Praėjusią savaitę sulaukėme šiek tiek gerų naujienų apie raketas, įdomių – apie kometas ir tolimas planetas, bei netgi apie Visatos plėtimąsi. Kaip visada apie viską nuo Žemės iki Visatos pakraščių – po kirpsniuku. Smagaus skaitymo.

***

Pakilimai ir nusileidimai. Praeitame kąsnelyje rašiau apie SpaceX bandymą nutupdyti raketą ant platformos vandenyne. Bandymas ne visiškai pavyko – raketa ant platformos nusileido, bet šonu. Ir sudužo (beje, formaliai tai vadinama „rapid unscheduled disassembly“, t.y. „greitu neplanuotu išsiardymu“ – nuostabi biurokratiška frazė). Praeitą savaitę buvo paskelbtos nuotraukos ir vaizdo medžiaga, darytos toje platformoje. Jas rasite čia. Platforma apgadinta nesmarkiai, o SpaceX gavo daug duomenų tolesniems bandymams planuoti.

Tuo tarpu NASA atliko dar vieną sėkmingą bandymą, skirtą grąžinti žmones į kosmosą, už žemosios Žemės orbitos ribų. Gruodžio pradžioje buvo išbandytas erdvėlaivis Orion, o dabar pirmą kartą įjungtas variklis raketos, kuri ateityje tuos Orionus skraidins į kosmosą. Tiesa, variklis dar nėra raketoje ir bandymas buvo tiesiog to, ar ir kaip variklis veikia, bet tai yra svarbus žingsnis į priekį. Raketoje Space Launch System bus sumontuoti trys tokie varikliai RS-25. Patys varikliai buvo naudoti ir Šatluose, bet dabar yra smarkiai atnaujinti.

***

Finlėjaus žybsnis. Kometa 15P/Finlay jau kurį laiką keliauja dangumi ir yra matoma pro teleskopus. Prieš Kalėdas ji buvo trumpam sušvitusi taip, kad tapo matoma ir per nedidelius žiūronus. Dabar ji netikėtai tiek sušvito vėl – praeitą savaitę pasiekė septintą ryškį. Kometos ieškoti reikėtų anksti vakare, tik sutemus, vakariniame danguje – Vandenio ir Žuvų žvaigždynuose.

Dar vienas nekasdienis pro teleskopą matomas įvykis numatomas sausio 26-ą dieną. Tada milijono kilometrų atstumu nuo Žemės pralėks beveik 700 metrų skersmens asteroidas 2004 BL86. Jis pasieks devintą ryškį, taigi pamatymui reikės nedidelio teleskopo. Visgi tai yra neeilinis įvykis, panašaus dydžio asteroidai taip arti Žemės praskrenda kokį sykį per dešimtmetį. Asteroidas keliaus Vėžio žvaigždynu, kuris vakarais matomas aukštai danguje, maždaug per vidurį tarp Grįžulo ratų ir Oriono, taigi pasižiūrėti galimybių tikrai bus. Taip pat visai šalia asteroido trajektorijos yra ir spiečius M44, tad galėsite vienu šūviu nušauti du astronominius objektus.

Tęsiant kalbą apie pro Žemę skrendančius objektus, kartais jie nukrenta ir ant Žemės ir palieka kraterius. Vienas toks krateris neseniai aptiktas Antarktidoje, kur lygioje ledo plynėje matyti duobė ir ją juosiantys ratilai. Tik va neaišku, koks smūgis tą kraterį sukūrė: dalis įrodymų leidžia spręsti, kad smūgis įvyko 2004-aisiais; tada tikrai Antarktidoje nukrito maždaug dešimties metrų skersmens meteoritas. Tačiau kiti duomenys sako, kad krateris yra bent 25-erių metų senumo, o jį sukūrusio objekto dydis turėtų siekti bent šimtą metrų. Kaip čia yra iš tikro, kol kas nežinia.

***

Šiuo metu vieną kometą galima pamatyti ir plika akimi. Tai – C/2014 Q2 Lovejoy. Jos nuotraukų galeriją rasite čia.

***

Surastas Biglis. 2003-iųjų metų gruodį Europos kosminės agentūros zondas-orbiteris Mars Express į Marso paviršių paleido zondą Beagle-2. Zondas leidosi, leidosi ir… nutilo. 2004-ųjų vasario pradžioje oficialiai paskelbta, kad zondas prarastas. Bet praeitą savaitę jis buvo atrastas; tiksliau aptikta, kur jis nusileido Marse. Mars Reconnaisance Orbiter darytose nuotraukose aptiktas objektas, atitinkantis Biglio dydį ir formą. Pasirodo, priešingai nei manyta anksčiau, Biglis iš tikro nusileido ant planetos paviršiaus sveikas ir netgi bent dalinai išsilankstė į numatytą konfigūraciją – centrinės platformos su penkiais žiedlapiais. Dabar galbūt pavyks galutinai išsiaiškinti, kodėl Biglis nesugebėjo užmegzti kontakto su orbitoje esančiais zondais ir susisiekti su Žeme.

***

Kometos dulkės. Kometa 67P, kaip ir kitos kometos, artėdama prie Saulės vis sparčiau į aplinką meta medžiagą. Daugiausiai ta medžiaga yra dujų čiurkšlės, sukuriančios retą atmosferą aplink kometą. Kartais tarp dujų pasitaiko ir įvairios dulkių dalelės – jas galima matyti ir nuotraukose, kaip taškelius ar brūkšnelius greta kometos. Taip pat jas tyrinėja Rosetta, turinti net du instrumentus, skirtus dulkių savybių nustatymui. Vienas prietaisas, MIDAS, turi lipnų taikinį, prie kurio prikimba pro šalį lekiančios dulkės; taip matuojama, kaip sparčiai tos dulkės palieka kometą. Tuo tarpu prietaisas COSIMA irgi gaudo dulkes bei tiria jų cheminę sudėtį. Pirmoje taip ištirtoje dulkėje aptikta magnio ir natrio; abu elementai jau anksčiau žinomi iš kometų, taigi stebuklo čia nėra.

***

Kuiperio objektai. Kuiperio žiedas yra įvairaus dydžio objektų pilna zona už Neptūno, kuriai priklauso Plutonas ir įvairios kitos nykštukinės planetos. Apie tas planetas rimtai pradėta kalbėti prieš dešimt metų, kai buvo atrasta Eridė – didžiausias žinomas Kuiperio žiedo objektas. Dabar jos atradėjas, išanalizavęs daugybę stebėjimų duomenų, pareiškė, kad ryškių objektų Kuiperio žiede daugiau neatrasime, nes jų ten nebėra. Ta prasme, visi ryškūs objektai jau yra atrasti, o likę yra blausesni už jau žinomus. Taip jis sprendžia padaręs statistinę septynerių metų stebėjimų duomenų analizę. Juose pavyko iš naujo aptikti aštuonis jau žinomus objektus, bet nei vieno naujo. Statistiškai tai reiškia, kad tikimybė, jog dar liko neaptiktų ryškių objektų Kuiperio žiede, yra mažesnė nei 32%. Tyrimo rezultatai arXiv.

Tuo tarpu kita grupė astronomų teigia, kad Saulės sistemos pakraščiuose yra dar bent dvi didelės planetos. Taip jie sako remdamiesi skaitmeniniais modeliais, kuriais bando paaiškinti įvairių keistų Kuiperio žiedo objektų orbitas. Šie objektai juda grupėmis, o jų orbitos labai elipsinės. Tokį judėjimą galėtų paaiškinti dvi arba daugiau planetų, iš kurių viena būtų nykštukinės planetos Sednos dydžio, o kita – didesnė už Žemę. Planetų nuotolis nuo Saulės būtų žymiai didesnis, nei tolimiausių žinomų Kuiperio žiedo nykštukinių planetų, taigi jas aptikti būtų labai sudėtinga. Tyrimo rezultatai arXiv (du straipsniai).

***

Retas užtemimas. Kaip planetos pritemdo žvaigždes, praslinkdamos jų diskais, taip ir dvinarės žvaigždės panašiai gali užtemti. Viena tokia pora – Berenikės garbanų alfa (Alpha Comae Berenices) – kaip tik vasario mėnesį greičiausiai užtems. „Greičiausiai“, nes tiksliai neaišku, ar tranzitas bus regimas iš Žemės. Bet jei bus, tai turėtų būti įdomus reiškinys. Ir nedažnas, nes poros orbitinis periodas yra 26-eri metai, taigi paskutinį kartą panašų užtemimą buvo galima stebėti tik 1989-aisiais. Žvaigždė yra matoma plika akimi, ir netgi jos pritemimą gali pavykti pamatyti be jokių papildomų prietaisų, nei 0,8 ryškių pokytis yra pastebimas.

***

Apsivijusi spiralė. Mūsų Paukščių Tako galaktika turi dvi pagrindines spiralines vijas: Persėjo ir Skydo-Kentauro. Seniau buvo žinoma, kad pastaroji vija, prasidėjusi Galaktikos skersės gale, driekiasi tarp mūsų ir Galaktikos centro, tada apsiveja jį iš kitos pusės ir ten kažkur baigiasi. Bet nauji tyrimai rodo, kad ji gali būti žymiai ilgesnė. Tolimų dujų stebėjimai atskleidė, kad Galaktikos pakraščiuose, kaip tik ten, kur galėtų būti Skydo-Kentauro vijos tęsinys, yra didelis molekulinių dujų debesų telkinys. Kol kas nežinia, ar šis telkinys tikrai yra spiralinės vijos tęsinys, ar tiesiog spiralinei struktūrai nepriklausanti sankaupa. Jei paaiškės, kad vija tikrai tęsiasi iki to telkinio, tai būtų pirmas žinomas atvejis, kai galaktikos spiralinė vija apsuka vieną pilną ratą aplink galaktiką. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gama spindulių žybsniai – galingiausi sprogimai Visatoje. Bet ar jie pavojingi Žemei ir žmonijai? Apie tai – šios savaitės filmuke:

[tentblogger-youtube 2LEegLQ8ivk]

***

Juodųjų skylių suktinis. Iš supermasyvių juodųjų skylių aplinkos sklindanti spinduliuotė labai sparčiai kinta. Vos per keletą minučių gali reikšmingai pasikeisti jos intensyvumas ir netgi spektras. Kol kas tiksliai nežinoma, kokie procesai nulemia tokį kintamumą, tačiau stebėjimai rodo, kad kintamumas yra netvarkingas, nerodantis jokio periodiškumo. Visgi dabar atrastas vienas aktyvus galaktikos branduolys, kurio spinduliuotės intensyvumas kinta labai periodiškai, sinusoide. Tokį reguliarumą paaiškinti galima šitaip – branduolį sudaro ne viena, o dvi supermasyvios juodosios skylės, kurias skiria mažiau nei viena dešimtoji parseko dalis. Tai būtų pirmas atvejis, kai aptiktos taip arti viena kitos esančios supermasyvios juodosios skylės; daugumą panašių porų skiria kiloparsekai. Tokia pora per mažiau nei milijoną metų turėtų susijungti į vieną; bus labai įdomu stebėti, kaip kinta jos savybės dabar, paskutinėse artėjimo stadijose. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Visatos plėtimasis. Yra keletas būdų, kaip išmatuoti Visatos plėtimosi spartą. Vienas iš jų vadinamas barionų akustiniais svyravimais; paprasčiau tariant, tai yra garso bangų, sklidusių ankstyvoje Visatoje, pėdsakai. Jie matomi galaktikų grupavimesi į spiečius, o naujausi SDSS apžvalginių stebėjimų duomenys padeda šiuos rezultatus patikslinti. Projekto BOSS (Baryon oscillation spectroscopic survey), kuriame SDSS duomenys naudojami galaktikų padėtims nustatyti, naujausi rezultatai paskelbti praeitą savaitę. Juose vertinamas galaktikų išsidėstymas pustrečio gigaparseko kraštinės ilgio kube, o iš to nustatomi kosmologiniai parametrai. Apjungus duomenis su Planko palydovo ir supernovų sprogimų stebėjimais, patikslintos Hablo parametro, medžiagos santykinio tankio ir erdvės kreivumo vertės.

***

Didžiausi teleskopai. Praeitą savaitę pranešta, kad bus tęsiamas teleskopo Large synoptic survey telescope (LSST) kūrimas ir statyba. Teleskopas turėtų būti užbaigtas iki 2022-ųjų ir turės didžiausią skaitmeninį fotoaparatą, net 3200 megapikselių raiškos. Jis stovės kalnuose Čilėje, greta daugybės kitų teleskopų.

Tuo tarpu UniverseToday siūlo susipažinti su didžiausiais antžeminiais ir kosminiais teleskopais.

Vien dydžio teleskopams neužtenka. Reikia dar ir gerų stebėjimų sąlygų ir protingų sistemų, kurios leistų kiek įmanoma sumažinti atmosferos iškraipymus. Viena iš tokių technologijų – lazerio spinduliai, kuriais sukuriami dirbtiniai taikiniai, padedantys nustatyti, kiek atmosfera iškraipo tolimų žvaigždžių vaizdą. Dabar siūloma tokius lazerius panaudoti stebėjimams ir kitaip – skanuojant jais asteroidų paviršius. Lazerio impulsu vedžiojant per asteroidą, kartais susidaro žybsniai (vadinami fotoniniais smūgiais), kylantys dėl nevienodo impulso judėjimo greičio asteroido paviršiumi. Stebint tokius žybsnius būtų galima žymiai detaliau išmatuoti trimatę asteroido paviršiaus struktūrą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tiek naujienų iš praėjusios savaitės. Komentarai ir klausimai, kaip visada, laukiami.

Laiqualasse