istorija – nuo pirmųjų idėjų 1959-aisiais, kaip būtų galima panaudoti raketų dalis, atsiskiriančias pakilimo metu, iki rimtesnių planų po dešimtmetčio, iki pakilimo 1973-aisiais, trijų astronautų misijų, ir galiausiai iki stoties nukritimo į Žemę 1977-aisiais. Sėkmingas ir ilgas „Skylab“ darbas atvėrė kelią vėlesniems projektams – ir rusų „Mir“, ir Tarptautinei kosminei stočiai, ir visoms kitoms, dar tik planuojamoms.

***

SpaceX progresas. JAV Saugumo departamentas suteikė teisę firmai „SpaceX“ vykdyti kosminius skrydžius, susijusius su nacionalinio saugumo reikalais. Taigi nuo šiol įvairius stebėjimų ir kitokius slaptus palydovus į orbitą kels ne tik United Launch Alliance raketos, tą dariusios jau dešimtmetį, bet ir „SpaceX“ Falcon 9.

Tuo tarpu NASA formaliai pateikė užsakymą „Boeing“, kad 2017-ųjų pabaigoje nuskraidintų astronautus į Tarptautinę kosminę stotį. Galima sakyti, kad šis užsakymas – tik formalumas, nes jau pernai rugsėjį „Boeing“ gavo iš NASA užsakymą sukurti astronautų gabenimui tinkamą kapsulę, tačiau jis vis tiek yra reikšmingas žingsnis, JAV susigrąžinant sugebėjimą gabenti žmones į kosmosą. Užsakymo sąlygose nurodyta, kad kapsulė turi atitikti visus saugumo reikalavimus – juos tikimasi patikrinti 2017-ųjų pirmoje pusėje vykdysimais bandomaisiais skrydžiais.

***

Kad jau rašau apie erdvėlaivius ir skrydžius, tai ir savaitės filmukas į tą temą. Kiek laiko jie išgyvens kosmose? Visgi sąlygos ten atšiaurios – kosminiai spinduliai, magnetiniai laukai, mikrometeoritai ir kitokios negandos tik ir taikosi išmušti Saulės kolektorių ar dar ką svarbesnio.

[tentblogger-youtube EW8W5Dze1IU]

***

Cereros krateriai. „Dawn“ zondas siunčia vis naujų ir vis detalesnių nuotraukų iš Cereros. Naujausiose matyti daugybė kraterių, lipančių vienas ant kito. Nuotraukos raiška – maždaug pusė kilometro į vieną pikselį, taigi galima matyti ir neypatingai didelius – kilometrinius – kraterius. Jų persiklojimas reiškia, kad Cerera buvo daužyta ilgą laiką – tai nekeista, turint omeny, kad ji sukasi asteroidų žiede.

***

Europos misija. NASA skris į Europą. Tą Europą, kuri Jupiterio palydovas, po kurios ledynais yra skysto vandens vandenynas, ir kurioje galbūt gali egzistuoti gyvybė. Tai paaiškėjo praeitą savaitę, kai paskelbta apie mokslinių instrumentų zondui parinkimą. Instrumentai numatomi devyni: magnetometras ir magnetinio aido matuoklis, spektrometras ir fotoaparatas, radaras, termokamera, masės spektrometras, ultravioletinis spektrografas ir dulkių masės analizavimo prietaisas. Zondas turėtų būti paruoštas ir išskristi kito dešimtmečio pradžioje, tačiau tikslus laikas dar nepaskelbtas. Nuvykęs į Europą, jis tyrinės, kiek šis palydovas tinkamas gyvybei ir ieškos galbūt jau egzistuojančios gyvybės pėdsakų.

***

Plutono detalės. „New Horizons“ kasdien artėja prie Plutono ir kasdien atsiunčia vis geresnių nuotraukų. Naujausiose matyti, kad Plutono paviršius yra gana įvairaus šviesumo, o poliarinė kepurė, aptikta jau anksčiau, atrodo dar didesnė. Tuo tarpu aplink Plutoną pavojų zondui nematyti – per gegužės mėnesį ilgo nuotolio kamera darytose nuotraukose neaptikta jokių mažų objektų (palydovų, kosminių dulkių ir t.t.), kurie galėtų sutrukdyti „New Horizons“ praskristi pro Plutono sistemą.

Jei norite tiksliau sekti „New Horizons“ kelionę, gauti naujausias žinias iš Plutono prieigų ir pasižiūrėti, kur Plutonas yra danguje, galite atsisiųti „New Horizons“ programėlę Android arba iOS sistemoms.

Prie Plutono „New Horizons“ neužsibus – praskris ir nulėks toliau. Kur toliau? Į Kuiperio žiedą, tyrinėti ten esančius objektus. Kol kas tiksliai neaišku, kuris objektas bus sekantis ar vėlesnis taikinys, bet tai gali būti Eridė – už Plutoną didesnė, tačiau gerokai toliau skriejanti nykštukinė planeta.

***

Suardyta planeta. Saulės masės žvaigždės savo gyvenimus baigia kaip baltosios nykštukės. Jei prie baltosios nykštukės yra likę kiek nors planetų, jos toliau ir sukasi aplink savo žvaigždę. Tačiau jei tai vyksta spiečiuje, pro šalį lekiančios kitos žvaigždės gali sutrikdyti planetų orbitas ir kartais kokia planeta gali priartėti labai arti nykštukės. Tada planeta suardoma į gabalus, kurie susisuka į diską ir po truputį sukrenta į baltąją nykštukę. Dabar aptiktas toks procesas, bevykstantis kamuoliniame spiečiuje NGC 6388 Paukščių Tako pakraštyje. Atradimui prireikė išanalizuoti daugelio teleskopų duomenis, nes iš pradžių objektas buvo klasifikuojamas kaip rentgeno spindulių dvinarė žvaigždė (susidedanti iš neutroninės žvaigždės ir normalios kompanionės). Tik ištyrus, kaip objekto šviesis kito per 200 dienų, pastebėtas charakteringas potvyninio suardymo įvykių blausimas, kuris leido interpretuoti duomenis kitaip. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Per sunkūs spiečiai. Kamuoliniai spiečiai yra šimtų tūkstančių ar milijonų žvaigždžių telkiniai, dažnai randami galaktikų pakraščiuose (bet būna ir ne tik juose). Dabar ištyrus 125 tokius spiečius galaktikoje NGC 5128, nustatyta, kad kai kurie iš jų yra pernelyg masyvūs. Ta prasme, jų masės ir šviesio santykis yra gerokai didesnis, nei kitų žinomų spiečių – ar paimtume spiečius iš mūsų ir aplinkinių galaktikų, ar kitus spiečius iš NGC 5128. Tokių neįprastų spiečių yra kelios dešimtys. Papildoma masė gali būti juodoji skylė spiečiaus centre arba tamsiosios materijos sankaupa – abu variantai yra gana egzotiški ir gali pakeisti mūsų supratimą apie kamuolinių spiečių formavimąsi. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Žvaigždėdaros žybsnio galaktika M94. ©Leonardo Orazi

Savaitės paveiksliuke matome galaktiką su labai ryškiu centriniu žiedu (mėlyna spalva). Tai – M94, kurioje vyksta žvaigždėdaros žybsnis (angl. starburst). Dujos, krisdamos iš galaktikos pakraščių į centrą, susitelkia į tankų žiedą, kuriame pradeda formuotis žvaigždžių spiečiai, nušviečiantys aplinką labai ryškia ultravioletine jaunų žvaigždžių šviesa. Tačiau M94 turi ne tik vieną žvaigždėdaros žiedą, bet ir antrą – didesnį ir nepilną. Tokios sudėtingų procesų pilnos galaktikos padeda tobulinti jų evoliucijos teorijas, ir apskritai įdomiau, kai jos labai įvairios ir nesikartoja.

***

Susidūrimas čiurkšlėje. Aktyvūs galaktikų branduoliai kartais išspjauna čiurkšles – beveik šviesos greičiu judančius siaurus plazmos srautus, nusidriekiančius per galaktiką ir už jos. Dabar pirmą kartą užfiksuota, kaip vienas medžiagos sutankėjimas čiurkšlėje pasiveja kitą ir su juo susiduria. Maža to, nors čiurkšlės paprastai stebimos radijo ar rentgeno spinduliuose, šįkart atradimas padarytas naudojant regimųjų spindulių informaciją. Tam prireikė Hablo teleskopo stebėjimų, atliktų 1994, 1996, 2002 ir 2014 metais. Juose matyti, kaip vienas medžiagos gumulas po truputį artėja prie kito; abu gumulai nutolę per kelis šimtus parsekų nuo galaktikos centro. Kai gumulai susiliečia, visas regionas nušvinta – tai rodo, kad įvyko smūgis ir medžiaga smarkiai įkaito.

***

Čiurkšlių kilmė. Aukščiau minėtos čiurkšlės atsiranda dėl magnetinio lauko susisukimo prie juodosios skylės. Tačiau ar jų atsiradimas susijęs su didesnio masto procesais? Keista, bet atrodo, kad susijęs. Ištyrus didelę imtį įvairių galaktikų – kai kurių su čiurkšlėmis, kai kurių be – nustatyta, kad beveik visos galaktikos, turinčios čiurkšles, neseniai išgyveno susiliejimą su kita galaktika. Tarp čiurkšlių neturinčių aktyvių galaktikų ši dalis buvo tik 38%. Tai reiškia, kad galaktikų susiliejimas kažkaip sudaro geras sąlygas čiurkšlėms formuotis. Gali būti, kad dviejų galaktikų supermasyvios juodosios skylės besijungdamos įsisuka iki didelių greičių, kas padeda čiurkšlėms formuotis ir išlėkti toli nuo branduolio. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Ciklinis laikas. Pabaigai – šiek tiek filosofinis, tačiau kartu ir matematinis, tekstas. Vienas kosmologas bando matematiškai pagrįsti teoriją apie ciklinį laiką – idėją, kad prieš Didįjį sprogimą buvo kita Visata, kuri susitraukė į tašką, iš kurio ir prasidėjo mūsiškė. Tačiau tokia idėja remiasi prielaida, kad kosmologinės lygtys, aprašančios Visatos erdvėlaikio evoliuciją, gali būti pratęstos iki nulinio ir neigiamo laiko. Kiek ta prielaida teisinga ir kaip suvesti laiką su tokiomis idėjomis, skaitykite čia.

***

Štai ir visas kąsnelis šį kartą. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

One comment

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.