Kąsnelis Visatos CLXXVI: Labas rytas, Philae!

Dar vakar ryte galvojau, kokią gi čia naujieną galima būtų išskirti kaip svarbiausią per visą savaitę, ir staiga visas internetas pratrūko skanduoti – Philae! Philae! Zondas, pernai lapkritį nusileidęs ant kometos ir ten užmigęs, atsibudo! Apie tai, kaip ir apie kitus įdomius dalykus – po kirpsniuku.

***

Viršgarsinis nusileidimas. Dabartinės technologijos gali saugiai Marse nutūpdyti maždaug vienos tonos krovinį. Tokia buvo Marso mokslinės laboratorijos, kurios pagrindinę dalį sudaro Smalsiukas, masė. Ateityje kroviniai bus didesni (žmonių išsilaipinimui reikės bent penkių tonų masės aparato), taigi ir nusileidimo technologija turės būti atnaujinta. NASA kuria ir praeitą savaitę antrą kartą išbandė Mažo tankio viršgarsinį stabdiklį (Low-density supersonic decelerator, LDSD). Pirmasis bandymas pernai vasarą nepavyko, kai vos išsiskleidęs suplyšo parašiutas. LDSD sudaro dvi dalys – „skraidanti lėkštė“, išsiskleidžianti aplink krovinį ir sustabdanti jo greitį iki maždaug 2,3 karto didesnio už garso greitį; tada išsiskleidžia parašiutas, stabdantis sistemą toliau. Deja, bet antrasis bandymas irgi nebuvo sėkmingas – parašiutas ir vėl subliuško.

***

Išskleista LightSail burė. ©The Planetary Society

Nepaisant dviejų gedimų, LightSail misija tęsiasi sėkmingai. Išgyvenęs du operacinės sistemos pakibimus, palydovas-kubiukas praeitą sekmadienį išskleidė Saulės burę ir netrukus atsiuntė jos nuotrauką. Taigi atrodo, kad viskas gerai ir kad Saulės burių technologija toliau žengia į priekį.

***

Savaitės filmukas – apie orbitas. Palydovų orbitas aplink Žemę. Jos negali būti labai artimos paviršiui, nes palydovai sudegs atsmoferoje. Tačiau kiek arti yra saugu skristi?

[tentblogger-youtube sMssd2Bs—M]

***

Išgyvenęs Merkurijus. Dauguma žinomų egzoplanetų sistemų turi daug planetų arti žvaigždės. Mūsų Saulės sistema atrodo neįprastai, nes Merkurijus yra santykinai labai toli. Bet gali būti, kad Merkurijus – tik viena planeta iš keturių, išgyvenusi iki dabar. Bent jau taip teigia pora astronomų, pasiūlę tokį Saulės sistemos vidinės dalies evoliucijos modelį. Pagal šį modelį, visose planetinėse sistemose planetų susiformuoja gana daug, iš pradžių jos yra metastabiliose, t.y. ilgą laiką išsilaikančiose nepakitusiomis, orbitose, bet ilgainiui pradeda susidūrinėti tarpusavyje, taip prarasdamos dalį planetų. Susidūrimai dažnesni žvaigždės jaunystėje, taigi planetos, kurios galėjo būti arčiau Saulės, nei Merkurijus, išgyveno ne ilgiau, nei 10% dabartinio Saulės amžiaus. Tyrimo rezultatai arXiv.

Kokia bebūtų Merkurijaus ankstyvoji istorija, dabartinės jo savybės taip pat kelia klausimų. MESSENGER duomenis analizuojantys mokslininkai aptiko daugybę tektoninių lūžių, tarsi laiptų, kurie greičiausiai susiformavo planetai vėstant ir traukiantis. Tačiau jei toks paaiškinimas būtų tiesa, lūžių turėtų būti visur planetoje maždaug po vienodai. O yra kitaip – dauguma lūžių sutelkti dviejose juostose, kurios driekiasi šiaurės-pietų kryptimi maždaug priešingose planetos pusėse. Be to, pietiniame pusrutulyje lūžių yra gerokai daugiau, nei šiauriniame. Kaip paaiškinti tokį jų išsidėstymą, kol kas neaišku. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Geophysical Research Letters.

***

Kometa spjaudosi. Artėdama prie Saulės, Rosettos kometa 67P tampa vis aktyvesnė. Neseniai pastebėta, kad kai kuriuose jos regionuose medžiagos čiurkšlės į aplinką lekia ir nusileidus Saulei. Tai reiškia, kad Saulės šviesos pakanka, jog per dieną įkaistų popaviršiniai kometos sluoksniai, kurie vis dar garuoja ir naktį. Perihelį – artimiausią Saulei orbitos tašką – kometa pasieks rugpjūčio viduryje.

***

Philae pabudo. Šeštadienį buvo pranešta, kad greičiausiai atrasta Philae nusileidimo vieta. Lapkričio 12-ą dieną ant kometos Philae nusileido ten, kur reikia, tačiau nesuveikė harpūnai, turėję prikabinti zondą prie kometos paviršiaus, ir pašokęs jis nulėkė tolyn. Tiksli nusileidimo vieta liko neaiški. Dar gruodį identifikuotos penkios dėmės pirmojo atsimušimo apylinkėse, kurios galėjo būti zondo nusileidimo taškai. Ir štai dabar keturios iš jų išbrauktos iš sąrašo, o viena – liko. Toje vietoje matyti šviesi dėmė, kuri atitinka ir informaciją apie signalo kelionės trukmę iš zondo ir atgal, ir tikėtiną Philae judėjimo trajektoriją po prisilietimo prie kometos.

O štai vakar pasaulį apskriejo žinia, kad Philae atsibudo! Tiesa, atsibudo jis turbūt prieš keletą dienų, nes informacija, kurią atsiuntė, buvo ne tik tos akimirkos, tačiau ir istorinė. Informacijoje, gautoje Darmštate esančiame valdymo centre, nurodyta Philae sistemų būklė, darbinė temperatūra (-35 laipsniai Celsijaus) ir turima galia (24 vatai). Artimiausiomis dienomis ryšys su zondu turėtų būti sustiprintas ir prasidės moksliniai tyrimai, kurių nepavyko atlikti lapkritį.

***

Cereros šviesos. Norite apskristi aplink Cererą? Dabar galite pamatyti, kaip tai atrodytų – Dawn zondo komanda sukūrė trimatį planetos modelį pagal zondo atsiųstus duomenis.

Tarp tų duomenų yra ir geriausios kokybės šviesių dėmių nuotraukos. Dabar jau matyti, kad dėmės susideda iš daugelio nevienodo dydžio šviesių taškų, tačiau jų kilmė vis dar lieka paslaptimi. Manoma, kad taip gerai Saulės šviesą atspindėti gali lygus ledas arba druskų kristalai. Ateityje galbūt bus padaryta šio kraterio nuotrauka su trumpesniu išlaikymu, kad dėmės nešvytėtų taip ryškiai – tada greičiausiai pavyks įžiūrėti daugiau detalių.

***

Jupiterio įdomumai. Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė po truputį mažėja. 1890-aisiais jos skersmuo siekė tris Žemes, 1979-aisiais – tik dvi, o dabar – maždaug 1,2 Žemės skersmens. Nežinia, ar ši audra pranyks visiškai, ar susitraukusi vėl ims didėti, tačiau bent jau dabartinės dėmės didybė jau praeityje. O kaip ji galėjo atrodyti XIX a. pabaigoje, galite pamatyti čia – vienas astrofotografas atkūrė galimą tuometinį vaizdą, koks jis atrodytų pro dabartinius teleskopus.

Jupiterio palydovas Ijo – vienintelis, neskaitant Žemės, Saulės sistemos kūnas su aktyviais ugnikalniais. Jame netgi yra didžiulis lavos ežeras. Dabar paskelbti stebėjimų duomenys, rodantys, kad lava ežere nuolat mainosi – dideli jos gabalai atvėsta, sustingsta ir nuskęsta, o naujos išsilydžiusios uolienos kyla į paviršių. Tai paaiškėjo iš stebėjimų, kuriuose matyti švytėjimas, kylantis iš dviejų ežero vietų. Švytėjimo spektras atitinka tai, ko būtų tikimasi iš skęstančios ir kylančios lavos. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomical Journal.

Kito dešimtmečio viduryje NASA ketina nusiųsti zondą į Jupiterio palydovą Europą. Bet jei misija bus sėkminga, tai šis zondas turėtų būti tik pirmasis iš daugelio. NASA administratorius Čarlzas Bolden (Charles Bolden) teigia, kad šiuo metu jau planuojami tolesni Europos tyrimų žingsniai. Taip tyrinėti būtų netgi geriau, nei bandyti visus rezultatus pasiekti viena misija, nes sumažėja rizika, kad visi tyrimai žlugs, jei kas nors atsitiks zondui.

***

Paklydęs spiečius. Spiečius NGC 2419 matomas šiauriniame dangaus pusrutulyje, Lūšies žvaigždyne, nors pamatyti jį prireiks neblogo mėgėjiško teleskopo. Šiame dangaus skliauto regione nėra kitų spiečių, nes jo kryptis – tolyn nuo Galaktikos centro, kur spiečiai daugiausiai susitelkę. Ilgą laiką buvo ginčijamasi, ar NGC 2419 priklauso mūsų Paukščių Tako galaktikai, ar ne. Nors dabar jau gerai žinome atstumą iki jo – 82 kiloparsekai, tai reiškia, kad spiečius yra gerokai toliau nuo Galaktikos centro, nei bet kuris kitas žinomas – klausimas lieka galutinai neatsakytas. Priklausomai nuo spiečiaus greičio, jis arba sukasi aplink mūsų Galaktiką (viena orbita trunka 3 milijardus metų), arba lekia pro šalį. Panašiai, beje, elgiasi ir Magelano Debesų galaktikos – gali būti, kad ir jos nėra Paukščių Tako palydovai, o tik pro šalį lekiančios paklydėlės.

***

Galaktikos vijos. Kiek vijų turi mūsų Galaktika? Atrodytų, paprastas klausimas – paimi ir suskaičiuoji. Bet kaip suskaičiuoti, kai pats esi vijų disko plokštumoje? Tą padaryti galima stebint jaunus žvaigždžių spiečius. Jų padėtys turėtų atitikti spiralinių vijų padėtis, nes būtent ten formuojasi daugiausiai žvaigždžių, iš kurių susideda ir tie spiečiai. Naujausi stebėjimai patvirtina, kad Paukščių Takas turi keturias vijas. Anksčiau taip buvo teigiama remiantis radijo bangų stebėjimais, kurie parodo neutralių vandenilio dujų išsidėstymą. Nauji stebėjimai patikslina vijų padėtį ir formą. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale MNRAS.

***

Multivisatos. Kas yra multivisata? Šis terminas fizikoje turi keletą reikšmių, jis sutinkamas ir kvantinėje fizikoje, ir stygų teorijoje, ir kosmologijoje. Apie kosmologinę multivisatos reikšmę – ir paties termino, ir koncepcijos filosofinę svarbą – skaitykite šioje esė.

***

Kosmoso tyrimų vertė. Eilinis tekstas apie kosmoso tyrimų naudą. Šįkart – apie labai žemišką, ekonominę vertę. Didžioji dalis kosminiams tyrimams skiriamo finansavimo sukasi „žemiškoje“ ekonomikoje – inžinerijoje, statybose, IT sektoriuje. O kur dar visoks kosminių tyrimų centrus aptarnaujantis personalas. Taip pat kosminiai tyrimai, tiksliau sakant kosmoso pramonė, kelia bendrą Žemės gyventojų gerovę per įvairios paskirties palydovus orbitoje; ateityje, tikiuosi, gerovė didės ir dėl asteroidų kasinėjimo bei panašių grandiozinių projektų. Beje, straipsnis įdomus ir tuo atžvilgiu, kad Lietuva šiuo metu stoja į Europos kosmoso agentūrą, taigi neabejotinai pasigirs komentarų, kad kam mums ta narystė reikalinga. Ogi reikalinga, nes kiekvienas doleris, investuotas į ESA programas, šalims-narėms grįžta dešimteriopai.

***

Tai tiek kąsnelio šiam kartui. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

One comment

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.