Kai kas nors susiduria Saulės sistemoje, dažniausiai gauname kraterį, kuris gali milijardus metų po to teikti informaciją apie smūgio detales. Pavyzdžiui, jei krateris yra Mėnulyje, kur atmosfera ar gyvybė jo neužglaisto. Dabar naujai ir tiksliau datuotas seniausias ir didžiausias ne tik Mėnulio, bet ir visos Saulės sistemos krateris. Į Žemę krentantys meteoritai kraterius palieka retai, bet patys yra labai įdomūs, nes duoda žinių apie asteroidus. Pasirodo, didžioji dalis meteoritų atlekia vos iš trijų kadaise egzistavusių asteroidų, kurie palyginus neseniai subyrėjo į gabaliukus. Žvaigždinio masto susidūrimai gali pakeisti žvaigždžių cheminę sudėtį – taip galėjo nutikti vienai anomaliai žvaigždei, kurioje ličio randama daugiau, nei bet kurioje kitoje. Kitose naujienose – Europa Clipper misijos pradžia, dvinarė rudoji nykštukė ir gama spindulių žybsniai kaip pirmųjų galaktikų žvaigždėdaros indikatorius. Gero skaitymo!
***
Išskrido Europa Clipper. Pirmadienį į pusšeštų metų kelionę pakilo naujausias NASA tyrimų zondas Europa Clipper. Beveik tris milijardus kilometrų įveiksiantis aparatas 2030 metų balandį pasieks Jupiterio sistemą ir ketverius metus tyrinės ledinį palydovą Europą. Per šį laikotarpį planuojami 49 artimi praskridimai, kurių metu Europa Clipper prie palydovo paviršiaus kartais priartės vos 25 kilometrų atstumu. Toks misijos planas pasirinktas todėl, kad Europa patenka į Jupiterio magnetosferą, taigi skriejant arti palydovo zondą nuolat talžys stiprus energingų dalelių srautas. Jei palydovas visą laiką praleistų prie Europos, vos per keletą mėnesių jo prietaisai sugestų nepataisomai ir tektų nutraukti misiją. Nors per tą laiką būtų įmanoma surinkti pakankamai duomenų, perduoti juos į Žemę užtruks daug ilgiau. Pasirinktas pailgų orbitų planas leis zondui rinkti duomenis tik trumpais intervalais, o ilgesnį laiką praleisti už pavojingos zonos siunčiant juos į Žemę. Zondo tikslas – išsiaiškinti, ar Europoje yra tinkamos gyvybei sąlygos. 30 metrų skersmens zondas – didžiausias, skirtas Saulės sistemos tyrimams – nagrinės tiek Europos ledinio paviršiaus sandarą, tiek vandenyno savybes, tiek jų tarpusavio sąveiką. Taip jis ieškos požymių, kad Europoje yra energijos šaltinių ir cheminių junginių, kurie popaviršiniame vandenyne galėtų sukurti gyvybei palankias sąlygas.
***
Seniausio ir didžiausio Mėnulio kraterio amžius. Mėnulyje yra didžiausias patvirtintas smūginis krateris Saulės sistemoje. Pietų ašigalio-Aitkeno baseinas (SPA) yra 2500 kilometrų skersmens ratilas daugiausiai tolimojoje Mėnulio pusėje. Kartu jis yra ir seniausias, tačiau tikslus jo amžius iki šiol nebuvo žinomas. Dabar mokslininkai teigia sėkmingai šį amžių nustatę. Analizuodami iš Mėnulio atlėkusį meteoritą, žinomą kaip Šiaurvakarinės Afrikos 2995, mokslininkai išsiaiškino, kad jo mineralinė sandara labai panaši į SPA baseino pietinės dalies uolienas. Taigi labai tikėtina, kad meteoritas atlėkė būtent iš ten. Radioaktyvių izotopų skilimo produktų kiekiai leido nustatyti uolienos susidarymo laiką – 4,32-4,33 milijardo metų prieš dabartį. Tai maždaug 120 milijonų metų anksčiau, nei daugumos smūginių baseinų Mėnulyje amžius – šis svyruoja nuo 3,8 iki 4,2 milijardo metų. Seniau buvo manoma, kad tuo laikotarpiu į Saulės sistemos centrinę dalį atlėkė daug asteroidų, kurie sukėlė vadinamąjį Vėlyvąjį stiprųjį bombardavimą (Late Heavy Bombardment), bet pastaruoju metu pradėta abejoti, ar toks epizodas tikrai buvo. Naujasis atradimas prisideda prie abejonių – iš jo galima daryti išvadą, jog stiprūs smūgiai Mėnulį talžė visą laiką nuo susidarymo. Iš kitos pusės, nustatyta SPA baseino amžius yra maždaug 130 milijonų metų mažesnis, nei paties Mėnulio – jis susiformavo prieš 4,46 milijardo metų. Tai reiškia, kad senesni krateriai, kurių tikrai turėjo būti, arba pranyko SPA atsiradimo metu, arba juos sunaikino kiti geologiniai procesai. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
***
Gyvybingumas po Marso ledu. Gyvybės Marse paieškos žadina smalsumą ne vieną dešimtmetį – netgi šimtmetį, jei galvosime ne tik apie mokslinius tyrimus, bet ir apie fantastinius kūrinius. Nors dabar jau gerai žinome, kad Raudonosios planetos paviršius yra labai sausas ir jokios gyvybės aptikti nepavyko, idėjos, kur ji galėtų slypėti, nesibaigia. Štai dabar mokslininkai apskaičiavo, kad gyvybei tinkama aplinka gali susidaryti negiliai po Marso paviršiumi, ledo sankaupose. Idėja remiasi analogija su Žeme: Saulės šviesa gali prasiskverbti pro ledą net keletą metrų, taigi, pavyzdžiui, užšalusiuose ežeruose augalai ne visiškai sustoja vykdyti fotosintezę. Iš kitos pusės, ledas labai gerai sugeria energingą, pavyzdžiui ultravioletinę, spinduliuotę bei kosminių spindulių daleles. Marse, kurio atmosfera menkai apsaugo paviršių nuo šių žalingų veiksnių, ledo sluoksnis gali sudaryti puikias šiltnamio sąlygas gyvybei išsilaikyti. Tyrėjų skaičiavimu, vidurinėse Marso platumose arti paviršiaus esantis ledas yra tikėtiniausia vieta tokiems šiltnamiams susiformuoti. Jei ledas sumišęs su 0,01-0,1% dulkių, šviesa pro jį prasiskverbtų keletą centimetrų, jei švaresnis – net iki keleto metrų. To gali pakakti sušildyti ledą tiek, kad jis ištirptų; taip atsirastų nedideli vandens telkinukai, kuriuose galėtų gyvuoti ir mikroorganizmai. Žinoma, pirma jiems reikėjo kažkaip atsirasti – čia nagrinėjamas scenarijus, pagal kurį kadaise Marse egzistavusi gyvybė, planetai sausėjant, pasislėpė vis mažesniuose gyvybinguose regionuose. Vidurinėse platumose negiliai po paviršiumi plytintys ledo klodai būtų bene lengviausiai pasiekiama vieta gyvybės paieškoms visame Marse, taigi patikrinti šiuos rezultatus bus galima santykinai netrukus – jei ne artimiausios naujos misijos į Marsą metu, tai bent jau per porą dešimtmečių. Tyrimo rezultatai publikuojami Communications Earth & Environment.
***
Dauguma meteoritų – vienodos kilmės. Į Žemę nuolat krenta įvairaus dydžio grumsteliai iš kosmoso. Mažiausi – dulkės – matomi kaip krentančios žvaigždės, sudega aukštai atmosferoje ir planetos paviršiaus nepasiekia. Didesni nukrenta ant paviršiaus, arba kaip dulkės (mikrometeoritai), arba stambiais uolienų/metalo luitais (meteoritai). Pastarųjų šiuo metu esame radę daugiau nei 70 tūkstančių. Vienas iš svarbių klausimų, susijusių su meteoritais, yra jų kilmė: ar jie jau susidarė tokie nedideli, kokie pasiekė atmosferą, ar atskilo nuo didesnio kūno. Iki šiol tą galėjome pasakyti tik apie maždaug 6% visų meteoritų – jų cheminė ir mineralinė sudėtis rodė juos atskilus nuo Mėnulio, Marso arba asteroido Vestos. Vienas bendras jų bruožas – jie visi yra achondritai, t.y. neturi chondrulių, mažų kietų rutuliukų, dažniausiai sudarytų iš silikatinių mineralų. Tuo tarpu dauguma kitų asteroidų yra chondritai, t.y. chondrulių turi. Dabar mokslininkai nustatė, kad 70% visų meteoritų – didžioji dauguma chondritų – kilę iš vos trijų motininių asteroidų. Asteroidų žiede ir jo apylinkėse randamos asteroidų „šeimos“ – grupės, kurios gali būti plačiai pasklidusios erdvėje, tačiau pasižymi labai panašiomis orbitomis ir mineraline sandara. Tai leidžia spręsti, kad jos atsirado po smūgio subyrėjus didesniam asteroidui. Palyginus mažu greičiu vienas kito atžvilgiu judantys fragmentai per milijonus metų ir ilgesnį laiką pasklido plačiai, tačiau jų orbitos pasikeitė nežymiai. Tyrėjai išnagrinėjo panašumus tarp įvairių chondritų tipų bei apskaičiavo tikėtinas jų trajektorijas prieš pasiekiant Žemę ir susiejo juos su asteroidų šeimomis, kurių orbitos atrodo „tinkamos“ kartkartiniam atskridimui prie mūsų planetos. Įvertinę, kiek meteoritai paveikti kosminių spindulių smūgių, jie nustatė ir apytikrį šių objektų amžių, t.y. laiką, praėjusį nuo stambesnio kūno subyrėjimo. Taip jie nustatė, kad didžioji dalis chondritų kilę iš trijų asteroidų, kurių kiekvienas buvo >30 km skersmens, subyrėjimų, nutikusių prieš 5,8, 7,6 ir mažiau nei 40 milijonų metų. Vienas iš jų davė pradžią gerai žinomai Karinos šeimai, kurios amžius nustatytas dar šio amžiaus pradžioje. Visi trys subyrėjimai įvyko senesnėse asteroidų šeimose – Koronės ir Masalijos. Pastaroji šeima seniai žinoma kaip labai seno gausaus meteorų lietaus, įvykusio prieš 466 milijonus metų, kaltininkė – tada meteorų ir dulkių į Žemę krito tiek, kad pasikeitė klimatas ir prasidėjo ledynmetis. Net ir po šiai dienai būtent iš čia atlekia >20% visų meteoritų; jie vadinami L chondritais. Šie rezultatai padės suprasti, kaip vystosi mažųjų Saulės sistemos kūnų populiacija ir kokie įvykiai Asteroidų žiede gali kelti grėsmę mūsų planetai. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Pastarąją savaitę kai kuriuose naujienų portaluose sušmėžavo žinutė, jog netrukus Breakthrough Listen projekto mokslininkai praneš kažką be galo svarbaus. Turint omeny, jog projektas susijęs su nežemiškos gyvybės paieškomis, spekuliacija iškart nukeliavo į tą pusę. Paties pranešimo reikės palaukti, o kol kas gandus nuo realybės atskirti padeda Sabine Hossenfelder.
***
Pirmoji rudoji nykštukė – dvinarė. Rudosios nykštukės yra objektai, tarpiniai tarp žvaigždžių ir planetų. Apie jų egzistavimą kalbama daugiau nei pusšimtį metų, bet pirmasis toks kūnas aptiktas tik 1995-aisiais. Tai – Gliese 229B, nedidelės žvaigždės Gliese 229 palydovė. Nuo pat atradimo ši nykštukė užminė mįslių, kurios, laikui bėgant, tik gilėjo. Jos masė, apskaičiuota remiantis poveikiu žvaigždės judėjimui, yra apie 70 kartų didesnė nei Jupiterio – to ir tikimasi, mat rudųjų nykštukių masės yra tarp 13 ir 80 Jupiterio masių. Tačiau jos šviesis net 2-6 kartus mažesnis už modelių prognozuojamą. Nors iš pradžių buvo galima manyti, kad modeliai tiesiog klaidingi, vėliau aptikta daugybė kitų nykštukių, kurių šviesis dažniausiai atitiko numatytąjį. Taigi Gliese 229B blausumą paaiškinti reikia kažko kito. Dabar slaptasis ingredientas surastas – pasirodo, rudoji nykštukė nėra viena, o susideda iš dviejų labai arti viena kitos skriejančių nykštukių. Atlikę nykštukės stebėjimus labai jautriais spektroskopais, dviejų tyrimų grupių mokslininkai nepriklausomai nustatė, kad Gliese 229B susideda iš dviejų objektų, pavadintų Gliese 229Ba ir Gliese 229Bb. Jų masės yra maždaug 38 ir 34 kartus didesnės už Jupiterio. Rudųjų nykštukių šviesis nuo masės priklauso ne tiesiogiai, taigi dviejų mažesnių nykštukių bendras šviesis tikrai mažesnis, nei vienos dvigubai didesnės – tai ir paaiškina neatitikimą modeliams. Nykštukių porą skiria atstumas, tik 16 kartų didesnis už atstumą tarp Žemės ir Mėnulio. Orbitos periodas siekia 12 parų. Taip arti viena kitos skriejančios dvi už Jupiterį gerokai masyvesnės „negimusios žvaigždės“ – labai netikėtas atradimas. Manoma, kad mažesni už žvaigždes objektai tokiu mažu atstumu vienas nuo kito susiformuoti negali. Akivaizdu, kad modeliuose neatsižvelgiama į kažkokį svarbų veiksnį; tokie atradimai, kaip šis, padės išsiaiškinti tokius netipinius atvejus ir suprasti, kaip iš tiesų gali formuotis dvinarės rudosios nykštukės ar netgi egzoplanetos. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature ir The Astrophysical Journal Letters.
***
Ličiu gausiausia žvaigždė. Litis yra vienas iš vos trijų elementų, kurie susiformavo iškart po Didžiojo sprogimo. Lyginant su vandeniliu ir heliu, jo susidarė labai nedaug, o ir vėliau, patekęs į žvaigždes, jis daugiausiai nyksta. Taigi žvaigždėse jo paprastai randame ypatingai mažus kiekius – vienas ličio atomas tenka keliems milijardams vandenilio atomų. Bet kartais pasitaiko anomalijų: štai dabar aptikta žvaigždė, kurioje ličio ypatingai gausu. Sena žvaigždė J0524-0336, jau pasiekusi vieną iš galutinių raidos stadijų – raudonosios milžinės būseną – geležies (taigi ir daugumos sunkių cheminių elementų) turi palyginus nedaug – 250 kartų mažiau, nei Saulė. O štai ličio ir vandenilio gausos santykis joje – net 160 tūkstančių kartų aukštesnis, nei Saulėje. Tai aukščiausia kada nors nustatyta ličio gausa žvaigždėje. Detalesni žvaigždės stebėjimai rodo, kad ji galimai nestabili – netolygiai nupūtinėja išorinius sluoksnius, skleidžia daugiau infraraudonosios spinduliuotės, nei tikėtumėmės iš šviesumo regimųjų spindulių diapazone. Tyrimo autorių teigimu, didelį ličio kiekį galima paaiškinti dviem procesais. Pirmasis – vadinamas „ličio žybsnis“, kuris teoriškai turėtų nutikti maždaug šioje žvaigždžių raidos stadijoje. Tai yra su žvaigždės gyvavimo trukme palyginus trumpas, apie 20 tūkstančių metų tetrunkantis, etapas, kurio metu į žvaigždės paviršių iškyla daug ličio ir jis dalyvauja termobranduolinėse reakcijose bei gamina berilį ir kai kuriuos kitus elementus. Tuo laikotarpiu žvaigždės paviršius turėtų būti nestabilus, kaip ir matoma. Kita galimybė – žvaigždė ličio gavo prarijusi šio elemento gausią uolinę planetą ar sąveikaudama su kita žvaigžde, ir gautos atsargos dar nespėjo nuskęsti žvaigždės gelmėse. Bet kuriuo atveju detalesni šios žvaigždės tyrimai padės pagerinti žvaigždžių evoliucijos modelius, ypač tuos, kuriuose nagrinėjama palyginus mažų žvaigždžių – J0524-0336 masė mažesnė už Saulės – gyvenimo pabaiga. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Mažas gama spindulių šaltinis. Kas yra pagrindiniai energingiausios gama spinduliuotės šaltiniai Visatoje? Įprastai manoma, kad tai – aktyvių galaktikų branduolių paleidžiamos čiurkšlės. Jose beveik šviesos greičiu lekiančios dalelės, susidurdamos tarpusavyje ir su aplinkine medžiaga, sukuria gama fotonus, kurių energija gali viršyti net teraelektronvoltą (TeV; šis energijos ir masės matavimo vienetas naudojamas dalelių fizikoje; palyginimui protono ir neutrono masės yra kiek mažiau nei 1 GeV, t.y. tūkstantį kartų mažesnės). Bet dabar mokslininkai nustatė, kad energingą gama spinduliuotę efektyviai gali kurti ir daug mažesnės čiurkšlės, paleidžiamos iš juodųjų skylių dvinarėse sistemose. Tokią išvadą jie gavo atlikę detalius mikrokvazaro Šaulio V4641 stebėjimus. Mikrokvazarais vadinamos dvinarės sistemos, kuriose į juodąją skylę sparčiai krenta žvaigždės-kompanionės medžiaga. Jau seniai žinoma, kad šis objektas turi čiurkšlę, tačiau nebuvo aptikta iš jos sklindant gama spindulių. Dabar astronomai, naudodami specialiai labai energingų fotonų fiksavimui pritaikytą observatoriją HAWC, užfiksavo iš V4641 sklindančius TeV energijos gama spindulius. Be to, jie sklinda ne iš pačios dvinarės sistemos, bet iš jos, ir čiurkšlės, aplinkos, kur fotonus sukuria smūginėse bangose įgreitinamos dalelės. Įdomu ir tai, kad gama spindulių spektras yra labai „kietas“ – turi santykinai daug aukštos energijos spindulių, lyginant su žemesnės. Tai ne pirmasis toks objektas – kitas garsus mikrokvazaras, SS 433, irgi neseniai užfiksuotas kaip energingų gama spindulių šaltinis. Dviejų tokių objektų egzistavimas leidžia spręsti, kad jie nėra pavienė anomalija, o gana tipiški savo klasės atstovai. Taigi mikrokvazarai – dvinarės sistemos, kurių kiekvienoje galaktikoje galime rasti bent kelias dešimtis – gali būti reikšmingas energingiausių fotonų šaltinis Visatoje. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Aktyvaus branduolio vainiko forma. Aktyvų galaktikos branduolį įprastai sudaro keli svarbūs komponentai: juodoji skylė, dujų diskas, toras bei vainikas. Pastarasis susideda iš labai retų ir labai karštų dujų, kurios skleidžia energingus spindulius ir gali papildomai įkaitinti disko paviršių bei kitaip paveikti medžiagos judėjimą. Apie vainiko egzistavimą žinome jau seniai, bet jo poveikio skaičiavimams trukdė tai, kad nežinojome jo formos. Ar vainikas išsidėstęs aplink juodąją skylę kaip sfera? O gal tai yra disko „atmosfera“ abipus jo plokštumos? O gal plazma susitelkusi prie čiurkšlių? Dabar rentgeno spinduliuotės poliarizacijos stebėjimai atskleidžia atsakymus į šiuos klausimus. Tyrėjai išnagrinėjo dvylikos juodųjų skylių – tiek žvaigždinių, tiek supermasyvių – stebėjimus, atliktus rentgeno spindulių polarimetru IXPE. Polarimetras yra įrenginys, gebantis matuoti ne tik šviesos intensyvumą, bet ir bangų poliarizaciją – elektrinio lauko svyravimo kryptį. Nepriklausomai nuo juodosios skylės masės, visoms gauti labai panašūs rezultatai: vainikas ištįsęs ta pačia kryptimi, kaip ir akrecinis diskas. Taigi galima teigti, kad aktyvių branduolių vainikai greičiausiai yra diskų atmosferos, ir kad ši konfigūracija galima tiek mažos masės, tiek supermasyviose juodųjų skylių sistemose. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Tolimiausių kvazarų populiacijos savybės. Visiškai jaunoje, milijardo metų neturinčioje, Visatoje jau buvo įvairiausių galaktikų. Tarp jų netrūko ir kvazarų – galaktikų su labai ryškiais centrais, kur į supermasyvią juodąją skylę sparčiai krenta dujos. Dėl didelio šviesio juos aptikti lengviau, nei daugumą kitų galaktikų, tačiau ilgą laiką ir apie juos žinojome labai nedaug. Jie buvo tiriami pavieniui, taigi nors apie atskirus objektus išsiaiškinti pavykdavo nemažai, liko daugybė neatsakytų klausimų apie jų aplinką. Nauju tyrimu ši spraga užpildoma. Čia tyrėjai išnagrinėjo penkių labai tolimų kvazarų aplinką. Tiek kvazarų, tiek aplinkinių galaktikų šviesa, kurią matome, išspinduliuota Visatai esant 600-700 milijonų metų amžiaus. Įdomu, kad kvazarų aplinka pasirodė esanti labai skirtinga: aplink vieną aptikta kone 50 ryškių galaktikų, aplink porą kitų – vos viena-kita. Tai rodo, kad kvazarai gali susidaryti labai skirtingomis sąlygomis, ir dujų srautas, krentantis į galaktikos centrą, nebūtinai kyla iš didelio dujų telkinio aplink galaktiką, iš kurio galėtų formuotis ir kitos galaktikos. Taip pat nustatyta, kad tipiniai atstumai tarp kvazarų jaunoje Visatoje greičiausiai buvo apie 22 megaparsekus – apie 25 kartus toliau, nei nuo Paukščių Tako iki Andromedos. Ryškių žvaigždes formuojančių galaktikų tarpusavio atstumai maždaug penkis kartus mažesni – kiek daugiau nei keturi megaparsekai. Palyginus šiuos skaičius su skaitmeniniais modeliais, kuriuose sekamas Visatos struktūrų formavimasis, nustatyta, kad kvazarai susidarydavo tik galaktikose, kurių tamsiosios materijos halai jau tuo metu buvo bent keletą kartų didesni, nei šiandieninis Paukščių Tako halas. Tai – ne vien pačios didžiausios tuometinės galaktikos, bet tikrai didesnės už vidutines. Turint omeny, kad kvazarų koncentracija jaunoje Visatoje yra daug mažesnė už reikalingos masės halų koncentraciją skaitmeniniuose modeliuose, panašu, jog kvazarai senais laikais buvo reta galaktikų būsena – galaktika kvazaro būsenoje praleisdavo mažiau nei šimtadalį gyvavimo laiko. Toks rezultatas prieštarauja kai kuriems modeliams, kuriais aiškinama supermasyvių juodųjų skylių kilmė; pagal juos šios juodosios skylės galėjo užaugti tokios didelės dėl to, kad į jas beveik visą laiką krito medžiaga. Jei taip nėra, galaktikų centruose tūnančių monstrų kilmė tampa dar paslaptingesnė, nei buvo iki šiol. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.
***
Gama žybsniai išaiškins pirmąsias galaktikas? Vienas iš svarbiausių atradimų, padarytų James Webb teleskopu per daugiau nei porą metų darbo, yra labai ryškios galaktikos labai jaunoje Visatoje. Šių galaktikų yra gerokai daugiau, nei prognozavo ankstesni teoriniai modeliai ar buvo tikimasi, ekstrapoliuojant truputį vėlesniais laikais aptinkamų galaktikų skaičius. Yra keletas galimų tokio neatitikimo paaiškinimų; vienas jų – ankstyvoje Visatoje žvaigždės formavosi efektyviau, taigi galaktikos yra ryškios dėl to, kad jose sparčiai gimsta naujos žvaigždės. Dabar mokslininkai pasiūlė būdą patikrinti šią hipotezę, ieškant tolimiausiose galaktikose įvykstančių gama spindulių žybsnių. Šie sprogimai žymi labai masyvių žvaigždžių mirtis arba dviejų neutroninių žvaigždžių susijungimus. Pastarieji žybsniai trunka labai trumpai, tad atrinkus tik ilguosius (kurių gama spinduliuotė sklinda ilgiau nei dvi sekundes), galima gana neblogai įvertinti masyvių žvaigždžių skaičių galaktikoje. Tokios žvaigždės gyvena trumpai, vos kelis milijonus metų, taigi žybsnių gausa tiesiogiai siejasi su žvaigždėdaros sparta. Šiuo metu tolimiausi žinomi gama spindulių žybsniai sprogo maždaug 1,2 milijardo metų Visatoje, bet nauji ir dar ruošiami teleskopai, tokie kaip neseniai į kosmosą paleistas Einstein Probe, kasmet galėtų aptikti po keletą žybsnių 500 milijonų metų ir jaunesnėje Visatoje. Ir tai tik tuo atveju, jei žybsnių dažnumas, taigi ir žvaigždėdaros sparta galaktikose, yra tokie, kokius galima ekstrapoliuoti iš milijardo metų ir vyresnės Visatos savybių. Jei žvaigždėdara pirmosiose galaktikose tikrai efektyvesnė, žybsnių irgi turėtų būti daugiau, o įvertinti pertekliui gali pakakti vos per vienus metus surinktų duomenų. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Tamsiosios materijos, pagal apibrėžimą, pamatyti negalime. Tačiau skaitmeniniuose modeliuose jos struktūros – ištisas kosminis voratinklis – atsiskleidžia visu grožiu. Čia matome vieno tokio modelio vizualizaciją. Pilkos ir juodos gijos žymi tamsiąją materiją, geltoni telkiniai – galaktikas ir jų spiečius.
***
Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse